Tylanti vasaros gamta Viešvilės rezervate

Meškauogė ir žydintis viržis | Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuotr.

Gamtoje niekada nebūna nuobodu. Net ir tada, kai ją gerai pažįsti. Visada gali išvysti ką nors netikėto ir naujo. Laikui keliaujant gamtos ratu jau galime pradėti skaičiuoti šių metų sėkmes ir praradimus. Pasižvalgykime po Viešvilės gamtinį rezervatą kartų su direkcijos gamtininkais.

Nemažai gyvūnų ir augalų baigė savo dauginimosi sezoną ir nebeliko ankstesnio visuotinio gyvybės šurmulio, netgi savotiškos skubos. Miško laukymėse, pakelėse išsistiebė ir pražydo gauromečiai, paprastosios rykštenės. Geru mėnesiu ankščiau žemapelkėse žydėję vilkdalgiai žaliose mėsingose dėžutėse augina sėklas, tačiau šalia dar matyti vėlyvi tik dabar geltonus vainiklapius išskleidę augalai. Drėgnesnėse pievose pats raudoklių žydėjimo metas. Derlingame papelkio pušyne medžių kamienais besivyniojantys apyniai tik vidurvasary išskleidė blyškius žiedynus.

Per antrąją liepos savaitę lietus pagaliau po ilgokos pertraukos sumirkė senokai kritulių nemačiusią žemę. Tačiau plačiai girioje bręstančiam mėlynių uogų derliui jokios reikšmės nebeturėjo, kuris šiemet kuklus. Lyginant su pernykščiu, kuomet sunokusios uogos klaipė į šonus svorio neatlaikiusius kerelius. Tačiau paukščiams mėlynynai patrauklūs. Gervėms bei strazdams geidžiamo maisto susirasti pavyksta.

Dar tik pradeda žydėti kiti smėlynų augalai viržiai. Šie metai jų nelepino. Kad kažkas negerai paaiškėjo, kai nutirpo vėlyvas pavasario sniegas. Pašildžius saulei, ištisi ploteliai viržynų išdžiuvo, nurudavo. Matyt, pakenkė per ilgai užsitęsusi snieginga žiema. Prireiks keleto metų kol viržiai atžels ir vėl sužaliuos vientisu kilimu.

Pelkiniuose pušynuose virš sodriai žalių lapų geltonuoja tekšių uogos. Kiekvienas augalas išaugina po vieną sultingą uogą, o dar daugiau tekšių lieka bevaisės. Matyt, mūsų krašto gamtos sąlygos vėsesnio klimato mėgėjoms tekšėms ne pačios tinkamiausios.

Vis rečiau skamba paukščių giesmės. Miškuose dar išgirstame pavieniui strazdą giesmininką, juodgalvę devynbalsę, juodąją zylę, dar vieną kitą sparnuotį. Pelkėse klykauja gervės. Aukštų žolių priaugusiame pievos pakraštyje čirena upinis žiogelis. Karklyne sutikta ežerinė nendrinukė sugiedojusi trumpą giesmės atkarpą nutilo. Iki vasaros pabaigos ar dar ilgiau jos tyliai slapstosi krūmais ir nendrėmis apaugusiose pelkėse ir savo buvimo vietas išduoda nebent čeksėjimu. Išsigandęs paukštis neria lapijon ir straksėdamas ant šakų bei nendrių stiebų lieka sunkiai pastebimas.

Nenušienautose pievose vis rečiau kreksi griežlės. Miškuose vis dar gieda šiaurinės pečialindos. Vienos rečiausios iš mūsų krašte perinčių pečialindų rūšių. Jos, po kelių metų pertraukos, šiemet aptinkamos dažniau. Virš girios kartkartėmis praskrenda egliniai kryžiasnapiai. Galbūt, viena kita pora perėjo ir rezervate, nes po ilgokos pertraukos išgirdome giedantį sparnuotį. Artosios pelkės pakraštyje pušaitėse stebėta šmirinėjanti didžiųjų zylių vada. Tikriausiai tai antrosios dėties paukščiai. Keliaujant gilyn į pelkę kūkčiodamos pasitiko, dėl savosios vados nerimaujančios kiauliukės, cypsėjo miškiniai kalviukai. Dirviniai sėjikai jau paliko Artąją, tiktai klampynėje įmintas lietaus skalautas pėdsakas liudija nesenai juos čia dar buvus. Kiti sėjikų giminaičiai brastiniai tilvikai irgi iškeliavo iš žemumose plytinčių juodalksnynų. Dar prieš kokias dešimt dienų vienas paukštis Viešvilės paupyje, tikriausiai jaudindamasis dėl savųjų palikuonių, rėksmingai pasitiko įžengusį į jo valdas. Dabar ir čia vyrauja ramybė, kurią sudrumsčia iš gretimos pievutės ataidintis griežlės kreksėjimas.

Tiktai šlapių miškų tilvikai slankos pavieniui tebetęsia savo tuoktuvių skrydžius. Nuo juodalksnyno atplasnojęs atkaklus patinas kurkdamas dar vis pralekia vakare virš miško pievos. Panašiai kaip slankoms ilgas tuoktuvių laikotarpis būdingas karveliams uldukams. Prieš kelias dienas vienas paukštis ūkčiojo retame pušyne kaimo pakraštyje. Pirmąsyk čia, tokioje pakankamai artimoje žmogaus kaimynystėje, retieji karveliai apsistojo prieš metus, kur kiaušiniams perėti pasinaudojo beveik paplentėje, pušyje išskaptuotu juodosios meletos uoksu. Daugelis uldukų porų dažniausiai kuriasi miško gelmėje ir šalinasi žmogaus artumos. Ne visi sparnuočiai, net auginantys po vieną vadą per metus, jauniklius išsiveda darniai, vienu metu. Šiomis dienomis stebėtos dvi vėlyvesnės pilkųjų musinukių šeimynos. Pušyne ant sausos šakos staipėsi margas vėlyvos vados paprastosios raudonuodegės palikuonis, o šalia, jaudindamiesi dėl iškilusio pavojaus, erzeliavo tėvai. Po šilus pasklido strazdų giesmininkų, juodųjų strazdų antrųjų vadų jaunikliai. Paukščių jaunoji karta sparčiai kaupia naujus įgūdžius ir netruks tapti savarankiška.

Tarp vėliausiai išsivedančių jauniklius, sėkmės atveju, atsidurs lėlių pora. Liepos devynioliktąją sausos kalvėles pašlaitėje beveik iš po kojų pakilęs sparnuotis kuklioje įduboje ant žemės paliko gulėti vieną kiaušinį. Lėliai paprastai jų deda du. Turbūt dar pati perėjimo pradžia ir dėtis turėtų pasipildyti dar vienu kiaušiniu. Jei viskas susiklostys sėkmingai, palikuonys skraidyti pradės tiktai rugpjūčio pabaigoje likus vaisai mažai laiko iki kelionės į žiemojimo vietas Afrikoje.

Gamta, lyg atversta knyga, tik reikia ją mokytis skaityti. Lankykitės Lietuvos saugomose teritorijose.