V.Turčinavičius. Kaip istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, tampa neteisus (22)

V.Krėvė-Mickevičius

Vincas Krėvė-Mickevičius

                                 „Dažnai mes labai klystame,vertindami praeities įvykius ne tos pačios praeities, bet dabarties akimis.“[1]- rašė Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis.

1953-1954 metais vyko JAV Kongreso Ch.J. Kersteno komiteto Pabaltijo valsybių okupacijos tyrimai. Vykstant šiam tyrimui JAV lietuvių organizacijos nuolat konfliktavo tarpusavyje dėl to kam vadovauti pristatant medžiagą ir liudytojus. Atrodytų, kad prigulėjo vadovauti Amerikos lietuvių tarybai (ALT), nes jos pastangomis JAV Kongresas nutarė tirti Baltijos valstybių okupacijos ir inkorporacijos į Sovietų sąjungą bylą, tačiau į vadovavimą pretendavo ir Lietuvių laisvės komitetas (LLK), ir Lietuvos pasiuntinybės (LP). Galima tik stebėtis lietuvių, anuomet net valstybę ištikus tragedijai, nevieningumu.

Nevieningumas, skaldymasis, abejotinos tendencingos informacijos sklaida vyksta ir dabar, ypač patriotiškai nusiteikusių asmenybių atžvilgiu. Tai galima pagrįsti istoriko Mindaugo Tamošaičio daugeliu straipsnių juodinančių Vinco Krėvės- Mickevičiaus asmenybę. Pabandysiu atskleisti jo prieštaringas įžvalgas, pritraukiančio dėmesį pavadinimo, straipsnyje „Kontroversiški V.Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo“, išspausdintame leidinyje „Genocidas ir rezistencija“, 2004, 2 (16).

„Kritika turėtų būti nešališka ir turėtų išeit iš tų aplinkybių, sąlygų ir to laiko, kuriuose tie įvykiai vyko, bet ne iš to, ką mes dabar žinome“,[2] – rašo Stasys Raštikis. Atrodytų, šie principai turėtų vyrauti istoriko M Tamošaičio rašiniuose, deja galime konstatuoti, kad tai svarbiausias jo įžvalgų trūkumas, gimdantis neobjektyvumą. Straipsnio autorius rašo, kad „visą kaltę organizatoriai tarsi iš anksto suvertė okupantui. (…) Pro pirštus žiūrėta į tuos, kurie minėtu laikotarpiu (1940m.-V.T.) kolaboravo su okupantu, nesigilinta į tokios veiklos priežastis. Tokia Kersteno komiteto laikysena apklaustuosius, tarsi iš anksto, prilygino patriotams. Atskleisti tikruosius pastarųjų darbus nesistengė ir patys JAV lietuvių organizacijų ALT, LLK atstovai, diplomatai.“ Taigi, dabar, praėjus 50 metų po vykusios apklausos, istorikas Tamošaitis ėmėsi revizuoti Kersteno komiteto medžiagą, nukreipdamas savo šališką dėmesį tik į vieną liudytoją Vincą Krėvę. Ar jam tai pavyko? Pabandysiu parodyti jo netikslias, šališkas ir prieštaringas įžvalgas.

Autorius teigia, kad publikuoti šį straipsnį paskatino istoriografijoje esantys netikslumai bei gausi dokumentinė medžiaga, esanti Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), tačiau jis pasitelkė tik vicekonsulo Aniceto Simučio visą „Pro memoria“[3] (vicekonsulas buvo Krėvės vertėju, apklausiant jį Kersteno komitete), o Lietuvos generalinio konsulo Niujorke Jono Budrio „Pro memoria“ Tamošaitis tik mini ir dar pateikia Stasio Lozoraičio ir V. Krėvės laiškus bei remiasi sovietinių laikų (1978) tyrinėtojos S.Noreikienės knyga „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (1929-1940).“ Abejotina ar sovietinių laikų net kultūrinės draugijos tyrinėjimai laikytini dokumentu, nes viskas buvo persunkta komunistų kontroliuojama politine propaganda.

Straipsnio autorių nustebino, kodėl į Kersteno komiteto medžiagą, iš visų Užsienio reikalų ministro V. Krėvės liudijimų, įdėtos tik jo derybos Maskvoje 1940 m. liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu. Tačiau ir kitų liudytojų nemažai medžiagos nebuvo paskelbta, kaip rašo tyrinėtojas (Amerikos lietuvis) Tomas Remeikis: „Keletas svarbių įvykių dalyvių ir dokumentų nebuvo atitinkamai įvertinti. Tarp tokių liudytojų – 1940 m. ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio ministro pareigas ėjęs Vincas Krėvė-Mickevičius, finansų ministro pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas, (…) Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Maskvoje Lado Natkaus-Natkevičiaus išsamios atmenos (pro memoria)“[4], net prezidento Antano Smetonos ir generolo Kazio Musteikio atmenos apie paskutinį posėdį prezidentūroje neįtrauktos į Kersteno ataskaitas.

Kersteno komitetui buvo svarbu įrodyti Lietuvos sovietinės okupacijos faktą, todėl liudytojų apklausa ir dokumentacija turėjo būti nedviprasmiška ir tiksli. Akivaizdu, kad komitetas įtraukė tuos liudytojus, kurie daugiau ir tiksliau žinojo apie tuos įvykius, tarkime, dviejų vyriausybių (Antano Merkio ir „Liaudies“) sekretorius Vincas Mašalaitis. Visiškai suprantama, kodėl Kersteno komitetui buvo labiau svarbus V. Krėvės liudijimas apie derybas Maskvoje.

V. Molotovas kalbėdamasis su V.Krėve atskleidė tikruosius, toli siekiančius, Sovietų sąjungos tikslus. Štai Molotovo žodžiai: „- Verčiate mane pasakyti, ko visai dabar nenorėjau sakyti. (…) Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti. Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. Turėtumėt todėl jau dabar paruošti Lietuvos liaudį tarybinei santvarkai, kuri ateityje bus visur, visoje Europoje įgyvendinta, vienur anksčiau, kaip Pabaltijo valstybėse, kitur vėliau. (…) Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo, tvirtindamas, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsitvirtinti visoje Europoje. (…) Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat jį užfiksavome „Pro memoria“[5] – rašo V.Krėvė.

Anaiptol, Tamošaitis įžvelgia, kad „V. Krėvės liudijimas Kersteno komitetui pasirodė kontraversiškas, daug kuo nesutampantis su kitų parodymais. (…) Paradoksalu, tačiau V.Krėvė amerikiečių komitetui ir lietuvių diplomatams tapo susikompromitavusių liudytojų etalonu“,-užbaigia savo niekuo nepagrįstą išvadą autorius. Tamošaitis, pasitelkęs T. Remeikio mintis: „trumpai tariant, Krėvė Mickevičius atsisakė pripažinti, kad jis buvo priverstas įeiti į Liaudies vyriausybę ir teigė, kad jis siekęs tarnauti tik Lietuvai“[6] ir nuo savęs prideda, kad „jo turėta valdžia buvo legali”. Tamošaitis griebiasi drąsos įrodyti, kad V. Krėvė liudydamas Kersteno komitetui melavo. Nors čia pat Remeikio tekste sakoma: „Kaip iš tikrųjų buvo, kol kas įtikinamai negalime atsakyti.“[7] To neįrodo ir autorius savo straipsnyje, o cituodamas politinių opozicionierų – tautininkų, jų spaudos ištaras, mistifikuoja: „Apklausos (parengiamosios diplomatams – V.T) metu nuolat vartotas posakis: „a la Krėvė“, tai yra liudytojas kalba kaip Krėvė, sako netiesą.“ Bet ar tokios oponentų ir spaudos nuomonės gali būti laikomos objektyviais dokumentais?!

Ar galima priversti Krėvę? Manau, kad jis priklauso tokiam psichologiniam tipui, kuris verčiau žus, bet nepasiduos priverčiamas – tai tipiškas jotvingiškas (dzūkiškas) būdas. Kiekvienas  susipažinęs su Krėvės gyvenimu ir pažinęs jo kūrinių personažus, pritars, kad Krėvės priversti nepavyks. Tą liudija ir jo sukurti herojiški personažai Šarūnas ir Skirgaila bei laisvai mąstantys etnografiško kaimo personažai Gugis, Lapinas – tai paties rašytojo stiprios ir laisvos  dvasios išraiška. „Laisvė yra akščiausia vertybė, giliausiai įsismelkusi į Krėvės galvojimą ir jo kūrinių potekstę“,[8]- rašo Albertas Zalatorius.

Antra vertus, Stalino emisaro Vladimiro Dekanozovo planas buvo Lietuvos inkorporacijai į Sovietų sąjungą suteikti teisėtumo iliuziją, todėl bet kokia prievarta būtų sužlugdžiusi šio plano vykdymą. Jo planui sutrikus – kai prezidentas A. Smetona po Maskvos ultimatumo, išeidamas atostogų, pasitraukė į Vokietiją, tik šiuo atveju Dekanozovas grasindamas reikalavo A. Merkį skubiai sugrąžinti prezidentą iš pasienio zonos Kybartuose. V. Krėvės ir E. Galvanausko atsiminimuose rašoma, kad Krėvė buvo sovietų emisaro Dekanozovo įkalbinėjamas tapti „Liaudies“ vyriausybės vicepirmininku ir užsienio reikalų ministru, o pirmiausia jam įeiti į vyriausybę pasiūlė, einantis prezidento pareigas A. Merkys, kuris vėliau priėmė jų priesaiką. Krėvei pareiškus, kad jis nesutiks, jeigu finansų ministru nebus paskirtas E.Galvanauskas, sovietų emisarui teko nusileisti. Taigi, apie tokią pačią patekimo į „Liaudies“ vyriausybę procedūrą Krėvė ir pasakojo Kersteno komitetui, ką paliudija A. Simučio „Pro memoria“. Galime daryti išvadą, kad jokios prievartos nebuvo, o ir negalėjo būti, todėl Krėvė ir liudijo Kersteno komitetui, jog niekas jo nevertė. O kas dėl vyriausybės legalumo, tai Krėvė taip manė iki derybų su V. Molotovu, nes ir prisiekęs buvo l. e. prezidento pareigas A. Merkiui, ir jo nusiteikimas buvo dirbti vis dar eventualiai nepriklausomai Lietuvai. Visa tai patvirtina ir patyrusio politiko E. Galvanausko sutikimas dirbti šioje vyriausybėje, tikintis, kad greit prasidės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karas ir, galbūt, sovietai nesiims Lietuvos greito nepriklausomybės demontavimo.

Tad pažvelkime į A. Simučio „Pro memoria“. Krėvės parodymų įžangoje vicekonsulas rašo: „Jis pasirodė vienu iš savotiškiausių liudininkų dalinai dėl to, kad daugelį detalių (įvykių datas ir asmenų pavardes) yra pamiršęs, o ypatingai dėl savotiškų pažiūrų į tą laikotarpį, kai jis kaipo užs. reik. ministeris ėjo ir Ministro pirmininko pareigas.“ Iš tikrųjų apklausa vyko 1953 m. rugsėjo 21d., kai Krėvei buvo 71-eri metai, o po devynių mėnesių jis mirė. Tačiau Tamošaitis niekur nepaminėjo, kad jo kai kurie atsakymai galėjo nesutapti su Ministrų kabineto sekretoriaus Vinco Mašalaičio liudijimu ne tik dėl sutrikusios atminties, bet ir dėl to, kad  Krėvė negalėjo žinoti tiek, kiek žinojo Mašalaitis būdamas ir A. Merkio, ir kažkurį laiką „Liaudies“ vyriausybių sekretoriumi. Tą skaitome J. Budrio „Pro memoria“[9], kurioje jis aprašo, kad birželio 15 d., po Maskvos ultimatumo, A.Merkio kabinetas posėdžiavo iki 16 d. ryto, o apie 5val. ryto paskambino Pozdniakovas ir padiktavo būsimos „Liaudies“ vyriausybės narius.

Bet juk V. Krėvė to negalėjo žinoti, nes į vyriausybę buvo pakviestas tik birželio 16d., o davė sutikimą ir prisiekė 17 d. Ir iš tiesų, A. Simutis atpasakoja Krėvės liudijimą, kad po priesaikos A. Merkiui, Kabineto darbo posėdis vyko septintą valandą vakare Prezidentūroje, pas Justą Paleckį, „bet profesorius neatsiminė, kas jame buvo svarstyta.“ Paklausus kuriame posėdyje buvo svarstomi trys svarbūs klausimai: Konkordato su Vatikanu nutraukimas; Pervedimas Lietuvos sienos saugoti rusų sargybiniams; ir Sovietų valiutos įvedimas į Lietuvą. „Čia profesorius kategoriškai pareiškė, kad tie klausimai nebuvę svarstomi pirmuosiuose posėdžiuose“- pradžioje rašo Simutis, tačiau tolimesniame tekste papildo, kad „pakeitus juostelę ir tęsiant apklausinėjimą toliau buvo įrašyta, kad profesorius gerai neatsimena, bet mano, kad tų klausimų svarstymas buvo atidėtas.“ Krėvės atsiminimuose šie klausimai aptariami, tik neminimas laikas kada jie svarstyti, išskyrus konkordato su Vatikanu nutraukimą, kurį nutraukęs, Krėvei būnant Maskvoje, vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas.

Krėvės užsimiršimą patvirtindamas, E. Galvanauskas atsiminimuose rašo, kad  pirmasis Kabineto posėdis vyko birželio 17 d. vadovaujant Paleckiui, kuris posėdžio metu išeidavo į kitą kabinetą skambinti į Sovietų pasiuntinybę, o jam grįžus į posėdį, paprašė, jog būtų papildomai įtraukti į dienotvarkę anksčiau minėti klausimai. Vėliau, po dar vieno pasikalbėjimo telefonu su sovietų atstovais Paleckis pareiškė, kad jis paveda Ministro Pirmininko pareigas eiti V. Krėvei-Mickevičiui, o jis pats išvyko į Prezidentūrą. Toliau pirmininkaujant prof. V. Krėvei-Mickevičiui, „iškelti trys klausimai buvo apsvarstyti ir dėl jų kilo karštų ginčų. Visi jie buvo atmesti.“[10]

Po dviejų dienų (birželio19 d.) Maskva sutiko su Galvanausko pasiūlymu neįvesti rublio kursavimo šalia lito. Toliau skaitome: „Kiek liečia kitus du klausimus: (…) santykių su Vatikanu klausimas buvo atidėtas, o kiek liečia rusų (Sovietų) sargybinius ties siena, šis reikalas buvo rusų įvykdytas nesiskaitant su Min. Kabineto nutarimu šį klausimą atmesti“. Galvanauskas taip apibūdina Krėvę: „Vyriausybės žmogus, kuriam reiškiau pasitikėjimą, su kuriuo pasikeisdavau nuomonėmis buvo Krėvė-Mickevičius. (…) Tai daugiau jausmo žmogus, rašytojas… Su manim jis buvo atviras, nesivaržydamas jis man sakydavo: „nesuprantu“, tarytum mažas vaikas klausdavo mano patarimų ir tai būdavo beveik kasdien. (…) Krėvė-Mickevičius iš Maskvos grįžo parblokštas, nes, matyt, jis turėjo geras viltis ir patyrė nusivylimą.“[11]

Simutis „Pro memoria“ rašo: „paklausė, kam esą priklausęs valstybėje aukščiausias autoritetas, kai profesorius buvęs marionetinės vyriausybės galva. Į tai profesorius kategoriškai atsakė, kad aukščiausioji valdžia priklausiusi jam pačiam ir kad jam Dekanozovas jokių reikalavimų nestatęs. (…) Ar profesorius nemano, kad tuo metu Maskvos gubernatorius Lietuvoje buvo Dekanozovas? Ir čia profesorius atsakė neigiamai, bet nenuginčijo, kad Dekanozovas, nors tiesiogiai į jį spaudimo nedarė, tą galėjo daryti per prezidento pareigas einantį Paleckį“.

Galima teigti, kad iki derybų su V. Molotovu Maskvoje, Krėvė jautėsi valdžios autoritetu. Visas šis liudijimas rodo, kad Krėvė pasakojo taip, kaip jis tada galvojo ir suprato, o ne taip kaip praėjus po 13-os metų, turėdamas naujos informacijos, apklausos metu, žinojo. Savo atsiminimuose Krėvė aprašo tik vieną Dekanozovo spaudimą, kai Krėvė tik-ką grįžęs iš Maskvos pasipriešino Seimo rinkimų įstatymo greitam priėmimui. Apie Sovietų atstovų įtaką ir nurodymus  vyriausybei  per „prezidentą“ Paleckį rašo ir E. Galvanauskas: „Jis (Paleckis-V.T.) man anuomet padarė įspūdį, kad jo būdas per silpnas pareikšti pačiam ar apginti savo nusistatymus. Paleckis buvo labai paklusnus Pozdniakovo įrankis – gal jam brangiai kaštavo moraliai. Iš viso, jis pasirodė be charakterio. Man tai sunku buvo suprasti. (…) Paleckio parėdymai buvo ir raštu, tačiau jis pats iš Pozdniakovo parėdymus tegaudavo žodžiu. Taigi, Pozdniakovas valdė be dokumentų – tai lietė jo santykius su vyriausybe Kaune.“[12] Simutis daro išvadą: „Nežiūrint profesoriaus priešingų tvirtinimų, iš detalaus klausinėjimo vis tik išryškėja, kad profesorius, kaip valdžios galva nebuvo suverenas, kad jis veikė Dekanozovo spaudimo įtakoje, nors tas ir buvo daroma per Paleckį.“

Paklausus: „Koks buvo Tamstos su Molotovu pasimatymo tikslas? – Svarbiausias mano kelionės tikslas, atakė profesorius, – buvo prašyti Molotovą, kad sudraustų Lietuvoje raudonosios armijos sauvaliavimą. – Kuom tas sauvaliavimas pasireiškė? – paklausė p. Allen. – Konfiskacijomis ir valdininkų bei žmonių terorizavimu.“- atsakė Krėvė. Kažkodėl Tamošaitis šį tikslą įvardijo, kaip keistu, tačiau tai buvo teisybė, panašiai, tik plačiau, Krėvė rašė atsiminimuose bei liudijo E. Galvanauskas.

Į klausimą, kodėl rusai panorėjo, kad Krėvė įeitų į marionetinę vyriausybę, jis atsakė: „Manau, kad dėl to, jog jie norėjo Užs. Reikalų Ministeriu turėti Vakarų kultūros žmogų. Be to, aš Lietuvoje buvau labai populiarus ir žinomas, kaip profesorius ir kaip rašytojas.“ Tamošaitis interpretuodamas Simučio „Pro memoria“ stebisi, kad Krėvė save pavadino „Vakarų kultūros žmogumi“, o A. Merkį – „artimu bičiuliu“.

Net paviršutiniškai peržvelgus Krėvės gyvenimą ir kūrybą tenka teigti, kad jis yra Vakarų kultūros žmogus. Kaip antai, Krėvei laisvė yra kaip aukščiausia vertybė, pati geidžiamiausia egzistencijos forma persmelkianti visą jo kūrybą. Laisvės vizijos žavesį Krėvei stiprino romantinė literatūra, Friedricho Nietzsches (Frydricho Nyčės) filosofija, Ibseno dramos, o tai Europos kultūros požymiai, vien tik jo biblinė apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“ daro jį krikščioniškos Vakarų kultūros žmogumi, jau neminint jo draugystės su Europos šalių kultūros žmonėmis: šveicaru Alfredu Sennu, amerikiečių poete Lydia Noble, poetu Konstantinu Balmontu (gyvenančiu Prancūzijoje) bei teisininku Mykolu Riomeriu.

„Krėvė visuomet pasižymėjo savo įsitikinimų ir nusistatymų pastovumu, – rašė Vladimiras Šilkarskis 1952 metais laiške Vytautui Mykolaičiui, – mūsų partingumo apnuodytais laikais jis aukštai laikė laisvos asmenybės vėliavą. Jis klausė tik iš širdies plaukiančio balso.“[13] Kas dėl Krėvės artimo bičiulio A. Merkio, tai Tamošaičiui tenka priminti, kad prie Tautininkų sąjungos sukūrimo, jos programos paruošimo dar 1924m. aktyviai darbavosi pastarieji minimi du draugai, o Krėvė rašo, kad „Merkys buvo senas mano pažįstamas dar iš studentavimo laikų.“[14]

Krėvė savo mąstymu ir kūryba buvo patriotiškas tautos savigarbos ugdytojas, savotiškas tautininkas, tačiau organiškai nepritariantis autoritarinei valdžiai, su tuo susijusi ir jo kritika prezidento A. Smetonos paskutiniųjų metų valdymui. „Krėvė buvo vienas iš nedaugelio mūsų rašytojų – ir, ko gero, pats pirmasis, – kuris negalėjo besąlygiškai pripažinti jokio autoriteto. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai“,[15]- rašo A. Zalatorius.

P. Allen paklausus, „kad Tamsta priklausėte kokiai tai sovietų draugiškumo organizacijai, panašiai kaip kad Amerikoje veikianti Soviet-American Friendship Society.“ Krėvė atsakė: „Aš tokiai organizacijai priklausiau, bet ji nebuvo prokomunistinė, o tik buvusio Užsienio Reikalų Ministerio Stasio Lozoraičio raginimu susikūrusi organizacija. Joje nebuvo nė vieno komunisto. Profesorius nebeatsiminė organizacijos pavadinimo, bet priminus, kad tai buvo Draugija Sovietų Tautų Kultūrai Pažinti, jis pasisakė buvęs jos vicepirmininku.“ (Toliau tekste – Draugija). Akivaizdu, kad Krėvės atmintis jau buvo sušlubavusi, o kas dėl asmeninės S. Lozoraičio iniciatyvos įsteigiant šią organizaciją, rašytojas galėjo supainioti su užsienio reikalų ministro 1935 metais organizuota profesorių kelione į Sovietų sąjungą. Dėl šios organizacijos įsteigimo netenka abejoti, kad ji buvo steigiama inicijuojant ir finansuojant Užsienio reikalų ministerijai, o šios ministerijos struktūrose S. Lozoraitis dirbo nuo 1926 m. Gal tada bus aiškiau, kodėl V. Krėvė laiške S.Lozoraičiui vis tik teigė, kad Draugija buvo steigiama S. Lozoraičio raginimu.

Tamošaitis Krėvės veiklą Draugijoje išpučia, kaip labai svarbų Kersteno komitetui, pasitelkdamas nežinomo žurnalisto J. Mašioto straipsnį, 1951 m. paskelbtą  JAV lietuvių laikraštyje „Laisvoji Lietuva“, kurio melagingas mintis paneigė pats Krėvė savo atvirame laiške, atspausdintame tame pačiame laikraštyje.[16] Ar galima istorikui M. Tamošaičiui pasitikėti laisvos spaudos  nuomonėmis ir tuo remiantis po 50-ies metų įrodinėti, kad Krėvė melavo? Šioje vietoje istorikui galima priminti, kad tuo metu sovietų agentų JAV buvo gan nemažai (du buvo įsitaisę JAV Prezidento administracijoje), viena iš jų veiklos sričių buvo skleisti gandus, spausdinti užsakomuosius melagingus straipsnius, kiršinti lietuvių organizacijas ir jų narius ir tokiu būdu jas skaldyti.

Tokiu tinkamu taikiniu galėjo būti V. Krėvė, buvęs marionetinės „Liaudies“ vyriausybės narys, bet vėliau, 1942 m. rugpjūčio 30 d. kartu su keletu buvusių „Liaudies“ seimo narių, savo viešais pareiškimais pasmerkę Sovietų okupaciją, o jų viešo susirinkimo priimta Rezoliucija atskleidę ir įrodę neteisėtus okupantų veiksmus. Beje, čia tenka pabrėžti, kad Krėvė viešu pareiškimu ir priimta Rezoliucija atskleidė Sovietų tikruosius nusikaltimus tada, kai Rytų fronte pergalingoji Vokietija jau buvo triuškinama. Akivaizdu, kad pareiškėjai, o ypač Krėvė, kalbėdamas ir rašydamas tiesą apie sovietų nusikaltimus, rizikavo savo ateitimi, matyt, Krėvei Lietuvos interesai ir tiesa buvo svarbiau. Tačiau Tamošaitis šią Rezoliuciją vadina „antisovietiniu atsišaukimu“, tai tikras sovietinių laikų ir kosmopolitų terminas. Ar kartais šio termino naudojimas  neparodo iš kur randasi šis tendencingas, šališkas Krėvės  politinės veiklos  vertinimas, jo patriotiškos asmenybės juodinimas.

Krėvės apklausą Kersteno komiteto narys p. Allen užbaigė paklausdamas: „Ar daugiau tos draugijos narių buvo Tamstos vadovaujamoje vyriausybėje? – Ne,“ – atsakė Krėvė, matyt užmiršdamas Povilą Pakarklį. Tamošaitis minėtame straipsnyje rašo, kad „V. Krėvė klaidingai nurodė, jog nė vienas, priklausęs Draugijai, neįėjo į Liaudies vyriausybę“ ir toliau klaidingai nurodo  J. Paleckį, Antaną Venclovą, tačiau Paleckis nebuvo Krėvės vadovaujamos vyriausybės narys, jis buvo paskirtas prezidentu, o A.Venclova, tapęs švietimo ministru, niekada nebuvo Draugijos narys. Krėvė suklydo tik dėl teisingumo ministro P. Pakarklio, nes jis gan trumpai 1939 m. buvo išrinktas į Draugijos valdybą kandidatu, matyt, profesorius jį užmiršo.

Galima daryti išvadą, kad V. Krėvė ne dėl blogos valios, bet dėl atminties sutrikimų liudijo netiksliai dėl to atsirado prieštaravimas Mašalaičiui, tačiau ar tai jau labai svarbu, kada tie trys minėti klausimai buvo svarstomi. Vargu ar vien dėl šito galime teigti, kad V. Krėvė melavo? Vicekonsulas A. Simutis apibendrindamas rašo: „Viską persvarsčius reikalas taip baisiai neatrodo. Žinoma, būtų buvę daug gražiau, jei profesorius būtų liudijęs, kad vis tik jis nesijautė esąs vyriausybės galva ir kad Dekanozovas buvo tikrasis Lietuvos gubernatorius.“

Taigi, vicekonsulo „Pro memoria“ tokių įžvalgų Krėvės adresu, kaip M. Tamošaičio, švelniai tariant, tendencingame straipsnyje nėra. Tačiau kaip jau minėjau, jis liudijo taip, kaip tuo metu jis jautėsi ir pats suprato, būdamas apie dvi savaites, iki išvykimo derybų į Maskvą, tos vyriausybės vadovu. Vėliau jis atsistatydino, bet buvo išleistas atostogų ir aktyviai vyriausybės veikloje nedalyvavo, nes komunistai juo nepasitikėjo, tačiau formaliai jo neatleido iki “Liaudies”seimo sušaukimo, nes dar reikėjo priedangos, sovietų daromiems teisiniams ir politinius nusikaltimams pridengti prieš tautą. Išnagrinėjus vienintelį Krėvės liudijimo Kersteno komitetui dokumentą, vicekonsulo A.Simučio „Pro memoria“, darau išvadą, kad Vincas Krėvė nemelavo.

Toliau Tamošaitis remiasi Lietuvos pasiuntinio JAV Povilo Žadeikio 1949 m. vasario 26 d. laišku E. Galvanauskui ir cituoja, kad „kai kurie dalykai apie Lietuvos krizę jo (V.Krėvės – V.T.) paskojime nesiderina su pasakojimais kitų asmenų, (…) Pavyzdžiui, mes tebeturime dvi ar tris versijas apie įvykius birželio 12-15d. 1940.“ Tačiau ką galėjo rašyti Krėvė apie birželio 12-15d įvykius ir buvusią vyriausybę, jeigu jis šios vyriausybės nariu nebuvo. Vadinasi, jo mintys apie tų dienų įvykius ir turėjo skirtis nuo kitų liudytojų, kurie dirbo su Merkiu, kaip V.Mašalaitis ir E. Galvanauskas.

Arba vėl, Tamošaitis stebisi, kodėl Krėvė savo atsiminimuose „Vyriausybės sudarymas“ publikuotuose 1950 m. žurnale „Nemunas“ (JAV) neigiamai nušvietė A. Smetonos paskutiniųjų metų valdymą. Tačiau autorius, kaip istorikas turėtų žinoti, kad paskutiniuoju prezidento ir tautininkų autoritariniu valdymu buvo nepatenkinti ir krikščionys demokratai, ir liaudininkai, o tauta buvo nusivylusi Lenkijos ultimatumo priėmimu ir kt.

Ar ne dėl to 1941m. birželio 23 d. Laikinoji Lietuvos vyriausybė visiškai atsiribojo nuo Smetonos valdymo principų ir jo valdininkų. Dėl šių atsiminimų paskelbimo susipyko „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Liudas Dovydėnas (buvęs „Liaudies“ seimo narys) su redakcijos nariais, tautininkais Vincu Rasteniu ir Broniu Raila. L. Dovydėnas gynė V. Krėvės atsiminimų objektyvumą ir turėjo tam pagrindą, nes dalyvavo tuose įvykiuose, tačiau autorius jo necituoja, o V. Rastenis, būdamas opzicijoje Krėvei, pyko, kad atsiminimai būdami „nuostabiai klaidingi“  buvo paskelbti „Nemune“. Tamošaitis, palaikydamas Rastenio nuomonę, cituoja tik bendro pobūdžio, o ne faktines mintis, tuo demonstruodamas koks jis šališkas ir tolimas nuo objektyvumo.

Vienpusiškai aprašinėdamas JAV lietuvių spaudos polemiką autorius siekia sumenkinti Krėvės atsiminimų autentiškumą ir teisingumą, tačiau visa tai tik autoriaus, nutolę nuo istorinės tiesos, interpretacijos. Cituoja žurnalistą B.Railą (anksčiau buvusį trečiafrontininką ir kultūrbolševizmo skleidėją, vėliau perėjusį pas tautininkus), tačiau mes žinome, kad jis buvo priešininkas Krėvei dar Lietuvoje, kai tarp jų vyko diskusija dėl žurnalo „Literatūra“ arba kai tik-ką atvykęs į JAV, 1945 m. Raila paskelbė straipsnį „V. Krėvės tragedija. Lietuviškas Lavalis ar bolševikų mauras?“, pavadinęs Krėvę kalobarantu, kaip matome, jo nuomonė 1950 m. dar buvo nepasikeitusi. Tiesa, tenka pastebėti, kad Raila dėl šio straipsnio vėliau rašytojo atsiprašė, beje, kaip ir dėl polemikos apie žurnalą „Literatūra“. 1963 m. vasario 27 d. straipsnyje „Dirigentai ir iškamšos“ Raila prisipažino klydęs, priskirdamas šio žurnalo leidybą ir redagavimą  Krėvei, štai jo žodžiai: „Šio žurnalo leidėjas buvo profesorių draugija „Universitas“, o rašydamas tada dar nežinojau, kad iš tikrųjų žurnalą  paeiliui redagavo Korsakas ir Cvirka.“[17]

Krėvės atsiminimus palaikančiųjų JAV lietuvių, Vytauto Mykolaičio, Konstantino Žuko, Liudo Dovydėno ir kt. Tamošaitis necituoja, o vadina juos advokatais, lyg tai Krėvė būtų kuo nors nusikaltęs. Tendencingai ir šališkai aprašydamas Krėvės atsiminimų vertinimą iki Kersteno komiteto apklausos, Tamošaitis elgiasi ne kaip istorikas, kuris turėtų cituoti įvairias nuomones ir remiantis dokumentine medžiaga atskleisti istorines aplinkybes. Žodžiu, jo straipsnis, pateiktas naudojant tik Krėvei opoziciškos spaudos ir oponentų nuomones, panašus į kryptingo propagandininko rašinį. Tačiau kyla klausimas, kam, praėjus 50 metų, to reikia?

Šiame rašinyje, kaip ir ankstesniuose, Tamošaitis daro absurdiškas išvadas, kurių niekuo neįrodo, kaip antai: „V.Krėvė sąmoningai klaidingai nurodė ne tik Draugijos atsiradimo aplinkybes…Savo liudijimuose ir daugiau kaip dešimtmetį rašytuose atsiminimuose V. Krėvė niekur neįvardijo asmeninių glaudžių ryšių su Sovietų pasiuntinybe Lietuvos respublikoje. Deja, apie kitą aktyvią prosovietinę veiklą, (…) V.Krėvė nieko neužsiminė. Lietuvos saugumas tai gerai žinojo ir, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, nurodė buvęs prezidentas A. Smetona, V. Krėvę įtarė esant sovietų agentu.“ Tokias istoriko skleidžiamas mintis, nepagrindžiant dokumentais, tenka vadinti falsifikacija ir šmeižtu.

Kaip žinome, sovietų agentai pirmosios nepriklausomybės metais gandų būdu lengvai suformuodavo jiems reikalingą nuomonę apie aukštus Lietuvos valdžios pareigūnus, ypač jie griebdavosi gabių, Lietuvai nusipelniusių, asmenybių šmeižto. Tokia suformuota nuomonė pasiekdavo ir prezidentą A. Smetoną, gal dėlto paskutiniaisiais metais vyko dažna vyriausybių kaita. Apie tai byloja vienas pavyzdys, aprašytas S. Raštikio atsiminimuose.

1939 metų pabaigoje, jau vykstant karui ir Sovietų sąjungai grąžinus Lietuvai dalį Vilniaus krašto, Smetona atleido iš kariuomenės vado pareigų generolą S. Raštikį, kuris per penkerius metus buvo modernizavęs kariuomenę pagal to meto lygį (jis buvo mokęsis Vokietijos Karo akademijoje), buvo populiarus ir gerbiamas tautoje. Vietoje Raštikio prezidentas paskyrė generolą V. Vitkauską, kurio brolis už ryšius su bolševikais buvo 1919 m. sušaudytas, galima įžvelgti, kad labai organizuotas, veiklus ir populiarus kariuomenės vadas S. Raštikis Maskvos būsimiems okupaciniams planams netiko, nes galėjo pasipriešinti sovietų kariuomenei, todėl kažkieno buvo įpirštas V. Vitkauskas.

Kada A. Smetonos dukterėčia, S. Raštikio žmona, nuėjo pas dėdę prezidentą pasiskųsti, kodėl atleistas jos vyras, tai prezidentas Smetona „metė man atvirą kaltinimą: – Tavo vyras bolševikas.“[18] O kai 1940 m. birželio 15 d. Maskvos ultimatumu pareikalauta A. Merkio vyriausybės atstatydinimo, A. Smetona pasiūlė Maskvai S. Raštikio (kaip prezidento laikomo bolševiku) kandidatūrą sudaryti naują vyriausybę, tačiau Maskva atsisakė. A. Smetonos mėtymasis tokiomis frazėmis: „Krėvę įtarė sovietų agentu“, „Raštikis – bolševikas“, rodo kaip sovietų agentai ar kiti priešininkai sukurpdavo melagingas nuomones apie patriotiškus, nusipelniusius asmenis, nes vienam valdžios asmeniui – autoritetui lengva įteigti, tai autoritarinės valdžios padarinys. Stebėtina, kad istorikas M. Tamošaitis šias Smetonos ištaras naudoja kaip dokumentus savo abejotinoms įžvalgoms apie V. Krėvės veiklą pagrįsti.

Belieka pacituoti Vinco Krėvės laiško (1948 m.) poetui Jonui Aisčiui sarkastiškus žodžius: „Vokiečiai norėjo mane sušaudyti, rusai paskelbė „liaudies priešu“, o lietuviai apspjaudė. Nieko sau likimas.“

„De mortuis nil nici verum“- sako romėnai, – apie mirusį arba nieko, arba teisybę.

[1] Stasys Raštikis „Kovose dėl Lietuvos“, II dalis, 1956, Lituanus, p. 413.
[2] S. Raštikis. Ten pat, p. 413.
[3] Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fondas 658,ap. 1, b. 1, l. 130-133.
[4] Tomas Remeikis. „Pabaltijo valstybių okupacijos tyrimai JAV ir V.Krėvė-Mickevičius“, Kultūros barai, 1999, nr. 9, p. 65-71.
[5] Vincas Krėvė. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (Atsiminimai), Vilnius, Mintis, 1992, p. 62, 63.
[6] T. Remeikis. Ten pat, p. 67.
[7] T. Remeikis. Ten pat, p. 67.
[8] Albertas Zalatorius. Literatūra ir laisvė, Baltos lankos,1998, p. 271.
[9] T. Remeikis. Ten pat, p.68.
[10] E. Galvanauskas. „Nepriklausomybės paskutinių dienų agonija“, Kultūros barai, 2001, nr. 11, p. 71.
[11] E. Galvanauskas. Ten pat, p. 74.
[12] E. Galvanauskas. Ten pat, p. 72.
[13] A. Zalatorius. Ten pat, p. 272.
[14] V. Krėvė. Ten pat, p. 42.
[15] A. Zalatorius. Ten pat, p. 272.
[16] Plačiau žr.: V. Turčinavičius, „Kai istorikas sako ne visą tiesą“, Kultūros barai, 2006, nr. 3, p. 21-23.
[17] Br. Raila. Versmės ir verpetai, Bostonas, 1970, p. 153.
[18]S. Raštikis. Ten pat, p. 678.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Kažin:

    Galbūt, Tamošaičiui už tokio “mokslinio” lygio darbus yra suteiktas mokslinis laipsnis. Tuomet V. Krėvės muziejui vertėtų kreiptis į mokslo tarybą dėl jam suteikto mokslinio laipsnio peržiūrėjimo ir panaikinimo.
    Kaip matyti, į rašymus Tamošaitis nekreipia jokio dėmesio, jis netgi nesiteikia atsiliepti į kritiką, todėl būtina ieškoti veiksmingesnių veikimo priemonių.

    • skaites:

      Tamošaitis atsakymą į V. Turčinavičiaus str. kritiką yra davęs savo knygose “Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame dešimtyje” (Vilnius, 2010, žr. p. 22 išnašas); Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija. Rašytojo tragedija politikoje. (Vilnius, 2012, žr. p. 29-30). Minėtuose leidiniuose kartu yra įvertintas ir V. Krėvės muziejaus direktoriaus “mokslinis lygis” bei vieta krevianos tyrimuose. Sąmoningas skaitytojas atskirs pelus nuo grūdų.

      • Kažin:

        Apskritai priskirti V.Krėvę prie “didžiai apakusiųjų” ar “kairėjusių rašytojų” yra akivaizdi metodologinė klaida. Tai, kad jis “apakusiu” nebuvo, patvirtina faktas, kad jis “Stalino saulės” parvežti į Maskvą nevyko, o jo, kaip rašytojo kairėjimas, taip pat nėra jokiu literatūros kūriniu patvirtintas.

  2. Pikc:

    Nesu specialistas, todėl negaliu ginčytis, bet, mano galva, įrodinėjant savo tiesą ir kaltinant oponentą šališkumu, reikėtų vengti tokių argumentų, kaip “anas sako, kad nuslėpė, bet iš tikrųjų tai jis pamiršo”, arba “jis geriau žus, bet nepasiduos, nes jis dzūkas, o jo literatūriniai veikėjai – herojiški”… Darosi panašu į patarlę “juokiasi puodas…”

  3. Ričardas:

    Turbūt autorius nusprendė pradėti asmeninį karą su M. Tamošaičiu. Gal geriau jiedu susitiktų vienas prieš vieną ir išsiaiškintų.

  4. Pikc:

    “Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti.” – su tokiu požiūriu Molotovas yra, sakyčiau, tiesiog savo laiką aplenkęs eurofederalistas 🙂

    • Kažin:

      Manau – šiuo atveju yra svarbesnė Molotovo Urbšiui 1940 m. birželį pasakyta mintis: “Chvatitj vam Litvū prodavatj”. Kas gali paneigti, kad būtent šis valdžių vykdytas Lietuvos “pardavimas” labiausiai ir žeidė V.Krėvę.

  5. Kažin:

    Manau, kad tai daugiau yra ginčas ne tarp asmenų, o apskritai dėl Lietuvos tarpukario istorijos metodologinių principų.
    Vertinant V. Krėvės pažiūras ir veiklą, negali būti apeitas tuo metu Lietuvos, ypač jos valdžioje esančių asmenų politiką įtakujusio istoriškai šalyje likusio bei, kaip žinia, pilsudskinės Lenkijos veikiamo prolenkiškojo elemento, prieš kurį, akivaizdu, buvo nukreipta visa V.Krėvės veikla – Vilniaus išvadavimas ir slapto prolenkiškumo pašalinimas iš Lietuvos valdžios buvo nuolatiniu jo gyvybiniu rūpesčiu.
    Šie veiksniai ir jo politinės nuostatos V.Krėvės vertinmo atžvilgiu yra esminės, tačiau į jas Tamošaičio ir kt. nėra tinkamai atsižvelgiama.

  6. Pilypas:

    Pikc-ui ir Ričardui, Jūs vis dar vienos nuomonės šalininkai, jei manote, kad tai ginčas tarp autorių, arba “karas tarp autorių”. Tai, prie vienos nuomonės gyvenome 50 metų, gal užteks. Aš manau, kad šio straipsnio autorius, būdamas Krėvės muziejaus darbuotojas, giliai ištyrė Krėvės gyvenimą, politinę veiklą, todėl negalėjo tylėti kai iškreipiami faktai, remiamasi tik Krėvės oponentais, ir iš viso nežvelgiama į galingų aplinkinių valstybių situaciją ir jų įtaką Lietuvai.
    Manau arti prie tiesos yra “Kažin” požiūris į geopolitinę situaciją ir prolenkiškų bei sovietinių jėgų Lietuvos vadovybėje įtaka.

  7. et:

    o gal visgi paklausom paties Krėvės? Na ką mums naujo gali pasakyti Pedagoginį baigęs, dar neapsiplunksnavęs istorikas Mindaugas Tamošaitis? Nebent perteikti savo dėstytojo Liudo Truskos mintis?

  8. taigi iš pirmų lūpų::

    Lietuva1) ėmė riedėti tiesiog į anarchijos bedugnę. Visas Maskvos pareigūnų Lietuvoje elgesys Lietuvos valstybės atžvilgiu primygtinai rodė, kad tyčia stengiamasi sugriauti vidujinę santvarką, pakirsti ūkinius josios gerovės pagrindus ir privesti kraštą iki galutinės suirutės.

    Kovoti buvo beveik neįmanoma, nes faktiškai susidarė, be ministerių Tarybos, dar keturios vyriausybės: a) komunistų partijos Lietuvoje centro komitetas, kuris grasinimais terorizuodavo valstybės valdininkus, versdavo juos klausyti ne legalios valdžios potvarkių, bet jų reikalavimų, varė beatodairinę griovimo propagandą per spaudą, per radiją ir mitingus, vadovavo streikams ir organizuodavo padugnes, kurias išnaudodavo visokioms eisenoms, terorizuoti ramiems gyventojams ir valstybės valdininkams; b) okupacinės bolševikų kariuomenės vadovybė-Ji ne tik statė reikalavimus, dažniausiai neįvykdomus, bet nuolat grasindavo imtis savo priemonių prieš asmenis, kurie sabotuos “teisėtus” kariuomenės reikalavimus. Ji paėmė savo globon komunistinių padugnių eisenas ir pagrasino, kad toms eisenoms teiks ginkluotą apsaugą, jei Lietuvos vyriausybė išdrįs drausti “liaudžiai” reikšti savo simpatijas Maskvai, kuri ją, “liaudį”, “išlaisvino” iš fašistinio “kruvinojo” smetoniško režimo. Ji pateikė reikalavimą tuojau likviduoti šaulių sąjungą ir prigrasino, kad ji tai padarys pati ginkluota pajėga, jei Lietuvos vyriausybė sumanys reikalą atidėlioti. Už galimus incidentus turės atsakyti vyriausybės nariai, kurie trukdytų ramiu būdu sąjungą likviduoti; c) Maskvos atstovybė Lietuvoje. Ji nebuvo tokia brutali, kaip kariška bolševikų vadovybė, bet be galo įkyri. Ji tai reikalavo atleisti tuos ar kitus valdininkus, tai nurodydavo, kuriuos Ministerių Taryba turėtų priimti nutarimus, tai ką ir kaip kalbėtis su užsienio atstovais, tai kuriuos mūsų atstovus reikėtų atšaukti ir kokiais žmonėmis juos turėčiau pakeisti. Iš pradžių visus panašios rūšies reikalavimus perduodavo per Paleckį, kuris juos man teikė neva savo vardu, bet kai rusų atstovybė patyrė, kad! su reikalavimais, kurie ateina per Paleckį, nesiskaitoma, ėmė tiesiogiai kreiptis, suprantama, neva su patarimais. Grasinimų nesigriebė. O kai kelis kartus teko aštriai pasikalbėti su Dekanozovu, visuomet atstovas Poz-dniakovas tuojau atvykdavo atsiprašyti. Dekanozovas, esą, yra kaukazietis, karšto kraujo žmogus, ne visuomet mokąs susivaldyti. Bet čia pat vėl patardavo, kad geriems santykiams su Maskvos vyriausybe palaikyti yra būtinas reikalas su Dekanozovo nuomone skaitytis, nes jis reiškė ne savo nusistatymą, tik Maskvos vyriausybės, kuri norėtų Lietuvos vyriausybe pilnai pasitikėti ir negalvoti, kad ir dabartinė vyriausybė yra jos atžvilgiu nenuoširdi ir turi savo paslėptus siekimus, gal net nedraugiškus; d) “Mūsų” vidaus reikalų ministerija. Tautininkų valdymo laikais kovai su opozicija buvo išleista visa eilė potvarkių, suteikusių vidaus reikalų ministeriui labai plačias teises. Dabar vidaus reikalų ministerija tapo savaranki vyriausybė vyriausybėje. Minis-teris galėjo visai nesiskaityti su Ministerių Taryba. Jis buvo greičiau prezidento nuožiūroje ir priežiūroje, o ne Ministerių Tarybos. Vidaus reikalų ministeris turėjo ne tik suimti kiekvieną, kuris jam atrodė pavojingas, bet ir ištremti iš Lietuvos, gavęs prezidento pritarimą. Jis vedė ar bent galėjo vesti savarankią politiką ir savaip tvarkyti valstybės vidaus gyvenimą, savo nuožiūra uždaryti kiekvieną organizaciją, kiekvieną partiją, net prekybos ir pramonės įstaigą. Jo rankose buvo radijas, kurį tvarkė susitaręs su krašto apsaugos ministerija. Vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą, kuris pasirodė esąs senas komunistas, dabar ėmė plačiai naudotis savo teisėmis, gaudamas visuotinį pritarimą iš einančio prezidento pareigas J. Paleckio. Jis iš pagrindų pakeitė visą vidaus reikalų ministerijos aparatą. Atleido visus senus valdininkus, pradedant paprastu policininku, baigiant apskrities viršininkais ir ministerijos departamentų direktoriais, ir juos pakeitė komunistais arba komunistuojančiais. Pačioje ministerijoje nors augštes-nes vietas buvo užėmę Lietuvos piliečiai, daugiausia žydų kilmės, bet kiekvienam jų buvo paskirtas ar patarėjas ar padėjėjas rusas, atsiųstas iš Maskvos, kurių rankose ir buvo faktinoji valdžia. Jie vykdė Maskvos įsakymus ir vadovavosi vien savo vyriausybės instrukcijomis.

  9. et:

    daugiau citatų alko gudrioji cenzūra nebepraleidžia. Didysis Brolis stebi mus. Skaitykit tiesiai
    //aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5701&Itemid=386
    kol dar cenzūra ir interneto neišvalė. Juk jai taip svarbu, kad mes galvotume tik taip, kaip nori Didysis Brolis.

  10. et:

    šitokia cenzūra visiškai nekelia pasitiėjimo šiuo portalu. jei ką..

    “jūsų komentaras bus patalpintas po to kai jį peržiūrės mašinos” šitaip užsibaigė laisvas žodis ir “Literatūroje ir mene” dar prieš numirštant Valdui Gedgaudui, išdrįsusiam pasakyti savo nuomonę apie NAujos Pasaulio Tvarkos ideologiją.

  11. istorija pažįstama palyginant…

    Todėl “vertinant” Krėvę ir jo poelgius nelengvais Lietuvai 1939-1940 m., visų pirma vertėtų pažvelgti į dabartinius Lietuvos “politikus”, buvusius ir esančius valdžioje, bei jų aktyvią tarnystę tai Rytams, tai Vakarams – žiūrint “iš kur vėjas pučia”…. 🙂

    • Naujas:

      Tas tiesa: vienas didžiausių lietuvių tautos priešų – parsidavėliškumas. Tačiau, manau, ne mažesnis – trumparegiškas kiektakaktiškumas, vadovavimasis kitų įdiegtomis geopolitinėmis schemomis: kažkas pasakė lietuviams, kad visas blogis visais laikais iš Rytų, o visas gėris – iš Vakarų ir jie toliau kaip beždžionės kartoja tai, o ir svarbiausia, remdamiesi tuo, konstruoja savo politinio veikimo strategiją.
      Man atrodo, kad visada reiktų vadovautis naudos lietuvių tautai principu. Pav. labai abejočiau ar 1939 – 1940 m. būta geresnių lietuvių tautai išeičių. Todėl laikyti Krėvę kažkokiu išdaviku dėl jo dalyvavimo Liaudies vyrausybėje būtų labai neteisinga. Ir apskritai, jei kalbėtume apie visą sovietinį Lietuvos laikotarpį: ar toks jau tai praradimų laikotarpis, lyginant su alternatyvomis, kurios mums galėjo grėsti? Pav. Armijos Krajowos dokumentai rasti Bernardinų bažnyčioje aiškiai paliudija, kokį likimą mums buvo numatę valdantieji Lenkijos sluoksniai, jeigu tarkim kažkokiu būdu Lietuva būtų išjungta iš Sovietų Sąungos įtakos. Tie dokumentai aiškiai rodo, kad Lenkija jokiu būdų nebūtų susitaikiusi ne tik su Vilniaus krašto priklausomybe Lietuvai, bet ir su savarankiškos Lietuvos egzistavimu apskirtai – vienokiu ar kitokiu pagrindu ji turėjo būti prišlieta prie Lenkijos ir galiausiai visai denacionalizuota, t.y. turėjoi būti ištirpdytas lietuvių tautiškumas. Natūraliai iškyla klausimas kas geriau: ar tokia perspektyva ar vis dėl egzistencija Sovietų Sąjungos sudėtyje su Vilniumi ir Klaipėda, faktiškai autonomijos teisėmis ? Realioje situacijoje man rodos būtent šis antrasis variantas geresnis.
      Tai žinoma jau istorija. Gyvename kitoej epochoje. Bet tai pavyzdys, kad nereikia vadovautis kitų įdiegtomis geopolitnėmis schemomis – visas jas reikia patikrint pagal realios naudos lietuvių tautai principą.

  12. Kažin:

    Na, kas jau kas, bet V.Krėvė, Žygeivi, pagal “vėjo pūtimus”, kaip dabartiniai partijų politikai, “nesisukiojo”. Akivaizdu, kad jis pats buvo “vėjas”, po Klaipėdos atsikovojimo visą 1923-1940 metų laikotarpį “pūtęs” viena kryptimi, tai Lenkijos okupuotos Rytų Lietuvos dalies realių išlaisvinimo jėgų ieškojimo labui. Šį siekį netgi laikyčiau gilumine V.Krėvės nesuderinamumo su A. Smetona priežastimi.
    Tad galima manyti, kad V. Krėvei A. Smetonos autokratinis valdymas galėjo nepatikti ne tiek dėl paties autokratiškumo kaip tokio, o dėl to, kad V.Krėvei, gerai pažinojusiam A.Smetoną, buvo aišku, kad realaus Vilniaus išlaisvinimo autokratiškai prezidentaujant A. Smetonai nebus imamsi. Tai, ką V. Krėvė tikėtina numanė būsiant su Vilniaus išvdavimu A.Smetonai paėmus valdžią, tas ir dėjosi. Beje, tokį A.Smetonos pasitarnavimą Lenkijai galėtų patvirtinti tiek 1938 metų Lietuvos kapituliavimas prieš Lenkijos ultimatumą, tiek atsisakymas pasiimti Lenkijos okupuotą Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi 1939 metų rugsėjį faktai.
    Be to, V. Krėvės angažuotumą būtent kovojančios tautinės dvasios, teisingumo, prigimtiškumo, o ne politinės demokratijos aukštinimui, matome iš jo literatūrinių kūrinių herojų.

  13. Naujas:

    Dar labai svarbu akcentuoti, kad iš esmės lyginant su, kas lietuvių tautai galėjo grėsti, XX a. jokiu būdu nelaikytinas itin tragišku. Aš sakyčiau tai buvo pakilimo ir nuolatinio stiprėjimo amžius. Nuo pat “Aušros” laikų lietuvių tautiškumas tik stiprėjo. Etnolingvistiniu pagrindu besiremianti tautinė savimonė nepriklausomos valstybės sąlygomis iki 4 – o dešimtmečio pabaigos galutinai įsitvirtino. Būtent 1939 – 1940 m. lietuvių tautos tautinė savimonė buvo kaip niekad stipri ir konsoliduota. Jeigu kas nors mano, kad tam prieštarauja 1940 m. įvykiai, tai labai klysta: jokie pasipriešininmai 1940 m. buvo absoliučiai nenaudingi ir nereikalingi: tauta puikiai žinojo, kad netrukus prasidės karas – kam priešintis režimui, kuris vokiečių netrukus bus išstumtas? Užtat lietuvių tauta savo patriotizmą parodė 1941 m., paskui pokario partizanimame pasipriešinime. Lietuvių tauta įrodė savo gyvybingumą tvirtai kabindamasi į savo žemę per visą pokarinį laikotarpį – puoselėdama esamose sąlygose savo kultūrą, ekonomiką, saugodama savo kalbą, pakankamai gausiai gimdydama savo vaikus. O galiausiai, pasinaudojusi sovietinės imperijos susilpnėjimu, atkurdama savo valstybę.
    Taigi, neskaidykim savo istorijos, nepjaustykim jos gabalais. Sovietinė, nesovietinė istorija – netiesa, yra tik viena istorija. Lietuvių tauta visada siekė išlikti, visada dėjo pastangų išlikti. Tiesa, dabar jos atsparumo koeficientas iš tiesų labai sumažėjo (sakyčiau lietuvių tautos “imunitetas” labai labai susilpnėjęs), be galo sumažėjo jos biologinis potencialas. Taigi, tautos perspektyvos iš tiesų labai liūdnos. Bet tai šių dienų realijos (jau daugiau XXI amžiaus pradžios), o XX a. lietuvių tautai kaip tik vertintinas daugiau optimistiškai.

  14. Naujas:

    Dabar, XXI amžiaus pradžioje, lietuvių tautos perspektyvos iš tiesų tokios liūdnos, kad Lietuva kaip teritorija lengvai gali būti padalinta tarp Rusijos ir Lenkijos (arba ir visa prijungta prie vienos iš šių valstybių – nes situacija tokia, kad liaudis labiau linksta į Rusiją, o visas kultūrinis ir politinis elitas į Lenkiją), arba galbūt būtų prijungta prie slaviškos Baltarusijos (jei Rusija ir Lenkija įžvelgtų naudos tokio darinio egzistavime) – juo labiau, kad tokio varianto šalininkų netrūksta ir pačiame Alke.

  15. Nepolitikas:

    Gerbiami Alkos istorikai – Pasakojimai tinka pasakoms rašyti. Istorija rašoma įvykiais ir tikrais faktais, bei tikrais dokumentais. Kas kam parašė, ar pasakė ir t.t., galima naudoti tik charakterizuojant ir apibudinant asmenis, ir tiek.

  16. Kažin:

    Nepilnavertiškumą Tautai varančių postringavimų, kaip paprastai netrūksta, netrūksta jų ir šį kartą, kaip antai teiginys: “tautos perspektyvos iš tiesų tokios liūdnos, kad Lietuva kaip teritorija lengvai gali būti padalinta tarp Rusijos ir Lenkijos” arba toksai melas, kaip: “liaudis labiau linksta į Rusiją, o v i s a s kultūrinis ir politinis elitas į Lenkiją”.
    Visi žinome, kad Lietuva būdama NATO, ES, turėdama glaudžią partnerystę su JAV, teritorine prasme yra saugi, kaip niekuomet. Kas dėl “linkimų” vienų į Rusiją, kirtų į Lenkiją, tai ir čia apskritai nesąmonė sakoma. Juk Vasario 16-ąją vykusios eitynės Gedimino prospektu rodo visiškai ką kitą – siekį kurti Lietuvą Lietuvoje, be to, Lietuvos durys atviros, neišskiriant ir Rusijos, į visas šalis, tačiau prie jų “žioplinėtojų” Rusijos link eilių nesimato… Kas dėl politinių elitų, tai “palinkusius” į Lenkiją tematome tik Tomaševskio ir Linkevičiaus būrelius. Iš kultūrinio elito “susikuprinus į Lenkiją traukiančių” teturime tik pora – Bumblauską, Savukyną, na, dar vienas kitas progiškai palinkčiojantis yra. Tai kur čia tas “visas” elitas…

  17. Naujas:

    Mes galim pasitikėti tik savimi pačiais. Jokie NATO ir JAV mūsų neišgelbės, kiek tokie “ekspertai” kaip “Kažin” tuo beįtikinėtų. Įsikalkim į galvą vieną kartą: nėra ir niekada nebus jokių amžinų draugų. Tėra tik amžini lietuvių tautos interesai.Kuo greičiau tai suprasim, tuo bus geriau.

  18. Kažin:

    Visų pirma Lietuvai jokie “gelbėjimai”, kaip kad mano “Naujas”, nėra reikalingi. Lietuva yra laisva, Nepriklausoma valstybė. Iš Sovietinės okupacijos Tauta “išsigelbėjo” pati savo taikiomis sutelktomis jėgomis, žinoma, svarbus veiksnys buvo ir kitų mums draugiškų valstybių diplomatinis palaikymas, Lietuvai simpatizuojančių žmonių buvimas mūsų pusėje.
    Tad akivaizdu, kad logiškai galvojant šiandien jokio reikalo Lietuvai “gelbėtis” negali būti. Nebent čia būtų turima galvoje panašūs į Burokevičiaus vykdytus “gelbėjimus”, t.y. kalbama naudojant ne savo, o mums priešingos pusės primestus žodžius ar skambinant iš “gelbėtojų” varpinės…
    Lietuvos rūpesčiu dabar yra šalies saugumo užtikrinimas. Ji šiais tikslais pasirinko narystę NATO ir glaudžią dvišalę partnerystę su JAV, kas laikytina optimaliu pasinaudojimu esamomis galimybėmis.
    Juolab, kad partnerystė su JAV yra tokiu veiksniu, kuris užtikrina Lietuvos saugumą tiek nuo Rusijos, tiek, ir net ypač, nuo Lenkijos.
    Dabartinės Lietuvos dėjimosi su Lenkija bendro saugumo užikrinimo tikslais poltikos prasmė yra abejotina, nes tuo, akivaizdu, yra keliamas Rusijos, Baltarusijos beprasmis įtarumas. Kadangi šiuo atveju jėgos yra ne Lenkijos su Lietuva naudai (Lenkija ne ta šalis, kuri savo karine galia prilygtų Rusijai), taigi dėl šio dėjimosi politikos Lietuvos saugumas mažėja. Suprantama, kad Lietuva pati viena objektyviai karinių grėsmių kaimynams kelti negali, o savo saugumą pakankamai užtikrina pati, narystė NATO ir dvišalė partnerystė su JAV.
    Dėl to manytina, kad Lietuvos dėjimasis kariniu atžvilgiu su Lenkija yra daugiau Lietuvos dalyvavimas Lenkijos gynyboje negu atvirkščiai.
    Tad, kokia prasmė Lietuvos pajėgoms dalyvauti nepronozuojamos Lenkijos saugumo užtikrinime, juolab, kad tokiu atveju Lietuva silpnina savo pačios saugumą.
    Visa tai rodo, kad Lietuva viena pati yra saugesnė negu tais tikslais dėdamasi su Lenkija, taigi matyčiau, jog bet kokios dvišalystės su Lenkija yra veikimas prieš Lietuvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: