T. Baranauskas. Tėvų žemė (60)

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ – pačioje XVI amžiaus pabaigoje rašė Mikalojus Daukša. Jam rūpėjo visų pirma kalba, nuo kurios gręžėsi lenkėjantis to meto Lietuvos valstybės elitas. Mes gi šį karta kalbėkime apie žemę.

Daugiau kaip 200 metų lietuviai kovėsi už savo žemę su kalavijuočių ir kryžiuočių kariaunomis. Lietuvos valstybės kilimo pradžia sutapo su vokiečių ekspansijos pradžia Pabaltijyje. Jau pirmasis 1197 m. Livonijos kryžiaus žygis palietė ne tik Kuršą bei Estiją, bet ir Padauguvį, kur buvo suduotas smūgis lietuvių ir rusinų ginamai Kuoknesei.

Vyskupas Albertas 1199 m. išsirūpino jau trečią kryžiaus karo bulę ir 1200 m. su 23 kryžininkų laivais pasirodė Livonijoje. 1202 m. vokiečių kolonijos gynybai Tamplierių pavyzdžiu jis sukūrė Kalavijuočių ordiną ir su jo pagalba sėkmingai nukariavo žemes į šiaurę nuo Dauguvos. Kovos su lietuviais iš pradžių vengta – apsiribota tik gynyba nuo jų antpuolių ir lėta ekspansija Padauguviu.

1229 m. kalavijuočiai atsigręžė į pačią Lietuvą: tais metais jų organizuotas žygis į Nalšią vokiečiams buvo sėkmingas. Bet 1236 m. rugsėjo mėnesį kalavijuočių vadovautas pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą baigėsi triuškinančiu pralaimėjimu Šiaulių mūšyje. Žuvo antrasis ir paskutinis Ordino magistras Folkvinas, dauguma Ordino riterių, o jo likučiai 1237 m. buvo prijungti prie Vokiečių ordino, neseniai pradėjusio Prūsijos nukariavimą.

Ši pirmoji stambi Lietuvos pergalė prieš vokiečių ekspansiją atidėjo nuolatinį karą Lietuvos teritorijoje iki XIII a. pabaigos, bet pradėjo formuotis itin pavojinga Lietuvai geopolitinė situacija. Iš dviejų pusių Pabaltijį nukariauti pradėjęs Vokiečių ordinas siekė sujungti savo žemes, o Lietuva atsidūrė tarp dviejų nukariavimo židinių – Livonijos ir Prūsijos.

Prūsiškajai Vokiečių ordino atšakai iki pat 1283 m. daugiausia kovoti teko su prūsais, o livoniškoji šaka tik 1290 m. galutinai įveikė žiemgalių pasipriešinimą. Kartu vyko ir nuolatiniai vokiečių susidūrimai su lietuviais. Lietuviai pasiekė puikias pergalės 1260 m. Durbės, 1270 m. Karusės ir 1279 m. Aizkrauklės mūšiuose – kiekviename iš jų savo galvas paguldė tuometiniai Livonijos magistrai, žuvo daug Vokiečių ordino riterių. Paskutiniai vokiečių nukariauti prūsai (sūduviai, nadruviai, skalviai) ir žiemgaliai taip pat jau buvo pasidavę Lietuvos globai, taigi bent nuo 1274 m. vyko kova dėl Lietuvos vasalų teritorijų.

Tačiau nuolatinis karas dėl Lietuvos prasidėjo 1283 m., ir tai puikiai suprato dar to karo amžininkas Petras Dusburgietis, kuris savo „Prūsijos žemės kronikoje“ įrašė garsiuosius žodžius: „1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“

Nuolatinis karas truko iki lemtingos Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalės Žalgirio mūšyje bei 1411 m. sudarytos Torunės taikos. Vokiečių ordino talkininkų būriuose Lietuvą aplankė visos Vakarų Europos šalių riteriai. Patys Vokiečių ordino riteriai buvo nuolat papildomi naujai užverbuotais nariais, o verbavimui Vokiečių ordinas turėjo tankų savo valdų tinklą Vokietijoje. Atrodė, kad Vokiečių ordino resursai neišsemiami. Tačiau Lietuva rado savo resursų šaltinį – susiskaldžiusios Rusios žemes, kurias buvo palyginti nesunku nukariauti ir rinkti čia karius kovai su kryžiuočiais. Taigi pasirodė, kad priešininkų jėgos yra apylygės, ir tai reiškė, kad kova bus ilga ir sunki.

Galutinai Lietuvos karą su kryžiuočiais užbaigė 1422 m. sudaryta Melno taika – po jos šis karas jau nebeatsinaujino. Vadinasi, prieš kryžininkus ir kryžiuočius Lietuva kovojo 225 metus ir sugebėjo apginti savo žemę ir laisvę. Kovos su kryžiuočiais visiems laikams išliko kaip didvyriškiausias Lietuvos istorijos puslapis.

Kovos dėl savo žemės tuo dar nesibaigė – būta daug kovų su Rusija – pastarosios truko ne trumpiau, kaip kovos su kryžiuočiais, bet baigėsi pralaimėjimu ir valstybės padalijimais. 1918–1920 m. atsikurianti Lietuvos valstybė vėl susidūrė su problema, kaip atsikovoti savo žemę, kurioje galėtų atkurti valstybę. Juk valstybės be žemės būti negali. O į Lietuvos žemę pretendavo kur kas galingesni kaimynai – Vokietija, Rusija, Lenkija. Naujas herojiškasis kovų laikotarpis – Savanorių kovos – baigėsi pergale. Nė viena pėda Lietuvos žemės nebuvo mums padovanota – kiekvienas žemės lopinėlis aplaistytas mūsų protėvių krauju.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *