J. Dirvonėnas. Senoji legenda – 2013? (4)

© www.torange.biz nuotr.

© www.torange.biz nuotr.

Neseniai gavau laiškelį iš pažįstamų, jau daug metų globojančių senelius svetimame karšte. Turtuoliais, aišku, jie netapo, nors Lietuvoje jau buvo žinomi kaip gabūs menininkai. Kūrė vaidmenis spektakliuose ir trumpuose filmuose. Bet jų Lietuvoje nereikėjo. Tik jiems patiems Lietuvos vis dar reikia. Vis prisimena ir prisimena tarsi ir neišvaizdžias gimtinės lygumas. Sklandžia kalba laiškelius parašo. O šį kartą ėmė ir atsiuntė naują seniai girdėtos legendos versiją. Nežinau, ar patys sukūrė, ar rado kažkurioje lietuviškoje internetinėje svetainėje.

Pagal ją žmogui Dievas skyręs tik 20 metų, karvei – net 60, o šuneliui – 20. Supyko žmogus, tai išgirdęs ir ne paprašė, o pareikalavo, kad tuos karvės ir šuns metus jam pridėtų. Dievas atsiduso ir sutiko.

Jei kas prisimenate senąją legendą, tai joje sakoma, kad Dievas davęs po 30 metų žmogui, arkliui, šuniui ir beždžionei, pasakydamas visiems, ką jie turės daryti. Kadangi visi, išskyrus žmogų, liko nepatenkinti savo likimu ir grąžino Dievui po 20 metų, tai dabar žmogus pirmuosius trisdešimt metų gyvena, kaip Dievas jam ir buvo numatęs. Po to likusius dvidešimt „aria“. Sulaukęs penkiasdešimties, saugo, ką sukaupė, nuo tų, kas į tai kėsinasi, o po septyniasdešimties linksmina vaikaičius, su jais žaisdamas. Žinoma, jei tėvai leidžia ir jei patys vaikaičiai nelaiko jo beždžione.

Bet dabartinių žmonių kartoms kažkas sukūrė naują gyvenimo tvarkaraštį. Pirmuosius trejus metus kai kam nusišypso laimė pabūti su mama ir visą laiką rėkti „Noriu!“. Tačiau Mama jį vis tiek vadina „Mano saulyte, spindulėli…“. Trumpas tas „spindulėlio“ gyvenimas. Tiesa, kai kas ir jo neturi, nes iškart po gimimo atsiranda „gyvybės langelyje“ ir pradeda kelionę po visokiais vardais vadinamus kalėjimus: kūdikių namus, vaikų namus, įdarbinimo įstaigas, globos namus.

Sulaukus trijų jau reikia kulniuoti į pirmąją laisvės atėmimo vietą – „vaikų darželį“ (dilgėlyną ir usnyną). Ten tave pagal Danijos (???) mokslinčių nurodymus išmokys, kad Frederikas turi tapti Frida ir žaisti Pepę Ilgakojinę, o Frida tuo metu su draugėmis žais piratus. Labai svarbu, kad Frida ir Frederikas išmoktų reguliariai pasikeisti apatinėmis kelnaitėmis. Kai ateis laikas eiti į mokyklą, jau turėtum nebežinoti, ar esi berniukas, ar mergaitė, nes tai – visai nebesvarbu.

Nuo 6-7 metų teks šliaužti į mokyklą, kurioje daug kur įsivyravo patyčios ir smurtas: arba tu būsi „žertva“, arba iš kitų tyčiosiesi. Šiuo atžvilgiu, kaip sako visokie tyrimai, net pirmaujame „euro sąjungoje“. Baigiant mokyklą privalomai įsisavinsi „tolerantiško jaunimo“ programą: sužinosi, kad yra ne dvi, o net šešios lytys, todėl turėtum nedelsiant „viską išbandyti“ ir galėsi pasirinkti kuo būti: kokį pusmetį vyru, o paskui moterimi, po to – abiem iš karto, kol galų gale tapsi belyčiu. Aišku, tau neberūpės, kad ir Lietuva, ir visa Europa beviltiškai sensta. Tave jau įtikino: jokių įsipareigojimų.

Ir štai mokyklą baigei. Tada palakstai pusdienį po miestelį tėvų nupirktu automobiliu arba įsispraudi pas tuos, kurie automobilius jau turi. Pro visus langus laidai balionus ir kiek begalėdamas spaudi garso signalą. Kaip tą dieną užbaigei, nebeprisimeni. Ir argi tai svarbu: juk esi tik nelabai švaraus oro pripūstas balionas. Pasitaiko, kad tave kažkas praduria ir … viskas pasibaigia. Nebereikės būti nei arkliu, nei šunimi, nei beždžione. Atia, Freda-Frederikai…

Trumpa tragikomedija pasibaigė. Na ir gerai, nes kokia prasmė toliau vegetuoti: arklys nors žinojo, kuo jis skiriasi nuo kumelės, o šuo – nuo kalaitės. O tu nieko nebežinai. Ar tu Budrys, ar Budrė, Butkus ar Butkė, Sutkus ar Sutkė, Baliulis ar Baliulė. Tu net negalėjai pasakyti, kad esi lietuvis arba lietuvė, nes tavo tapatybės dokumentuose apie tai niekur neparašyta. O jei kartais vis dėlto prisimintum, kad tikrai esi lietuvių tautos atstovas, kad turi vieną iš turtingiausių pasaulyje etninį paveldą, kad nori turėti SAVO gimtinę, tai iš tokios keistos, jokiame žemėlapyje nepažymėtos „LRT“ valstybės tuoj pat pasirodys kokia nors „miliūtė“ ir pradės klykti: „Nacis, neonacis, pacas, pajacas…“ O jeigu dar iš džiaugsmo, kad sulaukei Vasario 16-osios at Kovo 11-osios, sugalvotum su draugais išeiti į Laisvės alėją ar karaliaus Gedimino prospektą, tai tave iškart apsups policijos eskadronai su garsiakalbiais. Jie tau pasakys, kad gali demonstruoti Balbieriškyje arba Šapnagiuose. Jei vis tiek norėsi žengti ant prospekto grindinio, policija teisėtai panaudos spec. priemones, o Kėdainių arba Akmenės teisėsaugininkai nedviprasmiškai paaiškins, kad jėgos struktūros jokių įgaliojimų neviršijo. Tai tu buvai neteisus, nes toje alėjoje arba prospekte jau seniai valdžios numatytos oficialios „kultūrinės priemonės“ ir tam visa erdvė išdalinta centimetro tikslumu. Jei dar priešinsies, iššoksi pats iš devinto aukšto, prigersi avies pėdoje arba būsi surastas daugiaaukščio rūsio kampe. Jei liksi gyvas, kokia nors Varna Austėja su Chamentatoriumi Nepolitiku rodys į tave pirštais ir spiegs: „Išsižiojęs buduli, kaip tu drįsti nešioti poeto Maironio portretą ir karaliaus Gedimino atvaizdą? Kodėl tu nenešioji Stalino, Putino, ar kokio nors Briuselio e-es prezidento? Argi tu dar nežinai, kad dabar reikia būti euro-piliečiu, o dar geriau – pasaulio piliečiu? Ach, tu seniena, atsilikėli nacionaliste, netolerante…

Bet gal tau pasisekė? Gal po išleistuvių laukia nors ir trumpas, bet lyg ir žmogiškas gyvenimas: studentauji, draugauji… Gal net pajunti, kad yra tikra Meilė, nors tau vis bliovė ir dabar tebebliauna, kad jokios meilės nėra? Gal net sukuri Šeimą, nors aplink tave iš visokių pakampių šnypščia, jog esi senamadiškas, kada dabar reikia bandomųjų „partnerysčių“, o naujausi bandymai esą neginčijamai rodo, kad didžiausi malonumai laukia, jei bus du ar trys „partneriai“ vienu metu? Kai gausi AIDS, tavim pasirūpins galingos nevyriausybinės organizacijos ir dar galingesnės „farmacijos“.

Jei prieš šią purvo laviną atsilaikei, tada tau gal tikrai pasisekė. Juk gali taip atsitikti, kad mylėsi ir būsi mylimas, dirbsi mėgiamą darbą, nekreipsi dėmesio į tuos, kurie tau kasdien kuo įžūliausiai meluoja: „Mes mylim maistą ir žemas kainas…“ Juk tu žinai, kad maistą galima tik mėgti, o artimuosius mylėti. Normalios kainos už geras prekes iš tikrųjų būna, bet ne „prekybcentriuose“. Ir prasmingą Žmogaus gyvenimą sau ir savo artimiesiems pats susikursi, netapdamas nei ARKLIU, nei ŠUNIMI, kaip buvo pranašauta senoje legendoje arba naujose, iškreiptose jos versijose.

Tačiau kiek yra tų, kurie lieka žmonėmis iki paskutinės gyvenimo akimirkos? Nejaugi jų vis mažiau, kaip tau rėkia purvasklaida su miliūtėmis, pumprickaitėmis, greitais ramanauskais ir valatkomis bei visu tuntu jų pasekėjų? Tie, kuriuos jie jau „robotizavo“, greitai įsitikina, kad draugų nėra, nes yra tik interesai. Jie pradeda ilgą vargšo kuino gyvenimą. Tas ilgis, žinoma, priklauso nuo to, kaip randi pašaro ir kokį guolį pavyksta susirasti. Ir taip ari, tempi vežimus – iki šešiasdešimties su trupučiu. Tiesa, kai kuriems arkliams tenka šuoliuoji per kliūtis ir plėšytis lenktynėse ant ledo ir žvyro, lakstyti aplink kamuolį ir tikėti, kad jie tapo „pusdieviais“, nes kamuolio gaudymas esąs antroji (net kažkodėl lietuviška) religija. Tave net per televiziją rodo, nors esi viso labo tik pasamdytas arklys. Neilgai rodys, nes paskui išmes, kaip dvėselieną. „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ (Gal esi girdėjęs apie tokį filmą?)

Liko paskutinis tarpsnis, kai jau nebežinai, kas esi. Šuns rolei netinki, nes tam reikia tik veislinių, už kuriuos moka dešimtimis tūkstančių eurų, svarų ar dolerių. Bet jiems tu nepavydi, nes ant sofų ir kilimų jie vartosi labai trumpai, kol šeimininkams nusibosta. Tada juos išmeta į gatvę, pamiškę arba užmigdo. Dabar ir naujas verslas atsirado: iš tų išmestųjų kailinius siuva, o jų mėsą į prabangias dešras deda. Nušauti arba nudvėsę arkliai jautieną puikiausiai atstoja. Beždžionėmis dabar irgi nedaug kas domisi, nes jaunimėlis ne į zoologijos sodus, o į „akropolius“ sliūkina. Beždžiones jie pamato tik internete, kai zoologijos mokytojas liepia pažiūrėti.

Taigi, jei Dievas dar tavęs neatsiėmė, kiurksai kaip senas suvargęs ciuckelis valdiškos poliklinikos koridoriuose, bet niekam tu nebeįdomus. Vaikai tuo metu jau seniai patys arkliais pavirtę „aria“, o vaikaičiai gyvena „veidaknygėse“, „tūbuose“, „tviteriuose“ ir t.t. Bendraamžius pažįsta tik iš „antro galo“ arba susitikę griebiasi peilio, kasteto, pistoleto. Juk filmukuose kas turi ginklą, tas ir „supermenas“. Ir kas gi nenori būti supermenu?

Bet kai viskas nusibosta, lieka eutanazija. Tačiau tokių jau ir Dievas nebeatpažįsta. Sako: „Aš tokių tikrai nekūriau…“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *