A.Terleckas: Nejau taip bijome žodžio TIESOS, kad pradėjome kovoti su vaikais? (18)

Antanas Terleckas | S.Venskaus nuotr.

Antanas Terleckas | S.Venskaus nuotr.

Laisvės premijos laureato Antano Terlecko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji ponios ir ponai! Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu, kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų.

Vengdami okupacinės valdžios represijų mes ne tik nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena. Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio, daugelio kitų.

Iš savo tėvo, Pirmojo pasaulinio karo invalido 1945 m. gegužės 9 d., tai yra karui jau pasibaigus, išgirdau tokius žodžius (cituoju aukštaitiškai): „Aik, sūnau, balševikų mušti. Aičiau aš, bet esu invalidas ir negaliu“. Mūsų apylinkėse 1941 m. birželio 14 d. buvo masiškai tremiami patys neturtingiausi valstiečiai, jų maži vaikai. Taip buvo sėjama baimė, kad tokio likimo sulauks bet kuris, reikalauta visiško paklusnumo. Tėvuko paragintas nutariau tapti partizanu, tačiau manęs miško broliai nepriėmė, buvau per jaunas. Jų vadas per mano draugo brolį, partizaną Bronių Avižienį patarė man 17-mečiui rinktis ne šautuvą, bet knygas ir pasakė: „jeigu vaikai žus, neliks ir mūsų tautos“. Krivasalio vyrai išėjo į mišką 1944 m. rudenį kartu su Šiškinių ir kitų apylinkių kaimų vyrais, krivasaliečiai kovėsi su reguliariąja NKVD divizija, garsiąja nuo 1945 m. kovo 11–12 d. Kiauneliškių mūšyje Labanoro girioje. Mūšis baigėsi kai apsupti NKVD kareivių paskutiniai likę 7 gyvi partizanai susisprogdino bunkeryje. Žuvo apie 100 vyrų. Tarp jų keli mano draugai, kai kurie jaunesni už mane. Tame mūšyje į čekistų rankas pateko sunkiai sužeistas mokyklos draugas Liudas Malakauskas. Mano klasės draugas Algirdas Paznėkas išmesdavo iš bunkerio čekistų įmestas granatas. Daug tų granatų išmetė, bet viena sprogo jo rankose. Tai buvo vienas didžiausių mūšių tuometinio Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Krivasalyje po karo neliko šaukiamojo amžiaus vyrų. Apie 1953 m. partizaninis karas buvo nuslopintas.

Sovietinė valdžia veikė mūsų tautos protus ir dvasią, siekė pavergti ne tik kūną, bet ir sielą, pratino prie vergovės mūsų vaikus. Priešinausi tam, todėl daugiau kaip 11 metų praleidau sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. Prisimenu paskutinį atsisveikinimą su motina 1979 m. spalio viduryje. Ji prašė irgi aukštaitiškai: „Untaniuk, nelysk tu kalėjiman, palauk kol aš numirsiu“. Mane areštavo spalio 30 d., o motiną amžinybė pasikvietė kitų metų vasario 19 d.

Sovietmečiu dažnas klausdavo manęs: kam to reikia? Gyventum sau ramiai, kaip dauguma, reikia tik prisitaikyti. Net atgimimo metu spaudoje teko skaityti, kas bus su mūsų Lietuva, jeigu raudonoji armija išsinešdins iš Lietuvos. Kartais išgristu klausimą, ar už tokią Lietuvą kovojome? Ir sau, ir kitiems atsakau: pasvėrus labai sunkias valstybės kūrimosi aplinkybes svarbu įvertinti tai, ką turime, nenusivilti ir žengti pirmyn.

Prisimenu sovietmetį, kai 1985 m. liepos 30 d. buvau laikinai išleistas iš tremties į tėviškę palaidoti mirusio brolio Jono. Į pačias laidotuves nespėjau, nes kelionėje buvau tyčias užlaikytas. Pasimeldžiau tik prie jo kapo. Netrukus atėjo laikas grįžti į saulėtą Magadaną. Laukė dvi baisios šaltos žiemos. Norėdamas nusipirkti bilietus ne kartą stovėdavau pusdienį kasose ir kiekvieną kartą sužinodavau, kad bilietų į Magadaną vis nėra ir nėra. Tuo pačiu metu buvau  spaudžiamas milicijos, kodėl negrįžtu į tremtį. Už tai buvo grasinama nauja byla. Čekistų užsakyta beprotybės karuselę baigė pati KGB, jos kapitonas Antanas Bimbiris , kuris taip kalbėjo: „Nevaidink, Antanai, didvyrio. Galėtume pasilikti Lietuvoje. Už tai tau tereikėtų skleisti nuomonę, kad beprasmiška kovoti su tokia galinga valstybe, kaip Sovietų Sąjunga. Mes nereikalaujame iš tavęs nei formalaus prašymo, nei slapyvardžio.“ Atsisakiau tokio pasiūlymo ir greitai vėl atsidūriau tremtyje. Manau, kad ne vienas tuo metu susilaukė panašių siūlymų. Ar visi jie atsisakė, nežinau. Manau, kad su daugeliu mes šiandien prasilenkiame gatvėje ar Seimo rūmuose. Prieš keletą metų buvo atvirai kalbama, kad svetimos valstybės žvalgybos agentai dažnai vaikščioja po šiuos rūmus. Vadinasi, nieko aš neperdėjau.

Nevilties, beprasmybės, menkavertiškumo nuotaikų tikrai daug. Ar tai ne jų veiklos rezultatas, kad Lietuvoje patriotizmas paverstas vos ne keiksmažodžiu? Nedrįstame ištarti žodžio Tėvynė. Sovietmetyje pripratome prie sąvokų „kraštas“, „respublika“, „šalis“.

Brangūs Lietuvos žmonės, tie, kurie šiandien dažnai mini tuos žodžius „Lietuvos žmonės“, žinokite, kad 1949 m. šie žodžiai buvo privalomi sakyti CK nutarimu. Tad galvokite kalbėdami. Žinokite, kad aš, išgirdęs tuos žodžius, išjungiu televiziją. Tikiuosi, ateis laikas eteryje dažnai girdėti žodžius tėvynė, Lietuva, valstybė, tautiečiai, Lietuvos piliečiai. Juk sinoptikų pranašaujama saulė gali nušvisti ir čia, ne tik Respublikoje, šalyje ar krašte. Saulė šviečianti, lengviau prisiminsime, kad turime valstybę, o ne šalį.

Dar 1926 m. profesorius Stasys Šalkauskis straipsnyje „Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai“ kalbėdamas apie gerąsias lietuvio valstiečio savybes sielojosi dėl blogųjų. Išmintį lietuvis kartais supranta kaip atsargumą, atsisakymą nuo drąsių sumanymų ir ateities perspektyvų. Buvęs baudžiauninkas linkęs lenktis prieš jėgą, turtą ir grasinti silpnesniam, kai yra pats gavęs galios ir pralobęs. Filosofas kalbėjo ir apie inteligentijos ištižimą, išsilaisvinimą gavusios Rusijos savybes. Tokie inteligentai užaugo nuolatinėje pozicijoje valdžiai. Jie užsikrėtė nihilizmu, savo kultūros ir tradicijos neigimu. Rusijos kino režisierius Aleksandras Sokurovas, analizuodamas pasaulio diktatūrų priežastis, teigė, kad didžiausias demokratijos priešas – žmonių noras paklusti. Daugumai tai patogiausia. Taip nusikratome atsakomybės naštos. Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės. Ypač, atsakomybės už savo valstybę. Imama dusinti bet kokią teigiamą iniciatyvą. Kaune keliamos bylos vaikams už kreida užrašytą šūkį „Tiesos“. Nejau taip bijome to žodžio, kad pradėjome kovoti su vaikais? Dar nesenai guodėmės, kad mūsų inteligentai neaktyvūs. Lyg tyčia tokių atsirado turinčių ką tautai pasakyti ir norinčių tai pasakyti, tik kalbėti nebuvo kur. Televizijos kanaluose neatsirado vietos. Užtenka vietos gąsdinimams, šokiams, netikroms nuotakoms, greitųjų kreditų reklamoms, kurios kvailina piliečius ir net priverčia bėgti iš Lietuvos. TV ekranai užteršti visokiais senais ir naujais rusiško imperializmo kalambūrais. Po ilgos pertraukos vėl mums peršamas „naftalinis“ Štirlicas ar panašūs į šį dabartiniai supermenai, ginantys Maskvos interesus. Taigi, norintys prabilti garbūs piliečiai pasirinko gatvę, bet ir ten, pasirodo, negalima. Ne tik negalima, bet ir griežtai draudžiama. Kas žino, gal buvę signatarai su buvusiais ministrais pradės valstybę griauti, o juk visiems aišku, jei įstatymas varžo teigiamas pilietines iniciatyvas, vadinasi, toks įstatymas paseno ir jį reikia keisti, o ne tampyti po teismus.

1957 m. buvau teisiamas už tai, kad neva dalyvavau kuriant pogrindinę organizaciją „Nacionalinis liaudies frontas“. Iš tiesų buvo tik užsiminta apie jo kūrimą. Aš atsisakiau dalyvauti. Tai nesutrukdė nuteisti mane ketveriems metams. Norėčiau, kad tokios bylos būtų pamirštos kartu su sovietmečiu. Deja, savo absurdiškumu į manąją labai panaši Eglės Kusaitės byla. Rusijos propaganda tvirtina, kad būtent Baltijos ir Lenkijos valstybėse netrukdomi rengiami teroristai. Tokius mitus kurdami Maskvos ideologai rado draugų Lietuvoje ir dar kokio rango. Už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus griebtasi teroristinės veiklos imitacijos. Išprovokuojama jauna, menką gyvenimo patirtį turinti mergina. Toliau įvykiai rutuliojasi taip, kad kyla pavojus, jog paaiškės sumanytojo spektaklio absurdas. Keisčiausia, kad šiame teatre kai kurios struktūros savo vaidmenis atlieka kartu su pasaulyje susikompromitavusia ne vieno teroristinio akto organizatore, garsiąja Rusijos FSB. Absurdiškiausia, kad spektaklis vyksta Lietuvos – Europos Sąjungos ir NATO narės teritorijoje. Užsienio žvalgybos agentai tardo Lietuvos pilietę. Šį spektaklį derėtų nedelsiant baigti. Jei kam nors labai patinka bendradarbiavimas su FSB, tegul ir renkasi tokį darbą, tik ne Lietuvoje, o čia leiskime dirbti savo valstybei nuoširdžiai atsidavusiems darbuotojams, bet tokie kažkodėl atleidžiami ir tampomi po teismus. Dėl to gėda mums visiems.

Kartoju dar kartą – E. Kusaitę palikime ramybėje. Rūpintis savo piliečių, taigi ir Eglės gerove, yra pati svarbiausia valstybės funkcija. Didžiosios Britanijos laikraštis „Financial Times“ sumanė Vakarams atskleisti okupuotų Baltijos valstybių padėtį. Tokių drąsių ir sąžiningų žurnalistų, kaip Deividas Sateris tais laikais buvo reta arba jų neišleisdavo į Pabaltijį. 1977 m. vasario 16 d. jis atvyko į Vilnių susitikti su vietiniais rezistentais. KGB nutarė šį susitikimą sutrukdyti. Pirmiausia, milicija  Lenino prospekte prie KGB rūmų sulaikė į pasimatymą su manimi skubantį Kęstutį Jokubyną, apkaltino jį taupomosios kasos apiplėšimu. Šį rezistentą, praleidusį 17 metų lageriuose ir 4 metus tremtyje, iškratė, atėmė D. Sateriui skirtą tekstą. Akistatoje KGB „liudininkai“ (patys čekistai) patvirtino, kad jis tikrai dalyvavo plėšiant kasą ir nužudant apsaugos milicininką. Sutartu laiku nesulaukęs K.Jokubyno D. Sateris iškvietė taksi ir paprašė vairuotojo nuvežti į Nemenčinės plentą, kur tuomet gyvenau. Išlipęs iš automobilio žurnalistas desperatiškai bandė surasti mano namą, kol pagaliau sužinojo atsidūręs prie Vilniaus-Kauno autostrados. Supratęs apgaulę D. Sateris tik 22 val. su jau su paleistu Kęstučiu mane pasiekė. Virš mano buto KGB buvo susukęs savo agentų lizdą su visa pasiklausymo ir įrašymo aparatūra. Tai gerai žinojome, bet laiko susirasti saugią vietą pokalbiams neliko. Mes vasarą išeidavome slapta pasikalbėti į mišką, o tada buvo žiema. Nusprendėme, kad tegul įrašinėja. Mintis apie Lietuvą dėsčiau kartu su K. Jokubynu, J. Sasnausko draugais, moksleiviais, kurie buvo po 30 metų jaunesni už mane, garsiai, aiškiai be dviprasmybių, o Deividas jas užrašinėjo. Taigi diktavom žurnalistui ir KGB mikrofonams.

Nesuprantu, kodėl visokių pasiklausymų taip bijoma dabar, kodėl aukščiausieji mūsų valstybės pareigūnai, pajutę, kad yra sekami, nutyla ar kalba puse lūpų. Visuomenininkas, paviešinęs patį pasiklausymo faktą, yra kaltinamas vos ne valstybės išdavimu, neva viešinti dabar ne laikas. Bet juk terorizuojami mūsų tautos išrinktieji atstovai.

Aš su draugais, žuvusių partizanų giminės, kiti rezistentai rašėme ir reikalavome, o vėliau Seime buvo priimtas nutarimas, kad būtina surasti žuvusių laisvės kovotojų palaikus, bet iki šiol nieko nedaroma. Net Seime buvo priimtas nutarimas, bet nieko nedaroma, elgiamasi kaip caro laikais. Caro laikais nušautus arba pakartus sukilėlius irgi slėpdavo nuo visuomenės. Buvusiuose KGB rūmuose kalėjau tris kartus. Kartu kalėję draugai klausė, ką darysime su KGB kalėjimu Vilniuje, kai Lietuva pats laisva? Tikėjome, kad tai bus Kovų muziejus, tačiau dabar tik keliose tardytojų kabinetuose yra Genocido muziejus. Didžiąją pastato dalį užima teismai. Neseniai paaiškėjo, kad mūsų valdžiai to per maža. Prašau valdžią, kad rūmai būtų išsaugojami pagal savo paskirtį.

Labai gaila, kad valdžios atstovai daug ką stengiasi kurti Lietuvoje, kad būtų taip, kaip Sovietų sąjungoje. Kas sugalvojo mūsų VSD paversti panašų į KGB, kas jiems prisiuvo antpečius, o vadovams netgi generolo laipsnį, kas baigusį Maskvoje karinę politinę akademiją Liną Petronį paskyrė Lietuvos valstybės saugumo vienos ar kitos valdybos viršininku, o paskui pasiuntė kandidatu į Lietuvos Seimo narius? Kas? Ogi generolas J. Jurgelis. Susipažinkite su juo.

Kiek žinau, atominės jėgainės projektavimui, senosios uždarymui skirtos milijardinės lėšos. Panašu, kad kai kurie  rankas jomis jau pasišildė. Dabar ateina kita atsiimti savo dalies. Aš tikiu, kad šie nauji žmonės bus tikri Lietuvos patriotai ir neveiks kaip buvę. Labai ačiū.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. Pasakysiu tai, ką Antanas nesupranta arba dar nenori pasakyti…

    1990 m. kovo 11 d. tikrasis Lietuvių Tautos Sąjūdis įveikė KGB sukurto “sąjūdžio” įtakos agentūrą ir pasiekė reikšmingą pergalę 1988 m. pradėtoje “dainuojančioje revoliucijoje”.

    Tačiau šią pergalę mes labai greitai praradome dėl tuometinių objektyvių geopolitinių aplinkybių ir ypač dėl sovietų okupacinės armijos bei kitų okupacinių struktūrų veiklos, o valdžią Lietuvoje, pasinaudoję mūsų “surištomis rankomis”, palengva, tačiau gana greitai, užgrobė Lietuvybės – Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės – priešai, kurie nuo to laiko ir valdo mūsų Valstybę.

    Faktiškai įvyko “dainuojančios” Tautinės Revoliucijos nuverstųjų antitautinių jėgų sugrįžimas į valdžią – tai yra klasikinė kontrevoliucija, pastaruoju metu ypatingai aršiai pradėjusi kovoti su Lietuvybe ir Tautinės Revoliucijos šalininkais.

    Kosmopolitinė ir atvirai prolenkiškai-prorusiška, aršiai antilietuviška valdžia, uždrausdama netgi Kovo 11 Patriotinę eiseną Gedimino prospektu bei savo programoje paskelbusi, kad įteisins Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje dvikalbystę, nepaisydama dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje įrašyto Lietuvių Valstybinės Kalbos straipsnio, ši antitautinė kontrevoliucinė valdžia jau peržengė tą kritinę konstitucinę ribą, ties kuria buvo balansuojama pastaruosius 20 metų – kada nei viena iš antagonistinių jėgų – tautinė ir antitautinė – nesiimdavo jokių aktyvių kraštutinių veiksmų, išlaikydamos tam tikrą “nerašytą pusiausvyrą”.

    Todėl dabar pagal bendrąjį istorinio proceso vystymosi modelį jau neišvengiamai turi įvykti nauja Tautinė Revoliucija – ir šį kartą jau ne “dainuojanti”, o tikra, kuri galutinai palaidos visus Lietuvybės priešus – kontrevoliucionierius, dabar valdančius Lietuvių Tautos Valstybę.

    Kada ši nauja Tautinė Revoliucija įvyks (ir svarbiausia – kada ją verta pradėti) iš esmės priklauso ne tiek nuo vidinės padėties Lietuvoje, kiek nuo tarptautinės padėties, nes esant nepalankioms tarptautinėms aplinkybėms net ir sėkminga Tautinė Revoliucija nesugebės pasiekti savo galutinių tikslų – kaip ir įvyko 1989-1990 m. (ir ne tik Lietuvoje, bet faktiškai visose posovietinėse valstybėse, kuriose valdžia taip ir liko senosios komunistinės antitautinės nomenklatūros, susidėjusios su Jievrosojuzo “žydraisiais kosmopolitais”, rankose).

    Manau, kad neišvengiamai ir labai sparčiai artėjantis naujas pasaulinis įtakos sferų perdalinimas tarp didžiųjų imperijų (visų pirma JAV, Jievrosojuzo, Kinijos, Indijos, Rusijos, musulmonų pasaulio), greičiausiai netgi peraugsiantis į tikrą “karštą” karą – bent jau tam tikruose pasaulio regionuose, matyt, ir bus tas esminis faktorius, kuris nustekens visas arba daugumą šių imperijų, ir suteiks dar vieną realią galimybę Lietuvių Tautai apsivalyti nuo mūsų Valstybėje prisiveisusių antilietuviškų šiukšlių bei kitokių parazitų – kaip jau buvo per Pirmą ir Antrą pasaulinius karus.

    Todėl šiuo metu privalome labai intensyviai ir rimtai ruoštis šiems būsimiems įvykiams. Taip pat būtina stebėti, fiksuoti ir registruoti visus įvairių antilietuviškų “asmenybių” bei jėgų “pasireiškimus” internete, spaudoje, TV, radijuje, valdžios struktūrų veikloje – tam, kad tiksliai žinotume “kas yra kas”…

    • tikras lietuvis:

      Žygeivi,
      nebesapnuok – nieko tokio nebuvo ir nebus: nei jūs ką nors kada nors lėmėt, nei jūs lemsit.
      Atsipalaiduokit ir pradėkit vienąkart mąstyti: kol kviesitės profašistinius visokius į tautines šventes, tol joks lietuvis nepatikės, kad jūs galite būti žmonėms palankiais, o ne vykdot žydšaudčių – pokarių banditų liniją.
      Todėl tol nieko nepasieksit, kol nebaigsite kvailioti.
      Jau kiek rinkimų buvo ir dar nepasimokot?
      Ar jau visai buki esat?
      Paleckis ir tas jūsų draugelį vaišvilioką sutvarkė kaip šiltą vilną.

      • je je:

        žygeivis tą patį komentarą jau 20 kartą įmeta. Bet pats kitų komentarų nė neskaito, taigi, ir į tavo repliką, lietuvi, nesureaguos.

        Jis nė neino, kad žydroji ideologija ne iš ES sklinda. Tas think-tanklas, kuris ją skleidžia, nepriklauso ES, nors ir naudoja jos atributiką. Žinokit.

    • Pikasas:

      Nemažą reikšmę Lietuvos laisvėjimo keliui turėjo tai, kad 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas – aukščiausiojo lygio tuometinė Sovietų Sąjungos institucija – priėmė sprendimą, kuriame ne tik pripažino Stalino-Hitlerio (Molotovo-Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus, bet ir paskelbė juos teisiškai niekiniais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos.

      A.Terlecko kova prieš Lietuvos simbolių susigrąžinimą taipogi patyrė nesėkmę. Kai Lietuvos trispalvė vėliava, Vytis, Gedimino stulpai, Tautos himnas buvo paskelbti valstybiniais simboliais, A.Terleckas tai pavadino LKP CK ir KGB lietuviškojo filialo savivale. Kauno tremtinių klube A.Terleckas savo kalbos pabaigoje sako: (cituoju) „Kreipiuosi į visus, kurie dalyvausite demonstracijose. Jokiu būdu nesineškite ten Trispalvės vėliavos“.

      Apie Lietuvos herbą – Vytį A.Terlecko buvo teigta taip: (cituoju) „Rusiją vieną kartą jau buvo pagrobusi mūsų Vytį. Tąsyk jis buvo pakliuvęs į baisaus dvigalvio erelio nagus. Neatiduokime dabar į raudonojo šėtono nasrus. Mes kreipiamės į Jus, Lietuvos deputatai, į Jus, Lietuvos inteligentai. Jūsų pareiga – apginti Vytį nuo kruvinų bolševikų rankų.( lit. „LLL nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės“ I-as t. 71, 318 psl.)
      Štai ką teigia A.Terleckas apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį:(cituoju)„Į 35 narių LPS Iniciatyvinę grupę KGB pasiuntė maždaug 27-28 savo agentus. Pasiuntė ir keletą inteligentų, kurie formaliai nedirbo KGB, tačiau savuoju politiniu neišprusimu objektyviai tarnavo Rusijai“.

      Kritika Lietuvos Sąjūdžiui, kad jis pasirinko parlamentinės kovos kelią ir kiti įvairūs bandymai trukdyti naujos LR Aukščiausios Tarybos rinkimams, atsisakant net savo Lietuvos Laisvės Lygos kandidatų, parodo, kad Antano Terlecko tuomet pasirinktas rezidentinis kelias buvo nukreiptas jau prieš Lietuvos visuomenės laisvėjimo siekius. Po rinkimų A.Terleckas aiškina: „Mes didžiuojamės, jog dalį rinkėjų sulaikėme, kad Lietuvoje dalyvavo ganėtinai mažai rinkėjų.“

      A.Terlecko ir Lietuvos laisvės lygos požiūrį į Kovo 11-osios aktą, manau, tiksliai paaiškina LLL Tarybos narys Jurijus Radovičius. (Cituoju): „Kovo 11 Deklaracija reiškia visišką LLL veiklos krachą: pasiteisino būtent tas parlamentinis kelias, kurį A.Terleckas net nuo 1988 metų visomis jėgomis bandė sutrukdyti.“
      Netgi ir A.Terlecko bandymai trukdyti ir Nepriklausomybės referendumui taip pat patyrė visišką fiasko. Pagrindinis trukdymo motyvas buvo tai, kad Lietuvoje dar yra sovietinė kariuomenė. Atseit, reikia palaukti kol ji bus išvesta ir tik tada ruošti referendumą.

  2. Ku Klux Klan:

    Pritariu Žygeivi ir ypač paskutinei pastraipai…

  3. Dg:

    O kai Antanas kele kanditatura i seima kodel nebalsavot?

  4. je je:

    tikra tiesa, kad ir dabar gyvename kone tame pačiame konflikte kaip ir prieš 22 metus. Gal net didesniame.

    Kokios šio konflikto priežastys? Mūsų Prezidentės karo paskelbimas sukčiams suvienijo visus sukčius prieš Prezidentę ir prieš dorąją tautos pusę. Lietuvos ryto sąvininkas Snoro sukčius Antonovas bėra iš tų , kurie nekeršytų… apie jo dosje skaitykite rumafija.com.

    Dar prisidėjo sorošo sukčiai bei pseudoliberalai ir pseudosocialistai siekiantys kad neliktų lietuvių nacijos. ir kovojantys už Putino kuriamą Euraziją, tokie kaip V.Andriukaitis ir galimai jo draugas Sakalas… Andriukaitis apie Europą nupo Madrido iki Vladivostoko yra pasisakęs Balsas.lt forume. Nustėrau, kai išgirdau. Pasiutęs globalistas:)

    O iš to matome, kad ir už- Lietuvos laisvę kovojo ne tik dori žmonės, bet ir tie, kurie troško laisvai smaugti savus, nesidalinant grobiu su Rusija.
    Bet buvo ir tokių, kurie įsipareiojo Rusijai per verslo priedangos organizacijas padėti jai lyg Trojos arkliui įšliaužti į ES. Apie tai kalba Bukovskis. Apie tai rašė KGB pulkininkas Liubimovas savo autobiografinėje knygoje “Golghota ili sekretnij plan perestroiki”, kūręs su KGB vadu Andropovu “Perestroikos” planą su keturiais etapais. Paskutinis etapas – kai “gerai išmuštruoti kgb vyrukai” po tyčia paleisto “banditų kapitalizmo” perims valdymą jau visoje Eurazijoje.

    Daliai signatarų reikėtų atimti signataro rentą. Aš ją pirmiausiai atimčiau Vaišvilai. Už tai, kad paliko Lietuvą be energijos šaltinio, už tai kad apsimetęs žaliuoju gąsdino Europą.. už Parex banką… nejau byla sulaukė senaties termino, kad jis vėl išlindo?

  5. je je:

    gal sukčius Vaišvila galėtų papasakoti apie savo veiklą savo įkurtam ir sužlugdytam PAREX banke, vietoj to kad pasakytų mums, ką jam pasakė Janutienė, kuiai pasakė dar kažkas o jis pasakė seimui kaip didžiausią atradimą, kad ir Česlovo Juršėno darbovietėje jaunoji dėstytoja prie sovietų gavo premiją kartu su kitais už gerą darbą.

    Gal galėtų papasakoti kokiais tikslais jis, apsimetęs žaliuoju, gasdino Europą mūsų atomine elektrine tol, kol paliko mus be energetikos šaltinio ir prišvartavo amžiams prie Rusijos?

    Kodėl taipogi neleido užbaigti Kruonio elektrinės statybos?

  6. je je:

    „Galiausiai pasimatė, kad nuo N. Venckienės iki A. Paleckio – vienas žingsnis” – rašo Delfyje Laučius

    Ogi nuo Vaišvilos iki A.Paleckio net vieno žingsnio nerereikia žengti. Vienas prie vieno – abu lygiai vienodai rausiasi po VALSTYBĖS PAMATAIS. Nes Vaišvila susidėjo su tais sukčiais, kurie verčia PREZIDENTĘ.

    Gal pamenate sorošisto Savukyno laidą, kurioje Liaučius, vilmoriaus Gaidys ir VALATKA savo diskusijoje KUUOM PAKEISTI Prezidentę gudsriai ruošė iliečių smegenis “alternatyvai” ir galų gale nusprendė, kad tik pasiūlius konservatoriams patinkančią konkurentę — Degutienę, jie įstengs atimti balsų iš Prezidentės ir taip laimėti savo didžiąją kovą prieš su sukčiais kovojančią Lietuvos Prezidentę.

    Taigi, kas visi šitie apsukrūs vyriukai, kurie ruošia sąmokslą prieš mūsų demokratiškai išrinktą PREZIDENTĘ, kuri savo darbais įrodė, kad dirba žmonių, o ne sukčių naudai?

    Kas jie? savi ar svetimi? Nes Prezidentė yra MŪSŲ. Aišku jums sukčiukai, ar neaišku?

    • je je: Nes Prezidentė yra MŪSŲ.
      ————————————————

      Kieno “Mūsų”?

      Matyt, dar nepribaigtų “burokevičininkų”? 🙂

      • Normalioje Lietuvių Tautos Valstybėje su tikra Lietuviška valdžia visi šie “burokevičininkai” jau labai seniai būtų visi iki vieno pakarti už Valstybės išdavystę ir tarnybą Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešams.

        O visi “persidažę brazauskininkai” dirbtų viešuosius darbus arba sėdėtų už grotų, atgailaudami už savo tarnybą sovietų okupantams, be teisės užimti bet kokias valstybines pareigas iki gyvenimo galo.

        Štai tai ir būtų tikra desovietizacija.

        P.S. Tačiau ją dar reikės atlikti….

      • Įvairių valstybių istorija jau daug kartų patvirtino amžiną tiesą – tautinė revoliucija praranda savo prasmę, o vėliau ir visus pasiektus iškovojimus, jei neatlieka savo pagrindinės funkcijos – Valstybės kruopštaus išvalymo nuo antitautinių šiukšlių.

        Lietuvoje įvykusios “dainuojančios” revoliucijos pasekoje kaip tik tai ir įvyko – šiek tiek išsigandę antilietuviški kontrevoliucionieriai labai greitai atsigavo, “persidažė jievrosojuzinėmis spalvomis” ir vėl įsiviešpatavo Lietuvių Tautos Valstybėje.

        Ir kuo toliau, tuo labiau naikina Lietuvybę – Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir pačią Nepriklausomybę.

        Todėl sekantį kartą, įvykdę tikrą Tautinę Revoliuciją, turime labai gerai prisiminti “dainuojančios” revoliucijos karčias istorines pamokas ir jų nebepakartoti…

  7. Tiesos – Viešas laiškas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=108&t=9892

    Mama ir dukra persekiojamos už žodį „Tiesos“
    http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/mama-ir-dukra-persekiojamos-uz-zodi-tiesos

    Tiesos.lt redakcija
    2012 gruodžio 25

    Elena Narkevičiūtė: „Aš tikrai nepasiduosiu“
    http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/elena-narkeviciute-as-tikrai-nepasiduosiu

    Tiesos.lt redakcija
    2013 sausio 4

  8. Marta:

    išmintingas Antano Terlecko straipsnis.

    O buvo laikai, kai jis seimo koridoriuose dalino lapelius, kuriuose buvo teigiama, kad Vagnorius rusų agentas. (Vaišvila buvo jo pavaduotoju). Norėčiau paklausti, ar jis ir šiandien taip mano? Jei nebijo interakcijos su skaitytojais, tai tuom, manau, įrodytų, kad nebijo ir tieSOS:)

  9. Marta:

    įdomu ar Terleckas su Sadūnaite gauna signataro rentą? Ne? pagrindiniai kovotojai, bet parašo laiku nepadėjo?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *