V.Bagdonavičius. Nepriklausoma Lietuva Vydūno akiratyje (0)

Vydūnas

Vydūnas

Vy­dū­nas, bū­da­mas pro­duk­ty­vus dra­ma­tur­gas, ori­gi­na­lus mąs­ty­to­jas bei Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ri­nin­kas – prak­ti­kas (re­ži­sie­rius, di­ri­gen­tas, švie­tė­jas, gim­to­sios kal­bos puo­se­lė­to­jas), kar­tu ste­bė­jo ir so­cia­li­nę, po­li­ti­nę bei kul­tū­ri­nę lie­tu­vių tau­tos ir vals­ty­bės rai­dą, pa­gal sa­vo ga­li­my­bes sten­gė­si ją įta­ko­ti, re­ko­men­duo­da­mas jo­je pri­tai­ky­ti sa­vo su­si­for­muo­tus hu­ma­niz­mo prin­ci­pus.

Šiai in­ten­ci­jai skir­ta be­veik vi­sa jo tiek Ma­žo­jo­je, tiek Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je, ypač ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais, skelb­ta pub­li­cis­ti­ka bei eseis­ti­ka. Šios Vy­dū­no kū­ry­bos sri­tys iki šiol dar ne­nag­ri­nė­tos, dar ne­iš­ryš­kin­tas ir jo­se dės­to­mas po­žiū­ris į ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­jas. Dau­ge­lis iš tų ak­tu­a­li­jų bū­din­gos ir šian­die­ni­nei Lie­tu­vai. Tad ir vy­dū­niš­ka­sis po­žiū­ris į jas taip pat te­bė­ra ak­tu­a­lus.

Gai­rės lais­vė­jan­čiai tau­tai

Taip jau lem­ta Lie­tu­vai, kad tik­rie­ji jos abie­jų ne­pri­klau­so­my­bių – 1918-jų ir 1990-jų me­tų – kū­rė­jai bu­vo ne po­li­ti­kai pro­fe­sio­na­lai, ne ko­kie re­vo­liu­cio­nie­riai, o kul­tū­ros žmo­nės. Pir­miau­sia ant jų pe­čių iš­ti­siems de­šimt­me­čiams gu­lė nie­kie­no ne­už­dė­tas, o jų pa­čių už­si­krau­tas rū­pes­tis dėl to, kad pa­ti tau­ta iš­lik­tų gy­va. O gy­va – tai su aiš­kia sa­vi­mo­ne, ku­rian­ti, tu­rin­ti sa­vą bal­są ir ge­ban­ti juo ką nors pa­sa­ky­ti pa­sau­liui.

Ka­žin ar 1918-ai­siais bū­tų už­te­kę mo­ra­li­nei tei­sei į ne­pri­klau­so­my­bę pa­grįs­ti vien tik pri­mi­ni­mų apie lem­tin­gas ko­vas su kry­žiuo­čiais, apie Min­dau­go su­vie­ny­tą Lie­tu­vą, apie bu­vu­sią Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ga­lią, Vy­tau­to šlo­vę ar bu­vu­sią ben­drą Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bę? Ar ne­bu­vo jau vi­sam tam su­ėję is­to­ri­nės se­na­ties ter­mi­nai? O jei­gu vi­sa to­ji gar­bin­ga pra­ei­tis vėl at­gi­jo tau­tos są­mo­nė­je, vėl bu­vo ypa­tin­gai su­ak­tu­a­lin­ta pas­ku­ti­niai­siais XIX a. ir pir­mai­siais XX a. de­šimt­me­čiais – tai kie­no gi dė­ka? Kie­no pa­stan­gų dė­ka 1904 m. ge­gu­žę at­si­ra­do ak­tas dėl lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mo pa­nai­ki­ni­mo?

Ka­žin ką bū­tų reiš­ku­si to­ji gar­bin­ga is­to­ri­nė pra­ei­tis ne tik be šio ak­to, bet ir be draus­tų „Auš­ros“, „Var­po“, „Tė­vy­nės sar­go“, be šven­to­sios kon­tra­ban­dos – knyg­ne­šys­tės, be moks­luos­na be­si­ver­žu­sios lie­tu­viš­ko­sios švie­suo­me­nės įgy­tų ži­nių ir di­plo­mų, be jų pa­bu­du­sios tau­ti­nės sa­vi­mo­nės, be kla­si­ka ta­pu­sių li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių, be lie­tu­viš­kų­jų dai­lės pa­ro­dų, kon­cer­tų, vai­di­ni­mų, be įvai­rių bū­re­lių, drau­gi­jų, kon­fe­ren­ci­jų, be gy­vo tau­tos žmo­nių ben­dra­vi­mo? Vi­sa tai su­da­rė gy­vą kul­tū­ros kon­teks­tą. Ir tik ja­me te­ga­lė­jo su­dyg­ti, stieb­tis ir bręs­ti po­li­ti­niai tau­tos sie­kiai. O jų sė­jė­jai, puo­se­lė­to­jai ir bran­din­to­jai bu­vo tie pa­tys kul­tū­ri­nin­kai, ku­rie ir pa­čią kul­tū­rą kū­rė. Dau­ge­lis jų ėmė­si stip­rin­ti ir ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę ir tai da­ry­da­mi el­gė­si oriai ir gar­bin­gai.

Vy­dū­nas bu­vo vie­nas iš to­kių ak­ty­vių­jų kul­tū­ri­nin­kų. Tie­sa, jis ne­bu­vo Di­džio­sios Lie­tu­vos vei­kė­jas. Kaip kū­rė­jas jis iš­au­go ir su­bren­do Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je ir sa­vo kul­tū­ri­nę prak­ti­nę veik­lą sky­rė bū­tent jai gai­vin­ti ir stip­rin­ti. Ta­čiau vi­sa sa­vo raiš­ka, ypač kū­ry­ba, jis ne­iš­si­te­ko vien tik jo­je. Tos raiš­kos te­ri­to­ri­ja bu­vo ne tiek ge­og­ra­fi­nė, o dau­giau dva­si­nė erd­vė – vi­sa lie­tu­vių tau­ta. „Iš aukš­to­jo skry­džio Vy­dū­no dva­sia ne­sky­rė se­no­vi­nės Skal­vių že­mės į kai­rį­jį ir de­ši­nį­jį Ne­mu­no kran­tus, ne­sky­rė Lie­tu­vos į Ne­mu­no že­mu­pį ir aukš­tu­pį. Jam rū­pė­jo vi­sa tau­ta, žmo­nės, kal­ban­tys tos pa­čios kal­bos tar­mė­mis ir pa­na­šaus bū­do, pa­na­šių dai­nų ir se­mian­tys van­de­nis iš lie­tu­viš­kai jau prieš ne­at­me­na­mus am­žius pa­va­din­tų upių“, – taip po Vy­dū­no per­lai­do­ji­mo 1991 m. ra­šė prof. Vy­tau­tas Land­sber­gis (7).

Tam­pres­ni Vy­dū­no ry­šiai su Di­dži­ą­ja Lie­tu­va pra­si­de­da įpu­sė­jus pir­ma­jam XX a. de­šimt­me­čiui, t.y. įsi­bė­gė­jant jo pa­ties kū­ry­bos skry­džiui. Jau bu­vo pa­ra­šy­tos ir Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je su­vai­din­tos di­džio­sios jo dra­mos – tri­lo­gi­ja „Am­ži­na ug­nis“ bei mis­te­ri­ja „Pro­bo­čių še­šė­liai“. Šios dra­mos jau ne­be apie gė­din­gai at­ro­dan­tį maž­lie­tu­vių nu­tau­tė­ji­mą, ku­ris bu­vo pa­šie­pia­mas tuo me­tu pa­ra­šy­to­se ir vai­din­to­se ko­me­di­jo­se, o apie eg­zis­ten­ci­nes tau­tos ir žmo­gaus pro­ble­mas. 1908 m. iš­leis­ti „Pro­bo­čių še­šė­liai“, tar­si vi­su de­šimt­me­čiu už­bėg­da­mi už akių pa­čiai tau­tos po­li­ti­nės lais­vės de­kla­ra­ci­jai, jau įsak­miai klau­sė, var­dan ko tau­tai rei­kia siek­ti lais­vės? Ar at­si­vė­ru­sio­je po­li­ti­nės lais­vės an­go­je tau­ta įžiū­rės ta­ką, ve­dan­tį į ten, kur at­si­ve­ria dva­sios re­gra­čio pla­ty­bė ir gel­mė, t.y. jau ne­be iš­vir­ši­nė, o tik­ro­ji lais­vė?

Ši mis­te­ri­ja bu­vo tar­si sa­vo­tiš­kas „įspė­ji­mas“ apie lais­vės „grės­mę“. Ta­da vi­si bent kiek at­ku­tę tau­tos vai­kai tos lais­vės la­bai no­rė­jo, tik ne vi­si ti­kė­jo, kad ji at­eis. Vy­dū­nas bu­vo tarp tų, ku­rie ti­kė­jo. Ta­čiau jam to­ji lais­vė ne­be­bu­vo sa­vai­mi­nė ver­ty­bė, to­dėl jis to­kius klau­si­mus ir kė­lė, rei­ka­la­vo su­si­mąs­ty­ti, ką vis dėl to rei­kės da­ry­ti, kai ji ims ir at­eis, ar ji ne­pra­puls „gy­ve­ni­mo pa­viršiaus da­ly­kuo­se“.

Gy­ve­ni­mo pa­vir­šiaus da­ly­kų są­vo­ka Vy­dū­no ter­mi­no­lo­gi­jo­je at­si­ras jau ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais, o per lai­ko­tar­pį nuo „Pro­bo­čių še­šė­lių“ pa­si­ro­dy­mo iki 1918 m. va­sa­rio16 d. ak­to jis pats ener­gin­gai dar­buo­sis tiek tam, kad lau­kia­mo­ji lais­vė at­ei­tų, tiek tam, kad jai at­ėjus bū­tų aiš­ku, ką tau­tai de­rė­tų da­ry­ti to­liau. 1911 m. pa­si­ro­dęs fi­lo­so­fi­nis trak­ta­tas „Mū­sų už­da­vi­nys“ de­di­kuo­ja­mas „Lie­tu­vių tau­tai, pen­kiems šim­tams me­tų su­ka­kus po Di­džio­jo mū­šio“. Tą­ja de­di­ka­ci­ja pri­me­na­ma Žal­gi­rio mū­šio su­kak­tis. O pa­ti kny­ga kal­ba apie ki­tą tau­tos tuo me­tu jau pa­siek­tą per­ga­lę – jos iš­li­ki­mą per prie­spau­dos šimt­me­čius, jos dva­si­nį at­si­ga­vi­mą, pa­bu­di­mą iš le­tar­go.

Tai, kas vyks­ta pa­bu­du­sio­je tau­to­je, esąs ge­riau­sias ar­gu­men­tas pa­raiš­ko­je į ne­pri­klau­so­mą bū­tį. Apie tai kal­ba­ma ir per pa­tį šio mū­šio ju­bi­lie­jų – 1910 m. lie­pos 24 d. – Til­žė­je su­vai­din­to­je mis­te­ri­jo­je „Mū­sų lai­mė­ji­mas“ (iš­leis­ta 1913 m.). „Mū­sų už­da­vi­nio“ pa­grin­di­nė in­ten­ci­ja – pa­dė­ti tau­tai su­si­ras­ti pra­smin­gą ke­lią žmo­ni­jos rai­do­je. To ke­lio pe­ri­pe­ti­jos čia ir aiš­ki­na­mos. Vy­dū­nas su­for­muo­ja pa­grin­di­nį, jo ma­ny­mu, už­da­vi­nį lais­vės sie­kian­čiai tau­tai. Jį įvar­di­ja dar prieš „Mū­sų už­da­vi­nio“ pa­skel­bi­mą 1910 m. pub­li­kuo­ta­me straips­ny­je „Di­dy­sis mū­šis“. Ja­me sa­ko­ma: „Mes iš tik­ro esa­me ne­pa­vei­kia­mos ga­ly­bės, o tą au­gin­ki­me. Ne­ga­li bū­ti mū­sų už­da­vi­nys pa­si­da­ry­ti ga­lin­gais tarp di­džių­jų vals­ty­bių. Mes ga­li­me bū­ti ga­lin­gais to­je ga­ly­bė­je, ku­ri jo­kių pa­pras­tų ga­ly­bių ne­pa­vei­kia­ma. Mes ga­li­me do­ro­je milžinai pa­sto­ti“ (pa­brauk­ta ma­no – V. B.) (3).

Tiek trak­ta­tu „Mū­sų už­da­vi­nys“, tiek mis­te­ri­ja „Mū­sų lai­mė­ji­mas“, tiek mi­nė­tu straips­niu „Di­dy­sis mū­šis“ Vy­dū­nas tar­si sten­gia­si jau kon­kre­čiau at­sa­ky­ti į „Pro­bo­čių še­šė­liuo­se“ iš­kel­tus klau­si­mus, ką bū­tent rei­kia da­ry­ti pa­bu­du­siai tau­tai, kad ji tap­tų ne pa­vir­šu­ti­niš­kai, o es­miš­kai lais­va, t.y. „kad do­ros mil­ži­nu pa­sto­tų“. Tie­sa, pa­grin­di­nis at­sa­ky­mas duo­da­mas ir pa­čiuo­se „Pro­bo­čių še­šė­liuo­se“ – ei­ti dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo ke­liu. Mū­sų mi­nė­tuo­se ant­ro­jo de­šimt­me­čio pra­džios kū­ri­niuo­se tą­jį at­sa­ky­mą jau sten­gia­ma­si ar­gu­men­tuo­ti, iš­aiš­kin­ti, ko­kia šio to­bu­lė­ji­mo es­mė ir reikš­mė žmo­ni­jos ir pa­sau­lio evo­liu­ci­jo­je, pa­ro­dy­ti, ko­kia tu­rin­ti bū­ti prak­ti­nė tau­tos elg­se­na tą­jį to­bu­lė­ji­mą įgy­ven­di­nant. 1921 m. iš­ei­na ant­ra­sis „Mū­sų už­da­vi­nio“ lei­di­mas, šiek tiek pa­pil­dy­tas pas­ku­ti­nių­jų me­tų Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­jo­mis. Tai, kas trak­ta­te bu­vo dės­to­ma prieš 10 me­tų, iš es­mės bu­vo tai­ky­ta tam, ko ta­da dar ne­bu­vo ir kas įvar­di­ja­ma ant­ro­jo lei­di­mo de­di­ka­ci­jo­je – „Lie­tu­vių tau­tai, tvir­ti­nan­čiai sa­vo ne­pri­klau­so­my­bę“. To­kia pat ne­pri­klau­so­my­bės tvir­ti­ni­mo in­ten­ci­ja 1920 m. bu­vo iš­leis­tas trak­ta­tas „Tau­tos gy­va­ta“, ku­ria­me pa­tei­kia­mi sa­vi tau­tos fe­no­me­no sam­pra­tos te­ori­niai pa­grin­dai – „fi­lo­so­fiš­ki-so­cio­lo­giš­ki aiš­ki­ni­mai“.

Ta­čiau po „Mū­sų už­da­vi­nio“ pir­mo­jo lei­di­mo iki ne­pri­klau­so­my­bės tau­tai dar te­be­rei­kė­jo ne tik ei­ti, bet ir į ją grįs­ti ke­lią. Prie to grin­di­mo Vy­dū­nas ir pats sten­gė­si pri­si­dė­ti. „Sten­giaus kel­ti mū­sų tau­tos esi­mą į tau­tų są­mo­nę“, – ra­šė mąs­ty­to­jas vie­no­je iš au­to­biog­ra­fi­jų (4, p. 21). Tų pa­stan­gų vai­sius – ka­ro lai­ke, 1916 m. Til­žė­je pa­si­ro­dęs is­to­ri­nio po­bū­džio trak­ta­tas vo­kie­čių kal­ba „Lie­tu­va pra­ei­ty­je ir da­bar“ („Li­tau­en in Ver­gan­gen­heit und Ge­gen­wart“), ku­ris dar tais pa­čiais me­tais pa­si­ro­dė pran­cū­ziš­kai Že­ne­vo­je, 1919 ir 1921 m. – Vil­niu­je (len­kiš­kai ir ru­siš­kai). Kny­ga sten­gia­ma­si kuo įti­ki­na­miau ir aki­vaiz­džiau pa­ro­dy­ti, jog tau­ta jau ke­li de­šimt­me­čiai yra pa­bu­du­si iš le­tar­go ir sa­vo veiks­mais su kau­pu įro­dė kū­ry­bi­nį gy­vy­bin­gu­mą, o drau­ge – tei­sę į lais­vą ap­si­spren­di­mą, į po­li­ti­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą. Kiek­vie­na kny­gos ei­lu­te tar­si krei­pia­ma­si į tuos, ku­rie po ka­ro lems po­li­ti­nį tau­tos li­ki­mą, tar­si ape­liuo­ja­ma į jų pro­tą ir iš­min­tį.

Ne­pri­klau­so­my­bę Vy­dū­nas pa­si­ti­ko su švie­siau­sio­mis vil­ti­mis, ku­rias pas­ku­bė­jo iš­reikš­ti sa­vo 1918 m. ba­lan­džio 10 d. laiš­ke Lie­tu­vos Ta­ry­bos pir­mi­nin­kui A.Sme­to­nai. Mąs­ty­to­jas bu­vo šven­tai įsi­ti­ki­nęs, kad lais­va Lie­tu­va sa­vo at­ei­tį kurs, su­da­ry­da­ma kuo pa­lan­kiau­sias są­ly­gas žmo­gaus dva­si­niam au­gi­mui, es­miš­ko­jo žmo­niš­ku­mo sklai­dai, kad ta­sai kū­ri­mas vyks kuo šven­čiau­siai lai­kan­tis pa­ma­ti­nių do­ro­vės prin­ci­pų, nes, kaip ra­šo­ma šia­me laiš­ke, „vi­si kuo­ne be skai­čiaus vals­ty­bės gy­ve­ni­mo rei­ka­lai, kaip svar­būs jie yra ir bū­tų, te­tu­ri tik ant­ros ei­lės svar­bu­mo ša­lia tei­sy­bės, tei­sin­gu­mo, tvir­ty­bės, pla­čios ir aukš­tos nuo­žval­gos ir są­ži­nin­gu­mo bei pa­tva­ros“ (5).

Vy­dū­nui at­ro­dė, jog Lie­tu­va ne­bus tuš­čia­žie­dis tau­tų ben­dri­jos aug­muo, kad jos eg­zis­ten­ci­ja ne­bus be­tiks­lė, nes „Am­ži­no­ji Ap­vaiz­da yra pa­si­rin­ku­si Lie­tu­vą aukš­tam už­da­vi­niui“ ir kad tai su­vok­da­ma ji pa­ti „pa­si­stengs bū­ti pa­sau­ly­je vie­na aiš­kiau­sių­jų žmo­niš­ku­mo reiš­kė­jų“. Dva­siš­kai lais­vo sau žmo­gaus ug­dy­mo orien­ty­rą Vy­dū­nas tau­tai ro­dė jau „Pro­bo­čių še­šė­liuo­se“, fak­tiš­kai vos ne nuo pat pir­mų­jų kū­ry­bos žings­nių. Iš­mu­šus iš­si­pil­dy­mo va­lan­dai, tau­tai at­kū­rus sa­vo vals­ty­bę, mąs­ty­to­jas ati­džiai seks, kas to­je vals­ty­bė­je da­ro­si ir kaip lai­ko­ma­si jo siū­lo­mo orien­ty­ro – žmo­niš­ku­mo. Tik pro jo priz­mę jis te­ga­lės žiū­rė­ti į vi­sus tau­tos ir vals­ty­bės gy­ve­ni­mo vyks­mus, tik ati­ti­ki­mo jam laips­niu te­ga­lės ver­tin­ti tų vyks­mų ir sie­kia­mų tiks­lų ko­ky­bę ir pra­smin­gu­mą.

Sun­ku su­ras­ti bent ko­kį Vy­dū­no pa­si­sa­ky­mą ku­riuo nors Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo klau­si­mu, kur bū­tų be šios są­vo­kos ap­si­ei­na­ma. O tų pa­si­sa­ky­mų bū­ta dau­gy­bė. Di­dži­ą­ja da­li­mi jais bu­vo re­a­guo­ja­ma tiek į akį rė­žian­čius jau­no­je vals­ty­bė­je be­si­de­dan­čius ne vi­sai ge­rus da­ly­kus, tiek į tuos, ku­rie kad ir ne­žy­miai pra­si­lenk­da­vo su aukš­tos mo­ra­lės rei­ka­la­vi­mais.

Į ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės raiš­ką žvel­giant

Ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais di­de­le sa­vo raiš­kos da­li­mi Vy­dū­nas „per­si­ke­lia“ į Di­dži­ą­ją Lie­tu­vą. Tai są­ly­go­jo dvi ap­lin­ky­bės. Pir­mo­ji bū­tų ta, kad Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je dėl di­de­lių truk­dy­mų tau­ti­nėms ma­žu­moms reikš­tis la­bai su­ma­žė­jo kul­tū­ri­nio vei­ki­mo ga­li­my­bės. Ant­ro­ji ta, kad Vy­dū­nui pa­čiam la­bai no­rė­jo­si sku­bė­ti tal­kon stip­ri­nant dva­si­nius be­si­ku­rian­čios vals­ty­bės pa­ma­tus. Jis ne tik daug ra­šo į Lie­tu­vos spau­dą, bet ir daž­nai jo­je lan­ko­si. Įvai­rio­se vie­to­se – mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se jis skai­to pa­skai­tas, ku­rio­se kal­ba apie žmo­niš­ku­mo es­mę, apie dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo prin­ci­pus ir me­to­dus, apie kul­tū­ros es­mę ir rai­dą, apie jos raiš­ką da­bar­ties pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je.

Tiek di­die­ji, tiek ma­žes­nie­ji Lie­tu­vos laik­raš­čiai bei žur­na­lai, ko­kios pa­krai­pos jie be­bū­tų, spaus­di­na Vy­dū­no straips­nius to­mis pat te­mo­mis ar at­pa­sa­ko­ja jo pa­skai­to­se dės­ty­tas min­tis. Šio­se pub­li­ka­ci­jo­se ir pa­skai­to­se Vy­dū­nas kiek įma­no­ma su­pran­ta­miau iš­dės­to sa­vo fi­lo­so­fi­jos pa­grin­dus, tuo dės­ty­mu la­bai aiš­kiai pa­de­monst­ruo­da­mas ne tiek spe­ku­lia­ty­vų­jį, kiek prak­ti­nį jos po­bū­dį, re­a­lias pri­tai­ko­mu­mo ga­li­my­bes. „O iš tik­rų­jų teik­da­mas įvai­rius, vy­riau­siai fi­lo­so­fiš­kus mąs­ty­mus, sten­giaus tau­to­je su­ža­din­ti są­mo­nin­gą gy­vy­bin­gu­mą ir gy­vy­bin­gą są­mo­nin­gu­mą“, – taip mąs­ty­to­jas nu­sa­kė sa­vo fi­lo­so­fi­nių idė­jų sklai­dos in­ten­ci­ją (4, p. 21).

Prak­ti­nį Vy­dū­no fi­lo­so­fi­nės ir švie­tė­jiš­kos veik­los kryp­tin­gu­mą la­bai aiš­kiai pa­ro­do ir 1928 m. pa­si­ro­dęs trak­ta­tas „Svei­ka­ta, jau­nu­mas, gro­žė“, skir­tas, at­ro­dy­tų, nors ir svar­biam, bet ga­na že­miš­kam da­ly­kui – žmo­gaus svei­ka­tai. Ta­čiau Vy­dū­nui žmo­gaus fi­zi­nė svei­ka­ta bu­vo ir dva­si­nės svei­ka­tos vie­na iš svar­biau­sių są­ly­gų, o tos dva­si­nės svei­ka­tos at­si­gau­nan­čiai tau­tai la­bai rei­kė­jo. „No­riu lie­tu­vių tau­tos žmo­nes [ma­ty­ti] tau­rius, svei­kus. To­dėl ir sten­giaus vi­saip jų tau­ru­mą ir svei­ka­tą au­gin­ti ir tvir­tin­ti. Da­riau ir da­rau tai žo­džiu ir raš­tu“ – sa­ko­ma trak­ta­te (1, p. 288). Tiek fi­zi­nės, tiek dva­si­nės svei­ka­tos da­ly­kai bu­vo ir vie­na iš daž­niau pa­skai­to­se ir po­kal­biuo­se ap­ta­ria­mų te­mų.

Ryš­kiau­sias Vy­dū­no su ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va su­si­ju­sių rū­pes­čių at­spin­dys – jo pa­ties ne­re­gu­lia­riai 1921–1925 m. leis­tas (iš­ėjo 9 nu­me­riai) žur­na­las „Dar­by­me­tis“, pa­ties lei­dė­jo api­bū­din­tas kaip „laik­raš­tis tau­tos dva­siai tvir­tin­ti“. Žur­na­le iš­sa­miau ar glaus­čiau, nuo­sek­liau ar frag­men­tiš­kiau pa­lie­čia­ma dau­ge­lis da­ly­kų – nuo me­ta­fi­zi­nio po­bū­džio fi­lo­so­fi­nių klau­si­mų iki la­bai kon­kre­čių gy­ve­ni­mo fak­tų. Siek­ta tiek švie­čia­mų­jų, tiek ug­do­mų­jų tiks­lų. Žur­na­las ne­bu­vo skir­tas leng­vam pa­si­skai­ty­mui, jis bu­vo orien­tuo­tas į in­te­lek­tu­a­liai kiek ūg­te­lė­ju­sį ir mąs­tan­tį skai­ty­to­ją, ku­riam rū­pė­tų ne tik jo pa­ties sa­viug­dos rei­ka­lai, bet ir pa­sau­lio įvy­kių pras­mė bei ak­tu­a­liau­sios Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo pro­ble­mos. Bu­vo sie­kia­ma, kad ta­sai skai­ty­to­jas su­pras­tų, jog „kiek­vie­nas žmo­gus tu­rė­tų bū­ti sa­vo tau­tai, bū­tent jos gy­vu­mui, švie­sė­ji­mo ži­di­nys“ (4, p. 20). Ta­sai skai­ty­to­jas bu­vo su­vo­kia­mas kaip ak­ty­vus dia­lo­go su žur­na­lo ra­šy­to­ju ir lei­dė­ju da­ly­vis. To­kį dia­lo­gi­nį ben­dra­vi­mą kaip tik ir ro­do „Pa­si­kal­bė­ji­mų“ sky­re­lis, ku­ria­me at­sa­ko­ma į skai­ty­to­jų klau­si­mus. Tie klau­si­mai dau­giau­sia bu­vo su­si­ję ne tik su in­di­vi­du­a­lia as­me­ny­bės raiš­ka ar as­me­ni­nio po­bū­džio sun­ku­mais, bet ir su uni­ver­sa­les­niais da­ly­kais ar tuo­me­ti­niais vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo rei­ka­lais. Į juos bū­da­vo at­sa­ko­ma iš sa­vų, vy­dū­niš­kų, po­zi­ci­jų, daž­niau­siai ak­cen­tuo­jant dva­si­nės kul­tū­ros, iš­min­ties svar­bą vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais.

Žur­na­le pa­tei­kia­mą­ja me­džia­ga ne­pre­ten­duo­ja­ma į nau­jos in­for­ma­ci­jos sklai­dą. Di­dži­ą­ja da­li­mi čia in­ter­pre­tuo­ja­mi ir ver­ti­na­mi jau ži­no­mi reikš­min­ges­ni pa­sau­lio įvy­kiai ar po­li­ti­nio, so­cia­li­nio bei kul­tū­ri­nio Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo fak­tai.

Lie­tu­vos ak­tu­a­li­joms skir­tai Vy­dū­no eseis­ti­kai to­ną už­duo­da pir­ma­sis „Dar­by­me­čio“ pir­mo­jo nu­me­rio straips­nis „Dar­bo pa­vy­ki­mas“. Ja­me iš­dės­to­mas po­žiū­ris į tai, su ko­kiu nu­si­tei­ki­mu tu­ri bū­ti at­si­de­da­ma vals­ty­bės kū­ri­mui ir stip­ri­ni­mui, ko­kiais mo­ty­vais sa­vo veik­lo­je tu­ri va­do­vau­tis tie, ku­rie no­ri bū­ti veik­lūs šio kū­ri­mo pro­ce­so da­ly­viai. Kaip svar­biau­si prin­ci­pi­niai do­ro­vi­niai rei­ka­la­vi­mai vals­ty­bės gy­ve­ni­me vie­naip ar ki­taip da­ly­vau­jan­čiam žmo­gui iš­ke­lia­mi nuo­šir­dus at­si­da­vi­mas dar­bui, pa­si­au­ko­ji­mas ben­dram tau­tos la­bui, be­są­ly­giš­kas tei­sin­gu­mas ir są­ži­nin­gu­mas, ne­si­vai­ky­mas nau­dos, pel­nų ir grei­tų dar­bo vai­sių, pa­si­rin­ki­mas to­kio dar­bo, ku­rį tik­rai su­ge­bi ir ku­ris tau skir­tas, o ne to­kio, ku­rio grie­bia­ma­si dėl aukš­to sta­tu­so, gar­bės, di­de­lio at­ly­gio ir pan.

Straips­nio au­to­riaus įsi­ti­ki­ni­mu, to­kių prin­ci­pų lai­kan­tis, dar­bui ga­ran­tuo­ja­ma sėk­mė, nes toks dar­bas pri­lygs­ta kū­ry­bai, tam­pa die­viš­kos kū­ry­bos da­li­mi, ka­dan­gi da­ly­vau­ja die­viš­ko­sios kū­ry­bos ga­lios. Vi­sus dar­bus tu­ri ly­dė­ti tik­ras pa­si­šven­ti­mas tam, „kas tei­su, gra­žu, ge­ra“. Tų prin­ci­pų ne­si­lai­kant, o ypač va­do­vau­jan­tis sa­va­nau­diš­ku­mo pa­ska­to­mis, sie­kiant grei­tų pel­nų, gar­bės, vei­kiant ne­ap­gal­vo­tai, karš­čiuo­jan­tis, ne­trun­ka iš­ryš­kė­ti ne­ga­ty­vūs to­kio vei­ki­mo pa­da­ri­niai, ken­kią tiek tam, kas taip vei­kia, tiek tau­tai, ku­rio­je taip vei­kia­ma.

Pro šia­me straips­ny­je iš­dės­ty­tų prin­ci­pų priz­mę Vy­dū­nas žvel­gė į vi­sus ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo vyks­mus ir juos ver­ti­no. O tie­ji prin­ci­pai vi­siš­kai su­tam­pa su in­diš­ko­jo to­bu­lė­ji­mo ke­lio – kar­ma, ar­ba vei­ki­mo, jo­gos prin­ci­pais. Sa­ky­da­mas, kad kiek­vie­ną dar­bą at­lie­kant „rei­ka­lin­gas šir­dies pa­šven­ti­mas vi­sam, kas tei­su, gra­žu, ge­ra“, į  kar­ma jo­gą Vy­dū­nas įpi­na ir bhak­ti (mei­lės) jo­gos ele­men­tą. Tie­ji jo­giš­kie­ji prin­ci­pai, jų per­si­py­ni­mas yra pa­im­ti iš „Bha­ga­vad­gy­tos“, ku­ri Vy­dū­nui bu­vo be­ne di­džiau­sias au­to­ri­te­tas ir pa­grin­di­nis jį in­te­lek­tu­a­liai ir dva­siš­kai mai­ti­nu­sių idė­jų šal­ti­nis.

Straips­ny­je iš­dės­ty­tie­ji prin­ci­pai yra ben­drie­ji prin­ci­pai, ku­rių, anot Vy­dū­no, rei­kė­tų lai­ky­tis stip­ri­nant vals­ty­bę. Mąs­ty­to­jo re­gė­to­ji tik­ro­vė jau ver­tė bai­min­tis, kad taip ga­li ir ne­bū­ti, kad jau esa­ma prie­šin­gus da­ly­kus ro­dan­čių simp­to­mų. „O ma­tant, ką kar­tais vie­ni ki­ti da­ro, vos ga­li­ma stig­ti ne­su­ri­kus“, – iš­sprūs­ta Vy­dū­nui. Ne­ri­mą ypač kė­lė tuo­me­ti­nių po­li­ti­kų, val­džios žmo­nių el­ge­sys, nes nuo jų daug kas pri­klau­sė, o jų el­ge­sį ne vi­sa­da lė­mė švie­sus pro­tas, iš­min­tis bei pa­si­šven­ti­mas, bet gar­bės troš­ki­mas, no­ras val­dy­ti, sa­va­nau­diš­ku­mas, ėmi­ma­sis to­kių pa­rei­gų, ku­rioms nei ga­bu­mų, nei tik­ro­jo pa­šau­ki­mo ne­sa­ma. „Sa­kė kar­tą ge­ros šir­dies lie­tu­vis, kad da­bar vi­si, ku­rie aukš­tes­nius moks­lus iš­ėję yra, bė­ga Kau­nan mi­nist­rais tap­ti“, – ra­šo­ma straips­ny­je.

Tik­rą­jį Lie­tu­vos stip­ri­ni­mo po­ten­cia­lą Vy­dū­nas įžvel­gė ne po­li­ti­kuo­se, ku­rie „rū­pi­nas tau­tos gy­ve­ni­mo pa­vi­da­lu“, o tuo­se, ku­rie su­ku­ria, pa­ga­mi­na pro­duk­tus, ki­tas gė­ry­bes, bei in­te­li­gen­ti­jo­je, ku­ri „ga­mi­na tau­tos gy­ve­ni­mo jė­gas, bū­tent min­tis, pa­lin­ki­mus, jaus­mus“, ku­ri „rū­pi­na­si tau­tos gy­ve­ni­mo es­me“. „Pri­klau­so jų skai­čiui vi­si ga­min­to­jai, moks­li­nin­kai, ra­šy­to­jai bei po­etai ir ap­skri­tai vi­si me­ni­nin­kai“, – tei­gia mąs­ty­to­jas. Tau­tos at­ei­tį Vy­dū­nas sie­jo su jau­ni­mu, ku­ria­me įžvel­gė esant ir švie­sių ide­a­lų, ir no­ro sem­tis ži­nių bei iš­min­ties, ir pa­si­šven­ti­mo, ir jau­nat­viš­kų ga­lių vi­siems žy­giams at­lik­ti.

Vė­les­niuo­se žur­na­lo nu­me­riuo­se ap­žvelg­da­mas Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­jas, ta­me gy­ve­ni­me Vy­dū­nas ma­tė daug kri­ti­kos ver­tų da­ly­kų. Ta­čiau tą kri­ti­ką reikš­da­mas, jis nie­kur ne­pik­tdžiū­ga­vo, nie­ko ne­nie­ki­no ir ne­pie­šė ne­vy­ku­sios ne­lai­mė­lės Lie­tu­vos vaiz­do. Lie­tu­va jam at­ro­dė pa­kan­ka­mai spar­čiai au­gan­ti, stip­rė­jan­ti, tu­rin­ti daug jau­nat­viš­kų ga­lių ir re­gin­ti pa­kan­ka­mai švie­sią sa­vo rai­dos per­spek­ty­vą, ku­rią mąs­ty­to­jas sie­jo su pa­ties li­ki­mo – Aukš­čiau­sios Ap­vaiz­dos – pa­rink­ta už­duo­ti­mi – pa­sau­lio rai­do­je es­min­gai pri­si­dė­ti prie žmo­niš­ku­mo stip­ri­ni­mo. Tos Ap­vaiz­dos žen­klus Vy­dū­nas ma­tė ta­me, kad ir per juo­džiau­sią prie­spau­dą tau­ta iš­li­ko gy­va ir kū­ry­bin­ga, bei ta­me, kad pa­ti ne­pri­klau­so­my­bė bu­vo ne iš­ko­vo­ta, o tie­siog duo­ta. „Ir nuo­la­tos tu­rė­tu­me at­si­min­ti, kad ne mes pa­tys ją pa­si­ė­mė­me, bet kad lais­vė mums te­ko. Iš ypa­tin­gų pa­dė­čių ir san­ty­kių pa­sau­ly­je ji mums ra­do­si. Lais­vė yra lie­tu­vių tau­tai su­teik­ta. Be­rods ne žmo­nių“, – aiš­ki­no Vy­dū­nas ta­me pa­čia­me „Dar­by­me­ty­je“ (2, p. 258) (paryškinta Vy­dū­no – V. B.). Kaip „tau­rių, kil­nių, šven­tų ga­ly­bių“ su­teik­ta do­va­na, to­ji lais­vė tuo pa­čiu ir įpa­rei­go­ja ją kil­niems tiks­lams nau­do­ti. Vals­ty­bė tuos tiks­lus vi­sa sa­vo raiš­ka iš es­mės įgy­ven­di­nan­ti. Esą ma­to­mi žmo­niš­ku­mo stip­rė­ji­mo po­žy­miai žmo­nių san­ty­kiuo­se, vis la­biau įsi­ga­li tei­sin­gu­mas, do­ra, vi­sur esa­ma dau­giau kul­tū­ros.

Ta­sai stip­rė­ji­mas vyks­ta ne­leng­vai, nes rei­kią įveik­ti daug iš ne­se­nos prie­spau­dos lai­kų pa­vel­dė­tų blo­gy­bių, ku­rios ap­ga­di­nu­sios kai ku­rias tau­tos ge­rą­sias sa­vy­bes, įdie­gė ne vi­sai ge­rų įpro­čių ir pan. Ta­sai pa­vel­das dau­ge­ly­je gy­ve­ni­mo sfe­rų už­de­dąs sa­vo ant­spau­dą, ypač pra­si­ki­ša po­li­ti­ko­je, val­džios ins­ti­tu­ci­jų dar­be, vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Tai, Vy­dū­no ma­ny­mu, bū­ti­na įveik­ti. Ta­čiau ta­sai įvei­ki­mas tu­rįs bū­ti ne žmo­gų gniuž­dan­tis, ne rep­re­sy­vus, o at­virkš­čiai – vyk­ti kan­triai ug­dant žmo­gaus vi­di­nę – sie­los – kul­tū­rą, ža­di­nant ir pa­lai­kant dva­sios lais­vės sie­ki­mą. Pats Vy­dū­nas ti­kė­jo, kad jo pa­ties raš­tai ir kal­bė­ji­mai tą­jį sie­ki­mą su­ges­ty­viai ža­di­na. Jam kė­lė ne­ri­mą Lie­tu­vo­je be­si­reiš­kian­ti že­ma kri­ti­kos kul­tū­ra, ku­ria to­ta­liai vis­kas nie­ki­na­ma, ku­ri ne­si­sten­gia įžvelg­ti nie­ko po­zi­ty­vaus kri­ti­kuo­ja­mo­jo ob­jek­to veik­lo­je ar elg­se­no­je. Ypač daug ne­kan­tros esa­ma po­li­ti­kų dis­ku­si­jo­se, net­gi kul­tū­ri­nin­kų tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se. Daž­nai ne vi­sai pa­ma­tuo­ta ir per griež­ta kri­ti­ka bū­na val­džios at­žvil­giu, nors ji po­zi­ty­vios kri­ti­kos iš tik­ro daug kur bū­na ver­ta. „Mes virs­ta­me tik­ra kri­ti­kų tau­ta“, – kon­sta­ta­vo Vy­dū­nas, kal­bė­da­mas apie hi­per­tro­fuo­tą po­lin­kį į kri­ti­ką (6, 1922, Nr. 8, p. 53).

Ta­me po­lin­ky­je mąs­ty­to­jas įžvel­gė ke­lias ne­ge­ras ten­den­ci­jas: be­rei­ka­lin­go ir­zlu­mo, to­ta­laus ne­pa­si­ten­ki­ni­mo vis­kuo es­ka­la­vi­mą, ne­ga­ty­vaus Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo įvaiz­džio for­ma­vi­mą bei tau­tos skal­dy­mą, pa­kan­tos ir to­le­ran­ci­jos ma­žė­ji­mą. Vy­dū­nas ne­ra­gi­no už­si­merk­ti prieš blo­gy­bes, jas nu­ty­lė­ti, jų ne­ša­lin­ti. At­virkš­čiai – jis ra­gi­no jas įveik­ti. Ta­čiau tai tu­ri vyk­ti be pa­gie­žos, ape­liuo­jant į tų, ku­rie kri­ti­kuo­ja­mi, žmo­giš­ką­jį oru­mą, sa­vi­gar­bą, vi­di­nę kul­tū­rą. Tu­ri keis­tis, to­bu­lė­ti pats žmo­gus, o ne vyk­ti to­ta­lus vie­nų ne itin to­bu­lų kei­ti­mas ki­tais, vėl­gi ne itin to­bu­lais. Be abe­jo, aukš­čiau­sios val­džios už­da­vi­nys esąs tą­jį žmo­gaus to­bu­lė­ji­mo pro­ce­są ska­tin­ti, su­da­ry­ti jam kuo pa­lan­kiau­sias są­ly­gas, nes kiek­vie­no tau­tos žmo­gaus, ne tik val­di­nin­ko ar tei­sė­jo, dva­si­nis au­gi­mas, jo tik­ra­sis lais­vė­ji­mas ir esąs pa­grin­di­nis val­džios už­da­vi­nys. De­ja, tą už­da­vi­nį val­džia at­lie­kan­ti ga­na pra­stai, ir to­dėl tau­tos ėji­mas tik­ro­sios lais­vės link nė­ra pa­kan­ka­mai sklan­dus.

1924 m. ba­lan­džio mėn. „Klai­pė­dos ži­nio­se“, o vė­liau ir „Dar­by­me­ty­je“ (1924, Nr. 8) Vy­dū­nas pa­skel­bia straips­nį „Mū­sų tau­tos gy­ve­ni­mo kri­zis“, ku­ria­me kon­sta­tuo­ja jog, de­ja, tau­ta dar nė­ra vie­nin­gai su­si­tel­ku­si sa­vo tik­ra­jam lais­vė­ji­mui – dva­si­nės kul­tū­ros ug­dy­mui, kū­ry­bos ga­lių stip­ri­ni­mui, žmo­niš­ku­mo reiš­ki­mui­si. Mąs­ty­to­jui at­ro­do, jog pa­ti vals­ty­bės orien­ta­ci­ja į eko­no­mi­kos stip­ri­ni­mą, ma­te­ria­li­nio tur­tė­ji­mo ska­ti­ni­mą, spar­tų ci­vi­li­za­ci­jos lai­mė­ji­mų die­gi­mą, į pa­stan­gas bū­tent šio­se sfe­ro­se pa­si­vy­ti ki­tas tau­tas esan­ti vie­na­pu­siš­ka, jos ne­at­sve­ria su šiais tiks­lais kar­tu tu­ri­mas įgy­ven­din­ti dva­si­nis tau­tos au­gi­mas, jos kul­tū­ros raiš­ka. Vals­ty­bės gy­ve­ni­me daug kur to­ną duo­dan­čios ne žmo­giš­ko­sios stip­ry­bės, o sil­pny­bės – sa­va­nau­diš­ku­mas, gar­bės troš­ki­mas, pa­kan­tos ir to­le­ran­ci­jos sto­ka, ben­dra­vals­ty­bi­nio su­si­tel­ki­mo ne­bu­vi­mas, ato­trū­kis tarp val­džios ir vi­sos tau­tos.

Ne vi­sai ge­ras ten­den­ci­jas mąs­ty­to­jas įžvel­gė ir tau­to­je be­si­for­muo­jan­čia­me san­ty­ky­je su ki­tų tau­tų ver­ty­bė­mis. Vy­dū­nas pa­si­sa­kė už Lie­tu­vos at­vi­ru­mą pa­sau­liui, už bū­ti­nu­mą pa­si­nau­do­ti jo už­au­gin­tais svei­kai­siais vai­siais, tik­ro­mis ja­me su­kur­to­mis ver­ty­bė­mis. Ta­čiau ta­sai pa­sau­lis yra su­kū­ręs ir daug su­ro­ga­tų, ja­me esa­ma ne­ma­ža dva­siai nuo­din­gų da­ly­kų. De­ja, prie pas­ta­rų­jų Lie­tu­va la­biau­siai ir puo­lan­ti. To­li gra­žu ne pa­tys ge­riau­si, o daž­nai ir ga­na blo­gi už­sie­nie­tiš­kos kul­tū­ros pro­duk­tai pa­ten­ką Lie­tu­vos kul­tū­ros var­to­to­jui. Tai, anot Vy­dū­no, da­ro pa­ste­bi­mą ne­ga­ty­vią įta­ką Lie­tu­vos žmo­gaus elg­se­nai. Svei­kos tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos gy­ven­se­nos ir pa­pro­čių san­klo­dą ar­dan­tys vis la­biau di­dė­jan­tys po­lin­kiai į al­ko­ho­lio, ta­ba­ko, sal­du­my­nų var­to­ji­mą, ne­sai­kin­gos ir ne­svei­kos mi­ty­bos prak­ti­ka­vi­mas. Tai ne tik ne­pri­si­de­da prie žmo­niš­ku­mo stip­rė­ji­mo, o at­virkš­čiai – ska­ti­na jo men­kė­ji­mą. Ne­bu­vo pa­ten­kin­tas Vy­dū­nas ir tuo­me­ti­ne Lie­tu­vos spau­da, ku­ri, anot jo, ne­su­vo­ku­si sa­vo kul­tū­ri­nės mi­si­jos, ne­vie­ni­ju­si tau­tos, ne daug kuo pri­si­dė­ju­si prie žmo­gaus dva­sin­gu­mo ug­dy­mo. Jai bu­vę svar­bes­ni sa­vi ko­mer­ci­niai rei­ka­lai.

Ne­ra­mi­no Vy­dū­no ir Lie­tu­vo­je be­si­ki­vir­či­jan­čių par­ti­jų gau­sa, ku­ri aiš­kiai ro­dan­ti ne tau­tos su­si­tel­ki­mą, o vei­kiau jos su­by­rė­ji­mą. Vy­dū­nas ne­pa­si­sa­kė tik už vie­ną par­ti­ją ar jos vie­nos tie­są, jam im­po­na­vo nuo­mo­nių ir dis­ku­si­jų lais­vė, pa­de­dan­ti siek­ti tie­sos ir tei­sin­gu­mo. Ta­čiau per­ne­lyg di­de­lis dau­gia­par­tiš­ku­mas tam sie­ki­mui ne­pa­si­tar­nau­jąs, o tik jį pa­sun­ki­nąs.

Vy­dū­nas bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad ne vi­sai ge­ros Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo ap­raiš­kos di­de­le da­li­mi esan­čios su­si­ju­sios su ne­tei­sin­gai su­pras­ta lais­ve. To­ji lais­vė įsi­vaiz­duo­ta kaip lais­vė da­ry­ti daug ką ne­var­žo­mai, leis­ti lais­vai reikš­tis bet ko­kiems po­lin­kiams, no­rams, sil­pny­bėms ir ne­jau­čiant at­sa­ko­my­bės. To­kią lais­vę Vy­dū­nas pa­va­di­no „ne­pri­klau­so­my­be pa­vir­šiaus da­ly­kuo­se“. Ji ati­to­li­nan­ti tik­rą­ją – es­min­gą­ją – lais­vę. Jos ne­bu­vi­mas kar­tu esan­ti ir grės­mė anai – iš­ori­nei pa­vir­šiaus da­ly­kų – ne­pri­klau­so­my­bei

Vy­dū­nas bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad ta­sai po­kry­pis į „pa­vir­šiaus da­ly­kų lais­vę“ ne­nu­lems tau­tos at­ei­ties, o jo są­ly­go­tos klai­dos bus pa­mo­kos tie­si­nant ke­lią į es­min­gą­ją lais­vę. Jis pats bu­vo tau­to­je be­ne pats at­kak­liau­sias to ke­lio ro­dy­to­jas. „Mes lais­vi, jeib ką reikš­tu­me. Ir mes lais­vė­si­me, kiek mes reik­ši­me. Jei­gu to ne­bus, tai pa­sau­lio pa­dė­tis vėl virs to­kia, kad ne­be­bus mums vie­tos gy­ven­ti, ne­liks są­ly­gų mū­sų gy­vy­bei aug­ti ir stip­rė­ti bei įsi­ga­lė­ti“, – įspė­ja­mai sa­kė Vy­dū­nas (2, p. 261) (pabrėžta Vy­dū­no – V. B.).

Ka­žin ar pa­kan­ka­mai bu­vo į tą sa­ky­mą įsi­klau­sy­ta ta­da – anuo­me­ti­nė­je ne­pri­klau­so­moje Lie­tu­vo­je. Ar ta­me sa­ky­me iš­reikš­ti būgš­ta­vi­mai po ke­lio­li­kos me­tų nepa­si­tvir­ti­no? Ir ar ne­ver­ta mums į tą­jį sa­ky­mą įsi­klau­sy­ti šian­dien?

1. Vydūnas. Raštai, t. 2, Vil­nius: Min­tis, 1991, 496 p.
2. Vydūnas. Raštai, t. 3, Vil­nius: Min­tis, 1992, 504 p.
3. Vydūnas. Di­dy­sis mū­šis // Nau­ja lie­tu­viška cei­tun­ga, 1910, lie­pos 14.
4. Vydūnas. Žvilgs­niai į ma­no kū­ri­mą // Že­mai­čiai: Že­mai­čių ra­šy­to­jų pro­zos ir po­ezi­jos an­to­lo­gi­ja, Kau­nas: Sa­ka­las, 1938, p. 18–19.
5. Vydūnas. Vy­dū­no laiš­kas Lie­tu­vos Ta­ry­bai // Lie­tu­vos ai­das, 1918, ba­landžio 19.
6. Dar­by­me­tis: laik­raštis tau­tos dva­siai tvir­tin­ti, nr. 1–9, (1921–1925), Til­žė.
7. Landsbergis, Vy­tau­tas. Vy­dū­no su­grį­ži­mas // Lie­tu­vos ai­das, 1991, spa­lio 22.

****
Vydūno laiškas Lietuvos tarybai

Tilžėje 1918 m. balandžio 10 d.

Aukštoje pagarboje laikytinas Lietuvos Tarybos Pirmininke!

Teesie man leista Tamstai ir visai Lietuvos Tarybai, kaip Lietuvos atstovei šiuo svarbiu metu, pasakyti nors keli žodžiai.

Negaliu dar visai atjausti, kiek tai reiškia, kad Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė Vokios (Vokietijos – V.B.) yra pripažinta. Per labai tebeniaukia karas visą tolimesnį regėjimą.

Vienok yra man gyvos giedros vilties dėl Lietuvos ateities. Ir visai tvirtai tikiu, jog Lietuva išeis iš šių metų, nors labai nuskurdusi, vis dėlto pajaunėjusi ir jaunatvės pasitikėjimu bei jaunatvės galiomis: manau Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.

Žmogus tam gyvena, kad nuolatai žymiau rodytų, jog jis yra žmogus. Ta galimybė yra jo esybėje, kuri yra žmoniškumas. Reikalinga tik tėra, kad žmogus visuomet ir norėtų būti žmogus.

Platonas vadina valstybę, tą tautoje augusią gyvatos tvarką ir žmoniškumo apraišką, didžiuoju žmogumi. Iš tikrųjų valstybė ir turi tą patį pagrindą bei tą patį uždavinį, kaip ir atskiras žmogus.

Sakoma, Lietuva statoma ant demokratijos pamato. Rodos reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių Lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.

Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tik jomis teminta. Kartais nuslėptos jos pagaliau tik atlaiko viršų.

O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir ką dieną galėsime žvelgti į ateitį didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai.

Su tikra pagarba širdingai sveikina                         

Vydūnas

[Iš: Lietuvos aidas. 1918. Balandžio 19.]

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *