Perlojoje bus perlaidoti žuvę Dainavos apygardos partizanai (1)

varena.lt nuotr.

Gegužės 17-ąją Perlojoje vyks iškilmingas prieš šešiasdešimt vienerius metus Zervynų-Palkabalio miške žuvusių keturių Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės DLK Vytauto tėvūnijos Genio grupės štabo partizanų palaikų perlaidojimas.

Tądien 10-12 val. visi norintys Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčioje galės pagerbti žuvusiųjų atminimą. Prie karsto, uždengto trispalve, budės garbės sargyba, žuvusiuosius pagerbs orkestras, kariai, giesmes giedos tremtinių ansamblis „Viltis“, Perlojos moterų ansamblis, Varėnos kultūros centro folkloro ansamblis „Žeiria“, jaunimas.

12 val. už žuvusiuosius bus aukojamos Šv. Mišios, o po jų vyks partizanų palaikų perlaidojimo ceremonija Perlojos bažnyčios šventoriuje, kurią lydės salvės. Žuvusiųjų portretai ir trispalvės bus perduoti artimiesiems ir Perlojos muziejui.

Šių partizanų perlaidojimo reikalais rūpinasi Varėnos rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Varėnos skyrius, Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Varėnos šaulių kuopa.

Labai simboliška, kad 1952 m. gegužės 20 d. bunkerio susprogdinimo metu kartu žuvę ir šalia bunkerio užkasti keturi Dainavos apygardos partizanai: Antanas Česnulevičius-Mėnulis (g. 1931 m.), Vytautas Lukoševičius-Balandis (g. 1929 m.), Jonas Pečiukonis-Narkūnas-Banginis (g. 1931 m.) ir Vytautas Sadauskas-Karys (g. 1927 m.) po daugiau kaip pusšimčio metų amžinojo poilsio taip pat gegužę atguls viename karste Perlojos kapinėse šalia prieš septyniolika metų perlaidotų „Merkio“ būrio partizanų.

Praėjusiais metais su prašymu ekshumuoti bei perlaidoti žuvusiųjų kūnus į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą kreipėsi žuvusiojo partizano Vytauto Lukoševičiaus sesuo Marytė Lukoševičiūtė, Seimo narys Algis Kašėta, taip pat Varėnos šaulių kuopos vadovybė.

Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų buvo žinoma, kad 1952 m. gegužės 20 d. MGB 2N valdybos agentų-smogikų grupė aptiko Partizano Kazimieraičio rinktinės DLK Vytauto tėvūnijos Genio būrio bunkerį, kuriame, kautynių su bunkerį šturmavusiais agentais-smogikais metu, žuvo keturi partizanai: Antanas Česnulevičius-Mėnulis, Vytautas Lukoševičius-Balandis, Jonas Pečiukonis-Narkūnas-Banginis ir Vytautas Sadauskas-Karys.

Šiuo metu bunkerio vietoje išlikusi stačiakampė duobė, greta stovi Varėnos šaulių kuopos iniciatyva pernai, minint partizanų žūties 60-ąsias metines, pastatytas ir pašventintas atminimo kryžius.

Reaguodamas į kreipimąsi, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) inicijavo bunkerio ir jo aplinkos tyrimus. Tyrimus koordinavo LGGRTC „Gyvosios atminties“ programos vadovas Dalius Žygelis, detaliuosius archeologinius tyrimus atliko archeologai Dr. Gintautas Vėlius ir Agnė Žilinskaitė.

Bunkerio vietoje buvo atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, kadangi tik tokio pobūdžio tyrimų bei juose taikomų metodikų pagalba buvo įmanoma tinkamai ištirti išlikusias bunkerio medinio konstruktyvo detales, surinkti pavienius radinius, iliustruojančius partizaniškąją buitį, bei dramatiškos žūties detales. Taikant detaliuosius archeologinius tyrimus buvo aptikti bei tinkamai ekshumuoti žuvusiųjų partizanų palaikai.

Bunkerio aplinkoje surinkta nemažai su partizanų buitimi sietinų daiktų, surasta nemažai žalvarinių sagų su Vyčio ženklu, knyga, siūlų ritinėlis, pieštukas, rožinis.

Deja, po daugiau kaip pusšimčio metų nelengva rasti dar gyvus žuvusiųjų partizanų artimuosius, gimines, juos pažinojusius. Visi žuvusieji buvo jauni 21-25 metų vyrai, visi, išskyrus iš Eišiškių valsčiaus kilusį Joną Pečiukonį-Narkūną, buvo Varėnos rajono gyventojai. Ir, aišku, visi buvo kovotojai už mūsų visų Lietuvos laisvę, liudijantys, kokia didelė ta laisvės kaina.

Šie keturi partizanai, kaip ir daugelis kitų žuvusių mūsų krašto sūnų ir dukterų -vanagų, kazimieraičių, merkių – mums liudija pokario metų istorinę tiesą ir tiesia simbolinius laiko tiltus tarp mirusių kovotojų už laisvę ir mūsų, gyvųjų.

Perlojoje gyvenanti Vytauto Lukoševičiaus-Balandžio sesuo Marytė Radosteva su liūdesiu pasakoja apie žuvusį brolį ir apgailestauja, kad jis į gimtąją Perloją amžinojo poilsio sugrįš tik po šešiasdešimt vienerių metų.

Į Perloją pagerbti žuvusiųjų partizanų be, abejo, susirinks dar likę gyvi jų artimieji, laisvės kovų dalyviai, tačiau, deja, laikui bėgant, gyvųjų pokario istorijos, kurią norėta pamiršti, liudininkų lieka vis mažiau