V.V. Landsbergis. Pasaka apie Muliažą (28)

Vytautas V. Landsbergis | alfa.lt nuotr.

Pasaulyje jau dvidešimt su viršum metų egzistuoja savitas geopolitinis darinys, vadinamas Nepriklausoma Lietuvos valstybe. Jis turi mažne visus normalios valstybės požymius – sienas, pinigus, renkamą (neretai perkamą) valdžią, nepriklausomą (neretai perkamą) bulvarinę spaudą ir t.t. Tačiau kažkokio „x“ faktoriaus šiam gražiam dariniui visgi dar trūksta, idant jis taptų realiai egzistuojančia valstybe. O ko gi reikia, ko trūksta, kad minėtasis muliažas pavirstų realiu reiškiniu, kad Lietuvos dvasia prisikeltų bei apvaisintų valstybę kuriančių ir jai tarnaujančių sielas? Galbūt trūksta pačių apvaisinamųjų: valstybę kuriančių ir jai tarnaujančių… O ką daryt, kad jie atsirastų?

II

Manding, nepakenktų trupinėlis tautinės mistikos: o ką, jei mūsų kriviai susirinktų per kokį lygiadienį kur nors ant Šatrijos ir ten Laimai, Mildai arba Gabijai paaukotų viską, kas netyra… Įsivaizduokim, įvyksta egzorcistinis stebuklas ir štai vieną gražią dieną (tarsi nei iš šio, nei iš to) Lietuvos dvasia įeina į Uspaskichą, Bradauską ir Tomaševskį… Ūmai jie tampa nerealiais Lietuvos fanais, dar didesniais už tatuiruotuosius latvių dvynius… Išsitatuiruoja Gedimino stulpus nuo galvos iki kojų, o jei išgirsta ką nors dergiant Lietuvą, tuoj – į snukį ir trumpa šnekta (Čia juokai, jei ką… – Aut.).

III

Bet klausimas toks – ar vaidindami vis dar nesančią Lietuvos valstybę jos piliečiai neužsiliūliuos, galvodami, kad valstybė jau yra? Ar neišvažiuos tie, paskutiniai, dar norėję kurti ją, nuolat jusdami šios mėgėjiškos vaidybos nenuoširdumą. Nuolat jausdami, kad tarnybos bei žinybos, turinčios rūpintis Lietuvos žmonių saugumu ir suaugumu, dažnokai tik imituoja šį rūpestį.

Kita vertus, galbūt taip ir turi būti. Negi galime išsyk turėti valstybę, jei taip ilgai neturėjome. Jei nebeatsimename, kaip tai daroma, kaip veikia… Tad turime būti kantrūs, kol iš mūsų mielųjų „korumpų“ išsivystys, evoliucionuos būsimosios valstybės žmonės. Tam procesui reikia laiko… O kol kas tenka vaidinti „valstybininkus“ bei kt. klanelius.

Kaip vaikas vaidina suaugusį, kopijuodamas jo manieras, taip ir jauna valstybė prasideda nuo vaidybos. Susirenka vad. Seimo nariai ir pradeda vaidinti Seimo narius. Buvę sovietiniai žurnalistai ima leisti laikraščius, tampa spaudos magnatais ir nuoširdžiai vaidina garbingus nepriklausomos Lietuvos žurnalistus. Vad. verslininkai irgi neatsilieka… Vaidina, vaidina, o paskui žiū netyč‘ ima ir susitapatina su savo mėgstamu vaidmeniu. Šios vaidybos fazės ypač norėtųsi sulaukti.

IV

Turiu bičiulį – Lietuvos žydą, senokai išvykusį iš Lietuvos ir gyvenantį Europoje. Jo sūnus, kai užaugo ir tapo savarankiškas, apsisprendė vykti į Izraelį ir tarnauti kariuomenėj.

Bandau įsivaizduot lietuvišką tokio reiškinio analogiją: tarkim, kur nors Olandijoje gyvena emigravusi lietuvių šeima, dirba, augina vaikus. O jų vaikas paaugęs ir sako tėvams:

– Žinot ką, mielieji, aš esu lietuvis, mano venomis teka tos žemės kraujas, turiu atlikti pareigą ir bent kelis metus paaukoti savo tėvynei. Važiuoju į Lietuvą.

Skamba kaip utopija, ko gero. Bet 1980-ais metais žodžiai „Nepriklausoma Lietuva“ irgi skambėjo pakankamai utopiškai, svajokliškai.

V

Manding tikros, nesuvaidintos Lietuvos idėja galėtų būti puoselėjama ir toliau, tarsi mažas antisovietinis sąmokslas, nes okupacija niekur nepabėgo, vidinė okupacija tęsiasi. Nes trumpam, regis, pabundame tik tada, kai kokie nors monstrai bagažinėje sudegina išprievartautą mergaitę. Pabudę reikalaujam bausmių, keršto, baisimės, taip ir nesuvokdami, kad tai natūrali vis dar nesančios, vaidinamos, beširdės valstybės pasekmė. Valstybės, kurioje nėra humanistinio švietimo ir kultūros, kur net valstybinė televizija kitąsyk leidžia sau elgtis chamiškai, nepagarbiai ir žvelgti į Lietuvos piliečius kaip į menkaverčius kvailelius.

VI

Iš gyvenimo vėlių: neseniai viena pažįstama moteriškė pasakojo kaip rytą, eidama į darbą, pamatė, jog prabangiame daugiabučiame name, ketvirtame aukšte iš buto trykšta vanduo. Puolė skambint visoms gelbėjimo tarnyboms, informuodama apie avariją, bet gaisrininkai siuntė pas ainošių, tie pas kaipošių, kaipošiai pasiuntė dar toliau… Tuomet entuziastinga moteriškė nebeiškentė ir nubėgo į tą varvantį namą, užėjo į pirmame aukšte dirbančią kontorą ir pasakė ten dirbantiems kostiumuočiams:

– Vyrai, ant jūsų galvos tuoj bėgs vanduo, darykite ką nors.

– Kai bėgs, tada ir darysim, – atsakė tie, kontoriniai, – palikite mus ramybėj.

Moteriškė sugaišo apie valandą, bandydama nesavanaudiškai padėti užlietų butų šeimininkams, kol suprato, kad jos pagalbos čia niekam nereikia. Be to – į darbą pavėlavo. Ateityje turbūt taip kvailai nebesielgs.

VII

Nūnai eilinį kartą pradėta dūsauti ir dėl savižudybių. O gal nenoras gyventi irgi yra tos nesančios, vaidinamos Lietuvos pasekmė. Kai iš gyvenimo pasitraukia koks nors TV žvaigždūnas, įtikinamai vaidinęs linksmą ir be galo patrauklų, staiga suvokiama, kad kaukė anksčiau ar vėliau ima veržti sielą, ir tada joks alkoholis nebegali padėti.

Paskui ateina lietuviškoji nekro‘žurnalistika, mintanti negyvėliais, ir išpučia jautraus, nesuprasto ir pažeidžiamo genijaus burbulą. Viskas, savižudybės virusas paleistas: ši žinia tuoj užkrečia daugybę liūdinčių sielų, norinčių patirti tokį pat „jautrų“ visuomenės įvertinimą bei dėmesį. Ir pliūpteli savižudybių banga…

Tik įdomu, ar skauda žurnalistams, apie tai rašiusiems. Ar rūpi jiems, kiek žmonių nusižudė po jų publikacijų? Ar tiesiog vėl yra apie ką rašyti?

VIII

Galima būtų eilinį kartą paverkšlenti ir apie vad. lietuvišką vaidinamąją kultūrą – ką mes sau apie save rodome, kokie mūsų filmai ir spektakliai. Ar nėra juose to paties koduojamo juodo chamizmo ir beviltiškumo? Ta proga trumpas prisiminimas: prieš keletą metų Vilniuje vyko psichoanalitikų kongresas. Susirinko mokslininkai iš įvairių šalių, ir tarp kitų aptariamų problemų, peržiūrėjo kelis naujus lietuviškus filmus. Teko dalyvauti diskusijoje, kai jie komentavo vieną, nemažai valstybei kainavusį vaidybinį filmą, kuris diplomatiškai buvo įvardintas kaip „galintis pažadinti suicidines reakcijas“. Kongreso dalyvių nuomone, šio filmo jauniems Lietuvos žiūrovams be specialaus psichologo ar psichiatro komentaro rodyti nederėtų.

Toks muliažo kultūrinis būvis ir ką? Nieko… „Niekas niekam niekur nieko nė už ką,“ – anot M. Martinaičio. Pagal šį eilėraštį V. Kernagis kažkada sukūrė žavų rokenrolą „Niekų dainelė“ – gal ši daina ir galėtų būti naujasis (pereinamasis, atkuriamasis?) Lietuvos muliažo himnas.

IX

Viduje krizenantis skeptikas sako, jog geriau apie visa tai nė nerašyti, vis tiek nieko nepakeisi. Galbūt ir taip, galbūt Lietuvoje savaime užaugs nauja, sveika, nebevaidinanti karta ir viskas pasikeis. O jeigu neužaugs, tapsime Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos ar kitos strateguotos bei motyvuotos Kinijos pakraščiu. Baltarusiai bei rusai ir taip mielai skolinasi mūsų istoriją, lenkai irgi nesnaudžia, daro žingsnius, kad Vilnijos kraštas būtų kuo nelojalesnis Lietuvai, kuo svetimesnis ir priešiškesnis. Štai ir naujausias pavyzdys: Lietuvos lenkų visuomeninių organizacijų 25-mečio proga rengiamame susirinkime priiminėjama smagi rezoliucija, kurioje sakoma štai kas:

1. Kova už lenkiškumą, gerbūvį ir Vilniaus ir Vilenščiznos gyventojų psichinį komfortą turi tęstis, nes pagrindinės Lietuvos lenkų teisės nėra įgyvendintos.

2. Mažėja lenkų mokyklų skaičius, mokiniai silpnai moka lenkų kalbą, istoriją ir geografiją. Aukščiau minėti dalykai Lietuvos švietimo ministerijos nurodymu bus dėstomi lietuviškai, kas netolimoje ateityje prives prie visiško lenkų mokyklų likvidavimo.

3. Tvirtiname, kad per mažai dėmesio skiriama istorinėms vietoms susijusioms su Juzefu Pilsudskiu (Zalave ir Pikeliškėse).

4. Nors Lietuvoje išeina 4 lenkiški periodiniai leidiniai, nėra jų platinimo, trūksta Vilniuje, o Vilenščiznoje, kur gyvena pusė Lietuvos lenkų iš viso nėra šių laikraščių.

5. Į Lenkų kultūros namus Vilniuje ateina mažai mokytojų ir mokinių.

6. Reikia atkreipti dėmesį į lenkiškumo paveldą Lietuvoje, taip pat jo sugrąžinimą teisėtiems šeimininkams.

7. Kviečiame visus Lietuvos ir pasaulio lenkus, kad nesudėtų beviltiškai rankų, bet su nauja jėga kovotų už lenkiškumo tradicijų laikymąsi visur ir visada, kur tai reikalinga ir kur plaka lenkų širdys.

X

Beje… Įdomu, ar tūlieji Lietuvos valdžios strategai daro ką nors, kad būtų kitaip?.. Kad būtų ugdomas Lietuvoje gyvenančių lenkų lojalumas Lietuvai? Daug ką galima būtų pakeisti, kuriant laisvas ekonomines zonas, organizuojant muges, koncertus, draugystės sambūrius, negožiant lenkiškos kultūros, o įtraukiant ją į Lietuvoje egzistuojančių kultūrų paletę. Jeigu Vilnijoje gyvenantys žmonės pasijus mylimi, jei turės darbų ir matys, kad lietuviai yra atviri, draugiški bendrapiliečiai, viskas pasikeis. Nepaisant Lenkijos metamų milžiniškų lėšų ir pastangų, kad būtų kitaip.

P.S.

Pabaigoje verslo pasiūlymas Vilniaus valdžiai: neseniai teko lankytis Lvove, kur gidė nuvedė į įspūdingas senas kapines, kupinas istorinių asmenybių beigi paminklų. Nustebau, nes prie vartelių teko sumokėti už bilietą, ir nemažą sumą… Atvažiavę autobusais lenkų turistai stovi eilėj ir moka nė nesiginčydami, žinodami, jog visa tai nueis jų mylimo Lvovo puoselėjimui, kultūrinės atminties saugojimui.

Ir pagalvojau sau: o ką, jeigu tarkim, Vilniuje, Rasose prie maršalkos J. Pilsudskio širdies kapo irgi būtų pardavinėjami bilietai – tokiu paprastu būdu šis kontraversiškas veikėjas imtų „dirbti“ Lietuvai, kurią sakėsi be galo mylįs. Kiek gatvių galima būtų suremontuoti už surinktas lėšas. Kiek gražių draugystės koncertų Vilnijos krašte suorganizuoti.