Z.Vaišvila. Gintarui Žaguniui atminti. 2013 m. gegužės 19 d. Krakūnai (video) (104)

Gintaro Žagunio atminimui | S.Nemeikaitės nuotr.

Gintaro Žagunio atminimui | S.Nemeikaitės nuotr.

Šiandien paminėjome pirmojo mūsų atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pareigūno, Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininko, pasieniečio Gintaro Žagunio žūties 22-ąsias metines.

Dieveniškių bažnyčioje aukotos Šv. Mišios. Tiek metų mūsų valstybei reikėjo, kad galų gale jo žūties vietoje Krakūnuose būtų baigta rengti memorialinę atminimo vietą. Visų pirma, sienos apsaugos tarnybos, kurios pareigūnų uniformoms sunkmečiui prasidėjus valstybė beskiria litą žmogui metuose, rūpesčiu. Gintaro mamos Aldonos ir sesers Ramūnės rūpesčiu. Ši vieta ir Gintaro Žagunio vardas tapo pavyzdžiu ne tik sienos apsaugos tarnybos pareigūnams, bet ir mūsų moksleiviams, tautiečiams, apsilankantiems Dieveniškių iškyšulyje – Lietuvos valstybės pamatinių, Mindaugo žemių šerdyje, beveik iš visų pusių apsuptoje dabartinės Baltarusijos.

1991 m. gegužės 19-osios naktį Gintaras Žagunis, Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininkas, Krašto apsaugos departamento vadovybei nusprendus laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas, liko poste. Neradus technikos, Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Vagonėlio, kuris šiame žemės taške buvo ne tik mūsų valstybės riboženklis, bet ir simbolis. Tas, kurį iki būsimo pučo Maskvoje tų metų rugpjūtyje mūsų tarnyboms nupirkti buvo neišpasakytai sudėtinga. Nedaug kas drįso juos parduoti mūsų pasieniui, muitinei. Todėl šiandien gal ir ne visi suprastų, kiek skausmo ir širdies šie vyrai sudėjo į šį simbolį – kad tik eilinį kartą jis nebūtų sudegintas… Todėl šiandien ne visiems paprasta suvokti, ką tuo metu reiškė Gintaro paliepimas tarnybos draugams eiti ilsėtis ir jo paties pasilikimas budėti vienam: „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“. Deja, taip ir nutiko.

Gintaras gimė 1957 m. birželio 20 d. Rozalimo miestelyje, gyveno Trakuose. Sąjūdžio žaliaraištis, tarnybą Vidaus reikalų ministerijos vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione iškeitęs į neramų ir pavojingą pasieniečio darbą krašto apsaugoje. Vienoje pavojingiausių vietų.

Paminklas pasieniečio Gintaro Žagunio žūties vietoje | salcininkai.lt nuotr.

Paminklas pasieniečio Gintaro Žagunio žūties vietoje | salcininkai.lt nuotr.

Sausio 13-oji jau buvo įvykusi, būsimoji Medininkų tragedija rugpjūčio 31-ąją – dar ne. Visa Lietuva kabojo tarp Nežinios ir mūsų tikslo – Nepriklausomybės, dėl kurios pripažinimo Vakarai tikino, ir mes suvokėme, jog turime įtvirtinti ir mūsų sienų kontrole. Po sausio 13-osios TSRS savo ginkluotąsias pajėgas atvirai nukreipti prieš Lietuvą nedrįso. Todėl reikėjo ne tik Rygos ir Vilniaus OMON-ų, imituojančių „vidinės tvarkos“ palaikymą, bet ir visų, nekentusių mūsų Nepriklausomybės. Ir dėl Gintaro žudiko vargu, ar kas abejoja. Baltarusijos milicininkai broliai Fajasiai ne kartą atvirai provokavo mūsų pasieniečius šiame pasienio poste ir atvirai grasino su jais susidoroti. Prieš keletą metų sužinojęs, kad ši baudžiamoji byla buvo perduota Baltarusijai, gal būti tikintis, kad šios šalies teisėsaugai lengviau bus surasti ir nuteisti nusikaltėlį, sunkiai suvokiau, kas tai yra – mūsų šventas naivumas ar kažkas blogiau? Gal laikas būtų bent istorijai šią bylą susigrąžinti atgal, jei ji dar Baltarusijoje nesunaikinta? Bijau, kad ne mūsų prokuratūra, o Gintaro mama, tarnybos draugai žino apie tai daugiau.

Gegužės 19 d. minėjimas Krakūnuose | salcininkai.lt nuotr.

Gegužės 19 d. minėjimas Krakūnuose | salcininkai.lt nuotr.

Gintaras buvo tik pusmečiu jaunesnis už mane ir tik dešimčia dienų jaunesnis už tuometį Lietuvos Ministrą Pirmininką Gediminą Vagnorių, paskirtus mus abu į Vyriausybę 1991 m. sausio 13-osios naktį. Tuometinis Pasienio apsaugos tarnybos vadovas, taip pat jau a.a. Virginijus Česnulevičius irgi mano vienmetis, gimęs 1956 m. Mes visi tuo metu darėme tai, kas mums atrodė būtina ir savaime suprantama. Tikėjome tuo, ką darėme, ir tikėjome vieni kitais. Gal būt ir klydome, tačiau nebuvome nuošalyje, nelaukėme, kuo visa tai baigsis. Tikėjimas ir veikimas drauge leido pasiekti mūsų valstybės pripažinimo. Tačiau kiekviena netektis yra ir netikėta, ir išskirtinai skaudi. Gintaro šeimai ir Mamai – išskirtinai. Mamai sulaukti sūnaus žūties – šiurpu ką ir pasakyti. Gerb. Aldonai Žagunienei noriu labai padėkoti už jos sūnų Gintarą. Jokie užuojautos žodžiai neatstos sūnaus. Vėl ir vėl matydamas Gintaro Mamą, džiaugiuosi jos stiprybe ir valia, jos kalba, pasakyta šiandien sūnaus žūties vietoje.

Gintaras Žagunis nedvejojo dėl pasirinkto kelio. Mes, gyvieji, tokią dieną sąžiningai patys sau atsiskaitykime ir suvokime šios Aukos prasmę ir savo pačių atsakomybę. Tauta gyva dėl to, kad jos kelyje buvo ir Gintaras. Būkime verti Gintaro aukos.

***

Pasieniečio Gintaro Žagunio 15 – osios žūties metinės (2006 m., Krakūnai, Šalčininkų r. (Aut. Romas Vorevičius, f-rovore-vilnius):

Gintar0 20-osioms žūties metinėms VSAT Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio pasienietis Gintaras Raudeliūnas sukūrė dainą – Gintaro Žagūnio atminimui. Gintaras Raudeliūnas – vokalas, gitara, Juozas Baužys-smuikas:

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: