Žemaičių vienybės dieną Lietuvos Romuva Kražiuose sušauks Baltų Krivūlę (112)

Žemaičių vienybės dieną Kražiuose įvyks Baltų Krivūlė | Alkas.lt nuotr.

Žemaičių vienybės dieną Kražiuose įvyks Baltų Krivūlė | Alkas.lt nuotr.

Liepos 12-14 dienomis Kražiuose Lietuvos Romuva surengs trečiąją Baltų Krivūlę. Pasak Krivulės rengėjų Kražiai vienas didžiausių Žemaitijos ir visų baltų žemių dvasinių centrų. Čia yra didžiausias Lietuvos alkakalnis – Medžiokalnis.  Žemaitija ilgiausiai Europoje išlaikė dvasinę nepriklausomybę ir prigimtinės batiškos kultūros tąsą.

Pagerbdami Žemaitiją stipriname save

„Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“ – byloja liaudies patarlė, skatinanti lietuvius įveikti visus sunkumus. Žemaitija buvo ir yra ypatingas Lietuvos kraštas, kuriam teko išskirtinė dalia. Jis pasižymi išskirtine galia. Žemaičiai garsėja kietu, nepalenkiamu būdu, dideliu užsispyrimu. Slėpiningas žemaičių kraštas puikuojasi piliakalniais ir šventkalniais. Kas aplanko Medvėgalį, Girgždūtę, Šatriją, negali atsispirti krašto didybei.

Kuo ypatinga Žemaitija Lietuvai, kur slypi jos galia?

Prieš 600 metų Žemaitija buvo oficialiai pakrikštyta, tačiau daugiau kaip 400 metų iki tol žemaičiai įnirtingai priešinosi dvasinei priespaudai, o ir po krikšto žemaičių gelminė dvasia tik pasidengė krikščionišku luobu, bet  išliko tokia pat gyvybinga ir ištikima savo žemei ir protėvių papročiams. Iki šiol čia gerbiami didingi šventi ąžuolai, liepos, pušys ir kiti medžiai, tik iš išorės pridengti negyvais svetimo krašto šventųjų atvaizdais. Sąmonės gelmė lengvai praskiria šį negyvą nudžiūvusį luobą ir geria sveiką medžių gyvybę. Kelmės rajone ne vieną tokį medį galima rasti ir šiandien.

Žemaitija visuomet gynė Lietuvą nuo atėjūnų iš vakarų, atplaukiančių jūromis ir bandančių, prisidengiant kryžiumi, pavergti kraštą. Ne tik gynė Lietuvą, bet ir gelbėjo broliškas baltų žemes. Žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Vykinto, kurio pilis, manoma, buvo Papilių piliakalnis šalia Kražių,  1236 metais Saulės mūšyje sutriuškino  Kalavijuočių ordiną ir nutraukė kitų baltų žemių užkariavimą. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo. 1260 metais liepos 13 dieną žemaičiai kuršių žemėje ties Durbe sutriuškino Vokiečių ordiną. Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas kariaujant su Vokiečių ordinu. Šis mūšis parodė žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.). Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei. Ši pergalė iki šiol įkvepia žemaičius ir visus baltus, todėl mūšio diena, liepos 13- oji,  pažymima kaip Žemaičių vienybės diena, kurią dera švęsti visiems lietuviams ir latviams.

Žaisdami politinius žaidimus, Žemaitiją Lietuvos valdovai ne kartą atidavė kryžiuočiams, tačiau žemaičiai ir toliau sėkmingai rodė kietą būdą – neįsileido atėjūnų. Visa Lietuva parodė išskirtinę tvirtybę – keturis šimtmečius atsilaikiusi, sėkmingai kovojusi dėl savo nepriklausomybės, tapo paskutine apkrikštyta valstybe Europoje (1387 m.). Žemaičiai buvo dar stipresni, todėl juos pavyko oficialiai pakrikštyti dvidešimt šešeriais metais vėliau.

Įvedus Lietuvoje krikščionybę, valstybė netrukus nunyko, įsigalėjo baudžiavos vergija. Buvo iškirsti šventi gojai, nuversti aukurai, žudomi žyniai, persekiojami ir kankinami visi, kas saugojo senąjį prigimtinį tikėjimą ir papročius.  Su dvasiniu pavergimu atėjo ir materialus skurdas. Tai geriausiai atspindi palaidojimai. Kiekviename kape iki krikšto tyrinėtojai aptinka turtingas įkapes – žalvario, sidabro papuošalus. Po krikščionybės įvedimo visa tai dingo. Iš Kražių kilęs profesorius Mykolas Michelbertas Kelmės krašto senuosiuose palaidojimuose archeologinių kasinėjimų metu aptiko gausybę paliudijimų apie turtingą anų laikų žmonių gyvenimą ir stiprią jų ginkluotę.

Kas buvo tos vertybės, dėl kurių reikėjo kovoti 400 metų? Lietuviai ir žemaičiai gynė teisę gyventi pagal savo protėvių papročius savo šventoje žemėje, kur šventa buvo viskas: vanduo, medžiai, javai, linai, kalnai. Šventa buvo gyvybė, jos tęsimas, šeima. Gynė teisę gyventi laisvėje savo tautos tūkstančius metų palaimintoje žemėje. Gynė teisę gyventi darnoje su žmonėmis ir gamta.

Neabejotina – šios  vertybės yra ne mažiau reikšmingos ir šiandien. Jos tiesiog būtinos oriam, sveikam ir darniam gyvenimui, norint išsaugoti save, savo artimuosius ir tautą kaip didelę giminę. Jos būtinos ir norint išsaugoti visą pasaulį, nes grėsmė gyvybei Žemėje yra žymiai didesnė nei prieš kelis šimtus metų – neatsakinga žmonių veikla griauna gamtos pusiausvyrą, sukurta (ir vis kuriama) priemonių, galinčių sunaikinti visą gyvybę žemėje. Būtina atstatyti senąją gyvybės išsaugojimo pasaulėžiūrą.

Žymusis mitologas Norbertas Vėlius Pasaulio Medį, kurį lietuviai ir daugelis tautų sąmonės gelmėse suvokia kaip kosminį pasaulio simbolį, guldo ant Lietuvos iš vakarų į rytus. Jis teigia, kad šio medžio šaknys yra Žemaitijoje, o šakos- Aukštaitijoje. Todėl Žemaitija – tai ir gelminių šaknų, šventyklų, žinojimo, ryšio su Žeme ir žynių žemė. Kelmas – lietuviškoje pasaulėžiūroje yra visa ko pagrindas, pirmapradė giminė, taigi Kelmės kraštas ypatinga kelminių-šakninių vertybių vieta.

Žemaitija yra kaip vėliava, kuri geriausiai išlaikė gelmines ir pamatines gyvybines Europos tautų vertybes. Todėl apsilankymas Žemaitijoje, užkopimas ant amžių išbandymus atlaikiusių alkakalnių ir piliakalnių teikia jėgą, žadina gyvybines galias. Viena geriausių progų tai padaryti – Žemaičių vienybės diena liepos 13-oji. Tuo metu visi besirūpinantys gelmine pasaulėžiūra iš Lietuvos, Latvijos ir kitų baltų žemių, norintys jungtis, stiprėti ir skleisti baltišką šviesą, rinksis ant didžiausio baltų žemių alkakalnio – Medžiokalnio į Baltų Krivulę, kurios darbotvarkę skelbiame čia:

Liepos 12-14 dienomis

Kviečiame į Baltų Krivūlę ir Žemaičių Vienybės Dieną Kražiuose!

Penktadienis, liepos 12 d.:

nuo 18.00 susibūrimas Kražiuose, kolegijos patalpose;

19.00 ugnies, atgabentos iš Neries ir Nemuno santakos Kaune aukuro, įžiebimas Medžiokalnio aukure;

20.00 Susipažinimo ir bendravimo vakaras:

– Saulės palydėjimas nuo Daugėliškės alkakalnio;
– ugnies uždegimas ant Perkūnkalnio;
– suneštinės blaiviosios vaišės.

Šeštadienis, liepos 13 d.:

nuo 10.00 susibūrimas Kražių kolegijoje;

11.00 Baltų Krivūlė. Pranešimai ir  pasisakymai tema Gelminės savasties ir sveikos prigimties stiprinimas, bendradarbiaujant ir keliant visuomenę;

18.30 Šventinė eisena su vėliavomis ir ugnimi į Medžiokalnį;

19.00 Žemaičių vienybės ir baltų kraštų draugystės šventė Medžiokalnyje;

– svarbiausi įkvepiantys žodžiai;
– visus uždegančios dainos;
– jungiantys rateliai;
– draugystės šokiai;
– suneštinės blaiviosios vaišės.

Sekmadienis, liepos 14 d.:

10.00 Baigiamieji susitarimai ir pareiškimai Kražių kolegijoje

Krivūlę šaukia: Lietuvos Romuva

Rengėjai: Kelmės kraštiečių klubas, Kelmės savivaldybė

Čia šaukiamoje Krivūlėje bendradarbiavimui susijungs Lietuvos visuomeninės organizacijos, kurioms rūpi Lietuva ir geriausios tūkstantmečius ugdytos tautos vertybės:

Baltų Krivulės Kvietimas jungtis

Lietuvos visuomenines organizacijas, kurioms svarbu Lietuva, mūsų žemė, gamtos ir kultūros paveldas, per tūkstantmečius kauptos tautos vertybės, sveikas gyvenimo būdas ir  bendruomeniškumo supratimas, kviečiame jungtis lygiateisiais pagrindais į organizacijų sąjungą, kurios tikslas stiprinti viena kitą, geriausias tautos vertybes skleisti visuomenėje, informuoti apie savo organizacijų vykdomą veiklą ir renginius, pagal galimybes remiant viena kitą ar bendru sutarimu vystyti jungtinę veiklą arba rengiant bendrus renginius. Pradinis susitarimas bus priimtas visuotinėje Krivūlėje, Kražiuose liepos 12-14 dienomis. Kviečiame dalyvauti, arba el. paštu atsiųsti savo pasiūlymus ir norus.

Baltų Krivūlė Kražiuose.

Pasiteiravimui: 868793385, Valdas Rutkūnas.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Mes baltai, Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

112 komentarų

  1. lyvis:

    Na ir straipsnis į visas puses tik pučia kokie mes žemaičiai, kaip mes žemaičiai kovojom, kokie mes kieti žemaičiai ir t t. Tik liaupsės, liaupsės ir dar karta liaupsės.Bet juk tai Kuršių kraštas. Nutrūko smegenyse atminties siūlas dabar jau reikia nagrinėti kaip praradom kuršius tiksliau savo kuršišką tapatybę. Kuršių kraštas tesėsi nuo pajūrio iki pat Kauno. Beliko tik vienas Bumbliauskas dar gina praeities tiesą kad žemaičiai tai sužemaitėje kuršiai. Ar neteks mums raudonoti prieš savo vaikus kad nesaugome savo praeities. Kad ir kiek kam gali nepatikti Bumbliauskas betTiesa turi būti aukščiau visko ir todėl Bumbliauskas yra gerbtinas. Toks jausmas lygtai samagono esam prisprogę t y kažkas prigirdė ir mums girtiems pripūtė į smegenys kad mes esame žemaičiai ir mums nutrūko praeities siūlas. Blaivinkimės. Antra bėda kam ta krivūlė šaukiama. Krivūje turi būti pastoviai rinkti tam žmonės gal net įvardijami šaltyšiai ar kitu senoviniu žodžiu ir priimami atitinkami nutarimai dvasiniams poreikiams. Dabar privažiuos nežinia kas ir šnekės nežinia ką. Kam visa tai? lyvis

  2. Klodas:

    Žemaitija susidarė Vidurio Lietuvos žemumos kraštui žeaičiams susiliejus su pietiniais kuršiais. 1244 m. sukilę pietiniai kuršiai pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. Taip lietuviai susiliejo su pietiniais kuršiais, o kad atskirti šį kraštą nuo Livonijos nukariautų šiaurinių kuršių imta jį vadinti nuo Lietuvos Vidurio žemumos pavadinimo – Žemaitija.

  3. znakorius:

    Biški pameluota: Saulės mūšyje nebuvo jokių žemaičių.
    Nes kalavijuočiai Žiemgalos teritorijoje buvo tik kelias dienas, dėl ko žiniai apie priešų įsiveržimą bei daromą žalą nunešti, kariuomenę susiorganizuoti, nužygiuoti iki Jauniūnų k. laukų Joniškio rajone niekaip nebuvo įmanoma.
    Mūšį laimėjo žiemgalių artimiausių tai vietai pilių (Sidabrės, Raktės, Jurgaičių – dabar Kryžių kalnas) įgulos su šauktiniais bei Šiaulių, kurie irgi priklausė Žiemgalai, žemės Bulionių, berods, kariai.
    Nes ir tą vietą, į kurią kryžeiviai buvo įvylioti, visų pirma reikėjo žinoti, o tai galėjo tik vietiniai, o ne kažkur “Žemaitijoje” gyvenantys.
    Ir dar – Joniškyje žodis žemaitis yra keiksmažodis, nes taip yra pažymimas netikėlis. 🙂

    • Kažin:

      Tai, kad tuo metu pačių žemaičių vardo dar nebuvo. Buvo sembai, kuršiai, žiemgaliai, lietuviai, jotvingiai. Be to, lietuviai, kuršiai, žiemgaliai gyveno giliau dabartinėje Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, o prie Dauguvos, kitų upių, kuriomis vyko prekių gabenimas turėjo savo pilis tam, kad rinktų muito mokesčius ir lydėtų laivų su prekmis vilkstines ir pan. Laikytina, kad tirščiausiai žiemgalių gyventa abipus Žeimenos upės, Dubingių apylinkėse, kuriose, beje, taip pat yra žiemgaliams priskirtino vardo Joniškio miestelis.
      Kryžiuočiai 1236 metais žygiavo giliai į teritoriją, į Lietuvos žemes, tarp Nemuno ir Neries, todėl vadinamo Saulės mūšio vieta ieškotina giliai Lietuvoje.
      Žygiui kryžiuočiai ilgai rengėsi, tai be abejonės Lietuva apie jį žinojo, todėl galėjo pasirinkti strategiškai patogią vietą mūsiui. Be abejonės buvo ir išdavikų, kurie buvo kryžiuočių vedliais.
      Todėl Saulės mūšį reikia laikyti lietuvių arba lietuvių-žiemgalių bendra pergale.

      • znakorius:

        Tu čia kažkaip nepagarbiai šneki apie Joniškį. 🙂
        Kame reikalas? 😉 😉 😉
        Juk čia yra baltų centras – greitai Batkos AE sprogs ir kur jūs visi iš Vlniaus lėksit, a? 🙂
        Teisingai – tada jokių žemaičių nebuvo nė padujų.
        Kryžeiviai buvo tik kelias dienas, todėl aišku, kad jie toliau Šiaulių žvejų kaimelio nuėję nebuvo.

        • Kažin:

          Nieko panašaus.., – iškeliu Joniškį ir žiemgalius, laikau juos tada gyvenusius ne tik aplink dabartinį Joniškį, bet ir prie Žeimenos upės, Dubingių apylinkėse ir be abejonės Šventosios upės baseine.
          Taip pat laikau žiemgalius kartu su lietuviais laimėjus vadinamą Saulės mūšį. Tačiau jis vyko ne dabartinio Joniškio regione, kaip norima manyti, o, būtent, tada dar gal net gausiau žiemgalių gyventose žemėse aplink Dubingius.
          Žodžiu, žiemgalių vadai Vestartas ir Nameišis su savo kariais tuomet pasitraukė į šalies gilumą, veikė kartu su Mindaugu ir bendrai su lietuviais laimėjo Saulės mūšį.
          Be abejonės apie kryžiuočių rengiamą į Lietuvą ekspedicinį žygį lietuviams ir žiemgaliams buvo gerai žinoma ir tam buvo tinkamai taktiškai pasirengta.

          • tikras lietuvis:

            Negyveno jie prie Šventosios.
            Ir toliau taipogi dėjai pro šalį.

            • Kažin:

              Manyčiau – ne paties nosiai apie tai spręsti, būti arbitru…
              Aš žinau, ką rašau. Galiu tik pasakyti, kad tai, ką sakau, yra iš esmės pagrįsta istorijos, kalbos, etnografijos, archeologijos ir kitų mokslų duomenimis, apskritai tuo laikotarpiu Europoje ir baltų žemėse vykusio gyvenimo supratimu.

              • tikras lietuvis:

                Nusišneki – niekas net iš istorikų netvirtina kitaip, kad tas mūšis vyko ne Jauniūnų k. laukuose.
                Ir kitur blėnius tauzyji.

                • Kažin:

                  Paties elgesys bobiškas – neturėdamas ką pasakyti, – spjaudaisi…
                  Žema, – užsiimk tuo, ką sugebi ir būsi laimingas.
                  Pagaliau apsispjaudymo “Eurolyga” vyksta delfi – bandyk laimę ten.
                  Be to, toks kitų užkabinėjimas internete prilygintinas “chuliganiškam” elgesiui viešoje vietoje.
                  Krepšinis žaidžiamas krepšinio, regbis – regbio rungtynėse.
                  Tikiuosi sugebėsi deramai įvertinti savo regbinius polinkius ir regbio žaisti eisi su regbinikais, o ne regbio elementais naudotis krepšinio rungtynėse…

    • Prusas:

      ne ziemgala o Zemaitijos Galas kitaip Zemgala

      • tikras lietuvis:

        Nušneki,
        Žiemgala buvo, nes žiemgalių gentis buvo, o žemaičių genties nėra buvę – jie yra смесь бульдога с носорогом. 🙂 Arba iš įvairių genčių likučių.

        • lyvis:

          Žemaičiai ir žemgaliai buvo atskiri vienetai ir jie nesusiekė žemėmis. Žemaičiai kaip ir lietuviai buvo karių luomas pagal Dubonį. lyvis

          • tikras lietuvis:

            Dubonis nesąmones šneka.
            Be to, jis jokių žemaičių nemini, o ir lietuviai jam yra nuo liečių – karių, kuriuos jis vadina latviškai – leičiais (palygink latvišką lietuvio seną pavadinimą leišis), tartum išvesdamas leičių pavadinimą iš senavokiško leide – palyda, nors kaip tik lietuvių (baltų) kalba buvo pirminė ir negalėjo pas senesnį gyventoją ateiti iš naujesnio pavadinimas, kada naujesnis išėjo iš senesnio.
            Tuo tarpu liečiai yra nuo lieta – jėga, lietuvis – (tvirtas) kaip nulietas ir t.t., ir pan.

            • Vilmantas Rutkauskas:

              Turbūt panašiai taip ir BUVO. Nors, pripažink, kažkaip dvasiškiau (religiškiau) LIETUVOS pavadinimą saskambyje sieti su LIETUMI ir jo dėka teikiama gyvybe, gyvastimi, gyvata.
              O visi kiti vėlesni išvedžiojimai užtat ir gaunasi pagal dubūną dubonį ar mairūną maironį, ar dar kokį velnią.
              ————

              • Vilmantas Rutkauskas:

                Pasitaisau – sąskambyje – (su nosies) nosine.

                • tikras lietuvis:

                  Žinoma, kad visų tų pavadinimų, o ir Lietuvos pradžia – lietus.

                  • Vilmantas Rutkauskas:

                    Be to, jei “leistis” į lyginamosios kalbotyros tyrą, tai LIETUS ir SULIEJA.!

                    • tikras lietuvis:

                      Tai be abejo, o kaip gi kitaip. 🙂

                    • lyvis:

                      Teisingas pastebėjimas Lietuvos kildinimas iš lietaus. Bet tai neišbaigtas teiginys. O lietus siejamas su vandenio zodiaku, kuris iš ąsočio lieja vandenį. Lyginamoji kalbotyra kaip ir skirstymas į indoeuropiečius ir kt kalbines sudėtis seniai išsikvėpęs.lyvis

                    • tikras lietuvis:

                      Nei jokių zodiakų – tiesiog lietuviams lietus kasdieną lijo ant kupros, todėl ir buvo svarbi gyvenimo dalis.
                      Netgi kažkuris kronikininkas apie lietuvius kalbėjo taip (berods, Mykolas Lietuvis), kad jie tarsi “mito” latviais, t.y. užpuldinėjo plėšimo tikslu per lietų – kitaip sakant jie buvo ar buvo vadinami žmonės iš lietaus.
                      Nes tokiu metu, kada lietūs lyja, normalūs žmonės tupi po stogu ir laukia kol išsigiedrys, o lietuviai tuo metu dirbo savo “darbą”.
                      Kaip tuomet gali lietus nebūti susijęs su Lietuva, liečiais, lieta ir lietuviais – vyrais kaip nulietais?

  4. Ana:

    Na, tuomet nuo kalbu prie darbu – uzteks apverkineti didinga istorija ir pulti i atlapus “Chevronui”. Taip dar karta zemaiciai irodytu, kad yra garbinga “tauta”. Pavyzdys galetu buti lenku kova su cinisko kapitalo invazija.

  5. Ženklas:

    Kai kam nepatinka Krivulės pavadinimas, kam ji rengiama, atseit “krivulės ŠOU”. Galima vadinti superšiuolaikiškai, atsisakant amžių patikrinto- krivulė,- sąskrydis, suvažiavimas, ar net amerikonizuojant- koliokviumas, kongresas. Esmė – jog tai kažką bendro turinčių žmonių susirinkimas į krivulę aštriausiems klausimams ir sprendimo būdams aptarti. Dar kai kam trugdo ir nukreipia šalin proga- žemaičių vienybės diena. Proga yra proga- tik atspalvis, o esmė pasikeitimas nuomonėmis ir pasiūlymais. Šios krivulės tema “gelminės sąvasties ir sveikos prigimties stiprinimas”, -vadinasi, kiekvienas atvykstantis jau turi būti apmąstęs šiuos klausimus, o turintieji ką rimto ir esminio pasakyti privalo būti pasiruošę tai padaryti. “Lyvis” klausimas- “kaip pagoniui pradėti dieną ir kaip ją užbaigti” yra vietoje ir į temą. Tikiuosiu per temos- giluminė sąvastis…prigimtis-nagrinėjimą, atsiras išmintingesniųjų, galėsiančių atsakyti, kaip tas šventas moralines vertybes, Dievų akivaizdoje, išsidėlioti kasdieniniame gyvenime. Mums visiems, manau, trūksta žinojimo ir krivulės paskirtis jį didinti.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Pasak Algimanto Urbonavičiaus, 2012 metų Baltų Krivulės Trikatoje metu viena latvių mergina jo paklausė: “o ar jis pats tiki į tuos Dievus, apie kuriuos kalba?”
      Prie Kauno Santakos Aukuro tą klausimą užduodavo lankytojai taip pat ne kartą.
      Taigi, tiesiogiai paklausus – išsisukinėti neįmanoma ….

      Tomo Akviniečio penki dievo buvimo įrodymai ir prancūzų XVIII amžiaus švietėjų
      nuomonės, egzistencinių problemų kamuojamiems žmonėms – neįdomios.
      Todėl, pasitikslinus dėl jų pageidaujamų atsakymų pobūdžio – pacituoti
      G. Beresnevičiaus žodžiai apie mūsų Protėvių savijautą gyvenant “šiame pasaulyje”,
      kurių esmė – pojūtis nuolatinio “ buvimo Dievų akivaizdoje”
      Bet į tai tuoj kyla papildomI klausimai:
      — betgi visų Baltų tautų etika draudžia savavališką lindimą į draugystes su
      Anapusybės esybėmis ?;
      — betgi sakoma, kad žmogus “paleidžiamas į “šį pasaulį”– pilnai aprūpintas
      visais gabumais, kurių jam prisireiks tam, kad sėkmingai paskirtąjį
      “gyvenimo kelią” nueiti ?;
      — O savavališkai kreiptis į Dievus turi teisę
      tik tuo atveju, jei kas nors tyčia trukdo?;
      Į tuos klausimus galima atsakyti maždaug taip:
      – Logika teigia, kad jei Dievai rūpinasi pasaulio reikalais, taigi, negali net to būti,
      kad Jie visiškai žmonėmis nesidomėtų.
      Mūsų protėviai tikėjo, kad Dievai žmonėms “kojų nekilnoja ir Akmenų nestumdo”,
      Tačiau jų buvimą, – kaip kad G. Beresnevučius sakė, – juto esant netoli.
      Tas Devų artumas Baltų negąsdino, o šventybės išgyvenimai – nekėlė šiurpo,
      (skirtingai, negu kad R. Otto nuomone – privalėjo būti).
      Todėl, kalbantis su krikščionimis, yra leistina sakyti, jog “buvimas dievų akivaizdoje”
      gali reikšti — ne persekiojantį Dievų dėmesį, bet
      LIETUVIO LIETUVIŠKOS asmenybės savastį harmonizuojantį poveikį..

      TODĖL VĖL KAMUOJA TAS PATS VĖL IR VĖL KLAUSIMAS – KODĖL VISUOMET POLINKYJE IŠ DIEVŲ VIEN GAUNAMA, O NE JIEMS DUODAMA ?
      IR DAR – NEJAU ŽMONĖMS DIEVŲ LABIAU TAIP REIKIA, NEI DIEVAMS ŽMONIŲ ?

    • lyvis:

      Noriu patikslinti kad ne krivūlės pavadinimas lemia jos pobūdį. Pati krivūlė jos šaukiamas tikslas turi būti tapatus kaip islandų Altingas, kur susirinkus sprendžiami buvo esamos gyvenimo nesklandumai. Šiandien šaukiama krivūlė virsta paprasčiausia gegužine. Nesuprantama ar čia krivio neišmanimas ar tai stribų tokios užmačios krivūlę paversti alaus gėrimo gegužine. Nes ir kitose pagoniškose šventėse paliekamas laisvas laiko tarpas ir žmonės neturėdami ką veikti užmuša laiką girtavimu. Pastebėta kad prie to prisideda ir vaidilos.Tai planingas žmonių mankurtinimas. Kol krivūlėje nebus rinkti žmonės, kurie spręstu pagoniškus reikalus, kad ir to paties šventnamio statyba, krivūlės šaukimas bus betikslis reikalas. lyvis.

  6. Oi džiaugtųsi mano širdis, jei Jonas Trinkūnas savo žydišką vardą, kuris reiškia “Jahvė išklausė” pakeistų į lietuvišką Jaunius ne tik “vaidinimų” metu, bet ir gyvenime – neaišku kurie Dievai Jono Trinkūno ir kurių Dievų jis klauso turėdamas tokį vardą.
    Oi džiaugtųsi mano širdis, jei Inija Trinkūnienė savo graikiškai – rusišką vardą pasikeistų į lietuvišką.
    Oi džiaugtųsi mano širdis, jei Jonas Vaiškūnas savo žydišką vardą pasikeistų į lietuvišką.
    Oi džiaugtųsi mano širdis, jei svetimžodžius “baltai”, “aisčiai”,”pagonys” ir “sarmatai” pakeistume į mūsiškus “sauluviai”, “gamčiai”, “skaisčiai” ar “broliukai” – jie turi vaizdinį ir prasmę.
    Oi džiaugtųsi mano širdis, jeigu “istoriją” vadintume “būtove”, o “kultūrą” – “daba”, kaip http://www.lkz.lt mums siūlo.
    Oi džiaugtųsi mano širdis, jei dvasinį paveldą prieš dabos (kultūrinį) gaivintume ir esmę prigimtinę pažinę sugrįžtumėme blaivūs, lietuviškai ir žemaitiškai (be svetimų tarptautinių žodžių) kalbantys į Gamtos – Visatos glėbį.

  7. Ženklas:

    Atsiliepimas p. Ramūnui Bartašiui. Skleidžiate bjaurią apgaulingą kryžininkų propagandą,- karalius Gediminas tikėjo į žydų dievą Jahvę (gal net kryžium prieš jį gulėjo?), o savo tautos Dievus ir Deives per niek laikė. Tas garsusis sakinys iš Gedimino laiškų gali būti interpretuojamas ir ne kryžininkų naudai. Jeigu to meto popiežiai buvo Gedimino draugai, tai kodėl jie siuntė katalikus lietuvių žudyti? Katalikai šimtmečių genocido karų kraujo prieš Lietuvą, niekada nenusiplaus, senaties termino nėra ir tautos prigimtinio tikėjimo žeminimas čia nepadės.

  8. Žaltys:

    Kolorado vabalai dabar bulves labai puola. Chemikalus purkšti negerai, reik rankiniu būdu juos traiškyti.

    • tikras lietuvis:

      Neišrinksi (rinkti galėtum , jei mažėtų po to) – kaip tik tie “rinkėjai” ir yra vabalų veisėjai.
      Sakiau savo sodo kaimynams.

      • Kažkas kažkada bulves “genetiškai modifikavo” ir jos pasąmoningai įsitikinusios, kad kolorado vabalai ir kovotojai su jais yra būtina gyvenimo dalis ir juos kviečia į savo gyvenimą.

        • tikras lietuvis:

          Visai ne – tai priklauso nuo augalo tvirtumo, jei galima taip pasakyti.
          Yra būdas, kada bulves augina po šiaudais, netgi nedirbdami dirvos, tai tų bulvių koloradvabaliai, kaip tvirtinama, beveik nepuola – augalas pats sugeba apsiginti.
          Taipogi tų bulvių, kurios yra ką tik išvestos (įsigytos ir sėklininkystės ūkių), bet ne padaugintos pas save (ir, matyt, nuvargintos netinkamų laikymo sąlygų ar dar kitaip praradusių imunitetą), irgi beveik nepuola.
          Dar esu bandęs auginti bulves šalia česnakų – eilė česnakų, o šalia vaga bulvių – irgi vabalų beveik nėra.

          • tikras lietuvis:

            Netgi esu tokį dalyką pastebėjęs, kad jei kokia bulvikė atsiliko augdama, tai ją būtinai aplips kolorado vabalai – kiekvienas stengiasi pasirinkti kuo silpnesnį priešą. 🙂
            Nes jei bulvienojai bulvės yra gerai išsišakoję, stori, tvirti ir aukšti, tai tokiems vabalo buvimas visai jokios įtakos nepadaro.
            O mažesnę sužlugdo visai – niekas neišauga iš tokios.

  9. Saulius:

    Šitas “tikras lietuvis” labai kiaule atsiduoda su savo bulvėmis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *