Z. Vaišvila: Taip ir nepasimokėme iš Lietuvos stojimo į Interpolą istorijos (7)

Ministro Pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila Urugvajuje, Punta dėl Este, 60-ojoje Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1991 lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Ministro Pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila Urugvajuje, Punta dėl Este, 60-ojoje Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1991 lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpolas, ICPO) – didžiausia policijos tarptautinė organizacija pasaulyje. Interpolas įkurtas 1923 m. ir šiuo metu vienija 190 valstybių narių.

Prieš 22 metus, 1991 m. lapkričio 4 dieną Lietuvos Respublika sugebėjo atnaujinti narystę šioje svarbioje tarptautinėje organizacijoje dar tebeegzistuojant Tarybų Sąjungai. Apie šiuos svarbius įvykius ir jų peripetijas su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Zigmu Vaišvila, tuomet ėjusiu Ministro Pirmininko pavaduotojo ir Valstybės saugumo departamento vadovo pareigas, kalbasi Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos svetainėje rašoma, kad 1991 m. Urugvajuje, Punta dėl Este, vyko 60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, kurios metu neįvardintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės deleguotas atstovas pateikė prašymą priimti Lietuvą į Interpolą. Prašymas buvo patenkintas ir Lietuva tapo 158-ąja Interpolo nare. Tik istoriko Dr. Petro Stankero, dirbusio Lietuvos VRM, darbuose pavyko aptikti, kad Lietuvą atstovavo Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila. Ar tai tiesa?

Z. Vaišvila: Tai tiesa. Tai buvo vienas tų sudėtingų žingsnių į Lietuvos pripažinimą. Kliūtys prasidėjo dar perkant aviabilietus – Inturist, vienintelis buvusioje TSRS pardavinėjęs bilietus į užsienį, pardavė Aerofloto bilietą tik grįžimui iš Montevideo į Maskvą, o į priekį – tik iki Paryžiaus. Bet to užteko.

Mūsų Vyriausybė ir VRM ruoštis jam pradėjo iškart po žlugusio pučo Maskvoje. Lietuvoje mūsų kvietimu apsilankė Prancūzijos VRM ir ne tik šios žinybos atstovai. Įtikinome juos, kad esame tam pasiruošę. Į Paryžių išvykome dviese su VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju Viktoru Zedeliu. Savaitę truko intensyvios derybos ir diskusijos su Prancūzijos VRM, Žandarmerijos ir vidaus žvalgybos tarnybomis, pavaldžiomis VRM, Išorinės Žvalgybos Agentūra (Prancūzijos žvalgybos tarnyba), o su šių Prancūzijos institucijų pagalba – ir su Interpolo Generalinio Sekretoriato vadovybe. Lietuvos paraiška Interpolo Generaliniam Sekretoriatui buvo pateikta ne Punte del Estėje, o Prancūzijoje.

Kodėl taip sudėtingai viskas vyko?

Z. Vaišvila: Toks mūsų žingsnis nenudžiugino TSRS. Be to, paraišką pateikti reikėjo prieš metus, o kasmetinė Generalinė Asamblėja, priimanti sprendimus dėl narystės, turėjo prasidėti jau kitą savaitę. Tarptautinis Lietuvos pripažinimas buvo tik prasidėjęs. Įtikinome savo ryžtu ir pasiruošimu, o prancūzų įtaka Interpole ir nulėmė – Generalinio Sekretoriato būstinė yra Lione. Panaudojome ir argumentą, kad prieškario Lietuva jau buvo šios organizacijos prototipo – Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos (CIPC) nare. Lietuva buvo trečioji valstybė, po Vokietijos ir Danijos pripažinusi šią organizaciją. Kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis nuo 1935 m. buvo jos viceprezidentas.

O kaip be bilieto pavyko nuvykti į Urugvajų?

Z. Vaišvila: V. Zedelis grįžo į Lietuvą, o man savo vietą Air France keleiviniame lėktuve užleido Prancūzijos vidaus reikalų ministras. Tad į Urugvajų skridau drauge su Prancūzijos delegacija.

Kokia atmosfera tvyrojo asamblėjoje, kaip jus sutiko jos dalyviai?

Z. Vaišvila: Labai geranoriška. Mums atvykus šeimininkai per keletą valandų spėjo parodyti Montevideo centrą, turguje suvalgėme privalomą jautienos kepsnį, ragaudami raudono vyno. Punta del Estėje, tik įsikūrus pigiausiame pasiūlytame viešbutyje, atsidūriau nuolatinio dėmesio centre – iš stipriosios TSRS pirmosios ištrūkusios valstybės atstovas. Lagaminas pildėsi suvenyrais iš įvairiausių šalių. Latvija ir Estija į Interpolą stojo vėliau, jau po TSRS sugriuvimo.

Ar sklandžiai vyko Lietuvos priėmimas?

60-osios Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijos atidarymas, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

60-osios Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijos atidarymas, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Z. Vaišvila: Kad naujai priimti nariai galėtų dalyvauti asamblėjos darbe, balsavimai vyko pirmąją dieną – 1991 m. lapkričio 4-ąją. Iškart po šių balsavimų buvo pertrauka balsų skaičiavimui. Vienas pirmųjų su būsima naryste pasveikinti manęs priėjo TSRS atstovas vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Viktoras Jerinas (Viktor Erin), pašnibždėjęs, kad jis balsavo už mūsų priėmimą. Su V. Jerinu jau buvau pažįstamas, nes rugsėjo pradžioje lankiausi Maskvoje spręsti aibę klausimų, atsiradusių po pučo Maskvoje žlugimo. Lankiausi TSRS Gynybos ministerijoje ir TSRS VRM, kurioje į šias atsakingas pareigas V. Jerinas buvo tik paskirtas. Netrukus priėjo JAV atstovas balsų skaičiavimo komisijoje ir paklausė manęs, ar norėčiau sužinoti dar nepaskelbtus balsavimo rezultatus? O kaipgi! Taip sužinojau, kad už Lietuvos priėmimą balsavo visi nariai, išskyrus TSRS ir Kiniją, balsavusias „prieš“. Oficialiai tai nebuvo skelbta.

Lietuva, tiek ilgai laukusi tarptautinio pripažinimo, tikriausiai džiugiai sutiko šią žinią?

Z. Vaišvila: Spaudoje naujiena buvo paskelbta. Be abejo, mūsų policijai tai buvo svarbus ir lauktas įvykis. Neatidėliojant, jau 1991 m. lapkričio 30 d. mūsų Vyriausybės nutarimu Nr. 509 buvo įkurtas Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras. Pirmuoju jo vadovu paskyrėme kriminalinės policijos vyr. komisarą Aurelijų Racevičių. Tačiau Lietuvos valdžiai ir žiniasklaidai tuo metu svarbesni buvo kiti klausimai.

Turite omenyje kitą dieną po grįžimo jūsų laukusią interpeliaciją Aukščiausioje Taryboje (AT)? Kokios jos priežastys, kodėl taip buvo skubama? Juk, atrodo, privalėjo jums suteikti tris darbo dienas pasiruošti atsakymams į interpeliacijos klausimus?

Balsavimas dėl Lietuvos Respublikos narystės Iterpole. 60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Balsavimas dėl Lietuvos Respublikos narystės Iterpole. 60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Z. Vaišvila: Labai skubėta svarstyti šią interpeliaciją. Grįžtant iš Urugvajaus bemiegę naktį praleidau ne tik lėktuve. Naktį nusileidome Centrinėje Amerikoje (Haityje ar Gvatemaloje?), kur ginkluoti kariai po eilinio perversmo keleivius palydėjo iš lėktuvo ir palaikė uždarytus atskiroje aerouosto patalpoje. Maskvoje atsidūriau tik pavakarę. Dar reikėjo iš Šeremetjevo-2 aerouosto pervažiuoti į Šeremetjevo-1, iš kurio skrisdavo lėktuvai į Vilnių. Neplanuotai mane pasitiko mūsų Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai. Jie ragino kuo skubiau važiuoti į Šeremetjevo-1, nes V. Landsbergis  (tuomet ėjęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininko pareigas – red. pastaba) liepęs kuo greičiau grįžti. Priežasčių neaiškino. Tačiau įstrigau, nes dviems bagažo darbuotojams atvežus mano lagaminus pamačiau, jog pro vieno jų užtrauktuką kyšo rūbai. Paklausiau, ką tai reiškia? Tyla. Perbalusios VIP salės darbuotojos paprašiau iškviesti milicijos pareigūną. Jo akivaizdoje pareikalavau atidaryti šį lagaminą. Vis tik turėjau diplomatinį statusą. Paaiškėjo, kad lagaminas „perkratytas“ ir sujauktas. Pareikalavau surašyti protokolą. Vėliau gavau ir pranešimą iš Maskvos apie pradėtą baudžiamąją bylą. Dingo, pavyzdžiui Prancūzijos vidaus reikalų ministro suvenyras, dar kai kas.

60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, 1991 m. lapkričio 4-8 d. | organizatorių nuot.

60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, 1991 m. lapkričio 4-8 d. | organizatorių nuot.

Vidurnaktį atvykau į Šeremetjevo-1. Paaiškėjo, kad V. Landsbergio nurodymu buvo sulaikytas paskutinis reisas į Vilnių, kad būtų spėta parskraidinti mane prieš pat ryte turėjusią vykti interpeliaciją. V. Landsbergis naktį laukė manęs savo darbo kabinete, tačiau iš jo išvedžiojimų nesupratau net, kas įvyko. Namie atsiradau paryčiais. Žmona Regina bandė spėti paaiškinti, kiek kartų ir kokiais metodais AT Apsaugos skyriaus vadas Artūras Skučas reikalavo, kad ji pasakytų, kur aš esu ir kad savo paties labui atsistatydinčiau „bent iš vienų pareigų“. Kai Artūrą Regina išprašė lauk, pasakiusi, kad ateitų, kai jis išmoks kalbėti be „mato“, spausti ją telefonu pradėjo pats V. Landsbergis. Regina pirmininkui atsakė paprastai – patys siuntėte, patys ir žinote, kur Zigmas yra.

Tačiau ir V.Landsbergiui, ir interpeliaciją inicijavusiai liberalų frakcijai tuomet rūpėjo ne Lietuvos narystė Interpole. Po antros bemiegės nakties jau Vilniuje, ryte atvykęs į Vyriausybę, supratau, kad dvi savaites trukusios mano komandiruotės metu KGB rūmus Vilniuje saugojęs policijos „Aras“ buvo pakeistas į „Geležinį vilką“. Po šio pakeitimo bene pirmąją naktį iš KGB rūmų nežinia kur buvo išvežti maišai su KGB dokumentais. Toks buvo formalus interpeliacijos pretekstas.

Jūs buvote atsakingas už tai?

Z. Vaišvila: Po to, kai pasirašiau pirmąją Lietuvos Respublikos ir TSRS tarpvalstybinę sutartį dėl KGB padalinio Lietuvoje veikos nutraukimo ir likvidavimo, kurios į oficialių Lietuvos sutarčių sąrašą mūsų Užsienio reikalų ministerija kažkodėl iki šiol neįtraukia, Vyriausybės pavedimu ir suteiktais įgaliojimais vadovavau valstybinei komisijai, periminėjusiai dokumentus ir turtą iš KGB, vykdžiusiai jų inventorizavimą.

Bet kodėl kaltino jus, jeigu vagystės metu buvote išvykęs? Kodėl tylėjo prokuratūra?

Z. Vaišvila: Atvirai niekas nieko konkretaus nepasakė. Išgirdau net kaltinimus dėl to, kad Vyriausybė Sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko prašymu buvusius Politinio švietimo namus perdavė Lietuvos medicinos bibliotekai, kuriai tariamai vadovauja ne Salvinija Kocienė, o mano žmona. Į šiuos absurdiškus teiginius net nemaniau, kad reikia kažką atsakinėti. Beje, ši valstybės biblioteka, pusę amžiaus buvusi sugrūsta ministerijos rūsyje, taip pat turėjo ir turi ne tik moralinę teisę pretenduoti į bibliotekos veiklai būtinas patalpas. Iki šiol visų Vyriausybių žvilgsniai tebekrypsta į šį pastatą Vilniaus centre Kaštonų gatvėje. Tačiau ne dėl dalykinės šios valstybinės bibliotekos veiklos, o dėl „skanaus kąsnio“ geroje vietoje.

KGB dokumentų vagystė buvo įžūli ir neįmanoma be rimtos priedangos iš viršaus. Atrodytų, paprastas klausimas – įvyko vagystė, prokuratūra pradeda baudžiamąją bylą. Tačiau tai neįvyko. Kodėl? Klausimas tuometiniam Aukščiausios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui. Pirmasis nesikreipė, antrasis nesiėmė veiksmų. Atsakymo ieškoti reikia „už kadro“. Tik pradėjome šį inventorizavimą, ir prasidėjo nesusipratimai su Balio Gajausko vadovaujamos Aukščiausios Tarybos komisijos dėl KGB veiklos tyrimo nariais. Dalis jų savaip suprato buvimą komisijos nariais – kaip „teisę“ savo iniciatyva išsinešti nežinia kur KGB dokumentus, kasetes. Konfliktai dėl to, mano vykdyti išnešamų dokumentų ir kasečių atiminėjimai iš šių komisijos narių ir grąžinimai atgal buvo nesmagi kasdienybė. Turint omenyje, kad prieš tai net du kartus V. Landsbergio pavedimu jo pavaduotojas Kazimieras Motieka reikalavo, kad pakeisčiau KGB rūmus saugojantį „nepatriotišką“ „Arą“ į patriotišką saugotoją, tokia atomazga buvo logiška. Buvo ir reikalavimų, kad pažeisčiau šią tarpvalstybinę sutartį. Tai taip pat nutiko, man išvykus komandiruotėn Interpolo klausimais. Šiais laikais tuo net bravūriškai giriamasi spaudoje. Tačiau tuomet, kai realiai ir faktiškai padėties dar nekontroliavome, o ginkluotas priešas buvo šalia ir net tame pačiame pastate (pradžioje periminėjamą pastatą saugojo dviguba apsauga – mūsų „Aras“ ir KGB pasieniečių kuopa, kuriai veržimosi į pastatą atveju buvo įsakyta šaudyti), tokie veiksmai vadintini geriausiu atveju neatsakingu vaikiškumu, o iš tikrųjų – provokacija.

Tokia buvo kasdienybė?

Z. Vaišvila: Deja. Nepavykus mano interpeliacijai, viena po kitos prasidėjo VSD reorganizacijos, nes mano vadovaujamas VSD lipo pavogtų KGB dokumentų vagims ant kulnų. Manau, V. Landsbergio sugalvojimu Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius net pasirašė pavedimą Baliui Gajauskui nustatyti mano tariamą bendradarbiavimą su KGB, taip pat pavedimą VMI patikrinti VSD veiklą.

Ir ką gi šios institucijos nustatė?

Z. Vaišvila: Nieko. Atsiprašau, suklydau. Jurgio Jurgelio vadovavimo VSD laikotarpiu 1992 m. Seimo rinkimus laimėjusios LDDP valdžios pavedimu Valstybės kontrolės departamentas dar kartą „papurtė“ VSD. Nustatė vienintelį ir būtent mano „grieką“ – J.Jurgelis pareikalavo, kad sumokėčiau VSD apie 100 Lt man nepagrįstai sumokėto darbo užmokesčio. Mat 1992 m. pavasarį, V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus tarpusavio santykių aiškinimosi įkarštyje po dirbant persirgto gripo komplikacijos buvau patekęs į ligoninę. Pasirodo, nedarbingumo pažymėjimą, kurį atidaviau Vyriausybės aparatui, šis neperdavė VSD. Taip likau skolingas valstybei. J. Jurgeliui pasakiau – duosi man šių „istorinių“ išvadų kopiją, sumokėsiu. Gavau jas, sumokėjau VSD, berods, 115 Lt. Tokia buvo VSD veiklos pradžios politinė kasdienybė.

Todėl ir keitėsi VSD vadovai vienas po kito? Minėjote, kad VSD pasiūlė aprašyti šį laikotarpį, KGB dokumentų perėmimą.

Z. Vaišvila: Labai jau dažnai jie buvo keičiami. Visų pirma, dėl politinių priežasčių. Šiandien tas pats. Perėmus vadovavimą VSD iš M. Laurinkaus, kuris šią struktūrą buvo suformavęs buvusių KGB darbuotojų, po Kovo 11-osios išėjusių iš KGB, pagrindu, su pavaduotoju V. Zedeliu jau buvome pradėję ne tik kadrinius pakeitimus, bet ir ruošėme bei priiminėjome darbui saugume kitų struktūrų profesionalus ir civilius, įgijome rimtų informacijos šaltinių ir Rusijoje. Tačiau visa tai niekam valdžioje nerūpėjo, perimamumo nebuvo jokio. Pirmoji po mūsų su V. Zedeliu atėjusi „šluota“ iš visų VSD darbuotojų neiššlavė gal tik penkių. Priešintis šiai nesąmonei pavyko iki 1992 m. pavasario.

Šiemet pavasarį VSD pasiūlė man parašyti jų ruošiamos knygos dalį apie VSD atkūrimo peripetijas, mano vadovavimo laikotarpį ir KGB dokumentų perėmimą. Sutikau, tačiau paprašiau, kad leidybinėje sutartyje būtų numatyta mano teisė šiai knygai mano pateiktą medžiagą naudoti ir man pačiam be VSD sutikimo. Atsakymo dėl šio sutikimo negavau, tad ir nerašau. Nesinori tokiu būdu tapti pasmerktam tylėjimui.

Esate minėjęs, kad VSD vadovo pareigas užėmėte V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus prašymu?

Z. Vaišvila: Taip. Ir sutikau jas užimti tik laikinai. Pamatęs ne vieną suinteresuotą beatodairiškai ir bet kokia kaina užvaldyti KGB dokumentus nelaukiant inventorizavimo pabaigos, Aukščiausioje Taryboje ir spaudoje prasidėjus „draikytis“ KGB voratinkliams, pamačius „vaizdelį“ dėl Virgilijaus Čepaičio bei jo paruošto Liustracijos įstatymo projekto, supratau, kad ši velniava geruoju nesibaigs…

Ar manote, kad šis chaosas buvo kuriamas sąmoningai? Ir kaip tokiame fone rikiavosi valstybės reikalai?

Z. Vaišvila: Iš dalies tai buvo chaosas, iš dalies – smalsumas, nepatyrimas. Tačiau dominavo ne sveikas protas ir atsakomybės supratimas, o baimės faktorius ir nesveikas azartas, lenktyniavimas – kas ką demaskuos ar „demaskuos“. Klausimas, kas užvaldys šią, beje, nebūtinai visą teisingą informaciją, tada buvo pagrindiniu mūsų „aukščiausios“ politikos užsiėmimu. Vaisius ragaujame iki šiol. Ačiū Dievui, šiame chaose 1992 m. Aukščiausioji Taryba sugebėjo susitarti dėl Konstitucijos, o Tauta ją patvirtino spalio 25-ios referendume. Tad narystė Interpole, Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro sukūrimas mūsų valdžią nelabai domino – tik policiją ir nusikaltėlius.

Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos padėtį, ko mus moko ši istorija šiandien?

Z. Vaišvila: Padėtį šiandien vertinu panašiai. Taip ir nepasimokėme ir iš šios istorijos, ir iš viso sudėtingo kelio į Lietuvos Nepriklausomybę, mūsų valstybės pripažinimą. Tik šiandieninę betvarkę matome visi. Jei norime matyti. Neįsivaizduoju, ar beturi laiko VSD ir kitos specialiosios tarnybos, Generalinė prokuratūra dirbti savo darbą, kai gauna aibę kitų „pavedimų“.

Ko palinkėtumėte Lietuvos Interpolo biuro darbuotojams? Beje, ar jie jus atsimena, kviečia į renginius, minėjimus? Juk buvote ir pirmasis Aukščiausiosios Tarybos krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, policijos įstatymo parlamente stūmėjas?

Z. Vaišvila: Nuoširdžiai sveikinu juos su profesine švente. Manau, kad Lietuva neturi priekaištų jų triūsui. Sveikinu ir pirmąjį biuro vadovą Aurelijų Racevičių, dėl politinių peripetijų jau nebedirbantį policijoje. 1993 m. pradžioje buvau gavęs Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pasiūlymą man užimti A. Racevičiaus vietą. Atsisakiau šio „žaidimo“, nors bedarbio dalia nebuvo saldi. Tai būtų buvęs ne tik pasityčiojimas iš šio profesionalo. Tiesiog koktu buvo net išgirsti pasiūlymą užimti darbo vietą, į kurią skiriant A. Racevičių pats tam kaip Ministro Pirmininko pavaduotojas pritariau. Į Interpolo renginius po A. Racevičiaus pakeitimo buvau kviestas gal kartą. Po 1992 m. nesu kviečiamas nei į VRM, nei į KAM renginius. Ši politinė konjunktūra man visiškai suprantama. Tačiau VSD į savo renginius kviečia.

Bet svarbiausia yra ne tai. Daugelis tų, kurie tuo metu dirbome drauge, kitaip suprasdami darbą valstybei, likome žmonėmis. Ir šiandien susitikę mes galime vienas kitam ramiai žiūrėti į akis – Sąjūdžio dalyviai, savanoriai, Sausio įvykių liudininkai, 1993 m. ir šiemet masiškai „išvalyti“ AT apsaugos skyriaus darbuotojai, pirmieji policijos komisarai, kurie pereidami iš milicijos į policiją prisiekė Lietuvai ne kokioje nors renginiui skirtoje gražioje salėje, o mano darbo kabinete Vyriausybėje, krašto apsaugos sistemos kūrėjai, pasieniečiai. Būtent tai yra svarbiausia.

Neįmanoma užmiršti ir įtemptos 1991 m. rugpjūčio 23 dienos, kai pasibaigus deryboms mano kabinete su TSRS atstovu KGB pirmininko pavaduotoju V. Lebedevu dėl KGB likvidavimo Lietuvoje ir pasirašius su juo minėtą tarpvalstybinę sutartį pavakare pradėjome KGB rūmų Vilniuje perėmimą. O naktį drauge su apsaugos vyrais ir policijos pareigūnais teko dar palydėti ir M. Burokevičiaus bendražygių „draugiją“, skubėjusią deginti dokumentus ir su šarvuočiais bei ginkluota palyda kraustytis iš LKP/TSKP CK rūmų.

Tuomet nuoširdžiai tikėjome tuo, ką darėme, ir neįsivaizdavome, kad šis košmaras gali grįžti į Lietuvą. Deja, grįžo. Ir net „paaiškėjo“, kad sausio 13-ąją „savi šaudėme savus“.

Ačiū už pokalbį.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *