Namai, kvepiantys namine duona (4)

Šokiruojantys vaizdeliai

S.Jautakis neslepia, kad jam niekada nepatiko parduotuvėse perkama duona. Vyras atidžiai skaitydavo etiketes, rinkdavosi tik mažiausiai sudedamųjų dalių turinčią duoną, bet vis tiek ji nebuvo tokia skani kaip mamos kepta. Tikino, rasdavęs net tokios, kurios ir duona nepavadinsi, nes joje tebuvo 25 proc. miltų. „Visa kita – soja ir tai, ką galima būtų pavadinti tik teršalais. Bet ir tai buvo tik menkniekis, palyginti su ta informacija, kurią išgirdau iš pažįstamo ūkininko. Pasirodo, prieš kūlimą javai nupurškiami roundapu, kad grūdai vienu metu išdžiūtų ir „subręstų“, – pasakojo pašnekovas. – Tai seniai žinoma paslaptis. Bet kai tas mano pažįstamas ūkininkas ėmė girtis, jog prieš veždamas parduoti grūdus juos sulaisto roundapu, kad glitumas, nuo kurio priklauso grūdų kaina, būtų didesnis, man pasišiaušė plaukai.“

Ne mažiau Steponą šokiravo ir tai, ką išvydo kito ūkininko grūdų saugyklose. Ten lakstė kone katinų dydžio žiurkės. Jų buvo labai daug. „Ūkininkas guodėsi, kad nebeišmanąs, kaip jas išnaikinti, o man buvo baisu suvokus, kokių grūdų duoną mes valgome. Juk žiurkės tualetais nesinaudoja“, – sakė S.Jautakis. Tuomet jis prisiekė, kad tokių grūdų duonos, dar ir visokių „puriklių-standiklių“ bei kitokios chemijos prifarširuotos, nei pats valgys, nei savo artimiesiems leis valgyti.

Pats mūrijo krosnį

„Bet ne viskas klojosi taip gerai, kaip norėjau. Beveik metus galvojau, kaip mūryti krosnį. Ir senų meistrų patarimo klausiau, ir internete informacijos ieškojau, bet greitai patyriau, kad nė vienas jų nepasako visos teisybės. Kol pats visko neatrandi, tol ir nežinai, kaip ką daryti. Juk nuo krosnies pločio, ilgio ir aukščio, nuo jų proporcijų priklauso, kaip iškeps duona. Vienaip krosnį sumūrysi, labiau keps apačia, kitaip – viršus“, – aiškino vyras. Bene daugiausia patirties Steponas įgijo mūrydamas krosnį vienai sodietei, kuri paprašė Stepono krosniai tik dureles įdėti, mat jos jau seniai buvo iškritusios. S.Jautakis mielai sutiko senutei pagelbėti, bet vos tik barkštelėjo į šimtametę krosnį, ši ėmė ir subyrėjo. Tad teko naują mūryti. Tačiau netgi tokios patirties įgijęs, Steponas pirma savo duonkepe nebuvo patenkintas. Sako todėl, kad mūrijo sekdamas vieno leidinuko patarimais, nors nuojauta sakė ką kita. Po metų teko taisyti, nes viena krosnies sienelė buvo per plona. Knygelėje apie duonkepės mūrijimą Steponas buvo radęs, kad mūrijant viršaus išlenkimą reikia naudoti skystesnį skiedinį, nors iš tikrųjų skiedinys turi būti kietesnis. „Gal, sakau, tyčia taip rašo, kad dar ir savo galva vadovautumeisi, o ne tik tuo, kas parašyta, – svarstė vyras. – Mūrydamas savo duonkepę pagalvojau ir apie patogumus. Iš vaikystės atsimenu, kad duonkepė būdavo po krosnimi, labai žemai, todėl šeimininkė prie jos triūsdavo atsiklaupusi. Tai labai nepatogu. Aš savo krosnį pamūrijau aukštai, kad dirbti galėčiau stačiomis.“

Iš kartos į kartą

Duonkubilį su visu raugu Steponas parsivežė iš savo mamos Stanislavos Jautakienės, garsios gaspadinės , be kurios neapsieidavo nė vienos vestuvės ar laidotuvės. „Mama šį duonkubilį kaip kraitį parsigabeno iš savo mamos, Stepono senelės Urbelienės, o toji – iš savo mamos Tijūnaitienės… Iš mamos parsivežiau ir ližę, bet ji nuo metų naštos jau buvo gerokai pavargusi, todėl teko „išleisti į pensiją“, pagarbiai pastatyti svetainės kerčioje, o sau pasidaryti kitą“, – pasakojo pašnekovas.

Duonos maišymo, minkymo, kepimo paslaptys irgi sužinotos iš mamos, kuri jas perėmė iš ankstesnių kartų. „Pirma taisyklė: kaip įmaišysi, taip ir kepsi. Labai svarbu nesugadinti raugo, mokėti jį išlaikyti“, – pabrėžė S.Jautakis.

Steponas, gerbdamas tradicijas, daro taip, kaip mokė mama: į krosnį šaunamą duonelę peržegnoja, į pirmą kepalą įspaudžia kryželį, į visus kitus – po dvylika skylučių, kad visi dvylika mėnesių duonos skalsūs būtų. Vandenį, kuriuo minkydamas ir formuodamas kepalus vilgo rankas, sugirdo šuniukui, nes kitokių gyvuliukų Jautakiai nelaiko. Be to, kepdamas duoną naudoja tik šaltinio vandenį. „Krosnį kuriu tik tada, kai duonelę užminkau. Kol krosnis įkaista, duonelė iškyla. Kai duona iškepa, tuomet pašaunu pyragus. Jiems reikia mažiau karščio“, – sakė pašnekovas. Temperatūrą krosnyje Steponas nustato senoviškai: į išsikūrenusią krosnį įkiša popieriaus lapą – jei popierius rusena, karštis yra geras, o jei pasirodo liepsna – per karšta. Krosnį kūrena tik beržinėmis ar uosinėmis malkomis. Iš pradžių bandė kūrenti ąžuolinėmis, bet įsitikino, kad jos netinka, nes ąžuolas yra per rūgštus medis.

Greita ir patogu

Steponas savo kepamai duonai pats ir miltus mala. Tiesa, jo malūnas jau elektra sukamas. Iš protėvių sodybų girnapuses atsivežė, tačiau jos, kaip ir ližė, Jautakių sodyboje pagarbioje vietoje padėtos. Steponas ir grūdų džiovyklą bei saugyklą pasistatė. Į ją supila savo ekologiniame ūkyje užaugintus grūdus. Saugyklą jis išklojo labai tankiu sietu, kad į grūdus negalėtų patekti graužikai. „Gal tik blusa įlįstų, bet ji grūdais neminta“, – juokavo vyras.

Stepono žmona Ona sako, jog kai ką jos vyras vis dėlto patobulinęs: duonos kepalus jis formuoja ant atskirų lentučių ir visus iš karto, kad po kiekvieno nereikėtų rankų šluostytis. Tas lentutes užkabina ant ližėje esančios vinutės, kad ši su visu kepalu į krosnį nenuslystų. Vienu kepimu Steponas iškepa dvylika kepalų duonos. Dvylika todėl, kad duonelė skalsi būtų, kad namiškiams ir draugams užtektų.

Genetinė atmintis

O.Jautakienė primena, kad Stepono kepama duona anaiptol ne kiekvienam patinka. „Jaunoji karta įprato prie maisto produktų su konservantais, dažikliais ir kitokiais priedais. Jiems sunku įvertinti kitokio skonio duoną“, – teigė moteris. Jautakių dukrai Rasuolei mįsle tapo duonos kvapas. Pasak jos, iš parfumerijos fabriko išėjus kvapas netrukus išsisklaido, o Jautakių namuose net sienos kvepia duona. Šis kvapas įsigeria ir į drabužius. „Duonos nekepęs, jos kvapo neieškok“, – toks Stepono atsakymas.

Jis šelmiškai šypteli. „Prisipažinsiu, kad ir mano duonoje tėra 25 proc. miltų, iš kurių du trečdaliai yra ruginiai ir vienas ketvirtadalis – kvietinių. Kas tada sudaro likusius 25 proc. mano kepamoje duonoje? Aišku, jog vanduo. Ir daugiau jokių mandrysčių“, – šmaikštavo S.Jautakis.

S.Jautakio kepamai duonai, kildintai raugu, buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Steponas sako tokio įvertinimo specialiai nesiekęs, jam nesiruošęs, o tik kepęs duonelę laikydamasis mamos nurodymų.