Kviečia E.Jasulaitytės tekstilės kūrinių paroda „Žiemos vakaras“ (0)

E.Jasulaitytės parodos eksponatas

Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) Parodų salėje nuo vasario 11 iki kovo 15 d., tekstilininkės Eglės Jasulaitytės paroda „Žiemos vakaras“. Įėjimas nemokamas.

Į šią parodą susidėliojo kūriniai sukurti žiemos vakarais, vienatvės valandomis, temstančios dienos šviesoje. Pats metų laikas nuteikia svajingai ir ilgesingai nuotaikai, minčių glūdėjimui viduje, maldai.

Vienatvės valandos savuose namuose, palinkus ties rankdarbiu, kūriniu, menu, susitelkimo reikalaujančiu darbu, tarsi meditacija atveria duris į kitas būties plotmes, tik nuspėjamus, bet realiai išgyvenamus horizontus.

Pasitinkant atkeliaujančias mintis apie grožį, žemę, tikėjimą, laisvę, norėtųsi tarti keletą išteisinančių žodžių vienatvei. Kartais reikia atsitraukti nuo artimųjų, kad vienumos šviesa nušviestų jų pavidalus. Padarytų nežemiškais, nemirtingais, paaiškintų meno kalba, tai kas kasdieniškais žodžiais neaptariama.

Vakaro tyloje perregimi angelai susirenka pasėdėti ant palangės ir pakalbėti apie grožį. Kaip nugirsti jų pokalbį težino ramybės sklidinieji arba palikti namuose vieni. Visai kaip vaikystėje, kai tekdavo laukti grįžtančios mamos ir sėdėti kambaryje taip tyliai, kaip gali tik vaikai arba laukiniai žvėrys, kurių būtis susilieja su slenkančiu laiku.

Pro vakarėjančius langus veržiasi  žemės baltumas ir nenori vakaro atiduoti temstančio dangaus glėbin. Viltis kaip ir paguodos mintys kyla iš žemės ir permaldauja dangų.

E.Jasulaitytės parodos eksponatas

Tomis keistomis valandomis kai yra prasidėjusi prieblanda, bet dar nesutemę, nors visi žibintai gatvėje ir namuose jau uždegti, pranašauja naktį dar dienai pilnai nepasitraukus, gali pajusti, kaip šviesa, kurios negalėtum įvardinti nei diena nei naktimi pakelia nuo žemės ir tarsi prašo palikti kasdienybę ir skverbtis už galimybių ribos. Tai kiekvienos laisvės pradžia.

Švelni žydrynė, pragiedrulys, kurio vis niekaip negana – tikėjimas, pareinantis kiekvieną vakarą į namus, pakviestas maldos švytėjimo nuaustu keliu.

Tai ne tik minčių, bet ir realių daiktų – tekstilės kūrinių – paroda. Kas dar labiau galėtų įtraukti į buvimą už laiko ribų, kaip tekstilė, rankdarbis, senasis amatas, siūlai tarp pirštų.

Parodoje pateikiu tik dalį įspūdžių apie senąsias tekstilės technikas, tarsi atnaujintas individualaus, asmeninio požiūrio, bandant sukurti meno kūrinius, kurie kalbėtų ir guostų, suteiktų ramybės.

Vaizdas kuriamas siūlais gimsta lėtai, nepaklūsta skubančio pasaulio ritmui. Todėl ir žavi meno galia sustabdyti laiko tėkmę, suteikti amžinybės pojūtį.