A.Degutis: Liberalizmo ir Leviatano gniaužtuose (26)

Algirdas Degutis

Algirdas Degutis

Tomas Matulevičius kalbina Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros profesorių Algirdą Degutį vieną iš liberalizmo tradicijų Lietuvoje gaivintojų.

Savo straipsniuose esate detaliai aptaręs politinio korektiškumo fenomeną Vakarų pasaulyje. O visgi kaip vertintumėte nesenus įvykius, kai Londone buvo nužudytas karys, o policininkai, užuot gaudę asmenis, kurie palaikė šitą išpuolį, suiminėjo britus, kurie reiškė pasipiktinimą žudikais.

Toks policijos elgesys ne tik Britanijoje, bet visame Vakarų pasaulyje jau yra tapęs nerašyta norma. Vadinamųjų „mažumų“ globa tapo privaloma, ypač jeigu tos grupės ar jų nariai blogai elgiasi. Jų blogas elgesys smerkiamas retai ir vangiai; jis veikiau aiškinamas ir teisinamas kaip reakcija į nepakankamą likusios visuomenės svetingumą. Priklausomybė tokiai grupei daro juos beveik nepakaltinamus. Pagal šią normą, kuo blogiau tokia grupė elgiasi, tuo kaltesnė turi jaustis visuomenė, kuriai ji daro žalos. Taisytis turi visuomenė, ji turi darytis draugiškesnė, jautresnė, mažiau diskriminacinė globojamos grupės atžvilgiu. Ryškūs tokių proteguojamų grupių pavyzdžiai yra juodaodžiai ir musulmonai.

Antai jau tapęs reguliarus, akivaizdžiai rasistinis ir islamistinis vandalizmas Europos miestuose niekada nėra įvardijamas kaip toks. Jis apibūdinamas abstrakčiai ir aptakiai kaip „jaunuolių“ siautėjimas. Politikai ir žurnalistai tokiais atvejais visada prabyla apie riaušininkų teisėtą nepasitenkinimą savo socialine padėtimi, apie jų diskriminaciją ir apie būtinybę šią jų padėtį gerinti seikėjant jiems daugiau iš socialinės globos aruodo.

Kartu niekada nepraleidžiama progos visuomenę įspėti apie potencialius „islamofobijos“ ar „rasizmo“ protrūkius ir apie amžinąją „fašizmo“ grėsmę iš baltųjų autochtonų pusės. Autochtonų protestai prieš svetimšalių antplūdį ar juo labiau savigynos mėginimai smerkiami ir slopinami kaip iracionalios neapykantos ir baimės (fobijos) apraiškos.

Atkreipkime dėmesį, kad pagrindinis dabarties konfliktas, į kurį yra įsitraukusios Vakarų šalys, įvardijamas kaip „karas su terorizmu“, kitaip sakant, kaip karas su kovos metodu. Prisiminkime, kaip po kariškio nužudymo Londone premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) nedelsdamas stojo ginti „taikos religiją“, pareikšdamas, jog žudikas „išdavė islamą“. Taip jis pademonstravo vyraujančią nuostatą, jog neigiami apibendrinimai rasiniu ar religiniu pagrindu neleistini.

O visgi kur slypi tikroji priežastis, kodėl Vakarų valstybės visada užstoja minėtas mažumas? Kodėl politikai ir žiniasklaidos atstovai bijo negatyviai pasisakyti šių grupių atžvilgiu?

Reikalas tas, kad toks kalbėjimas pažeistų vieną iš politinio korektiškumo dogmų. Apie kitas rases, kitas religijas privalu kalbėti tik gerai arba nieko. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad tas elitas yra šventai įtikėjęs, kad visos kultūros yra lygiavertės, kad svetimų kultūrų importas Vakarus praturtina ir kad „atvira visuomenė“ negali toleruoti nepagarbos ar priešiškumo Kitam. Maža to, Kito ir Kitoniškumo aukštinimas, kultūrinės „įvairovės“ skatinimas laikomi aukščiausiais tikslais, kuriems turi nusilenkti visi kiti tikslai, net pats kultūrinės ar etninės vakarų tapatybės išlikimas.

Šis įsitikinimas toks tvirtas, kad jo nepalaužia net akivaizdžiai destruktyvūs kultūrų mišrainės kūrimo padariniai. Jie visada perinterpretuojami taip, kad kaltė nekristų ant multikultūralizmo ideologų galvų. Kaltė visada verčiama paprastiems europiečiams, tariamai skendintiems ksenofobijos prietaruose. Tokios etiketės kaip „rasistas“ visada lipdomos tik baltosios rasės žmonėms. Tiesa, kai kurie politikai kartais prabyla apie multikultūralizmo „nesėkmę“ ar net „žlugimą“, tačiau tos nesėkmės priežasčių jie ieško ten, kur įprasta jų ieškoti – neįveiktoje vakariečių ksenofobijoje ir rasizme. Tai reiškia, kad sėkmei garantuoti turi būti stiprinama kova su šiomis nuostatomis. Ir toji kova gali baigtis tik tada, kai siautėjantys „jaunuoliai“ pradės jaustis Europoje kaip savo namuose. Net sąmoningai siekiant Vakarų civilizacijos sunaikinimo sunku būtų sugalvoti veiksmingesnę strategiją.

Multikultūralizmas yra viena iš politinio korektiškumo dogmų. Tiesą sakant, pats terminas „politinis korektiškumas“ yra niekam tikęs, nes nenusako šios nuostatos esmės. Pamatinė nuostata, iš kurios kyla politinio korektiškumo dogmos ir visas politinio korektiškumo režimas, yra ne kas kita kaip liberalizmas – ideologija, kuria remiasi oficialioji šiuolaikinio apsišvietusio vakariečio pasaulėžiūra.

Paprasčiau sakant, multikultūralizmo ir politinio korektiškumo ištakos slypi liberalizmo ideologijoje? O kaip yra dėl marksizmo?

Liberalizmas yra politinė vizija, kuri žmonijos praeitį mato kaip vadavimosi nuo priespaudos istoriją, o ateitį suvokia kaip tolesnę asmens emancipacijos trajektoriją, kurią anksčiau ar vėliau turi vainikuoti visiškas asmens laisvės triumfas. Kiekvienas žingsnis šia linkme suvokiamas kaip pažangos laimėjimas, pasiektas įveikiant atžangos jėgų priešinimąsi.

Gali susidaryti įspūdis, kad čia kalbu apie marksizmo arba komunizmo viziją. Ir tai būtų teisingas įspūdis. Liberalizmas ir marksizmas yra besivaidijantys dvasiniai broliai arba, pasitelkiant kitą metaforą, jie yra ne priešai, o varžovai, nesutariantys dėl kai kurių priemonių tam pačiam tikslui pasiekti. Jų giminingumą rodo jau tai, kad abiejų priešas yra tradicionalizmas arba konservatizmas. Vadinamieji „kultūriniai karai“ Vakaruose vyksta tarp liberalų/pažangiečių ir konservatorių/reakcionierių, šiems priešinantis emancipacijos žygiui prieš išliekančius tradicijos bastionus.

Smogiamoji liberalizmo idėja šiame žygyje – tai asmens laisvė, traktuojama kaip aukščiausioji vertybė. Liberalo beveik nedomina klausimas, kaip naudojamasi ta laisve: pagal liberalo formulę, asmuo gali daryti, ką nori, jei nepažeidžia tokios pat kitų laisvės. Remdamasis tokia nuostata, žvelgdamas į realią visuomenę, liberalas visur joje mato nelaisvės ir priespaudos židinių. Žmonės joje traktuojami skirtingai, pagal principus, kurie asmens laisvei neteikia didžiausios vertės. Tokiu būdu žmonės įvairiausiai diskriminuojami, jų pasirinkimo laisvė varžoma. Tokio varžymo teisinimas apeliacijomis į aukštesnį ar bendrąjį gėrį liberalo neįtikina; veikiau verčia jį abejoti pačia tokio gėrio idėja. Tipiškas šiuolaikinis liberalas yra vertybinis skeptikas, reliatyvistas ir agnostikas. Tačiau nuo šio agnosticizmo jis paradoksaliai peršoka į absoliučią gnostinę poziciją – kad vienintelis tikrasis blogis yra „diskriminavimas“ arba „netolerancija“. Štai kodėl liberalo kanone įsakas „Nediskriminuok“ atstoja visus Dievo įsakus ir nusveria visas tradicijos normas.

Profesorius Vytautas Radžvilas savo straipsniuose yra plėtojęs mintį, kad liberalizmas gali turėti totalitarinę formą, kuri, iš pažiūros nebūdama tokia brutali kaip nacių Vokietijoje ar stalinistinėje SSRS, gali būti lygiai despotiška. Ar tikrai?

Be abejo. Turint kišenėje įsaką „Nediskriminuok“ galima ir privalu pradėti kryžiaus žygius: ir prieš kryželių naudojimą mokyklose, ir už vienalyčių santuokų įteisinimą, ir už moterų kvotas kompanijų valdybose. Tiesą sakant, atsiveria toks platus kovos su diskriminacija frontas, tokia diskriminuojamų „mažumų“ gausa, kad emancipacinis projektas praktiškai virsta Levo Trockio „permanentine revoliucija“. Analogijos su marksistinių režimų praktika tiesiog bado akis. Antai panašiai kaip Rusijoje „proletariatas“ vadovaujančios partijos buvo naudojamas kaip taranas senai tvarkai griauti, taip dabar diskriminuojamos „mažumos“ liberalaus elito yra naudojamos kaip taranas tradicinei tvarkai griauti („pasaulį seną išardysim“). Panašiai kaip „išnaudotojai“ Rusijoje prarado visas teises virsdami liaudies priešais, taip diskriminacijos kaltininkai dabar praranda teisinį imunitetą virsdami patologinių fobijų gaivalais. Pagal logiką, žinomą jau Platonui, totalinis žygis už laisvę nuosekliai veda į totalinę tironiją.

Tokia tironija gali būti švelnesnė už kietąją stalinistinio tipo despotiją, bet ne mažiau veiksminga. O kai kuriais požiūriais – net veiksmingesnė. Antai rusų komunistams teko dėmesį telkti į ekonominį gyvenimą, nes centralizuota ekonomika to reikalavo. Liberalai, palikdami ekonominį gyvenimą daugmaž savieigai, turi daugiau galimybių kištis į kitas visuomenės gyvenimo sritis. Tą jie ir daro. O tos kitos sritys gali būti svarbesnės už ekonomiką. Antai šeimos ir tautos išlikimas priklauso nuo tokių subtilių dalykų kaip tradicinio paveldo puoselėjimas, santykinis teritorinis šalies uždarumas ir pan. Tačiau liberalizmo vizijoje visi tokie dalykai yra beverčiai arba turi negatyvią vertę. Tad savo destrukcine galia paveldo atžvilgiu liberalizmas nenusileidžia komunizmui. Beje, liberalų ir socialistų giminystę gerai suvokė mūsų protėviai, kai Žemaitės laikais kalbėdavo urmu apie „liberalus ir sicilikus“ kaip apie pavojingiausius gaivalus.

Kai kur teigiate, kad esate tradicionalistinių pažiūrų. O Jums, kaip tradicionalistui, neatrodo, kad dabartinė moterų emancipacija tėra ideologinė fikcija, dirbtinai palaikoma valstybės mašinerija?

Prisiminiau, kaip viename interviu žurnalistė mane apibūdino kaip „atvirai tradicionalistinių pažiūrų“. Suprask: drąsus žmogus, viešai reiškia nepopuliarias pažiūras. Dar visai neseniai taip buvo galima pristatyti nebent apsiskelbusį homoseksualą. Akivaizdi pažanga per trumpą laiką, – liberalo supratimu. Šią pažangą geriausiai liudija tai, kad tampa madinga būti „transgresinių“ pažiūrų: šaipytis iš šventais laikomų dalykų, įžvelgti juose kokią nors klastą ir veidmainystę, juos demaskuoti ir diskredituoti. Visa tai laikoma sveikintinu liberalaus, kritiško ir kūrybiško mąstymo požymiu. O ši vertybių inversija turi ir savo loginę baigtį. Kartą pradėjęs abejoti „šventais“ dalykais, nuoseklus žmogus negali sustoti pusiaukelėje, jis turi žengti toliau – pradėjęs iš jų šaipytis, po to jis turi juos neigti ir galiausiai juos traktuoti kaip blogį, su kuriuo būtina ryžtingai ir negailestingai kovoti. Taip jis tampa liberaliu fanatiku. Feminizmas yra viena iš šio fanatizmo apraiškų. Taip, jis remiasi fikcija – esą tradiciniai patriarchaliniai lyčių santykiai yra primesti ir nenatūralūs – tačiau ši fikcija valdo daugelio šviesuolių protus ir todėl ji yra brukama į gyvenimą valstybės jėga. Katastrofiški jos padariniai – kuriuos vainikuoja demografinis kolapsas – tokių fanatikų suvokiami jiems įprastu būdu, kaip nepakankamo visuomenės feminizavimo rezultatas.

Dabar Vakarų pasaulyje, o ypač Europoje, teisė į pensiją senatvėje laikoma savaime suprantama. O kas visgi yra pensijos? Ar tai efemeriškas dalykas? Ar iš principo neturėtų vaikai rūpintis savo tėvais?

Toji gerovės valstybė („welfare state“ tiksliau būtų versti kaip „globėjiška valstybė“) yra palyginti jauna. Ją pradėjo kurti tik XIX amžiaus viduryje konservatyvusis Vokietijos kancleris Bismarkas, sugalvodamas „socialinį draudimą“ kaip atsaką į socialistų revoliucinę agitaciją. Sąmoningai ar nesąmoningai ši valstybės prisiimta paternalistinė funkcija virto šeimos funkcijų siaurinimo įrankiu. Tačiau valstybei perimant šeimos funkcijas valstybė netampa išdidinta šeima – ji veikiau tampa ta „šaltąja pabaisa“, apie kurią kalbėjo Ničė (Nietzsche). Vadinamoji teisė į „orią senatvę“ virsta prievole išlaikyti svetimus žmones rūpinimosi savo artimaisiais sąskaita. Griaunami natūralūs tėvų ir vaikų santykiai, o kartų tarpusavio solidarumą keičia izoliuotų individų priklausomybė nuo anoniminio valdiško Leviatano. Apskritai visas dabartinis klegesys apie žmogaus teises jau darosi beveik beprasmis – nesiliaujanti tų teisių infliacija, kaip ir pinigų infliacija, automatiškai nuvertina visas teises, net pamatines. Juolab, kad kiekviena nauja teisė reiškia įvairių komisariatų, t.y. valdžios galių ekspansiją.

Dažnai manoma, kad tarp socialistų ir krikščionių yra tas panašumas, kad abi grupės tarsi siekia padėti nuskriaustoms visuomenės grupėms. Tačiau gal visgi yra kažkoks principinis skirtumas tarp jų?

Taip, tas skirtumas yra principinis. Krikščioniškoji labdara, „geri darbai“, yra asmeninė arba visų pirma asmeninė. Socialistinė arba socialinė labdara yra iš principo beasmenė, valdiška, asmeniškai nieko nekainuojanti. Todėl ypač nejauku žiūrėti į politikus, postringaujančius apie rūpinimąsi nuskriaustaisiais, ir į žmones, kurie šiuo melu tiki. Reikia pridurti, kad nuskriaustaisiais dabar dažnai vadinami ir tie, kurie patys save skriaudžia arba patys yra skriaudėjai. Prieš šimtą metų Santayana taikliai kalbėjo apie liberalius katalikus – kad juos labiau skaudina žmonių vargai negu nuodėmės. Pati altruistinio rūpinimosi idėja iškreipiama, kai ji pateikiama kaip rūpinimosi kitais dorybė. Pirmoji pareiga turi būti rūpinimasis savimi ir savo artimais – kad kitiems nereikėtų tavimi rūpintis. Tikroji labdara prasideda „namuose“. Apskritai selektyvus paskirų krikščioniškų dorybių išaukštinimas byloja bendrą vertybinį pakrikimą. Jį demonstruoja sentimentalūs moralistai, kurie mielai kalba apie Dievo meilę, bet nieko nenori žinoti apie Dievo rūstybę.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *