J. Panka. Mes nenugalimi, mes – nugalėtojų tauta! (25)

Julius Panka | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Julius Panka | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Rugpjūčio 24 d. Kauno sporto halėje įvyko visuotinis Lietuvos Žemės gynėjų suvažiavimas telkiantis visų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių jėgas visuotiniam referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams surengti. Skelbiame šiame suvažiavime pasakytą Tautininkų sąjungos vicepirmininko Juliaus Pankos kalbą.

Mieli tautiečiai, čia susirinkote tie, kurie apgins mūsų Tautą nuo išsivaikščiojimo ir benamystės,

Mes, čia susirinkę ir namie likę mūsų artimieji, kaimynai ir kolegos, kurie apsisprendė surinkti 300 000 parašų po šiuo Konstitucijos keitimo įstatymu yra paskutinė mūsų Tautos viltis.

Prieš ketvirtį amžiaus mūsų Tauta pakilo ir nusikratė priespaudos, trukusios daugiau nei 50 metų pančius. Lygiai prieš 25 metus ir vieną dieną didelė dalis mūsų buvo Vilniaus Vingio parke, ten buvau ir aš tuomet dar tik devynerių metų berniukas, jaučiau milžinišką jėgą šimtatūkstantinėje minioje, tikėjau, kad mes galime viską, nes mes Tauta, mes Jėga, mes Nenugalimi…

Deja, paskui prasidėjo racionalus, buitinis gyvenimas, kas pasinėrė į verslą, kas į prichvatizaciją, o kas žiūrėjo kaip galą su galu sudurti, kad netektų šeimai badauti. Ir Tauta iš vieningo, plieninio kumščio tapo silpnas iš mažų dalelių sulipdytas darinys, drebantis, tirtantis, o paskutinį dešimtmetį ir tirpstantis. Tačiau taip buvo ne visada, ne visada tai ir tęsis.

Susirinkome laikinojoje sostinėje – Kaune, legendinėje Kauno sporto halėje, kuri buvo pastatyta prieš II pasaulinį karą, statybomis rūpinantis didžiam Tautos vyrui, mūsų pirmajam prezidentui, Antanui Smetonai. Kitais metais švęsime Antano Smetonos 140 ąjį gimtadienį ir minėsime 70 metų nuo jo tragiškos ir paslaptingos mirties. Pavykęs Tautos referendumas bus puiki dovana Antano Smetonos atminčiai.

Pirmasis prezidentas suprato kiekvienos Tautos savitumą ir vertę, jis suprato, kad kiekviena Tauta turi savo užduotį pasaulio istorijoje, kiekviena Tauta yra unikali ir privalo tvarkytis pagal savo papročius, pagal savo būdą ir pagal savo tradicijas. Lietuvių Tautos interesus ir būdą atitinkanti lietuviškoji valdymo forma, lietuviškas demokratijos variantas, paremtas laisvės ir atsakomybės neatsiejamumu.

Šiais metais minime 150 metų nuo 1863 metų sukilimo, sukilimo, vienaip ar kitaip palietusio beveik kiekvieno lietuvio šeimą. Tauta sukilo į kovą, ji neskaičiavo racionaliai, dažnas skeptikas sakė, kad šansų nėra, kad dalgiais prieš patrankas ilgai nepakovosi, bet jie ryžosi, jie kovojo ir jų auka nepražuvo veltui, ši kova buvo didelis žingsnis link pergalės.

Kartais viešumoje pasigirsta balsų, kad Tauta nėra vertybė, kad tai kintantis socialinis konstruktas, kad tai besikeičiantis mūsų vaizduotės padarinys. Pagal tuos postringautojus mūsų Lietuvėlė neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kuri Vytauto laikais driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, mes neturime nieko bendro su XIX amžiaus sukilėliais, Nepriklausomybės aušrų savanoriais, tarpukario inteligentais, ar pokario partizanais. Tie kalbėtojai netiki Tautos, kaip vientiso organizmo buvimu. Jie nuvertina Tautą iki laikinos, kintančios bendruomenės, tuo nuvertinimu jie išniekina ją

1863-ųjų metų sukilimas kilo su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Tai labai kilnus šūkis, jis parodė, kad daugiau nei pusšimtis carinės priespaudos metų nesunaikino Tautos noro turėti valstybę, kovoti už laisvę. Tačiau laisvė nebuvo vienintelė vertybė už kurią sukilo mūsų protėviai. Kitas labai svarbus žodis buvo žemė. Juk valstiečiai ką tik buvo paleisti iš baudžiavos ir asmeninę individualią laisvę jie turėjo, tačiau žemė nebuvo jų, žemė buvo svetimųjų rankose. Lietuvis be žemės tai neįsivaizduojama situacija, žemė visada buvo ir iki dabar išliko mūsų maitintoja. Tauta neatsiejama nuo savo žemės. Mes privalome tai įrodyti ir kovoti taip, kad šį referendumą laimėtume, nes to nepadarius mūsų anūkams gali tekti pakartoti 1863 metus ir žemę teks ginti nebe rašymo priemonėmis ir referendumais, bet krauju ir dalgiais.

Manau šioje kalboje labai tiktų pacituoti trumpą, bet labai gražią ir teisingą Antano Smetonos mintį:

„Tauta yra praeitis, dabartis ir ateitis, gyvena ne šimtus, o tūkstančius metų.“

Štai atsakymas Tautos sąvokos nuvertintojams, kaip kirviu nukirsta, mintis verta būti įausta aukso raidėmis į vėliavą.

Juk Tauta – tai visų pirma vertybė, tai didelė šeima, tai mes patys istorijoje, laiko tėkmėje. Mūsų Tautos šaknys glūdi baltų kultūroje ir istorijoje, mūsų sakmėse, pasakose, padavimuose, legendose, dainose ir viskas, ką mūsų protėviai patyrė teka mūsų kraujyje, tai užkoduota mūsų ląstelėse, mūsų genuose. Mes esame tie patys baltai kovęsi su kraujo ir mūsų žemės ištroškusiais kryžiuočių šunimis, mes tie patys lietuviai Žalgirio mūšyje sunaikinę galingiausią to laikmečio kariuomenę, mes tie patys sukilėliai su dalgiais, basomis sukilę prieš ginkluotus burliokus, mes – tie patys savanoriai sunaikinę bermontininkų gaujas, išviję pasipūtusius lenkų ponus ir laukinius bei utėlėtus bolševikinio rojaus nešėjus, mūsų gyslose teka partizanų kraujas, partizanų, kurie vienui vieni kovojo prieš okupantą, iki paskutinio atodūsio, iki paskutinio kraujo lašo, už Lietuvą, už Tėvynę, už Tautą, ir žinokim, atsiminkim ir savo vaikaičiams perduokim, kad mes nenugalimi, nes mes – NUGALĖTOJŲ TAUTA!

Julius Panka yra Tautininkų sąjungos vicepirmininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *