V. Bartkus. Žemės referendumas laimi?! (64)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Lietuvos politikos istorijoje dar nebuvo, kad praėjus pusei parašų rinkimo referendumui laiko jo organizatoriai jau turėtų apie 200 tūkst. piliečių pavardžių. Taigi, referendumo surengimas turi šansą, jei bus per anksti neapsidžiaugta ir neatleistos vadžios – Panevėžyje, Radviliškyje, Mažeikiuose dėl Lietuvos žemės nepardavimo stengiamasi išsijuosus. Man piliečių įdirbis ir jų palaikymas yra gražus, nes gajus gimtosios žemės išsaugojimo jausmas tautoje tebėra tvirtas, nors galvos skausmų ir įvairiausių nuomonių dėl  šių visų tiesioginės demokratijos apraiškų – nors vežimu vežk. Tai gerai matėsi Sąjūdžio taryboje, kurioje vienuolika „landsbergiečių“ balsų prieš septynetą „kupčinskiečių“, visgi, nugalėjo manymas, kad referendumas be žalos nieko daugiau neatneš, nes jis gal buvo užraugtas ant kremliaus dūmo. Pekla težino, tarnybos tyli, o Rasa Juknevičienė paskui Kęstutį Masiulį iš Seimo tribūnos rėžė, kad Vokietijoje iš vis referendumo teisės nebeliko, po to, kai būtent jo dėka Adolfas Hitleris tapo Vokietijos diktatoriumi. Dar ir paaiškino, kad referendumui reikalingų parašų slenksčio sumažinimas iki 100 tūkst. leis Maskvai Lietuvoje kelti visokią naują sumaištį. Grėsmių problema suformuluota, tad reikia ją ir kuo bešališkiausiai nuodugniau pagvildenti.

Kad Mindaugas Murza ar Algirdas Paleckis kažkurio referendumo dėka įsiropštų į valdžią – ir baisiausiame sapne nebus, nes pastarojo kairuolio frontininko mūsų plačios kaip motina Rusija demokratijos sąlygomis rinkimuose gauti 16 tūkst. balsų prieš 13 tūkst. tautininkų terodo ne tiek pastarųjų silpnumą, kiek tą dalyką, kad didžioji patriotiškai nusiteikusių piliečių tebėra po Tėvynės Sąjungos vėliava, o tautininkijos jaunuomenei šauniai besidarbuojančiai dėl šio referendumo dar augti ir augti. O „landsbergiečiai“ tikriausiai laikosi tos nuostatos, kad ir Lietuvos žemėje, o ne tik milijardinėmis investicijomis pramonėje įsitvirtinę vakariečiai – ispanai, olandai bei kiti galutinai užtikrins istorijos rato nesukimą atgalios. Visgi, politikos strategija moko, kad joje yra itin svarbu suskaičiuoti visus galimus ėjimus bei jų naudą ir tik tada reikšti nuomonę. Taigi, pasvarstykime kaip ta sumaištis galėtų atrodyti? Referendumas dėl grįžimo į sovietijos erdvę, dėl išėjimo iš NATO ir ES? – Nejuokinkite žmonių, pasakysiu atvirai. O kad tokio pobūdžio referendumo inicijavimą skelbti leidžia ir dabartinis 300 tūkst. reikalavimas, tai rodo ir mūsų demokratijos patikimumą. Na, paskelbs pionieriški trimitai pasauliui, kad Litva sugrįžta, na, tesurinks daugiausiai 16 tūkst. parašų ir kas iš to išplauks? Ogi, kad lietuviai nebalsavimu tokioje erzelynėje dar kartą patvirtino savo nuostatą būti  NATO ir ES.  Ar gali taip keliama sumaištis pasitarnauti tiesioginei karinei agresijai? Betgi, kad žirinovskininkams vambrtelėjus, jog USA atakavus Sirijoje, kur Rusijos svarbi karo bazė, ji turi atsiimti Pabaltijį, pats NATO generalinis sekretorius, skirtingai nuo mūsų pačių prokurorų ir teismų bei seimų, mandagiai paprašė patį kremlių pričiupti karo prieš varganą, bet taikingą Pabaltijį kurstytojus.

Pagaliau, koks skirtumas tokiu neįtikėtinu ekstremaliu kariniu atveju – trys ar vienas šimtas tūkstančių. O štai kitais taikingos demokratijos  atvejais skirtumas yra didžiulis. Visų pirma amžiniesiems „sąrašiniams“ seimūnams padai jau smilksta, nes daugelis tautiečių yra šventai įsitikinę, kad būtent jie, ir tik jie, įstūmė  Lietuvą į didžiulių bedarbystės, nusikalstamumo, milžiniškų skolų užsienio bankams ir, galiausiai, aukščiausios emigracijos visame pasaulyje dabarties padėtį. Yra tame irgi tiesos pusė, nes visi margaspalviai Seimai nenukreipė Lietuvos ūkio raidos valstybei reikalinga kryptimi, tačiau, ar nebūsime susidūrę su mirusio drakono – tegyvuoja naujas, efektu? Įstatympataisdavystė tarp šimtų tūkstančių prikurtų teisės dokumentų yra sunkus ir atsakingas darbas, prie kurio galvų nuo ankstyvo ryto iki vėlumos pirmiausiai neatkelia Seimo teisės deprtamentas, tačiau realusis gyvenimas daug kur yra nuėjęs savais šunkeliais, kadangi netgi esminiai įstatyminiai pokyčiai nėra ėję socialinės ekonominės ekspertizės mokslo įstaigose. Ką jau bekalbėti apie svarbiausią dalyką – pagrindinių finansinių srautų kontrolę, kuriai irgi reikia nemenko išsilavinimo bei patirties, o pirmiausiai ir pareikalavimo, vieną kartą, iš Finansų ministerijos, kad ši pradėtų teikti ekonominius įverčius apie gautų iš ES milijardinių lėšų panaudos efektą – naudą ar nuostolius. Galima netgi referendumu bandyti pakeisti bet kurį valstybės pareigūną, tačiau neužmirškime, kad greta bolševikinio mąstymo, kad kadrai sprendžia viską yra ir objektyvioji, bandomų suvaldyti procesų sudėtingumo pusė. Ji itin aiški ekonomikoje – Ūkio, Žemės ūkio ministerijų sferoje bei teisės sistemoje. Vienu žodžiu, galime rinkti apylinkėse visus Seimo narius, tačiau abejotina ar po šio grandiozinio pokyčio iš esmės dalykai pasisuks į gera – sąžiningumo valstybės reikaluose neužtenka. Būtinos ir žinios bei profesionali padėjėjų ekspertų komanda netgi europarlamentarams. Teisus bus kraštiečių judėjimo įkvėpėjas prof. S.Marčiukaitis, sakydamas, jei visuomenėje nėra apie 7-8 proc. mokslo galvų pasišventusių ir valstybei, tai nieko gero negalima tikėtis.

Taigi, pirmoji išvada būtų tokia – demokratijos plėtojimo klausimas referendume suteiks dar daugiau galimybių pilietinėms iniaciatyvoms, tačiau jų nauda valstybei pakeitus vien rinkiminius mechanizmus bus ir pakankamai ribota. Gerai žinoma, kad Lietuvos vietos savivaldos plotai vidurkiu yra patys didžiausi ES, kad šios pareigūnai nerimsta, jog pas mus savivaldoje nėra dvejų pakopų deputatų  – greta miesto turėtų būti ir vietos bendruomenių, gi aukštieji politikai teigia, kad toks demokratijos išplėtojimas būtų ir pakankamai brangus. Visgi, prisiminus amerikietišką patirtį, kur rinkėjų pasitikėjimo egzaminas yra būtinas ir vietos nuovados, ir teismo, ir, netgi, mokyklos vadovams, mūsų esminiu būtinu pirmaeiliu demokratijos proveržiu laikytinas vietos iniaciatyvų sustiprinimas. Šioms gi vėl yra itin svarbu finansinės ekonominės žinios, nes greta miesto biudžeto sudarymo rastųsi ir seniūnijos bei seniūnaitijos – bendruomenės teisingo ir efektingo bendrų pinigų paskirstymo problematika. Kad būtent šiuo keliu reikia eiti rodytų ir nevykęs Vilniaus savivaldybės eksperimentas, kuriuo nuriedėta priešinga kryptimi –  pabandyta centralizuoti maksimaliai susiaurintų funkcijų seniūnijų valdymą.

Taigi, susumavus visas įsivaizduojamas grėsmes su referendumo iniaciatyvos parašų ribos sumažinimo iki 100 tūkstančių privalumais, ryškia persvara nugali pastarasis – pozityvių pilietinių projektų raiškos siekis, o prieštaraujantiems konservatoriams, pirmiausiai, derėtų rengtis šimto tūkstančių parašų surinkimui – referendumui dėl bendros Pabaltijo AE statybos už ES skiriamus pinigus. Kodėl eurokomisaro Giunterio Otingerio nepaklausta, kaip jis žiūrėtų į 10 mlrd.Lt iš 44 mlrd.Lt ES skirtų Lietuvai ateinantiems septyniems metams   numatymą mūsų naujai atominei jėgainei, nes tautiečiai tik ką teisingai nusprendė, kad savomis lėšomis mūsų biudžetas AE brangaus projekto „nepatrauks“?  Juk ES komisarams ir centriniam bankui  duoti 10 mlrd.eu Kipro bankams gelbėti iš balos buvo vienas juokas, o štai mūsų valstybei iš ekonominių blokadų ir negandų balos ištraukti – net nesusimąstoma.

Matydami Lietuvos situacijos grėsmingumą nelaukia sudėję rankų ir visuomenininkai. Internete brazda norėdami iškovoti daugiau teisių nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms apie Antalieptės bendruomenės vadovą Joną Gediminą Punį besitelkiantis būrys, kuris rūpinasi ir parašų referendumui surinkimu, o neapsikentusi „Lietuvai pagražinti draugija“ keturiose savivaldybėse – Pasvalio, Rokiškio, Anykščių ir Telšių pradėjo iš Šveicarijos parsivežtą jaunimo, netgi paauglių darbinimo projektą eksperimentą, kuriam pasiteisinus, plėtos jį visur.

Valstybės reikalų svarstymuose eilinį kartą vėl įsisuko ne ekonominių dalykų sutvarkymas, bedarbystės įveikimas, kuriems reikia ir intelekto bei sveikos ūkiškos nuovokos, o personalijų įtikimas. Finansus išmanančiai L.Graužinienei tapus Seimo pirmininke tuoj pat užsimota kapoti  galvas – ministrų kėdes. Betgi, paklauskime ar Lietuvai pirmininkaujant ES į naudą tokia politinė destabilizacija, kai iš Seimo pirmininko pareigų atstatydinamas nuosaikus V. Gedvilas, o paskui jį „pakimba“ ir į Briuselio kabinetus įsiskraidę, ten aklimatizavęsi  ministrai darbiečiai? Negi negalima palaukti sausio 1d.? Akivaizdus  kerštas „kniaziaus“ komanda, jam nepalankų teismo sprendimą atsukti prieš mus pačius. Kuo gi blogas Švietimo ministro Dainiaus Pavalkio projektas visus vaikus pradedant antrokais apmokyti plaukimo, Kultūros ministro Šarūno Biručio internetinė komunikacija, Socialinių reikalų ir darbo ministrės Algimantos Pabendinskienės tarpžinybinis projektas užimtumui didinti ar Žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos planai atgaivinti gyvulininkystę? Velniai nematė, sakyčiau, tų visų politinių intrigų, tai ir vidinis darbiečių reikalas, jei atsirado geresnių ministerijų sferų suvaldymo planų, kuriuos norėtume išvysti, tačiau vasaros istorija su PVM nesumažinimu iki lenkiško lygio, tai didžiausias peilis mūsų ekonomikai, kurią mūsų žiniasklaida tenušvietė kaip „špilką“, nes mokestinę politiką, skirtingai nuo intrigų išmano vienetai.   „– Viktorai, nešposyk, apsigalvok“, vėl griebsiu jį už skverno tarpduryje, kad šis iš piktumo po A.Kubiliaus įžeidimo – apkaltintas „Krekenavos mėsos“ intereso gynimu neprotingu balsavimu atidavė tolesniam vargui mūsų mėsos, daržovių, sodų, vaistažolių auginimo ekonominę grandinę lenkiškam nukonkuravimui. Tai didelis minusas neatvėsinusiai savo vadovo visai Darbo partijai, pasidavusiai A.Kubiliaus politinio flango ekonominiam, beje, antiliberaliam iracionalumui, kuris generuoja ne mūsų, o lenkų ekonomiką ir toliau neša valstybei milžiniškus nuostolius, toliau plėtoja kaimo nykrą. Žinoma, kad sumažinus PVM nuo 21 proc. iki penketo daliai produktų, tuoj pat trumpajame ekonominiame periode rastųsi šimtamilijoninis biudžeto nepririnkimas, tačiau vidutiniame ir ilgajame p. S.Jakeliūnai tai netrukus atsipirktų dešimteriopai dar ir todėl, kad dalis verslo galėtų išeiti „iš šešėlio“, nekalbant apie konkurencingumo Lenkijai išaugimą, vidaus vartojimo skatinimą ir naujas darbo vietas.  Seimo sprendimo dėl  PVM mėsai, daržovėms, vaisiams ir vaistažolėms absurdiškumą  europinės mokesčių politikos atžvilgiu geriausiai atspindi ES veikimo sutarties 113 straipsnis dėl konkurencijos neiškraipymo. Atsipeikėkite, ir prieš balsuodami paskaitykite mokesčių teisės dokumentus.

Žvelgiant globaliau, didiesiems strategams vertėtų suvokti, kad iš dešimtmečius tebetrunkančios vakarų ir Rusijos priešpriešos, tarp kurios įsispraudusi ir Lietuva, telaimi trečia pusė – sparčiai besivystanti JAV obligacijų ir dolerių pritvinkusi Kinija, kuri rugsėjo pabaigoje Ukrainoje pradėjo derybas dėl 50 metų trukmės Armėnijos dydžio dirbamos žemės ploto nuomos, prieš tai sočiai įsigijusi jos Sudane.  Vienintelė produktyvi pozicija Lietuvos ir Rusijos bei Baltarusijos santykiuose tegali būti vystoma abipusės ekonominės naudos pagrindu, Lietuvai tiekiant rinkai aukščiausios kokybės maisto produktus, o Rusijai  atsisakius energetinių resursų monopolinių kainų, tam kad normaliai vystytųsi pasienio regionai, tačiau šie procesai yra kreipiami priešinga kryptimi, gal ir be Kitajgorodo – yra toks Maskvos rajonas, įtakos. Vardan tokio tikslo visoms pusėms reikia žymiai atsargiau ir atsakingiau reikštis politinėje retorikoje bei pagalvoti apie II pasaulinio karo nuostolių kompensavimą Lietuvai, nes ekonomistė A.Maldeikienė tik ką pareiškė, jog finansinis projektas, kurio vardas Lietuvos valstybė be ES skiriamų lėšų yra absoliučiai nemokus. Kurgi nebus, jei gausios, vos ne milijoninės emigrantų į ES ir kitur armijos išmokslinimas kainavo brangiau nei gautos lėšos.

Kitas referendumo klausimas yra dėl žemių gelmių priklausomumo Lietuvai. Dėl jo gražiai susikibo smarki parašų rinkėja ir galvotas šachmatininkas, naujas Sąjūdžio vadovas Andrius Tučkus.  Pirmoji aiškina, kad mes ne kokie afrikiečiai kad už 2-9 proc. kaip bananiniai afrikiečiai atiduotume savo gelmes užsienio kompanijoms, o antrasis pasidalino praturtėjusio Azerbaidžano patirtimi, kur  dar prieš keletą dešimtmečių į naftos versloves buvo įsileistas „Chevron“ bei „Shell“ už 10 procentų, suderėjus, kad jie didės iki dabartinių visų 80 nuošimčių. Lygiai taip pat turėtume surašyti sutartis ir mes, o žemaičiams dėl to patyrusiems nuostolių,  gražiai atlyginant, nupirkus sodybas geresnėse vietose. Kol tokios politikos nėra, vieni   gina valstybės ir visų tautiečių interesą parašais, o antri galvoja apie reikiamus įstatymus, „Chevron“ žvalgant mūsų naftos telkinius, bet ne skalūnų dujas. Taigi, pasirašant dėl šio klausimo reikia turėti galvoje, kad tai yra ir stimulas politikams surasti visoms pusėms tinkamą ir naudingą sprendimą.

Pats svarbiausias referendumui teikiamas klausimas yra dėl Lietuvos žemės pardavimo užsienio iš ES piliečiams, turintis įsigalioti nuo 2014 gegužės 1d. Vyt.Landsbergis mano, kad tam prieštaraudami uždarysime savo žemės rinką ES, ir tai bus panašu į išėjimą iš ES. Buvęs konservatorių frakcijos narys ekonomistas Vaidotas Bacevičius sutiktas prospekte man pakomentavo šią problematiką. Va, už kampo prie vyriausybės yra trys advokatų kontoros, kurios  bet kurį verslo reikalą momentaliai sutvarkys. Bet kuris Lietuvos pilietis apsitaręs su užsienio turčium, turintis tūkstantį litų, jau seniai sau laisvai registruoja akcinę bendrovę, ir priperka jam Lietuvos žemės kiek tik nori – gal jau visas 1 mln. ha arba šeštadalis Lietuvos  bus, o nuo gegužės 1d. tai bus galima legalizuoti.  Tie nevaldomi procesai, pasak pašnekovo, jau toli, gal pernelyg toli bus nuėję, nes saugikliai nebuvo laiku „susukti“. Žymiai baisesnė padėtis miškų sektoriuje, kuris yra itin pelningas užsieniui, tad mūsų žemės ir miškų rinka jau senokai yra atverta kompanijoms su visokiausiais statytiniais, o dabar beliko tai leisti ar neleisti  privatiems pavieniams užsienio asmenims, kuriuos gal net labiau domins gražiausios Lietuvos vietos ir poilsis jose per ne pernelyg karštas mūsų nuosaikaus, tinkamo žmogui klimato vasaras. Abu pavymui K.Milkeraičiui nutarėme, kad valstybėje niekas reikiamai neseka ir  neprognozuoja šių procesų dar ir dėl pačių užsidėto apynasrio asmeninių duomenų saugumo pretekstu lyg mūsų valstybės vyrai būtų kokie gangsteriški banditai, besiruošiantys savaitgaliais nureketuoti žemvaldžius ar smulkesnius ūkininkus, todėl net jiems nevalia žinoti kas vyksta valstybėje. Absurdas, argi ne, o smalsesniems galiu pasiūlyti pasirausti kalbų Seime archyve, kai ir šis įstatymiūkštis buvo prastumtas kosmopolitinio liberalaus rinkos fundamentalizmo naudai. Nenustebčiau, jei tie patys konservatoriai  jam būtų pritarę. Dėl šios priežasties šių metų spalio 4d. Sąjūdžio pareiškimas dėl pirmaeilio žemės ūkio naudmenų inventorizavimo būtinumo po kuriuo pasirašė ir Vytautas Landsbergis, ir Andrius Tučkus turėjo ne kukliai plevėsuoti sienlaikraštyje netoli Arkikatedros, o būti prikaltas didžiule vinimi ant Statistikos valdybos bei Žemės ūkio ministerijos durų bei pritvirtintas Vyties rankose ant Seimo ir prezidentūros vartų, nes vyriausybėje jau ir taip ne juokais sunerimus prognozuojama, kad ir mūsų kukliam žemės ūkio bendrovių sambūriui gaminančiam liūto dalį Lietuvos maisto produkcijos  kitą vasarą ateis galas, kadangi jų greta savų maksimalių 5000 ha,  nuomojama iš aplinkinių savininkų žemė bus parduota užsieniečiams.  Kad žemės parduoti užsieniui negalima į „Propatria“ svetainę parašė ir filosofas Vytautas Rubavičius, tam nepritaria ir šviesuolis Darius Kuolys bei buvęs Žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis, kuris visada mąsto skaičiais ir ekonominėmis kategorijomis bei galvoja kaip gelbėti 150 tūkst. sunkiai besiverčiančių Lietuvos ūkių.  Taigi, kaip matome problema yra pakankamai sudėtinga, daugiaplanė juridinėmis ir ekonominėmis skirtingų valstybių bei jų blokų interesų sankirtomis ir visaip, bet kuriuo atveju pakankamai grėsminga Lietuvai.

Mąstykime paprastai – užsieniečių pas mus šeimininkauti įsileisti negalime vien jau dėl to, kad jie, pasak žurnalo „Veidas“, vidutiniškai naudoja 4.5 karto daugiau herbicidų, pesticidų, fungicidų ir visokių mineralinių trąšų nei Lietuvoje. Milijardinės apyvartos šešių pavadinimų neonikotinoidų, pradėtų naudoti praėjusio šimtmečio 80-ais metais, didžiųjų dar didesnio pelno besivaikančių kompanijų skandalas, išaiškėjus ir kilus visuomenės organizacijų balsui, kad būtent chemizatoriai yra kalti dėl didžiulių bičių, paukščių ir kitos gyvos gamtos populiacijų sunykimo Kanadoje, Europos valstybėse bei kitur pagaliau pasibaigė 2014 m. gegužės 24 d. Europos Komisijos kategorišku šių nuodų uždraudimu. Kas beatsakys, kodėl tebėra grėsmingai perpildytos daugelio valstybių onkologinės klinikos su vis niūresnėmis milijoninių didėjimų prognozėmis?  Amerikiečių mokslininkai pagaliau aptiko ir išmoko pelėse blokuoti tą baltymą, kuriuo kaip ežys pasišiaušia piktybinė ląstelė, apsigindama nuo imuninės sistemos, o  kitų metų bandymai su žmonėmis turėtų pasibaigti nauja Nobelio premija medicinos srityje, tačiau ši gera naujiena neatsveria visų grėsmių – kam rizikuoti susirgti, jei galima ligos ir išvengti.

Taigi, dėdami parašą referendumui mes saugome ne tik mūsų dirvą, kurioje dar tebeženkli sovietinės chemizacijos veikla penkiuose tūkstančiuose vietų, bet ir Lietuvos vandenis bei gamtą ir jos žmones. Sparčiai pelkėjantys net Dzūkijos ežeriukai,  tik ryškokas tarp  daugelio sunkiai pastebimų tebevykstančių procesų simptomų. Ne vienas  praeivis nesuvokia šių paprastų dalykų ir  sako – neturiu aš tos žemės, man ji visai nesvarbu. Kiti priešingai – nors jos irgi neturi, bet pasirašo iš piktumo, kad spekuliantai prichvatizatoriai susipirkę pusvelčiui neturėtų progos pasipelnyti markėmis, kronomis, zlotais, ir rubliais. Juokiasi apie tai pasakodamas Miško brolių atstovas Albinas Kentra, kuris sako, kad dabar yra lemiamas momentas Lietuvos atsigavimui – išsipardavę jau niekada neatsitiesime. Pagaliau, jei dar Tacitas rašė, kad aisčiai dirba žemė geriau nei inertiški, sunkiai išsijudinantys germanai, tai kodėl turėtume besąlygiškai atiduoti pirmumą jų palikuonims?

Taigi, jei didysis Lietuvos referendumas dėl žemės nepardavimo pavyks, tai kokios gi galimos politinės juridinės pasekmės?  Pilnai sutinku su V.Landsbergiu, kad kremliaus propaganda visa tai gali išnaudoti savo naudai. Kad ji jau gruodžio pradžioje tikriausiai sutrimituos naujiems išpuoliams yra beveik neabejotina, nes jiems, turbūt, atrodo, kad Lietuvai pirmininkaujant ES toks piliečių sprendimas būtų neabejotina ir kremliaus pergalė, nes ji rodytų didžiosios Rusijos kaimynės – ES eižėjimą būtent ten, iš kur pirmininkaujama jos tarybai. Čia būtina, visų pirma, paklausti – ar susilpnėjo ES po Vengrijos parlamento 2013 12 17 sprendimo neparduoti žemės užsieniečiams, konstitucijoje įtvirtinus, kad Vengrijos žemė yra nedaloma, taigi neišpardavinėjama. ES yra ir pakanti ir pakankamai tolerantiška, nes demokratinė, ir gerbia žmonių bei jų atstovų nuomonę. Mes gi turime dar pusantro mėnesio iki tikriausiai sėkmingo parašų surinkimo datos, jei sukrusime, todėl verta pasukti galvas ir pabandyti rasti sutarimo gaires aukštuose ES politikos sluoksniuose. Žinoma, kad kai kuriuos eurokomisarus, europarlamentarus ir kitų valstybių vadovus gali paveikti aiškinimas,  jog lietuviai su latviais yra paskutinieji kadaise buvusio galingo baltų etnoso palikuonys, kad šio etnoso žemių nuo Volgos iki Berlyno, o ir gyventojų, kaip ir žemių telikę bent dešimteriopai  mažiau nei galėjo būti. Taip atsitiko, kadangi puldinėjami germanų genčių, gotų, slavų, kryžiuočių ordinų ir švedų, turėjome dar ir ginti Europą nuo hunų, avarų, mongolų – totorių ekspansijų ir atlaikyti dvejų šimtų ir dar penkiasdešimties metų okupacijas bei Napoleono armijos ir hitlerininkų žygiavimus ten ir atgal. Kad mūsų žemė sulaistyta ir sukilėlių, ir partizanavusių Miško brolių krauju, kad išlikome ir atsitiesėme vos ne stebuklo dėka, todėl daugelis ją savo širdyse labai brangina ir nesupras tos ES politikos, kurioje vyrauja, visgi, didele dalimi rinkos fundamentalizmas, taigi, kad turgaus, kuriame būna ir visokių negerų dalykų, teisė. Pastebėkime, kad aukštojoje politikoje, deja, dažniausiai lemia ne pasigraudenimai, o vien interesai paremti nauda bei visokeriopos jėgos ir juridiniais argumentais, todėl būtina itin kruopščiai peržvelgti esamus tarptautinius susitarimus, nes nesutarus su ES vadovybe mūsų lauks ir sunkios derybos su kitomis valdžiomis arba europinių teismų salės ir jų sankcijos.

Europolitikoje akivaizdžiai galime išskirti ne vieną politinį požiūrį pradedant euroskeptikais ir baigiant Briuselio liokajais. Mūsų Petras Auštrevičius ir Vytenis Andriukaitis yra eurofederalistai šventai tikintys himnu pagal Beethoveno simfoniją ir kitomis ES deklaruojamomis ar teikiamomis vertybėmis, gi Rolando Pakso flangas drąsiai save laiko ES beviltiškumo skelbėjais. Šių eilučių autorius yra europtimistas tikintis ES sėkmingos reformos pritaikomos ir Lietuvos naudai, galimumais, gerai suvokdamas, kad šis projektas „ES“ su trylikos trilijonų skolų krize yra nuėjęs ar nuvarytas visai ne ten kur galėjo ir tebėra pakankami grėsmingas Lietuvos savitumui bei vientisumui, vaizdžiai kalbant, Lietuvai pasprukusiai nuo rusiškos meškos gniaužtų į Briuselio krokodilų nasrus. Kasmetės 2.5 mlrd.Lt palūkanos Lietuvos mokamos užsienio bankams, tai ir jų ir mūsų aplaidžios ekonominės politikos pasekmė, neleidžianti išmokėti visiems ir dvigubai didesnių pensijų bei algų.

Kas, jei ne mūsų kultūra ir ekonomika bei žemė su savo piliečių didžiąja emigracija gali tapti pirmąja naujojo tautų katilo auka? Juridinių argumentų derantis su Briuseliu pamatas yra akivaizdus – tai Europos sąjungos sutarties nevykdymas ta prasme, kad liberalieji šios sutarties įstatymai įteisinę ir užtikrinantys laisvą darbo jėgos bei kapitalo ir prekių judėjimą iš esmės prieštarauja straipsniams rašytiems krikščioniška tautų sanglaudos, netgi socdemine ekonominio išsivystymo išlyginimo dvasia. Išmokos žemdirbiams nebuvo išlygintos, mes aprūpiname Europą neblogai, bet pakankamai brangiai mūsuose išmokslinta darbo jėga, o tai reiškia, kad  nėra vykdomi ES sutarties straipsniai susiję su tvarios raidos, ekonominio tvarumo reikalavimais ir šiuo pagrindu, būtina peržiūrėti Europos žemės rinkos politiką bei susitarimus, kadangi jie buvo surašyti atsižvelgiant į būtiną galiojusios sutarties išsipildymą, kuriai pilnai  ir dėl gerai žinomų krizinių priežasčių dar nepavyko iš dokumento virsti pilnai apčiuopiama realybe.  Reikia politikams skubėti tartis, derėtis, ir visada pirma nei ten pasklinda A.Paleckio propaganda, į Briuselį nuvežti sausio 13-os taikių žmonių žudymo įrankį „vzryvpaketą“ kaip įrodymą.

Kas gi bus toliau? Sėkmingas parašų surinkimas dėl žemės nepardavimo bus didžiulis iššūkis mūsų Seimui bei veikimo pagrindas valstybės vadovams – demokratinės žmonių valios reiškėjams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė turės pradinį įgaliojimą tartis su ES komisijos vadovu J.M.Barroso, o premjeras A.Butkevičius galės paaiškinti Lietuvos argumentus gerai pažįstamam Europarlamento vadovui, irgi socialdemokratui M.Šulcui. Ir ne A.Kubiliaus iškalba, o būtent V.Landsbergio išmintis bei patirtis ir autoritetai gali padėti sureguliuoti šį kad ir kebloką, bet epochinės svarbos Lietuvai – žemės klausimą.

Juridinei gi argumentacijai gražiai surašytų ES sutarčių straipsnių  prieštaravimų vienų kitiems į kuriuos ir verta atremti mūsų poziciją – nors vežimu vežk.  Juk ES valstybių sutartyje pasakyta, kad ES „siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu“, o Lietuvoje su jos baisia emigracija ir bent 70 tūkst. piliečių socialine degradacija apie jokį tvarų ūkio vystymąsi nežmoniškai augant kainoms, pralaimint konkurencingumą dėl PVM didumo lenkams, ir kalbos neturėtų būti arba kitaip tariant greta liberalių kapitalo ir prekių judėjimo nesuvaržymų reikalavimų yra deklaruoti neišpildyti ES tvarumo reikalavimai, o tai sukuria precedentą didžiuliams debatams su ES vadovais, o jei prireiktų, tai ir Europos teisme. Juo labiau, kad  48 straipsnis teigia – 1. Sutartys gali būti iš dalies keičiamos laikantis įprastos peržiūros procedūros. Jos taip pat gali būti iš dalies keičiamos laikantis supaprastintų peržiūros procedūrų. Tiesa, čia daugiau kalbama apie išorines grėsmes, tačiau ar pasaulio krizė kilusi iš Volstrito (Walstreet) tokia nėra?

Šioje situacijoje neišvengiama gruodžio mėnesį kremliaus propaganda gali suveikti tam tikra prasme netgi mūsų žmonėms naudinga linkme, nes ES pačios bus susigriebta neeižėti. ES vadovybei tada, ne be mūsų pastangų, beliks konstatuoti, kad istorijos bėgyje prisikentėjusi visaip naikinta Lietuva ir dėl ES ištikusios krizės taip ir nesulaukusi išmokų žemdirbiams sulyginimo, savo išmokslinta darbo jėga aprūpinusi daugelį ES valstybių ir gerbdama ES deklaruojamas vertybes ir buvimą joje, nori išlikti savotišku kultūriniu ekologiniu ekonominiu rezervatu, kuriame būtų  auginamas aukščiausios kokybės maistas ir aplinkinėms  valstybėms bei toliau dainuojama lietuviškai, o būtiną precedentą tam sukuria, būtent, nevykdomos europinių sutarčių straipsniai ir dalys.

Be to, sutartyse pasakyta, kad ES gerbia esmines valstybines valstybių narių funkcijas, įskaitant valstybės teritorinį vientisumą, ji skatintų besivystančių šalių ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos tvarų vystymąsi, pirmiausia siekdama panaikinti skurdą,  prisidėtų prie tarptautinių priemonių, skirtų aplinkos kokybės išsaugojimui ir gerinimui bei pasaulio gamtos išteklių tausojančiam valdymui, siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi. Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe. Prisimindama Europos žemyno padalijimo pabaigos istorinę svarbą ir poreikį padėti tvirtus ateities Europos kūrimo pagrindus Europos sąjunga siūlo piliečiams teisingumo erdvę, skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, ES prisideda prie sąžiningos prekybos – (kaip su prichvatizatorių ir spekuliantų įgyta žeme?), siekia  nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas. Pagaliau sutartyse deklaruojama, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas, o Lietuva juk žymiai turtingesnė vien tautosakos lobiais už visas kitas valstybes – juk Vokietijoje nebėra liaudies dainų, tik šlageriai ir klasika. Kaip, pagaliau atrodytų ir kur būtų mūsų gyvas paveldas, jei Klausučių ulytėle trauktų alaus išgėrę danas, ispanas, olandas, kinas ir egiptietis bei ukrainietis? „Družba narodov“ iki pirmo kampo – ne kitaip.

Žinoma, išaiškinus šiuos dalykus oficialiai, geriausiai iki gruodžio pradžios, būtina imtis realių sprendimų – Seime priimti reikalingus naujus, stipresnius nei esantys saugiklius žemės nepardavimui ir, vieną kartą, išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų užsieniečių valdoms yra jau įsigyta Lietuvos žemės kaimuose, laukuose bei miškuose. AB užsiimančiose žemės ūkio veikla užsieniečiams teturėtų priklausyti iki 49 proc. akcijų ir veikti patys griežčiausi cheminių medžiagų naudojimo normatyvai – tokio rinkos pravėrimo pilnai per akis.

Sunku prognozuoti prezidentūros poziciją bei elgesį žemės ir kaimo nykros klausimu – A.Patackas sako, kad jis „amerikoniškas“, kosmopolitiškai liberalus, todėl artėjant rinkimams į valstybės vadovo postą žvilgsnis su didžiule viltimi krypsta į Lietuvos krikščionis demokratus.

Gi socdemams atiduoti į šį postą ekonomikos mokslų dr.Alg.Butkevičių būtų didžiulis praradimas Lietuvos ūkiui ir finansams, kadangi jo strateginės gairės  – kuo didesnis užimtumas ir ekonomikos efektyvumas organizuojant ir vykdant namų šiltinimo programą, AE statybą, biokuro rengimo, šilumos bei elektros kogeneracijos plėtros programas, infrastruktūros – kelių, žvyrkelių asfaltavimo, melioracijos tinklų tvarkymą, apdirbamosios pramonės vystymą, investicijų-inovacijų plėtrą, makroekonominių veiksnių bei rodiklių ir vadybos-administravimo optimizavimą  turi sėkmės 2020 m. galimybių, kad ir priklauso nuo margos koalicijos kabineto sutarimo ir visos valstybės pareigūnų bei nesutariančių piliečių armijos.

Patyręs tremtį, bet išsimokslinęs iki chirurgo solidus, bet labai žmogiškas atjautus krikščionis demokratas Kazimieras Kuzminskas su visiems suprantamais obalsiais – demokratiją ir tikėjimą bendruomenėms, sveikatą žmonėms, ramybę visai Lietuvai – būtų bene tinkamiausia, pakankamai patyrusi politikoje kandidatūra, už kurios telktųsi ir mūsų ateitininkija.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *