M. Kundrotas. Vilniaus atgavimas. Kas už? Kas prieš? (44)

Vilniaus atgavimas

Vilniaus atgavimas

XX a. I-oje pusėje Lietuva susidūrė su trimis okupacijomis – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. Iš jų dvi pripažino okupacijos faktą (nors viena jų savo prisipažinimą vėliau paneigė), trečia – ne. Dabartinės Lietuvos politinėje konjunktūroje dvi iš jų pripažįstamos okupantėmis, trečia laikoma strategine partnere. Ironiška, bet būtent ta, kuri įvykdytą okupaciją ligšiol neigia, maža to – jos užsienio reikalų ministerija platina propagandą, jog tikrieji okupantai – lietuviai.

Dėl teisybės reikia pabrėžti faktą, jog Lenkijai pavyko užgrobti tik dalį Lietuvos – nors ir su istorine sostine Vilniumi. Gavę į kaulus prie Širvintų ir Giedraičių, raudonai-balti okupantai spruko atgal. Jų vadas Liucijanas Želigovskis jau krovėsi mantą, kai iš Vakarų Lietuva sulaukė reikalavimo sustabdyti karo veiksmus. Sustabdė ilgam. Vilnius liko okupantų rankose. Tuometinė Lietuvos valdžia, vadovaujama kairiųjų, praktiškai kapituliavo.

Nuosekliausi Lietuvos suverenumo ir teritorinio vientisumo šalininkai buvo tautininkai. Jų atstovai – drauge su šauliais, lietuvininkų inteligentais ir savanoriais – atkovojo Klaipėdos kraštą, jų programoje nuo pat pradžių akcentuotas Vilniaus klausimas. Kitos partijos visai rimtai svarstė konfederaciją ar net federaciją su Lenkija, įskaitant Polio Hymanso projektą, o 1920 m. jų atstovai, paniekinę lietuvių savanorių pralietą kraują, atidavė jai Vilnių.

1926 m. sudaryta liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija Klaipėdos kraštą atidavė vokiečių separatistų ir revanšistų malonei – čia naikinti net lietuviški leidiniai. Paribyje su Lenkijos užgrobtomis Lietuvos žemėmis masiškai plėtotas lenkiškų mokyklų tinklas, netgi ten, kur nuo seno vyravo lietuvių kalba. Iš kalėjimų išleisti komunistai perėmė profesines sąjungas, pasipylė mitingai, atvirai kviesta bolševikinei revoliucijai.

Gruodžio 17-ąją tautininkai, iš pradžių talkinami krikščionių demokratų, ginkluotu sukilimu nutraukė šią betvarkę. Valstybės vadovo pareigas pakviestas perimti vienas valstybės kūrėjų, pirmasis jos prezidentas, tautininkas Antanas Smetona. Jo laikais išplėtota tautinė mokykla, subrandinusi būsimuosius Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Sustiprintas tautinis ūkis, ypač – kooperacija. Visuomenė ugdyta tautine patriotine dvasia.

Praktiškai visą „smetonmetį“ aidėjo šūkiai: Mes be Vilniaus nenurimsim! Bažnyčiose – per pamaldas, mokyklose – per pamokas, visuomenėje – per pačius įvairiausius renginius. Valdžios ir visuomenės remiama Vilniui vaduoti sąjunga savo tinklą išplėtojo per visą šalį.

1938 m. Lenkija su Vokietija sutarė pasidalinti Lietuvą ties Dubysa. 1939 m. jau pati Lenkija – kartu su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis – tapo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dalybų objektu. Pasidalinus Lenkiją, sovietai grąžino Lietuvai dalį Vilniaus krašto, jau suplanavę jį susigrąžinti kartu su visa Lietuva. Jos užsienio reikalų ministrui aiškiai pasakyta: pasiimsite Vilnių ar ne – su juo ar be jo – Lietuva bus prijungta prie sovietų.

Nei Latvija, nei Estija iš sovietų nieko negavo. Priešingai, iš vienos atimta Abrenė, iš kitos – Petseris. Nežiūrint to, abi jos taip pat įjungtos į Sovietų Sąjungą.

Paskutiniajame Lietuvos vyriausybės posėdyje prezidentas A. Smetona reikalavo priešintis. Deja, dauguma jo reikalavimą atmetė. Ypač pasireiškė krikščionių demokratų atstovas Kazys Bizauskas, 1920 m. rimtai padirbėjęs, kad Vilnius liktų Lenkijai. Šįsyk jis atvirai džiūgavo, jog sovietai išvaduosiantys Lietuvą nuo A. Smetonos ir tautininkų.

Istorija aiškiai parodė, kas buvo tautos ir valstybės gynėjai, kas – suklaidinti, o kas – tikri išdavikai. Armijos vadas Vincas Vitkauskas, iš paskutiniojo posėdžio išskubėjęs pasitikti sovietų ne ginklu, o sveikinimais, ramiai baigė savo dienas kaip sovietinis karininkas – žinant Josifo Stalino paranoją, valant partiją ir kariuomenę nuo mažiausiai įtartinų asmenų, tai gana įspūdingas faktas. Pedantiškas biurokratas Antanas Merkys ir jau minėtas K. Bizauskas baigė kur kas liūdniau – abu represuoti. Pagrindiniais represijų objektais tapo tautininkai ir jiems giminingos organizacijos – jaunalietuviai, šauliai, kiti aiškūs patriotai.

Dabartinė padėtis labai primena 1926-uosius iki tautinio sukilimo. Valdžioje vėl – socialdemokratai ir tautinių mažumų ekstremistai, tik liaudininkus pakeitė su Maskva siejami „darbiečiai“ ir tapatybės labirintuose ligšiol klaidžiojantys „tvarkiečiai“. Tautininkai dėsningai gina tautines vertybes, valstybinį suverenumą ir teritorinį vientisumą – tiek nuo Maskvos, tiek nuo Varšuvos, tiek nuo Berlyną pakeitusio Briuselio imperinių užmačių.

Ne kas kiti, o tautininkai stabdė Darbo partijos veržimąsi į Seimą, ginčydami alaus pūslėmis pirktų rinkimų rezultatus, bet sisteminis Konstitucinis teismas nusprendė, jog viskas čia – tvarkoje. Tautininkai vieni pirmųjų išreiškė paramą Rusijos užpultai Gruzijai, kurią prezidentė paliko likimo valiai. Antra vertus, būtent tautininkai atkakliausiai priešinasi siekiams Pietryčių Lietuvą kalbiniu ir administraciniu požiūriu paversti lenkiška autonomija, o pačią Lietuvos valstybę juridiškai, ekonomiškai ir politiškai – Briuselio provincija.

Nenuostabu, jog būtent tautininkams visų trijų imperinių stovyklų ir vietinių jų kolaborantų propagandoje tenka didžiausia purvo ir šmeižto dozė. Naudojamos primityvios dvišalės schemos: jei tu ne su Varšuva (arba ne su Briuseliu) – tai su Maskva, arba atvirkščiai. Skirtumas tarp maskoliškos, briuselinės ir varšuvinės propagandos prieš tautininkus – tiktai įtakos mastai „lietuviškoje“ žiniasklaidoje ir politikoje.

XX a. I-oje pusėje kuriantis (tiksliau – atsikuriant) Lietuvos valstybei, lenkų imperialistai propagandoje naudojo Berlyno kortą – girdi, Lietuvos Taryba su A. Smetona priešakyje dirbantys vokiečių imperialistams. Dabar tos pačios stovyklos propagandoje Berlyną pakeitė Maskva. Šiame kontekste ypač įspūdingas faktas, jog Lenkijos politikos viršūnėse Lechą ir Jaroslavą Kačinskius pakeitus Bronislavo Komorovskio – Donaldo Tusko – Radoslavo Sikorskio triadai, Varšuvos-Maskvos santykiai ypač atšilo, o pats R. Sikorskis net pareiškė regintis Rusiją NATO sudėtyje.

Žvelgiant į tai, logiškai atrodo, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija – sąmoningai ar ne – aptarnauja tiek Varšuvos, tiek Maskvos imperialistus. Pačioje akcijoje – pilna sovietinių autonomininkų, iškeitusių raudonas vėliavas į baltai raudonas, o koalicijos su KGB-istais balakinais ir bendri frontai su Latvijos rusų kolonistais – ypač iliustratyvūs faktai. Latvijoje, o iš dalies ir Estijoje Maskva skaldo visuomenes, naudodama savo kolonistus. Lietuvoje jų – per maža, užtai naudojama lenkų korta.

Lietuvio tautininko įvaizdis putinistinėje, briuselinėje ir sikorskinėje propagandoje – vienas ir tas pats: buko, pikto, priešiško visiems aplinkui žmogaus įvaizdis. Dėl Rusijos – viskas aišku: lygiai taip pat piešti Laisvės lygos, o vėliau – Sąjūdžio kovotojai. O dėl Lenkijos – čia jau skamba šūkiai: Vilnius ir Lvovas dar išgirs lenkų kareivių žingsnius!

Ypač puolami tautininkų renginiai – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Vilniaus atgavimo šventės, kuriose skamba šūkiai už lietuvišką Lietuvą, europietišką Europą, tautų brolybę. Nors ir kaip norėtųsi priešininkams, tautininkai švenčia ne J. Stalino „Vilniaus dovanojimo“ aktą, bet Lietuvos kariuomenės įžengimą į savo šalies sostinę. Šis žygis vainikavo pačių lietuvių kovas – 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos aktą, A. Smetonos ir jo bendražygių diplomatinius žingsnius tarptautinėse konferencijose, galiausiai – lietuvių karių savanorių kautynes prie Širvintų ir Giedraičių.

Lietuvių tautai tai – didelė šventė. Ne šventė šarūnams liekiams, melianams, adomėnams. Jiems artimiau su L. Želigovskiu. Užjauskime juos, o patys ženkime savo keliu.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

44 komentarai

  1. Širvintų žygdarbis

    1920 metais Lietuvos savanoriai, negalėdami atsilaikyti prieš žymiai gausesnę Želigovskio kariauną, buvo priversta kasdien atsitraukti į Lietuvos gilumą. Lapkričio 18 dieną kariuomenė, apsistojusi jau už Širvintų, gavo pranešimų, kad lenkai lapkričio 20 d. ruošiasi pulti Ukmergės link, kur stovėjo 7-asis lietuvių pėstininkų pulkas, kuris po daugelio mūšių buvo katastrofiškai nukraujavęs, sumažėjęs. Įvairioje literatūroje nurodomas skirtingas septintojo pulko karių skaičius: nuo 400 iki 600 karių, tačiau I pulko batalionas tuo metu buvo išsiųstas į kitą vietą, tad tą vėlyvą lapkričio 18 dienos vakarą ties Širvintomis buvo likę ne daugiau kaip 400 vyrų. Tuo tarpu priešingoje pusėje stovėjo apie 1800 lenkų. Be to, lietuviai neturėjo jokio rezervo, o lenkai kas savaitę mainė priekinius dalinius.

    Dabar Lietuvai grėsė itin didelis pavojus netekti nepriklausomybės. Padėtį išgelbėjo tik nepaprastai drąsus ir rizikingas 7-ojo pėstininkų pulko, tiksliau, jo III bataliono (apie 140 karių), žygis. Taip šį žygį aprašo vyr. ltn. Baltrūnas:

    Lapkričio 18 d. batlionų ir kuopų vadai susirinko į Viesų kaimą, pulko štaban, pasitarti kas daryti. Buvo aišku, kad, lenkams puolant, mes nieku būdu negalėsim atsilaikyti, nes dalys silpnos ir nėra jokių rezervų. Pradėjome ieškoti išeities suardyti lenkų planus. Visi nusiminę, susirūpinę, bet veiduose matosi pasiryžimas. Nutarėme, kad gintis negalima, nes visvien lenkų nesulaikysime ir patys žūsime, todėl reikia pulti. Bet visus ėmė nerimas dėl mūsų jėgų silpnumo. Staiga sustiprėti negalima. Jeigu ryt mes nepulsime, tai poryt lenkai mus puls.

    Susitarta taip: lapkričio 19 d. naktį III batalionas (apie 137 šauliai) susirenka Barčių kaime ir 5 val. ryto išeina, kad užeitų priešui iš užpakalio nuo Giedraičių. II b-nas, išlaukęs tam tikrą laiką, artinasi prie Širvintų Ukmergės-Širvintų keliu ir drauge puola priešą iš užpakalio ir priešakio pagal sutartą ženklą. Apie šį nutarimą buvo pranešta karo vadovybei, kuri sutiko ir įsakė pulti.

    III batalionas išėjo lapkričio 19 d. švintant. Ėjo mišku, kuris tęsėsi dešiniuoju Širvintos upės krantu nuo Viesų iki Motiejūnų – Giedraičių kelio, apie 14 km. B-nas ėjo be jokios žvalgybos, apsaugos ir vadovų; reikėjo tyliai laikytis, niekam nepasirodyti, sutikus miške žmones sulaikydavom ir vedėmės kartu, kad jie negalėtų apie mus pranešti priešui. Telefono vielos, pratiestos iš Širvintų į Zybalus, buvo keliose vietose nukirstos.

    Pagaliau, po 7 žygio valandų per mišką ir pelkes, apie 12 val. išėjome ant kelio, kuris eina iš Širvintų į Giedraičius, tarp Motiejūnų ir Gavenių kaimų. Žygis buvo labai nejaukus. Čia reikėjo vėl įlipti į telefono stulpą ir nukirsti laidus. Keliu pasukom Motiejūnų link, ir priėję miško pakraštį, pamatėm kaime daugybę lenkų kareivių. Jie stovėjo eilėse ir ėmė pietus. Atstumas iki kaimo buvo apie 300 metrų.

    Nieko nelaukdami, mes persirikiavom į kautynių rikiuotę, t. y. į dvi grandines – viena paskui kitos, ir pradėjome bėgti kaimo link. Lenkai nekreipė dėmesio, matyt, jie niekuomet ir nemanė, kad kas iš čia galėtų juos pulti. Pabėgę kokį 100 mtr., stati pradėjome šaudyti tankia ugnimi į išsirikiavusius prie virtuvių lenkus, norėdami juose paniką pakelti. Kaime būta bataliono kareivių, brigados štabo ir kitų komandų.

    Sunku įsivaizduoti, kokia maišatis prasidėjo lenkų stovykloje po pirmų šūvių. Pietūs, žinoma, buvo sutrukdyti. Kaime prasidėjo triukšmas ir sužeistųjų vaitojimas. Sužeistųjų niekas nebežiūrėjo, nes nebuvo kada. Kaime mūsiškai nesustojo, bet, perbėgę per tiltą, metėsi į Paširvinčio dvarą ant baterijos, kuri stovėjo palei dvarą. Įdomu, kad lenkai į mus nepaleido nė vieno šautuvo šūvio, tik baterija, stovėjusi prie Paširvinčio dvaro, keletą kartų bumtelėjo, nors žalos nepadarė, nes visą laiką sviediniai krito mūsų užpakalyje, kur tik vienas vienintelis sanitarijos puskarininkis buvo sužeistas. Baterija greit nustojo šaudyti; karininkas, vadovavęs baterijai, buvo nušautas, kareiviai išsibėgiojo; mūsų gi kareiviai pribėgę išėmė pabūklų uždarus ir paslėpė. Batalionas, nieko nelaukdamas, puolė Širvintų miestelį iš pietų. Kas buvo sutikta miestely – viskas varoma kartu.

    Bataljonas, išėjęs į miestelio žiemių pusės galą, išsivarė apie 200 belaisvių, apie 100 arklių, kurių apie 40 porų pakinkytų vežimuose; vežimai gi pilni šautuvų, kulkosvaidžių ir kito karo grobio. Įsivaizduokit sau: arklius veda lenkų kareiviai, ir tik ant paskutiniųjų vežimų keletas mūsų linksmais veidais kareivių komanduoja lenkams. Šis nepaprastas transportas labai tvarkingai juda Ukmergės kryptimi. Taip pat eina būriai belaisvių, vos dviejų trijų mūsų kareivių lydimi.
    Svarbiausias šių kautynių veikėjas buvo III bataliono vadas vyresnysis leitenantas Teodoras Balnas. Tai jisai sugalvojo tokį žygį ir pats ėmėsi jo vykdyti. Silpnesnių, mažiau pajėgių kareivių jis neėmė. Balno sumanumą, narsą ir žygio svarbą pergalei pripažįsta visi. Antai vyr. ltn. Z. Šalkauskas:

    Ties Širvintomis 1920.XI.19 buvo pritaikyta, be ypatingo pasiruošimo, staigi, žaibinė taktika…, kuri davė gerus, stačiai puikius rezultatus. Rizika buvo be galo didelė, visa 7 pulko egzistencija buvo pastatyta ant kortos…

    Širvintų kautynėse į nelaisvę buvo paimta apie 200 lenkų (dalis jų dėl mažos apsaugos pakeliui pabėgo) ir perimtas nemažas karo grobis: 2 patrankos, apie 20 kulkosvaidžių, daugybė arklių, vežimų ir šautuvų. Kautynėse žuvo lenkų Gardino pulko vadas.

    Tačiau dar svarbesnis tos dienos laimėjimas – buvo sutrukdyta lenkų pradėta ofenzyva. Labai sumažėjusios mūsų pajėgos jokiu būdu nebūtų atsilaikiusos prieš daug skaitlingesnę lenkų puolimo masę. Šis laimėjimas pakėlė Lietuvos karių dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis, leido mūsiškiams perimti karo veiksmų kontrolę.

    Ir tik kaip visada mums kenkiantys Vakarai (Tautų Sąjunga), lietuviams perėmus karo iniciatyvą ir pradėjus stumti lenkus iš Lietuvos, pareikalavo nutraukti karo veiksmus. Tik Lietuvos valdžios nuolaidžiavimas Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai neleido atsiimti Vilniaus.

  2. Kemblys:

    Visaip galima išduoti lietuvių Tautą, ,,nekalčiausiai” gadinant lietuvių kalbą. Ypač, kai ,,tautininkas” rašo apie Tautai svarbius klausimus. Marius Kundrotas įterpinėja svetimų kalbų žodžius:

    ,,konjunktūroje, Ironiška, propagandą, praktiškai kapituliavo, akcentuotas, projektą, masiškai, Praktiškai, suplanavę, faktas, dozė, objektais, iliustratyvūs faktai, kontekste, primityvios………………”

    Išdavikai nebūna protingi, vargšai net tų svetimų kalbų žodžių gerai nesuvokia. Kelios ištraukos iš M. Kundroto rašliavos:
    ,,platina propagandą” – gaunasi ‘sviestas sviestuotas’…
    propagánda [lot. propago — skleidžiu, platinu], filos., moksl., rel. ir kt. teorijų, idėjų skleidimas, siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus.

    ,,ugdyta tautine patriotine dvasia” – gaunasi ‘sviestas sviestuotas’…
    patriòtas [gr. patriōtēs — tautietis, tėvynainis], žmogus, atsidavęs savo tautai, tėvynei, pasiryžęs savo interesus paaukoti jos labui.

  3. Clo:

    Ir šitas žmogus baigė istoriją? Apgailėtina. Žemiausios prabos tautininkų agitacinis lapelis, o ne istoriko straipsnis.
    Ir problemos ne vien su tendencingu istorijos faktų interpretavimu. Yra ir atviro melo – pvz., dėl tariamų “tautininkų” nuopelnų prisijungiant Klaipėdą. Tuo metu Lietuvą, taigi ir jos kariuomenę tikrai ne tautininkai valdė, ir ne jie priėmė sprendimą įvykdyti šią operaciją.
    Slėpkis, Kundrote.

  4. Kažin:

    M.Kundroto “šūkaliavime” nematau jokio lietuviško tautiškumo. Jame nėra nė mažiausio lietuviško istorinių įvykių supratimo – vien svetimųjų ar “savų” Lenkijos vasalų skleisti aiškinimai.
    Galima sakyti, kad tarpukariu nuosekliu tautininku iš žinomesnių žmonių Lietuvoje buvo ir išliko tik V. Krėvė. Gi valdžioje buvo galingus lizdus susisukę vasalystės Lenkijai ir išdavystės Sovietams.
    Pagaliau kiek dar galima “smetoniškai” meluoti sau ir Tautai, kad Vilnius buvo “atgautas”, kai faktai byloja ką kita, o būtent, kad Stalinas mainuose su Smetona už Vilnių iš Lietuvos gavo teisę įsikurti jos tarpukariu turėtoje teritorijoje 6 sovietų karines bazes.
    Apie šių mainų esmę viską pasako tuokart Tautos duotas šio sandorio įvertinimas: “Vilnius – mūsų, o mes – rusų”…

  5. Ąžuolas:

    Geras straipsnis,
    Kad daugiau tokių, tai būtų stipresnė Lietuva.

    • Nepolitikas:

      Abejoju, kad melas stiprintu valstybę…. ankščiau, ar vėliau tiesa išlenda ir tada Valstybės žlugimas.

      • Sėlis:

        Na ir kokia ta tiesa pagal tamsta? Wilno nasze, panowie?

        • Nepolitikas:

          „Wilno nasze, panowie?“ – Protinis bukumas. Vilnius yra Lietuvos sostinė! Tai partirtinta tarptautinėse susitarimuose, bei mūsų Konstitucijoje. Dalyvauti diskusijose, ar rašyti melą(kaip šitame straipsnyje), dėl Vilniaus – reiškia skatinti revanšizmą. Tai gali būti naudinga tik Lietuvos priešams, kurie stengėsi iš naujo perdalinti jau teisiškai padalintą Europą. Tai reikia Vokietijai(atsiimti iš Lenkijos), o Lenkijai nieko kito nelieka – iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Faktas – Europoje jau dingo kaip kurios nepriklausomos valstybės(Čekoslovakija ir t.t.). Kundroto melas(istorijos interpretacija) yra tiesiog revanšo katalizatorius.

          • Sėlis:

            Nesuprantu, kur cia melas. Tai gal pasakykite “tikraja tiesa”?

            • Nepolitikas:

              Sarkazmas irgi protinis bukumas. Tikroji Tiesa – yra įvykiai, o ne jų interpretacija, iš istorijos negalima „išimti“ įvykių fragmentus, net jeigu jie gali būti „nenaudingi“ kažkam. Sudarykit įvykių sąrašą nuo 1915 m., absoliučiai visų, kur yra žodis Lietuva ir pamatysit pats kaip iš tikro buvo, t.y. kokia situacija, o tada jau galima abstrakčiai vertinti vadovų sprendimus ir t.t.

              • Sėlis:

                Irgi, kaip “lyvis”, issisukineji nuo atsakymo. Tai – protinio bukumo pozymis. Vis delto, kaip ten is tikro vyko su tuo Vilniumi ir lenkais, teisinguoli? Ka raso lenkiski saltiniai?

                • Nepolitikas:

                  Aiškiai atsakiau: „Sudarykit įvykių sąrašą nuo 1915 m., absoliučiai visų, kur yra žodis Lietuva ir pamatysit“ – pavyzdys:
                  *1915 m. Rugsėjo 19 d. vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių.
                  *1917 m. kovo mėn. Sankt Peterburge išrinkta Lietuvių tautos taryba priėmė deklaraciją, reikalaujančią Lietuvai autonomijos.
                  *1917 m. liepos mėn. 18 d. Reichstage pasiūlyta Vokietijos kancleriui sudaryti nepriklausomą valstybę (Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę), kurios valdovu būtų Vokietijos imperatorius.
                  *1917 m. rugpjūčio mėn. 15 d., Lozanoje (būstinė Paryžiuje) suformuotas Lenkijos Nacionalinis Komitetas (PNK), pirmininkas buvo R. Dmovskis. Komitetas paskelbė „Lenkijos nepriklausoma valstybę“. Kuriai priklausė „Rusijos okupuotos žemės“ – Lietuva, Baltarusija, Ukraina
                  * 1917 m. rugsėjo mėn. 18-23 d., Vilniuje įvyko Lietuvos inteligentų grupes posėdis, kurie pasivadino save „Organizaciniu Komitetu“ ir t.t.
                  *1918 m. kovo mėn. 3 d. pasirašyta Bresto-Litovskio taikos sutartis(Iš bolševikiniuos Rusijos buvo atimta Lenkija, Lietuva, dalis Baltarusijos ir Latvijos.)
                  *1918 m. gegužė 4 d. Vokietija Lietuvos Tarybai įteikė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentą.
                  *1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Viurtenbergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II.
                  *1918 m. spalio 27 d. kapituliavo Austrijos-Vengrijos imperija, prasidėjo neramumai Vokietijoje (demokratinė revoliucija)
                  *1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba sustabdė liepos 11 nutarimą kviesti hercogą Urachą Lietuvos karaliumi ir paskelbė ,,Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius” – pirmąją Lietuvos Konstituciją.
                  *1918 m. lapkričio mėn. 6 d. Vilniuje pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė vėliava.
                  *1918 m. lapkričio mėn. 9 d. Nuverstas kaizeris.
                  * 1918 m. lapkričio mėn. 13 d. Sovietų valdžia anuliavo Bresto-Litovskio sutartį.
                  * ir t.t.

  6. ne Melianas:):

    Straipsnis patiko, bet nesupratau šitos vietos: “Tautininkai vieni pirmųjų išreiškė paramą Rusijos užpultai Gruzijai, kurią prezidentė paliko likimo valiai.” Prie ko čia prezidentė? Prezidentu tuomet buvo gerb. Tapkė ir labai aktyviai kartu su lenkais reiškėsi Gruzijos, kuri, mano asmenine nuomone, nebuvo vien tik teisi tam reikale, palaikyme:) Grybauskaitė, kiek suprantu, tuo metu sėdėjo EK, ką ji turėjo daryti dėl Rusijos?:) Gulti po rusų tankais?:)
    Šita “klaida” kažkaip gadina medaus statinės skonį:) O gaila.

  7. Getas:

    MInistras pirmininkas Kazys Grinius 1920 m. pakluso Antantės valstybių karinės komisijos reikalavimui neiti atsiimti Vilniaus, po Želigovskio kariuomenės sutriuškinimo ,- tai buvo galima sakyti išdavikiška klaida. Tas pats Grinius 1921 m. pradėjo derybas su Lenkija dėl Lietuvos isijungimo į Lenkijos federaciją. Tik masinės tautos demonstracijos ir mitingai 1921m rudenį privertė Griniaus vyriausybę atsistatydinti. Prezidentas Stulginskis paskyrė nepartinį Ernestą Galvanauską premjeru. Šis nutraukė derybas su Lenkija ir ją padavė į tarptautinį teismą dėl Suvalkų sutarties sulaužymo. 1922 m. E. Galvanauskas puikiai pasinaudojo diplomatine Sovietų sąjungos ir Vokietijos pagalba ir padarė ypatingai slaptus nutarimus ir įpareigojo Lietuvos kariuomenės gen. štabą parengti Ypatingą rinktinę Klaipėdai išvaduoti lygiaigrečiai Šaulių sąjunga vadovaujama Vinco Krėvės rengė Klaipėdos sukilimą, jis slaptai važiavo į Vokietiją derėjosi su kariuomenės vadu generolu Hansu fon Zektu dėl ginkluotės ir šaudmenų bei Klaipėdos policijos ir politinių jėgų nesipriešinimo, kad Klaipėdos sukilėliai su šiauliais ir savanoriais išvytų prancūzus iš Klaipėdos. Krėvė lengvatinėmis sąlygomis gavo 1000 šautuvų, 10 kulkosvaidžių su šaudmenimis, slaptai vagonuose atvežė į kauną ir alginklavo šaulius, kurie vadovaujami persirengusių kariškių 1923m. išvadavo Klaipėdą ir po mėn. Prancūzai išvyko į savo tėvynę. Du asmenys kurių sumanumo, gudrios taktikos ir kuriems buvo svarbūs Lietuvos interesai, dėka buvo išvaduota Klaipėda, tai E. Galvanauskas ir Vincas Krėvė. Štai kodėl nutylimi šie asmenys dabar, todėl, kad ir dabar mūsų informaciją valdo Lenkija, O K. Griniui ir paminklai statomi ir gatvės jo vardu vadinamos.

  8. Šiomis dienomis pasirodė Imanto Meliano aršiai antilietuviškas ir antitautininkiškas straipsnis Balsas.lt, kurį tuoj pat perspausdino ir DELFI.

    Savo atsakymus operatyviai pateikė ir Marius Kundrotas bei Jullius Panka.

    Na o aš irgi “giliau” pasidomėjau pono VSD majoro Imanto Meliano (internete jis taip pat jau seniai “reiškiasi” kaip Nurchaci, Rambarbaras, Rainys ir kt. slapyvardžiais) “asmenybe” bei jo giminės istorija…. 🙂

    Visą tai galite perskaityti temoje (labai ilgos temos gale http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=164&t=7000&start=80):

    Pietryčių Lietuvos lenkinimas tęsiasi ir Nepriklausomoje Lietuvoje – kodėl?
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=164&t=7000
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=164&t=7000&start=80

    • Kemblys:

      Žygeivi, eik tu gal pas kokį gydytoją, pasakyk jam, kad jaunystėje slidinėdavai per tsrs sienas ir darei Chomeiniui revoliuciją Irane. Pasakyk, kad tsrs sąjunginėse respublikose kūrei jaunimo organizacijas. Pasakyk jam, kad ,,Na o aš irgi “giliau” pasidomėjau pono VSD majoro Imanto Meliano (internete jis taip pat jau seniai “reiškiasi” kaip Nurchaci, Rambarbaras, Rainys ir kt. slapyvardžiais) “asmenybe” bei jo giminės istorija….”. Dar nepamiršk, kad prieš savaitę nusprendei ,,likviduoti Žydrojo blogio imperiją” ,,infiltruodamas” žydriukams į š….
      Gydytojas žinos ką daryti, pasitikėk juo, nesiaiškink kuo jis pasirašinėja ,,delfyje”….

      ,Žygeivis:
      2013 10 27 19:17
      P.S. Todėl mums ir reikia savus patikimus žmones “infiltruoti” jau į šito Sojuzo – “Žydrojo blogio imperijos” – valdžią, ir jį likviduoti…”

  9. Kažin:

    Antantės karinis blokas buvo sudarytas 1907 metais, o Versalio taika – 1919 metais, tačiau ir po šios sutarties sudarymo Antantės blokas veikė.
    Todėl jokio netikslumo, teigiant, kad 1920 metais “Ministras pirmininkas K. Grinius pakluso Antantės valstybių karinės komisijos reikalavimui neiti atsiimti Vilniaus”, nėra.

    • Nepolitikas:

      Antantės (prancūzų “Entente”) kūrimas: 1904 m. buvo pasirašytas susitarimas Anglijos ir Prancūzijos, o 1907 m. tarp Rusijos ir Anglijos. Taigi „Antantė“( „trišalis sutikimas“), sudarė trys valstybės: Anglija, Prancūzija ir Rusija. 1917 m. Rusija pasitraukė, liko tik dvi. Tai vis tiek „Antantė“? Po tuo Anglija, kartu su vokiečiais(priklausė kitam aljansui) puolė bolševikinę Rusiją…

      • LosAngeles:

        Anglija su Vokietija puole bolsevikine Reusija? Kas cia… Aisku, gal nelabai supratau… Siaip panasu i anekdota 🙂

        • Nepolitikas:

          Didelis anekdotas : „Pilietinis karas ir intervencija“ . 1918 m. kovo mėn. 6 d. Anglijos kariuomenė užėmė Murmanską, pagal pretekstą „apsaugoti Murmanską“ nuo Vokiečių. 1918 m. balandžio mėn. 5 d. Japonijos desantas užėmė Vladivostoką. Kas įdomiausiai, tai Anglija ir Prancūzija nepripažino Bresto-Litovskio sutartį, tarp Vokietijos ir Rusijos.

  10. Gintautė:

    liūdna, kad lenkai labai prasti kaimynai…

  11. Tomas:

    Liūdna, kad dingo nepriklausoma valstybė Čekoslovakija…

  12. Algimantas:

    Lenkų šovinistai daug daugiau žalos pridarė Lietuvai, nei rusai.

    • Kemblys:

      Žalą daro tiems, kurie nesugeba apsiginti. Patinka ar ne, ,,kaimynai” nuo Lietruvos nepasitrauks. Jau ne vieną šimtmetį prarandame žemes, žmones. Reikia nuodugniai ieškoti mūsų silpnėjimo priežasčių. Tautą ir dabar suvokiame skirtingai, genčių neliko, šeimos nepatvarios, vaikai auga be tėvų. Manau reikia viešo svarstymo, kuriame susiremtų tik mintys, o asmenys paaiškėtų vėliau.

      • Kemblys:

        atsiprašau, turėjo būti Lietuvos

      • Kemblys:
        2013 11 07 19:23

        Žalą daro tiems, kurie nesugeba apsiginti.
        ———————————————————–

        Štai šį kartą visiškai su tavimi sutinku.

        Kol nesugebėsime patys apsiginti – kietai, efektyviai ir besąlygiškai, tol ir toliau praradinėsime savo žemes, o ne jas susigrąžinsime…

        Kaip tik todėl mūsų mokslininkai – fizikai, genetikai, mikrobiologai ir kiti – turi labai rimtai apie tai pamąstyti ir tyliai, nesigarsinant, imtis reikiamų tyrimų…

        • Kemblys:

          Mokslininkai galėtų peržvelgti ,,socialinių” mokslų lygį, t.y. palyginti su savais mokslais. Dabartinė Mokslų akademija primena rusišką bendrabutį – visi kažkuo užsiėmę savo kambarėliuose ir mandagiai bendrauja susitikę koridoriuje, šiukštu, nesikišk į kitų reikalus. Mokslas ribotas, negali peržengti per užsiduotas ribas. Rimtų mokslininkų nuomone, permainos socialiniuose moksluose, jei bus laikomasi visų reikalavimų, galėtų būti po kokių 70 metų. Permainų reikia dabar, nedelsiant. Reikia ieškoti NEĮPRASTŲ sprendinių. Siūlau viešą, be dalyvių, svarstymą. Jame susiremtų mintys, o ne nuopelnai, pareigos, pažintys ar anksčiau padarytos klaidos. Neturi reikšmės kieno mintys būtų vertos dėmesio, nors ir nusikaltėlio, išdaviko ar iškrypėlio.
          Gal kas nors pasiūlys geriau? Pradėkime.

    • lyvis:

      Užmiršai Algimantai, kad daug žalis pridarė Lietuvos stribai, kurių ir dabar pilna svetainė alkas.lt. lyvis

  13. arvydas damijonaitis:

    Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
    (turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
    1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
    2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
    3.Lenkiškų mokyklų valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
    4.Kodėl neteisėtai privilegijuoti Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
    5. Vilniuje,1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis prieštarauja (1995 m.vasario 1 d. Strasbure priimtai) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos 21 straipsnis: „Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
    6.Būtina įpareigoti LR Seimą ir Vyriausybę sustabdyti 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą sutartį, kuri prieštarauja minėtai 1995 m. vasario 1 d. tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai, ir pasirašyti naują, PAKOREGUOTĄ sutartį.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: