A.Mišeikis. Pamąstymai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius (22)

Algimantas Mišeikis | alkas.lt, J Vaiškūno nuotr.

Algimantas Mišeikis | alkas.lt, J Vaiškūno nuotr.

Iškylančios problemos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, nėra tik mūsų dienų reikalas. Tai neišspręstos ilgaamžės problemos. Jeigu dabartinė Lenkijos valdžia žiūri į Lietuvą iš aukšto, remia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos autonominius reikalavimus, verčia susimąstyti, kas tai lemia. Ar tie šiandieniniai reikalavimai neina iš ankstesnių Lenkijos valstybės ir lenkiškos visuomenės reikalavimų, vyraujančio požiūrio į Lietuvą ir lietuviškumą apskritai. Gal praeityje pasakytos nuomonės, kas tie lietuviai, pasilieka ir šiuolaikinių lenkų pasąmonėj  ir įtaigoja jų dabartinius veiksmus.

Taip nuo žilos senovės tie patys dalykai buvo suprantami skirtingai. Jau Lietuvos ir Lenkijos susijungimas, Jogailai tampant Lenkijos karaliumi, Lietuvoje buvo suprantamas taip, kad dvi valstybės jungia savo pajėgas viena kitai palaikyti. Deja, šalia šio visiems aiškaus tikslo, Lenkijoj buvo kuriamas mitas, kad Lietuva yra Jogailos „kraitis“, ir ,„dovana“, už karalaitės Jadvygos ranką, bei už suteiktą krikščionybės malonę. Taip net dabar 2013 metais, lenkų veikėjų dėka, leidžiamas lietuviškas kalendorius, kur karalaitė Jadvyga laikoma tariama „Lietuvos krikšto motina“. Taip mums peršama atgaline data, krikšto „motinėlė“, į kurią mes galime melstis sava „pagoniška“ kalba.

Sukurtas ,,šeimyninis“, mitas, vėliau atsispindėjo Adomo Mickevičiaus požiūryje apie šeimyninius valdovų santykius, bet apie tai vėliau.

Kitas, gajus požiūris atsirado po daugelio metų – 16-tame amžiuje, tai diskusija tarp lenko Stanislavo Oržechovskio ir lietuvio (valstybine prasme) Augustino Rotundo. Trumpai apie diskusijos dalyvius: 1. Stanislovas Oržechovskis (Stanislaw Orzechowski 1513-1566), žymus Lenkijos visuomenės veikėjas, Vitemberge bendravo su Liuteriu ir Melanchtonu, bet netapo protestantu. Studijavo Bolonijoj, Paduvoj, Venecijoj, grįžęs į Lenkiją, daugelio literatūrinių darbų autorius. 2. Augustinas Rotundas (1520-0582), Vilniaus miesto vaitas, humanistas, Radvilos  Juodojo bendramintis, Lietuvoje žinomas žmogus. Išgarsėjo dar ir tuo, kad atsiliepė į St. Oržechovskio mintis, išdėstytas jo knygoje „Apologia pro Quinqunx“ (1554m), (gal buvo ir vėlesnis leidimas 1566m). Kokias mintis  šioje knygoje išdėstė tarp kitų Oržechovskis apie Lenkijos valstybę ir visuomenę ir kartu, kaip jis žiūrėjo į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir jos gyventojus.

Pirmiausia Oržechovskis palygina valstybes.  (Tai dar prieš Liublino uniją lenkiškoji nuomonė). Jau pati karalystė, kaip valstybės forma stovi taip aukštai, kad negali būti su niekuo lyginama. Jis tai paremia „triuškinančiais“ argumentais. Žodžiai „karalystė“ suprantama Lenkijos karalystė, žymi sąvokas „Dievo karalystė“, „Dangaus karalystė“, Kristaus karalystė“. O kaip suprasti kunigaikštystę? Čia jau kas kita,– taip Šventame Rašte vadinama „Šėtono kunigaikštystė „Šėtonas – pasaulio kunigaikštis“. Štai taip, argumentai neabejotini ir neginčijami.

O ką Oržechovskis mano apie lenkišką ir lietuvišką visuomenę –  kas tas lietuvis? Priminsiu, kad čia lietuvis suvokiamas tik kaip bajoras, kuris gyveno Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Tas lietuvis švelniai sakant, labai jau nesimpatingas nors ir bajoras.  Taigi; ,,lietuvis, kad ir pats žymiausias (najiznacnejszy) ir vadovaujantis (najprzedniejszy), pačiam menkiausiam lenkui negali būti lygus (w niczem rownym bijc nė mozę) (Lenkiški žodžiai panaudoti tam, kad mūsų seimo nariai, kai balsuos už LLRA pasiūlymus, gerai suvoktų savo vertę).

Bet Oržechovskis nėra Lietuvos bajorams nejautrus, jis pasako, ką turi daryti lietuvis, jei nori būti lygus lenkui. Yra tokia galimybė, bet reikia savo kvailystę pakeisti į išmintį, grubumą ir neišsilavinimą į išpuoselėtą lenkišką natūrą (grubosc w zwiczoną naturę polską). Ką atsakė A Rotundas nėra svarbu. Svarbu tai, kad su tokia nuostata ėjo Lenkijos tuometiniai valdantieji į Liublino uniją, kai tos unijos verkiant prireikė Lietuvai. Lietuvos didikai nenorėjo su tuo sutikti, gynėsi, įrodinėjo, išvažinėjo iš derybų, bet buvo pastatyti į reikiamą vietą.  Karaliui padedant, atimtos ,,ukrainietiškos“ vaivadijos, Liublino unijos aktu, kaip valstybė nustatyta „Rzez Pospolita Polska“, kurią taip suprato visa tuometinė Europa. Valstybė dar vadinosi „Abiejų Tautų respublika“, su joje esančia Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste, dvigubo jungtinio herbo ir dalinio autonomiškumo, bet tie savarankiškumai tik vidaus gyvenimo srityse. Būsimam karaliui nebereikia sėsti Vilniuje į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostą, – vainikavimas Krokuvoje automatiškai atneša Lenkijos karūnoje Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Valdovas renkamas visuotino suvažiavimo, vykstančio b ū t i n a i lenkų valstybės ribose, kitos respublikos teritorijos – periferinės. Karalius visus įstatymus patvirtina lenkišku antspaudu. Oržechovskio žodžiai apie lenkiškos ir lietuviškos valstybių reikšmingumą įgyvendinti beveik pilnutinai.

Antru, būtinu keliu – keisti save, kad turėti ,,išpuoselėtą lenkišką natūrą“, bajorai iš LDK, palaipsniui ėjo. Mokėsi iš Karūnos bendrakilmių ir beveik per tris šimtmečius pasiekė jiems Oržechovskio keliamus reikalavimus. Kai prasidėjo pirmieji padalinimai 18 amžiaus pabaigoje, tiek reformatoriai, tiek senųjų laisvių gynėjai, kultūriškai buvo vieningi – lenkiškos tautos atstovai, nesvarbu, ar vadinosi lenkais ar lietuviais. Nors abi bajoriškos visuomenės – lietuviškoji  ir lenkiškoji buvo sulietos į vieną visuomenę, dalinai išsiskyrė žemaičių bajorai.

Štai kaip apie juos kalba ,,apsišvietęs“ lenkų dominikonas K . Baginskis,  lankęsis Žemaitijoj 1780-tais metais. Bendraudamas su žemaičių bajorais, išskyręs tik stambiuosius dvarininkus ir didikus jis nustatė, kad, žemaičių bajorai yra palaidūnai, girtuokliai, išdidūs, kietasprandžiai, o kvaili kaip balnai, daugumoje neturtingi,  be gerų manierų, v o s  a t s k i r i a m i  n u o  m u ž i k ų . Jų kalba nei šis nei tas, bet ją žemaičiai labai myli, nemėgsta to kuris tos kalbos nemoka. Tik įgėrę ima kažką lenkiškai veblenti. Jie yra prasti, needukuoti, bet nenori m e s t i savo ,,liežuvio“.

Po tokio ,,puikaus“ apibendrinimo nebe toli ir iki fantazijos, kad tokiame krašte lokiai ir moterys gali turėti bendrus vaikus. Nemanytume, kad Mozyriaus ar Oršos bajorai buvo Versalio bendrakilmių lygio, labiausiai Žemaitijos svečiui nepatiko vietinė kalba – ,,liežuvis“, kuri buvo nepageidaujama ne tik  bajoriškoje Žečpospolitos valstybėje, tiek ir naujojoje Lenkijoje. Lietuviškai kabanti Lietuva niekada nebuvo norima mūsų kaimynų, nors lietuvių, Lietuvos sąvoka ir buvo vartojama.

Ne visi džiaugėsi Lenkijos karalystės dieviškumu kaip Oržechovskis. 18 amžiaus pabaigoje, dieviški karalystės spinduliai visai išblėso. Tai matė šviesesni žmonės, jų tarpe Hugo Kolontajus (1750-1812), žymus reformų partijos publicistas. H  Kolontajus, tikrasis 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos kūrėjas, reikalavo panaikinti baudžiavą, matė visus pavojus iš kaimyninių šalių, ypač iš Rusijos. Tautą suprato šiuolaikiškai, kaip visus krašto gyventojus. 1802 metais H. Kolontajus rašo, kad norint turėti visus duomenis apie tautą, šiuo atveju apie lenkų, reikia:

1) aprašyti visus dialektus, 2) žmonių aprangą, 3) vestuvių, krikštynų ir šermenų papročius, 4) žaidimus, muziką ir dainas, 5) rinkti žinias apie žmonių išvaizdą, 6) apie maistą ir jo gamybą, apie pastatus ir jų statybą, 7) apie žemės ūkį, 8) apie amatus, 9) apie liaudies mediciną.

H Kolontajus rekomenduoja tyrinėti viską, kas ir dabar sudaro etnografinio tyrinėjimo pagrindą. Būdamas taip visapusiškai išprusęs ir pastabus, H. Kolontajus kažkaip nepastebėjo Lenkijos valstybėje kitų tautų, Lenkijoj jis matė tik lenkų tautą. Dar daugiau – sprendžiant kalbų klausimą teigė ,,slaviškas šnektas“ (t.y., baltarusių ir ukrainiečių) sulieti su lenkų kalba, o svetimas (t.y., lietuvių) i š n a i k i n t i …

Taip didžiavalstybingumas užgožė išsilavinusį patriotą. Todėl reikėtų savo entuziazmą kiek prigesinti lietuviškiems 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos adoratoriams. Visokios ten menkos išlygos nieko nereiškia prieš pagrindinį valstybės suvienijimo tikslą. Tarp tos konstitucijos kūrėjų nebuvo tokių, kuriems būtų buvusios artimos Johano Gotfriedo Herderio (1744-1803) mintys, apie visų tautų svarbą pasauliui ir kultūrai. Kad nėra nevertingų tautų, kiekviena tauta vienintelė ir nepakartojama. Herderiško požiūrio silpnas reiškimasis lenkų visuomenėje ir 19-me amžiuje ir dabar, trukdo suprasti lietuvių siekius.

Neliečiant ankstesnio Vilniaus universiteto (akademijos) veiklos laikotarpio, universiteto veiklos trumpas laikotarpis (1803-1832) labai reikšmingas. Jis Lietuvai davė Simoną Daukantą, Motiejų Valančių ir eilę kitų, dėl kurių Simonas Stanevičius džiaugėsi, kad „Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko“. Džiaugėsi Vilniaus universitetu ir lenkai. H Kolontajus laiške T. Čackiui (1805) metais giria Rusijos imperatorių Aleksandrą I už tai, kad jis Vilniaus mokslo apygardoje švietimo darbą atidavė į lenkų rankas: taip buvo išgelbėta lenkų kalba. Janui Sniadeckiui H. Kolontajus rašė „Jeigu Vilniuje šviesa nebūtų sužibusi, tai gal būtų visai užgesusi lenkams ir jų kalbai. Pavojaus būta, visa tikroji Lenkija priklausė  Austrijai ir Prūsijai, tad beliko džiaugtis sėkminga Vilniaus universiteto lenkiška veikla. Vilniaus universiteto rektorius S Malevskis 1818 metais rašo kuratoriui, kad būtų naudinga surinkti liaudies dainas, papročius, sužymėti vietovardžius, tai padėtų išaiškinti slavų tautų istoriją, jų ribas ir išplitimą, o kad čia pat yra ne slaviška lietuvių tauta, universiteto rektorius nemato.

Jei palyginsime su Tartu universitetu, kuris kaip imperatoriškasis įsteigtas 1802 metais, tai jame nuo 1803 metų jau dėstyta ir estų kalba, greitai ir latvių. Beveik trisdešimties metų laikotarpis pasirodo buvo per trumpas, kad įsteigti, plačiai aplinkui kalbančių, kalbos katedrą.

K. Kontrimas, universiteto bibliotekininkas, 1822 m. memoriale išdėstė pageidavimą įsteigti lietuvių kalbos katedrą. Imperatoriško Vilniaus universiteto vadovybei, tokie tikslai nebuvo aktualūs, nors universitete kurį laiką buvo dėstoma arabų ir persų kalbos. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesoriams netrūko gyvenimiško supratimo. Janas  Sniadeckis (1756-1830) sakė: ,,kraštas neturės tikro švietimo ir talentų, jeigu jų nebus ieškoma tarp visų klasių žmonių“, o kada Žemaitijos bajoras Dionyzas Poška pradėjo rinkti etnografines senienas ir rašyti lietuvių kalba nors jo veikla buvo su gera fantazijos  doze, tai iš šviesių Vilniaus protų susilaukė tik pašaipos per ,,Wiadomosci Brukowe“ paskvilius. Nepatiko J. Sniadeckiui ir vyskupo J. A. Giedraičio veikla, kai šis  sumanė leisti Šventą Raštą lietuviškai, laiške A. Čartoryskiui rašė, kad  ,,apie tą vyskupą nieko gero negali parodyti“. Lenkiškiems profesoriams labiausia netinka lietuvių kalba.

Poetas Adomas Mickevičius, savo kūryba lietuviška tematika, toks savas ir brangus lietuviams, jis buvo kelrodis lietuvių kūrėjams, net simboliškai nuo jo paminklo papėdės 1987 metais Lietuva išėjo į išsilaisvinimo žygį. A Mickevičiaus didžiulis noras, kad būtų atkurta, padalinimais sugriauta tėvynė, atvedė jį į romantinį tos tėvynės idealizavimą. Poeto patriotizmas audringai parodomas „Vėlinių“ Konrado didžiojoje improvizacijoje. Kartu „Vėlinių“ penktoje scenoje, kunigo Piotro vizijoje pranašaujama apie Lenkijos prisikėlimą.  Atrandama mesijanistinė „Šventoji Lenkija“, kuri suprantama kaip kalamas prie kryžiaus Kristus. Kas ją kala? Tai tie patys  trys budeliai-valstybės padalintojos:  Rusija, Austrija ir Prūsija. A Mickevičiaus vaizduotėje, Lenkija prisikels kažkokio triveidžio laisvės vietininko dėka, jis prikelsiąs tautą. Tautos (t.y., lenkų) kančiomis bus nuvalytos visos žemės tautos, sujungtos  į ,,tautų tautą“. Dėl šio didžio tikslo A. Mickevičius nenorėjo jokio skaldymosi. Jis sakė: ,,lietuvis ir mozūras yra broliai; argi broliai ginčijasi dėl to dėl to, kad vienas turi Vladislovo kitas Vytauto vardą. Jų pavardė yra ta pati-lenkų pavardė. „Realybėje „tautų tautą“ ėmėsi kurti Pilsudskis, bet ne didžių  poeto išgyvenimų, o durtuvų pagalba, ką ukrainiečiai bei lietuviai gerai žino.

Garsus istorikas J Lelevelis, kurį net pats K. Marksas gyrė, turėjo būti akylesnis, bet Lietuvos atžvilgiu ir jam atrodė, kad „dvi broliškos tautos, Lietuva ir Lenkija, kaip v i e n i n t e l i s istorijoje pavyzdys, a m ž i n a i surištos drauge į vieną kūną ir net į vieną tautą susietos“.

Amžinai suvienyti, tik šį kartą su „didžiąja Rusija“ norėjo visi, pradedant carais ir baigiant Gorbačiovu, labai dėl jos nesėkmių sielojasi Putinas. Daug anksčiau kaip Šventoji Lenkija atsirado „Šventoji Rusija  arba „trečioji Roma“, vėliau pasivertusi „viso pasaulio proletariato tėvynė“. A. Mickevičiaus laikais „Šventosios Rusijos“ kūrimui vadovavo caras, vykdė gausinga valdininkija ir pravoslaviškoji dvasininkija, kūrimo akciją „šiaurės vakarų krašte“ paremti galėjo kariuomenės pulkai patrankų salvės ir kazokų nagaikos. Kas nenorėjo „Šventosios Rusijos, tiems buvo Sibiras – vieta persigalvojimui ir pasitaisymui“. Šios dvi šventumo ir amžinumo sąvokos tarpusavyje stipriai kovojo, bet viename punkte sutarė: lietuviškai kalbančių kraštų ir žmonių neturi būti.

Lietuvos didikų dažnai buvo  rodomas valstybinis separatizmas, Lenkijoj sutinkamas kaip priešiškas veiksmas.  Ryškiausias tokio separatizmo atstovas Jonušas Radvila. Devynioliktame amžiuje, lenkiškoji visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dar svajojo apie 1772 metų sienas ir kas kitaip manė, nors ir lenkiškai rašė, buvo nepakenčiami, kaip antai Teodoras Narbutas su savo „Lietuvių tautos istorija“.

Teodoras Narbutas (1784-1864) atstovavo tą lenkakalbį lietuvišką patriotizmą, kuris bendravo su lietuviškos raštijos atstovais ir nebuvo priešiškas lietuvių kalbai. Panaši tolerantiška kryptis plačiai reiškėsi Suomijoj, kur švediškai kalbantys šviesuoliai rinko suomišką folklorą, vadovavo visuomeniniam gyvenimui, nesikratė suomių kalbos ir tapo tautinės Suomijos kūrėjais ir gynėjais. Užtenka paminėti pradedant E. Lionnrotu (1802-1884) surinkusiam sakmes „Kalevalai“, prisimenant pasaulyje garsų kompozitorių J. Sibelijų (1865-1957) ir baigiant Suomijos gynėju maršalu Karlu Gustavu Manerheimu (1867-1951). Todėl ten visiškai kitokie santykiai tarp suomių ir „švedakalbių suomių“.

Mūsuose gi, kai popiežius Jonas-Paulius II, susirinkusius į Šv. Dvasios bažnyčią, pavadino ,,lenkų kilmės lietuviais“, pastarieji kone žado neteko. Besikurianti lietuviška visuomenė neturėjo pagalbininkų ar sąjungininkų. Tai parodo toks T. Narbuto vertinimas, kurį išsakė H. Šmitas (H. Szmitt). Prikišęs Narbutui mokslinio kritiškumo stoką, pagrindinį akcentą uždeda kitur: „Be to, turime Lietuvos istorikui padaryti dar ir kitą priekaištą, d a u g   s v  a r b e s n į, nes liečiantį dvasią, kurioje veikalas parašytas.

Narbutas yra išimtinai lietuvis, kuris mums ir šiandien primena tą provincinį separatizmą, tokį pražūtingą bendriems reikalams, nes sutraukiantį tautinį ryšį šimtmečiais kurtą ir tokį priešingą visuotinei gerovei.

Nepageidautina ir naikintina pasirodo ne tik kalba, bet ir dvasia. Taip susisteminus visas mintis, pradedant Oržechovskiu ir pasirodžiusias vėliau, Vilniaus lenkiškosios katalikų bažnyčios kurijos globoje, atsirado teologinės minties tikri „šedevrai“. Pirmas – „lietuvių kalba chamiška ir pagoniška, todėl Dievui nepatinkanti ir antras – „Dievas lietuviškai nesupranta“. Šios „mintys“, skirtos prastuomenei, buvo veiksmingos ir sėkmingai platinamos ir prilygsta carinių žandarų veiklai gaudant knygnešius.

Dvidešimtame amžiuje mažai kur buvo atsisakyta ankstesnių stereotipų. J Pilsudskio kuriama Didžioji Lenkija atnešė mums Vilniaus krašto okupaciją, kurios, dabartinės Lenkijos užsienio reikalų  ministras nelaiko okupacija. Europos sąjungoje esančios valstybės dalies neprisijungsi – daugiausia ką galima, tai sukurti autonomiją, tad ir veikiama ta kryptimi.

Keisčiausia, kad „Šventosios Lenkijos“ ir „Šventosios Rusijos“ adoratoriai sugebėjo surasti bendrą kalbą, jie jau nebesipeša tarpusavyje kaip 19-me amžiuje, o kovoja už lenkų ir rusų kalbų teises Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Klaipėdoje. Mums norėtųsi, kad visi tie anksčiau minėti požiūriai būtų užmiršti ir daugiau prisimenami šviesių žmonių pasakymai,  kaip kad žymaus kalbų tyrinėtojo Jano Bodueno de Courtenais (Kurtene,1845-1929) jo žodžiai,  kad „Lenkija kaip valstybė prikelta ne tam, kad papildytų valstybių-hienų būrį“, arba Irži Giedroico (1906-2000), jo leidžiamoje „Kultūroje“. Gyvendamas emigracijoje, gerai suprato koks didžiausias pavojus yra Rytų Europai, kad stiprios ir savarankiškos Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybės yra vienas iš pagrindinių Lenkijos tikslų. Dabartiniams Lenkijos vadovams, tos mintys nedaro reikiamo įspūdžio. Jie geriau LL Rinkimų Akcijos rankomis kuria Lietuvoj antrą Padniestrę, ką sukurs jų bičiuliai Latvijoje ir Estijoje – pamatysime netrukus.

Literatūra ir šaltiniai:
J Rainys P.O.W. Lietuvoje. Spaudos Fondas Kaunas, 1936 m.
K. Prapuolenis. Lenkų apaštalai Lietuvoje. Kaunas, 1938 m.
T.K. Derry. Skandinavijos istorija. Baltos lankos.1995 m.
P. Rabikauskas. Lietuviškos apraiškos Vilniaus universitete. Roma K A mokslo darbai t. II 1987 m.  I . Lukšaitė. Reformacija Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius
V. Maciūnas. Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje. Kaunas 1939 m.
A. Maceina. Raštai. XIII. Margi raštai. Vilnius, 2007 m.
Kleine enzyklopaedie  Leipzig 1959 m.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *