D.Tamošaitytė. Kam Lietuvoje dygsta asilo ausys? (59)

Daiva Tamošaitytė | feisbuko nuotr.

Daiva Tamošaitytė | feisbuko nuotr.

Domėjimasis baltiškąja-pagoniškąja praeitimi nekėlė jokių valstybingumo atkūrimo vizijų, tik leido pajusti menamą išskirtinumą. (Ramūnas Terleckas, „Sovietinio palikimo pagonys“, www.lzinios.lt, 2013  08 21).

Kad tūkstantmetė lietuvių liaudies kultūra yra tik menamai išskirtinė ir savita, sužinojau iš solidaus Lietuvos dienraščio puslapių praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Autorius rašo: „Mintimis sugrįžti į praeitį privertė keli pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis sušmėžuojantys keistoki ir galbūt tarpusavyje nesusiję, bet, mano galva, tiesiog neteisingi dalykai. Vienas jų – bandymas aiškinti, kad etnokultūrinis sąjūdis buvo alternatyva okupacijos režimo brukamai oficialiai kultūrai ir padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei. Toliau, prisipažinęs, kad ir pats polką su ragučiais trypė, ir po piliakalnius laipiojo, jis tęsia: „Deja, tai nebuvo jokia alternatyva „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio pseudoetninės kultūros demonstravimui. Drįsčiau suabejoti, ar tai buvo ir savotiškas socialinis tinklas, greičiau – laisvalaikio praleidimo forma, kurią maloniai ir be baimės rinkdavosi, kad ir mokyklos komjaunimo lyderiai.“ Persekiojami ir tikrieji patriotai buvo tik katalikai ir tik jie.

Jei panašias „aukso mintis“ dėstytų viduramžių krikščionių fanatikas, visaip besistengiantis išnaikinti lietuvybę iš pašaknų ir priversti lietuvius ne tik bažnyčiose vograuti lenkiškai ar vokiškai, tai būtų suprantama. Bet kad taip lyg pasamdytas rašo žymios disidentų šeimos palikuonis, belieka apgailestauti, jog sovietmetis juo gimusiems iš tiesų taip ištrynė savų šaknų pojūtį, jog „netiesa“ tokiems žmonėms tapo kultūrinis renesansas, atsigręžimas į protėvių vertybes, niekuo nesiskiriantis nuo panašių nacionalinių sąjūdžių kitose šalyse, mėginančiose atgauti arba sustiprinti valstybingumą.

Būtų galima gūžtelėti pečiais, jei ne stulbinanti panieka sau, smeigianti tiesiai į širdį, ir ne tokio švelniai tariant asmeninio požiūrio pareiškimas rimtoje spaudoje, o ne Ramanausko-Račo tipo susirašinėjimuose. Nekalbėsiu apie beviltišką „pagonių ir krikščionių“ kontroversiją. Laikau savo pilietine pareiga replikuoti diletantams, iškraipantiems istorijos ir tautiškumo ambivalentiškumo sampratą, nes ši vadinamoji problema kaip gili žaizda vis atsinaujina ir verčia suvokti, kad didžiausias žmogaus priešas yra neišmanymas ir paviršutiniškumas. Sunku įsivaizduoti žmogų, augusį natūralioje liaudies kultūros aplinkoje ar nuo mažens girdėjusį gimtąją dainą, kurio širdis nesuvirpėtų iš džiaugsmo kaskart sugrįžus į gimtosios kūrybos versmes, ką jau kalbėti apie tuos, kurie sunkiais visų okupacijų laikais stengėsi išlaikyti šį žiburį neužgesusį. Bet sunku įsivaizduoti ir nuo pamatinės kultūros atitrūkusių, niekada liaudies instrumento nemačiusių miesčionių nepagarbą tam, ko jie nebesupranta: jų laikysena esti bent jau neutrali, o dažniausia reakcija – nuostaba ir susidomėjimas. Nepamiršiu žodžių, su nuoskauda pasakytų S. Nėries gimnazijos mokytojos po „Sutartinės“ koncerto pradinukams: „Ką mes praradome!“ Nors vaikučiai sėdėjo ir užsigerdami kokakola triauškė čipsus koncerto metu, su grauduliu pagalvojau, kad gal tai vienintelis šansas jiems prisiliesti prie būtino jų savivokos formavimo pagrindo, kurį išstūmė pažangioji globalizacija.

Vienareikšmiška tai, jog liaudies kultūros esmę iškraipančių postringavimų, menkinimo ir dažnai atviros neapykantos demonstravimas kyla iš labai pažeistos dvasios, kurią yra pagraužusi svetimų kultūrų invazija arba bet kurios ideologijos, priešiškos gimtajam tautiškumui, nekritiškas perėmimas. Tokiam ištautintam piliečiui kritikos objektu tampa ne siaubingos kičinės populiariosios kontrakultūros apraiškos, užtvindžiusios viešąją erdvę, bet subtili, daugybę šimtmečių puoselėta lietuviškoji savastis, sutelkta tautosakoje, muzikoje, papročiuose ir kalboje. Kita vertus, dvasinis skurdas juokingai iškyla snobams garbinant visa, kas užsienietiška, kai net tradicinės svetimos kultūros priimamos su aplodismentais nesuvokiant, kad turime kur kas turtingesnį paveldą savo tėvynėje, kuris tarsi gūdžiausiais carinės priespaudos laikais ignoruojamas ir neremiamas kaip derėtų. Todėl niekinamas ne tik folkloras, bet ir profesionalioji liaudies kultūra, Dainų šventės, kai tuo tarpu latviai į šias sritis žvelgia kaip į paskutinį savasties išsaugojimo bastioną: liaudies švenčių metu visa Latvija į renginius eina kaip į pamaldas, kasdienis viešasis gyvenimas sustoja (kas, beje, dar ne taip seniai buvo ir Lietuvoje, ir ypač sovietmečiu, nes tai iš tikro buvo esminis, dvasinis pasipriešinimas okupacijai, kurį politologiškai įvardyčiau tyliąja arba pasyviąjarezistencija, nepaisant priverstinių parodomųjų tautų draugystės etikečių kaip neišvengiamo kompromiso siekiant išsaugoti bent tai, kas galima). Dainų šventės vyko dar iki karo ir ne tik Baltijos šalyse, bet ir Amerikos išeivijoje, o liaudies instrumentai tobulinami visame pasaulyje pradedant Indija ar Japonija ir baigiant Suomija. Nesvarbu, ką apie tai savo laiku kalbėjo M. K. Čiurlionis ir profesorė Jadvyga Čiurlionytė, visaip palaikiusi liaudies meno raidą okupacijos sunkmečiu – žmonės, profesionaliai išmanantys fundamentalią liaudies meno svarbą tautiškumo puoselėjimui. Juk diletantas arba kosmopolitas viską žino geriau. Jis bėgte bėga į saviveiklinius japonų ar kinų ambasadų dvidešimtmečio Lietuvoje renginius, kuriuose pasirodo moksleiviai, griežiantys tradiciniais instrumentais, bet jo nepamatysi lietuvių liaudies muzikos koncertuose. Ir jis nieko nežino apie tai, kaip tie patys japonai ir kitos tautos didžiai vertina mūsų liaudies muzikos paveldą, kad mūsų liaudininkai pasaulyje jau daug metų tarptautiniuose festivaliuose apdovanojami garbingomis premijomis… Tokiam viskas tinka: ir akordeonais griežiamas argentinietiškas tango, ir čigonų romansai, ir gruzinų choras, ir Archipovskis su balalaika – kad tik ne savas, lietuvis su birbyne, iškentėta per vargus, karus ir sunkmečius. Kad tik ne kanklės, ne giesmė…

Šis aklumas ir nesusivokimas, liaudies kultūros išstūmimas į paribius tiesiogiai susijęs su platesnio masto valstybės problemomis. Nėra taip, kad liaudies šokis ar daina tėra laisvalaikio praleidimas, nesvarbi sritis, paliktina pačių žmonių nuožiūrai. Toks požiūris griauna tautinės nacionalinės valstybės pamatus, ir joje įsigali atneštiniai festivaliai ir renginiai, finansuojami iš tų pačių bedalių žmonių kišenės. Savimonės nykimas vyksta keliais lygmenimis – vidinės ir užsienio politikos srityse. Pailiustruosiu tai keliais pavyzdžiais.

Štai praėjusį savaitgalį, rugpjūčio 24-25 dienomis Skirsnemunėje vyko renginiai, skirti miestelio 700 metų jubiliejui. Seniūno Vlado Vainauskio, mero Ričardo Juškos, architektų ir krašto šviesuolių pastangomis aikštėje buvo įrengtas atminimo simbolis – saulės laikrodis, vyko mokslo konferencija, skirta kraštotyrininkų parengtai solidžiai knygai apie Skirsnemunę, kurią sudarė Skirsnemunės garbės piliečio vardu apdovanotas žemietis habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius, mugė ir liaudies muzikos vakaronė, o sekmadienį – Šv. Jurgio bažnyčios 110 jubiliejaus minėjimas ir iškilmingi atlaidai. Klausantis pranešimų konferencijų salėje ir sklaidant leidinį, sėdint ant Nemuno kranto užburtam nuo kalno ataidinčių smagių „Nemunėlio“ ansamblio melodijų galėjai pasijusti esąs gyvoje praeities Lietuvoje. Skirsnemunė ir jos apylinkės – itin lietuviškas kraštas, kuriame prieškariu virte virė kultūrinis gyvenimas: čia klestėjo chorai, orkestrai ir įvairios visuomeninės organizacijos, buvo rodomi spektakliai, leidžiama spauda („Mūsų parapija“), puoselėjami unikalūs laidojimo, amatų ir žvejybos papročiai, savita tarmė. Tautinio atgimimo laikais stiprus kraštas rengėsi statyti cemento fabriką, kitaip kėlė pramonę. Viską sugriovė karas: vyko partizanų kovos su okupantais, trėmimai, vienkiemių ardymas, melioracija ir kiti baisumai, ilgam sutrikdę šios vietovės klestėjimą ir sutraukę kultūros paveldo saitus. Išnirusi istorinė praeitis kaip ant delno parodė, kad sovietai vykdė su niekuo nepalyginamą tautos genocidą. Nepaisant to, tikri patriotai, aukštuosius mokslus baigę jauni žmonės, – viena jų chorvedė Evelina Tamošaitytė, jau spėjusi suburti vokalinį ansamblį, – grįžta į tėviškę ir gaivina prosenelių paveldą.

Skirsnemunė – senas kultūros centras su sava heraldika, turtinga istorija, lietuvybės šaltinis, iš jo kilo tokie Lietuvą išgarsinę žmonės, kaip poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis ir daugelis kitų. Todėl garbingas miestelio jubiliejus – net 700 metų – turėjo tapti visos Lietuvos valstybinės reikšmės įvykiu. Tačiau šalies žiniasklaida apie tai… net nepranešė, ką jau kalbėti apie aukštesnio lygmens politinį pažymėjimą, televizijos laidas. Suprantama: žiniasklaidos pirmuose puslapiuose po senovei – žmogžudystės ir skandalai, kvailas lietuvis, purvo bala. Kyla klausimas, ar tai yra sąmoningas atvejis, ar eilinė šiurkšti vidaus politikos klaida, rodanti valstybės vyrų ir moterų mentalitetą? (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ministro pirmininko atstovas sveikinimą skirsnemuniečiams įteikė). Juk į tą šventę būtų sugužėję žmonės iš visos Lietuvos, ji būtų reikšminga ir mūsų šalies svečiams, turistams, kurie domisi kuo jau kuo, bet ne oranžiniais dviračiais, o autentiška svečios šalies istorija ir kultūra.

Panašiai žvelgiama ir į mūsų pasiekimus Lietuvą reprezentuojant užsienyje. Šviežias pavyzdys – Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Briuselyje, kuriuo turėjo būti atidarytas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai. Turbūt vadybininkams atrodė, kad Lietuva turi parodyti, jog geba sugroti europinės reikšmės vakariečių kūrinius, nors tai mūsų kolektyvai profesionaliai daro jau kone šimtą metų (o dvaruose – ir šimtmečius) bei skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Todėl programą sudarė vien R.Vagnerio ir J.Štrauso (vokiečių kompozitorių) kūriniai, ir jei ne mūsų pažiba solistė Violeta Urmana, kuri pareikalavo, kad orkestrui diriguotų jos žodžiais „savas, o ne svetimas“, tai yra Modestas Pitrėnas, prie orkestro pulto būtų stojęs irgi koks nors vokietis ar italas. Šis koncertas buvo unikali proga parodyti savo lietuviškąją europinę muzikos kultūrą, kad seniai turime išugdę tarptautinio masto dirigentų, muzikantų, kompozitorių mokyklą, ne vienu atveju ir lenkiančius kai kurių išsivysčiusių valstybių muzikinį lygį. Tačiau į iškilmingą koncertą susirinkusių princų ir kitų garbingų svečių akimis, kurie tik pradžioje išgirdo M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, pamanyčiau: tikrai ta Lietuva – lokių kraštas, ji nieko nesukūrė per šimtą metų, nes galėjo parodyti tik XX a. pradžioje sukomponuotą nedidelį romantinį kūrinį (beje, „Jūra“ ir tai būtų žymiai efektingesnis pasirinkimas)! Jei norėta pasididžiuoti Urmana, kuri puikiai dainuoja Vagnerį, tai didžioji pasirodymo dalis privalėjo reprezentuoti nacionalinę lietuvių muziką, kaip be abejonės būtų padarę estai ar latviai, neapsiėję ne tik be P.Vaskso ar A.Piarto, bet ir kruopščiai atrinktų kūrinių, parodančių istorinę profesionaliosios muzikos panoramą. Deja, garbingi pirmininkavimo ES atidarymo koncerto svečiai taip ir nesužinojo, kad Lietuva turi dešimtis tarptautinio masto įvairių kartų kompozitorių, neišgirdo nei J.Gruodžio, nei S.Vainiūno, nei B.Kutavičiaus, nei F.Bajoro, nei menkiausios ištraukos iš nacionalinių operų, sukurtų V.Klovos, J.Juzeliūno, V.Laurušo, ar ištraukų iš baletų, oratorijų… O juk šis renginys buvo ne eilinis pasirodymas, bet svarbus tarptautinis politinės reikšmės įvykis.

Toks požiūris į Lietuvos kultūrą pereina į visų svarbiausią – trečiąjį lygmenį, kai paliečiamas pačios valstybės būties klausimas. Jei nėra prasmės didžiuotis nei liaudies, nei akademine kultūra, nukertamas ir žmonių patriotizmas iš esmės, draudžiant jiems rengti ir švęsti nepriklausomybės šventes istoriškai reikšmingose vietose. „Nelegali“ tūkstančių vilniečių eisena Gedimino prospektu šių metų kovo 11-tąją – dėsningas ir groteskiškas paniekos savo tautos teisei kurti ir puoselėti nacionalines vertybes padarinys, lūžio taškas, po kurio kyla tik vienas klausimas: ar Lietuvą valdantiesiems žinoma, kad visame laisvajame pasaulyje Nepriklausomybės diena švenčiama kiekviename kieme, gatvėje ir mieste su nacionaline atributika, fejerverkais ir vėliavomis? Ar bent nutuokiama, kaip laisva valstybė rūpinasi liaudies paveldu ir visomis rimtosios kultūros formomis? Atsakymas būtų: ne, tai negirdėta. Mums žinomi tik internacionaliniai paradai ir festivaliai. Todėl ištautintieji niekada nesuvoks ir žymiai subtilesnio dalyko: kad didžiausias aukštumas pasiekę pasaulio verslo, politikos, mokslo ir meno vyrai, jei jie nesimokė aukštosiose partinėse mokyklose ir kitose globalizacijos kalvėse, didžiausia garbe laiko tapti mecenatu miesteliui, kuriame gimė, mokyklai, kurioje mokėsi, ir kad gimtinės bendruomenės suteiktas apdovanojimas yra vertingesnis už viso pasaulio pinigus ir ordinus. Amerikoje tokie mecenatai skonio reikalu laiko net anonimiškumą, kai dotacijos nesiejamos su jų vardu. Tikroji Amerika yra konservatyvi, ta, kuri dainuoja kantri muziką savo fermose ir miesteliuose, užsispyrusiai dėvi tradicinius drabužius, kultivuoja indėnų mediciną ir kovoja už savitumą, o ne naujieji globalistai. Perfrazuojant žinomą filosofą, savo istorijos nežinantieji yra kaip vaikai, o ją niekinantys – kaip asilai, bandantys pasukti istoriją atbuline eiga. Kad ir į seną internacionalą, apgaubtą naujomis drapanomis. Tad kam Lietuvoje dygsta asilo ausys?

Etnografiniai sąjūdžiai ne vien istorijos eigoje tai čia, tai ten padeda pamatus nepriklausomybei, jie yra visaverčio tautos gyvenimo kertinis akmuo ir varomoji galia, nuolat atsinaujinanti savikūros versmė, pajėgi iš savęs kurti ir aukštesnes bendrabūvio formas. Kova tarp autochtonų ir kosmopolitų vyksta seniai, jos pradmenis galima įžvelgti formuojantis sėslių ir klajoklių genčių perskyrai ar imperiniams multikultūriniams dariniams. Tačiau mėginimas griauti tautos sukurtas tradicines vertybes ir įteisinti perėjūnų mentalitetą visada yra išvestinis darinys ir be priežastinės duotybės ir pagrindo, kurį bando sugriauti, tiesiog neegzistuotų.

2013 08 27

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *