L. Milčius. Mylėkim Lietuvą (10)

L.Milčiaus nuotr.

Mylėkim Lietuvą

Mylėkim Lietuvą, kurią širdy nešiojam,
Kiekvienas savo, ją savaip pažintą,
Kaip dainą motinos, kurią dainuojam,
Kaip šviesią meilę, laiko neištrintą.

Gal prasidės namais ir baigsis kaimo vingiu,
Kuriuo pasaulin šaukiamas nuklydai
Ieškot kelių, kaip tapt žmogum laimingu,
Plačiam lauke palikti gražią brydę.

Gal ji tapatinsis su rytu saulei tekant,
Kai krito rasos pradalgėlėn pievos,
Ar pirmąkart išgirdus vėją kalbant —
Nebūk, nebūk šią naktį vienas.

Kiekvieno Lietuvą gal margins kitos spalvos,
Tik neužgožkim debesim šviesių,
Jei liks žėruot ugnelėm vienas vardas,
Tai ir tada jai reikalingas tu.

Mylėkim Lietuvą ne laikraščių sukurtą
Ar apsukrių politikos pirklių.
Mylėkim Lietuvą  kaip pasakoj užburtą
Tau skirtą žemę tarp žvaigždžių.

2013-10-17
Raudondvaris

Žmogau žmogau!

Žmogau žmogau,
ar rasi savyje šviesos, tauraus gerumo
Nors lašą to, ką tau kasdieną duoda
Iškeltos rankos pilnos meilės, atvirumo,
Vilties, tikėjimo, kančioj — paguodos?

Jis tiek nedaug šiandien iš mūsų prašo –
Tik nenudelbk akių, matai – aš tavęs laukiu,
Imk visą žemę, nuostabią ir gražią,
Joje gyvenimą – žiedais nusėtą lauką.

Jei ne žiedai, o usnys veši,
Tai tik todėl, kad nuo Tiesos širdim nutolai.
Sugrįžk, į Kryžių atsigręžki,
Nekeisk akimirkos klaidos į amžiną rytojų!

2013-10-15
Raudondvaris

Leono Milčiaus nuotr.

Kada pamiršim viską

Pamiršim viską  – žiedus ir rūko pievas,
Liepos kaitras, rugpjūčio nakties vėsą,
Į vakarą skubėjusią rugsėjo švelnią dieną
Ir gervių paliktą auksinių lapų šėlsmą.

Vėl lauksime žiemos, Kalėdų šventės,
Kai ranką tiesim snaigei iš dangaus.
Dar vieną puslapį į praeitį užvertę,
Skraidysim sapnuose pavasario šviesaus.

Bus geras metas draugystei ir kūrybai,
Pripilt taures prie žvakės uždegtos,
Arba palinkt prie neskaitytos knygos,
Klausyt kaip smuikas Paganinį  gros.

Kada pamiršim viską, ką vasara dalino,
Tikiu — krūtinė liks vilties žiedų pilna,
Juk niekam laikas svajoti neužgynė,
Kol tęsiasi ir tęsias tavo valanda.

2013-10-17
Raudondvaris

L.Milčiaus nuotr.

Rudeniniam skroblui

Pagaliau tave suradau
Tokį šviesų tarp rymančių eglių.
Sustojau ir, rodos, matau —
Lapų auksas saulėje dega.

Kas lazdynai, beržai ir šermukšniai
Prieš dažus, kuriuos spalis tau davė,
Gal trumpai pasipuošęs jais būsi,
Kaip ir vėjo jau nurengtas klevas.

Nužydėjai pavasarį blyškiai,
Nuo akių gležną žiedą paslėpęs,
Kad į rudenio dieną sugrįžtum,
Už visus gražiau pasirėdęs.

Bet manau, kad ne to mane mokai,
Kada rengtis puošniausią drabužį,
Tik, kad laimė kaip kam pasirodo
Ir vėliau, kai nesiaučia gegužis.

2013-10-17
Raudondvaris