Baltų Krivūlė ir Žemaičių vienybės diena Kražiuose pažymėta 10-čia atgimimo ir bendradarbiavimo ženklų (nuotraukos, video) (73)

Alkas.lt, R.Pakerio nuotr.

Alkas.lt, R.Pakerio nuotr.

Liepos 12-14 dienomis Kražiuose vyko III Baltų Krivūlė, šaukiama Lietuvos Romuvos. Trečiaisiais metais  krivūlė atvedė gelminės savasties žadintojus į naują pakopą – plačiai atsivėrė durys bendradarbiavimui ir jungimuisi. Baltišką pasaulėžiūros svarba pradedama  įvertinti plačiuose visuomenės sluoksniuose.

Krivūlė sušaukta ypatinga proga ir svarbioje vietoje. Sukanka 600 metų, kai paskutiniame nekrikštytame Europos krašte Žemaitijoje oficialiai įvesta krikščionybė. Sykiu  tai yra data, kai baltiška dvasia buvo oficialiai pradėta naikinti, tačiau  kartu pradėta ir laiko atskaita, kai Žemaitijos žmonės perėjo į dvasinį pogrindį ir sunkiomis sąlygomis saugojo prigimtinę pasaulėžiūrą, atnešdami ją per papročius, tautosaką, gyvenseną iki šių dienų. Tai tikrai nemažesnis  amžių žygdarbis ir dėsninga  400 metų pasipriešinimo ir kovų prieš krikščionybės įvedimą tąsa. Todėl šie metai yra ypatingi žemaitiškos gelminės dvasios ir Žemaitijos pagerbimo metai.

Pirmasis bendradarbiavimo ženklas buvo tai, kad į Krivūlė traukė žmones į Kelmės kraštą gerokai iš anksto. Pirmiausia reikia pažymėti žygį Daukantui atminti. Grupė vyrų pradėjo šį žygį iš Palangos. Jie dviračiais keliavo pagerbdami žymaus baltiško dvasios patriarcho gyvenimo ir kelionių vietas. Žygis baigėsi Kelmės rajone, Rasos šventėje, o po kelių savaičių žygeiviai  vėl atvyko į krivūlę Kražiuose.

Antrasis žygis į žemaičių žemę prasidėjo iš kito krašto. Kauniečiai, jau dvejus metus kiekvieną savaitę užkuriantys šventąją ugnį Nemuno ir Neries santakos aukure, nutarė Žemaitijai simboliškai sugrąžinti baltišką ugnį. 1413 m. kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas iš Kauno laivais išsirengė į Žemaitiją. Plaukdami Nemunu ir Dubysa pakeliui sustoję naikino šventvietes, prievarta krikštijo Žemaitijos gyventojus. Šį kartą kauniečiai Nemunu plukdė šventą ugnį, su ja įžiebdami aukurus ant Žemaitijos piliakalnių ir alkakalnių.

Krivūlė Kražiuose prasidėjo penktadienio vakarą sulaukus ugnies nešėjų. Atneštąja ugnimi buvo uždegtas aukuras ant didžiausio baltų žemių alkakalnio Medžiokalnio. Tą patį vakarą ugnis buvo nugabenta į Daugėliškę, kur ne vienas istorijos šaltinis mini šventuosius alkų kalnus. Čia ugnis buvo užkurta Perkūnkalnyje, o Saulės nusileidimą krivūlės dalyviai stebėjo nuo Daugėliškės Alkos. Nuo čia matosi vaizdai į visas puses didžiausiu atstumu. Susipažinimo vakaras tęsėsi svetingoje šių kalnų globėjo Valdo Šniaukštos sodyboje. Tai buvo antras ženklas, rodantis, kad žmonės baltų kraštuose savo žemėje atranda šventvietes ir rūpinasi jomis.

Trečiuoju ženklu galima laikyti baltiškos pasaulėžiūros pasveikinimą savivaldoje. Šeštadienį Kražiuose į krivūlės dalyvius kreipėsi Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis, pakvietęs dažniau baltų dvasios žadintojus lankytis Kelmės krašte.  Vakare šventėje ugnį perėmė archeologiniais rūbais pasipuošusi Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, palinkėjusi, kad ši ugnis degtų kiekvieno širdyje.

Žemės šventumas ir saugojimas tapo ketvirtuoju Krivūlės ženklu. Lietuvos Krivis Jonas Trinkūnas paragino atsigręžti į žemę ir išsaugoti ją ateities kartoms. Jį palaikė ir savanoriai, pakvietę visus dalyvauti parašų dėl žemės referendumo rinkime.

Mokslininkų Tomo ir Ingos Baranauskų dalyvavimas krivūlėje yra penktas ženklas, patvirtinantis  augantį mokslinių žinių taikymą stiprinant tautiškumo apraiškas. Istorikai pasakojo apie žemaičių priešinimąsi krikščionybės įvedimui, teigė, kad pats Žemaitijos oficialus apkrikštijimas buvo formalus aktas, siekiant nutraukti kryžiaus žygius. Tomas Baranauskas pažymėjo, kad Lietuvai ir visiems baltams ypatingą reikšmę turėjo Durbės mūšis, kai  1260 metais liepos 13 dieną žemaičiai, sutriuškinę Vokiečių ordiną, šioje kovoje buvo paremti lietuvių, o taip pat latvių ir prūsų genčių. Šis mūšis savo dyžiu nenusileido Žalgirio mūšiui ir parodė ypatingą baltų vienybę, todėl liepos 13 diena turėtų būti visų baltų vienybės diena. Šią dieną sušaukta baltų krivūlė įgavo dar didesnę reikšmę.

Šešta svarbi žinia sklido iš Mykolo Riomerio universiteto docentės Nendrės Černiauskienės lūpų, žymėdama Lietuvos vystymo strategijų kūrėjų siekį visuomenės vystymą sieti su tautine kultūra. Docentė pažymėjo, kad būtina kurti institutą, kuris svarbiausius Lietuvos visuomenei kylančius sunkumus nagrinėtų ir spręstų visų pirma atsižvelgdamas į tautiškumo ir tautos išsaugojimo rodiklius  ir nužymėtų tautos vystymosi kelią.

Dar vienas ženklas žadino viltį, kad verslinkai supras tautiškumo svarbą ir palaikys jo plėtotę. Žinomas verslinkas Ramūnas Karbauskis papasakojo apie Naisiuose įkurtą baltų dievų parką, apie serialo „Naisių vasara“ kūrimą. Labai svarbu masinėmis informacijos priemonėmis suteikti žmonėms tinkamus gyvenimo pavyzdžius. Seriale buvo parodyta baltiškos sužadėtuvės. Po to ant Naisių alkakalnio Šiaulių metrikacijos skyrius pradėjo rengti civilinės metrikacijos apeigas.

Aštuntas baltų vienybės ženklas buvo vienybės su broliais latviais, baltiškų šaknų gaivinimo kitose tautose liudijimas. Latvių dievturių vadovas Valdis Celms pasveikino vis stiprėjantį baltų vienijimąsi. Dievturiai ir romuviai rengia jau trečią Baltų Krivūlę. Kitą krivūlę 2014 metais numatoma vėl šaukti Latvijoje.

Visus maloniai nustebino iš Rusijos, buvusių rytinių baltų žemių, Tverės miesto susivienijimo „Tverža“ atsiųstas kreipimasis, kuriame sakoma, kad jų bendrija savo dvasiniu pamatu laiko senąją baltų kultūrą ir kad baltiškos kultūros atgimimas tiek Rusijai, tiek kitoms šalims gali suteikti galimybę atgaivinti prigimtines šaknis, išvengiant beveidiškumo ir ieškant bendrų jungiančių vertybių.

Devintas gaivaus vėjo ženklas – Krivūlėje buvo padėtas bendras pamatas jungtis Lietuvos organizacijoms, kurioms svarbios per tūkstantmečius kauptos tautos vertybės ir jų naudojimas siekiant gerovės žmonėms. Nutarta vienytis lygiateisiais pagrindais, supažindinant viena kitą su savo veikla, ruošiant bendrus renginius, stiprėjant, atrandant visiems naudingus sąlyčio taškus.Kaip apsivalymo ir jėgų atstatymo ženklas nuskambėjo lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininko Egidijaus Žukausko kalba. Savo norą sutartinai darbuotis  patvirtino Vydūno draugija, asociacija „Talka Tėviškei“, Lietuvos giminės sodybų organizacija, Lietuvos sveikuoliai, žolininkai, tautodailininkai.

Baltų Krivūlę, kaip dešimtas ženklas visiems baltų kraštams, vainikavo vienbalsis Krivūlės narių kreipimasis į Lietuvos ir Latvijos žmones:

Baltų Krivūlės, įvykusios

2013 m. liepos 13 d. Kražiuose

Pareiškimas

Mes, lietuvių ir latvių tautų atstovai, susirinkę į Baltų krivūlę Kražiuose,

pareiškiame:

–   gelminė baltiška dvasia ir tūkstantmečius kauptos lietuvių ir latvių tautų vertybės yra gyvos kiekvieno lietuvio ir latvio širdyje ir sąmonėje, jos yra tvirčiausias mus visus jungiantis pagrindas, todėl visų žmonių, valstybinių, visuomeninių ir verslo organizacijų priedermė yra vienytis ir skleisti šias vertybes vardan bendros gerovės. Mūsų žemė, kalba, papročiai, gelminė pasaulėžiūra yra šventi ir teikiantys mums visiems gyvybę, sveikatą, darną ir laimę.

Šeštadienio vakare Krivūlės dalyviai bei Kelmės krašto žmonės susibūrė Medžiokalnyje Žemaičių ir visų baltų vienybės šventės proga. Prie aukuro ugnies liejosi prasmingi linkėjimai, žmonės susijungė bendruose rateliuose ir šokiuose. Skambiausias dainas vedė „Ramočios“ folkloro ansamblio dalyvis Jonas Samušis, kurio žemaitiškas dainavimas jau daug metų virpina lietuvių ir latvių širdis. Simboliška, kad tai buvo ir jo paties gimimo diena – liepos 13, Durbės mūšio, taip reikšmingo mūsų tautoms, diena.

Ilgai tęsėsi bendravimas prie laužo Medžiokalnyje. Sekmadienį svečiai lankėsi kituose Žemaitijos piliakalniuose ir alkakalniuose, tuo liudydami ypatingą Žemaitijos svarbą ir gyvybingumą visiems baltų kraštams. Sambūrio dalyviai išsiskirstė  tikėdami, kad visus jungiančiajai baltiškajai kultūrai bus užtikrintas jos vertas lygis, kad ji stiprins mūsų tautas ir bus reikšminga pasaulyje.

***

Baltų Krivulė

Tverės miesto susivienijimo „Tverža“

Kreipimasis

Kražiai, 2013 metai

Iš Šiaurės rytų Baltų pasaulio pakraščio, iš Tverės žemės, „Tveržos“ susivienijimas sveikina visus, kurie susirinko į Trečiąją Baltų Krivulę! Kails!

Mums labia gaila, kad ir labai trokšdami pasveikinti jus asmeniškai, taip ir nepajėgėme atvykti bei savarankiškai tarti šią kalbą. Bet jaučiame artumą viskam, kas vyksta, tad neregima dvasinė gija dabar tęsiasi šimtus kilometrų nuo Kražių iki pat Tverės žemės. O bendrosios Ugnies Apeigos valandą ir pas mus Tverės žemėje įsižiebs Ugnis, liudijanti dvasinę mūsų kraštų vienovę.

Kodėl gi mes šia vienove esame įsitikinę?

Per savo gyvavimo laikotarpį mūsų susivienijimas jau suspėjo užsirekomenduoti kaip „baltiškas“. Daugelis komentatorių į šį apibrėžimą įdėdavo skirtingas prasmes. Vieni priskirdavo  mums siekius identifikuotis kaip etniniai baltai, kiti teigdavo, kad mes esą laikome baltais visus Tverės srities gyventojus.

Suprantama, būtų didelis nesusipratimas pradėti teigti, kad mes, šiuolaikinės Tverės srities, esančios Rusijos Federacijos sudėtyje, gyventojai esame baltai. Ne, tarp vietos tveriškių nėra nei lietuvių, nei latvių, taip pat dabar nėra nė vieno žmogaus, kurio gimtoji kalba būtų baltų kalba. Tverės srities gyventojai, kaip ir visa Rusija, kalba rusiškai, tai kalba, kuri priklauso slavų kalbų grupei, tad lingvistine prasme jie yra slavai.

Tačiau atidžiau pažvelgę į savo pačių vidų pradedame aptikti ir kitokias šaknis, kitokias ištakas. Būtent – baltiškas ištakas. Ir baltiškas šaknis.

Pavyzdžiui, vietos dialektų specifiniai bruožai liudija kitados čia skambėjusią baltų kalbą. Vietos legendos ir pasakos atkartoja  iki šiol latviams bei lietuviams žinomus siužetus. O senovės tauta krievai (krivičiai) senaisiais laikais  buvo apgyvendinusi beveik visą Tverės sritį ir įkūrusi didžiąją dalį šio krašto miestų, o juk krievai dabarties mokslininkų priskiriami baltų tautų grupei.

Tverės žemės gyventojai turi daug bendrų bruožų su Baltarusijos žmonėmis, o juk dėl baltiškos baltarusių kilmės dabar jau  abejonių veik nebelikę. Taip pat beveik pusė dabartinių Tverės žemių savo metu buvo įtraukta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, ir, be abejo, taip pat neatsitiktinai. Kitaip sakant, esti daugybė faktų, leidžiančių teigti apie tveriečių baltiškas ištakas ir apie Tverės žemių sąveiką su bendra baltų istorija. Ir tokių faktų vis daugiau ir daugiau.

Bet mes ne tiesiog jaučiame savo bendrystę su baltų Praeitimi – mes suvokiame netgi didesnę mūsų dalyvavimo būtinybę bendrai kuriant ir baltų Ateitį.

Ir dabar, kaip niekad, „baltiškumo“ sąvoka virsta vis labiau dvasine, jeigu norite, netgi religine.

Mūsų įsitikinimu, kurį patvirtina ir detalūs įvairiapusiai moksliniai tyrinėjimai, Tverės žemės istorinės ir kultūrinės paradigmos ašis yra baltiškasis dvasingumas, vienokia ar kitokia forma išlikęs atokesniuose mūsų žemės kampeliuose iki šių dienų. Mūsų susivienijimas atlieka įvairaus pobūdžio veiksmus, siekdamas maksimaliai išsaugoti  šios senosios pasaulėžiūros, senovės tradicijų liekanas. Deja, šiuo metu dar negalime kalbėti apie nieką daugiau. Tik išsaugojimas, tik fiksavimas. Tik labai sąlygiškai galima būtų kalbėti apie kažkokį šių senųjų tradicijų gyvybingą palaikymą. Sąlygiškai, nes ši veikla dar tik gimsta, dar nepasiektas tam vyksmui būtinas masiškumas. Bet mes optimistiškai žvelgiame į ateitį ir jaučiame šios dvasinės tradicijos gyvybingumą, ji padės Tverės žemei atgauti savo istorinį dvasinį veidą ir istorinę siekiamybę suartėti su savo baltiškais giminaičiais bei kaimynais. Žengti ta kryptimi, kuria viltingai žvelgdavo paskutinieji nepriklausomos Tverės kunigaikščiai.

Būtent baltų dvasinė tradicija laikui bėgant padės Tverės žemėje įveikti  beveidį antikultūrinį primityvų „rusiškumą“ ir atgauti tikrąjį „tveriškumą“. Tad kultūrinė Tverės regiono ateitis, žengiant šia kryptimi, neatsiejama nuo Baltų Makroregiono, sutampančio su senovės Baltijos teritorija, apie kurios ribas jau daug kalbėta.

Ir dabar jau Tverės regionas turi ką pasiūlyti savo vakariniams broliams dvasine prasme. Juk būtent Tverės kraštas yra trijų šventųjų mūsų tautų upių Ištakų Žemė, iš jo išteka Dauguva, Dniepras ir Volga. Tai ir Šventosios Okovo girios žemė, buvusi dvasiniu lopšiu daugeliui senovės krievų, t.y. baltų, asketų ir išminčių kartų. Ši giria – tai sakralinė širdis tos didžiosios senovės šalies Krivijos, kurios vardas giminingas senovės dvasinio vadovo vardui – Kriviui Krivaičiui. Senaisiais laikais Krivio Krivaičio valdžia aprėpdavo, be kitų, ir šias Tverės žemes. Netgi dabar pati Šventosios girios širdis išlieka nepaliesta ir saugoma nuo pašaliečių – ten įsteigtas draustinis. Ir tai tikriausiai padaryta vėlgi neatsitiktinai, čia pasireiškusi kažkokia aukštesnioji valia. Šventoji Okovo (liet. Akavo – vert. pastaba) giria, Šventyklų giria, Ištakų giria – tai baltų pasaulio savastis, ir ji turi užimti svarbią vietą tarp kitų bendrų baltiškų šventenybių. Būtų labai teisinga, jeigu ji taptų baltų tikybos išpažinėjų piligrimystės vieta. Savo ruožtu mes pasiryžę suteikti bet kokią mūsų jėgoms pakeliamą pagalbą, kad tik atgimtų tokios žygeivystės tradicija. Tai galėtų tapti pirmuoju žingsniu bendradarbiaujant mūsų tautoms ir mūsų žemėms. Juk visos jos – tai ne kas kita, o tik vieningo senovės baltų medžio šakos.

Ir mes įsitikinę dvasine mūsų žemių giminyste, tikime, kad ateityje, kaip ir senovėje, visos jos vėl bus apglėbtos šventosios visų baltų Krivio Krivaičio valdžios sakraline skraiste.

Sėklos jau pasėtos. Ir visi mes turime pasirūpinti daigais bei būsimuoju derliumi.

Šį kartą – viskas.

Didžiai sveikiname ir žemai lenkiamės iš Šventosios Okovo girios mes,

Baltų tikybos pasekėjų „Tveržos“ susivienijimo nariai

Baltų Krivūlė ir Žemaičių vienybės diena Kražiuose 2013 m. (T.Baranausko video):

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Mes baltai, Naujienos, Religija, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *