A.Akstinavičius. Įžanga kovai su šešėliu

Pagal bloguosius rodiklius – socialinę atskirtį, skurdą, šešėlinės ekonomikos mastus ir t.t. – Lietuva yra tarp pirmaujančias pozicijas užimančių Europos Sąjungos šalių. Įdomu tai, kad, kaip vieną iš priemonių kovai su šiomis problemomis, „laisvosios rinkos“ propaguotojai perša vis tą pačią mintį: mažinti mokesčius, įvesti „Sodros“ lubas ir pan. Šių propaguotojų pastangomis Lietuvoje mokesčiai jau buvo mažinami (gyventojų pajamų, pelno ir kt.), tačiau blogieji rodikliai tik auga. Panaikinti ir progresiniai mokesčiai. O dar tiek įstatymų pataisų, landų, išimčių, lengvatų prisidengiant verslo sąlygų gerinimu prikūrė politikai, kad galiausiai šešėlinės ekonomikos mastus šalyje premjeras pripažino katastrofiškais. Šiai katastrofai įveikti vėl pasigirdo siūlymai mažinti mokesčius, nors pasaulinė patirtis seniai įrodė, jog anaiptol ne mokesčių dydis lemia šešėlinės ekonomikos mastus.

Tiesa, valdžia pirmiausia akcentuoja administracinių priemonių stiprinimą. Nieko naujo. Prieš 6-7 metus, kuomet šešėlyje jau sukosi iki 15 mlrd. Lt, taip pat kalbėta apie administracinių priemonių stiprinimą. Buvęs premjeras G.Kirkilas net buvo įtikėjęs savo sėkme, o nesėkmės atveju po metų žadėjo atsistatydinti. Jau tuomet buvo aišku, jog vien administracinių priemonių sėkmingam rezultatui pasiekti tikrai nepakaks, nes 15 mlrd. Lt šešėlyje bylojo apie katastrofiškus šešėlinės ekonomikos mastus.

Dabar gi rezultatai dvigubai pablogėjo. Todėl be administracinių priemonių stiprinimo būtina tvarkyti įstatyminę bazę, garantuojančią veiksmingą kontrolę. Taip pat pataisyti ir tuos įstatymus, kurie sąmoningai ar ne, bet buvo pakoreguoti taip, kad, pavyzdžiui, smulkieji akcininkai liktų be įtakos, be galimybės kontroliuoti. Akcinių bendrovių vadovams sudarytos galimybės su finansais elgtis laisvai. Pats savininkas pasirenka auditorius ir pats jiems moka. O liaudies išmintis byloja, kad kas muziką užsako, tam ir dainą dainuoji. Atsitiktinai ar ne, bet, pavyzdžiui, banderolių gamyba buvo patikėta ne valstybės kontroliuojamai įmonei, o privačiam verslui, kuris pasirodė nėra be nuodėmės. O juk banderolėmis kontroliuojamame versle sukasi milijardai litų. Tai tik maža dalis veiksmų ir sprendimų, apie kuriuos kažkodėl nekalbama. Kaip ir apie būtinybę principinės mokesčių reformos, apimančios visas pajamas, paremtos progresiniu principu ir t.t. Reikalinga esminė pertvarka ir ūkio sektoriuje. Dominuojantis monopolizuotas privatus verslas, realios konkurencijos nebuvimas, minimalizuotas valstybinis ūkio sektorius – tai irgi gera terpė šešėliui klestėti. Taip pat, esant tokiems šešėlinės ekonomikos mastams, pats laikas pradėti rimtai svarstyti ir visuotinio turto, pajamų bei išlaidų deklaravimo galimybes, kad nesąžiningai įgyto turto nedangstytų seneliai, uošvės ir pan.

Šioms problemoms spręsti reikėtų gerai apgalvotų kompleksinių veiksmų, o ne vien tik „laisvos rinkos“ „idėjų“ apie mokesčių naštos mažinimą ir paverkšlenimų apie verslo sunkumus. Ypač mėgstama dangstytis smulkiųjų problemomis. Iš tiesų valdžia dažniausiai į smulkųjį žiūri pro padidinamą stiklą, o stambieji paliekami savikontrolei, samprotaujant, jog jie „paprastai yra pajėgūs sumokėti visus mokesčius“. Gerai būtų, jei taip būtų. Ir ne tiek mokesčiai spaudžia smulkųjį verslą, kiek nekontroliuojamas stambusis kapitalas tiesiog jį išstumia ir sunaikina.

 Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas