Norbertui Vėliui šiandien būtų sukakę 75-eri (video) (3)

Norbertas Vėlius užrašo tautosaką Mažųjų Pupojų kaime (Vilniaus r.) 1964 m. | K. Vainoro nuotrauka (LTR 3666).

2013-ųjų metų sausio 1 d. garsiajam Lietuvos etnologui, mitologui, religijotyrininkui, vienam  žymiausių Lietuvos etnokultūrinio sąjūdžio įkvėpėjui ir kūrėjui Norbertui Vėliui būtų sukakę 75-eri.

Ta proga Alkas.lt prašo Norberto Vėliaus bendražygių, bičiulių, visų kam svarbus šio garbaus Lietuvos Kūrėjo atminimas ir palikimas tarti keletą žodžių:

1. Kokį vaidmenį suvaidino profesorius Norbertas Vėlius ir jo darbai Jūsų gyvenime ir profesinėje veikloje?

2) Kaip įvertintumėte N.Vėliaus asmenybę ir jo indėlį į lituanistikos darbų aruodą?

Savo mintis šiam rašiniui papildyti visus 2013-uosius metus siųskite info@alkas.lt.

Jonas Trinkūnas

Etnologas,  etnokultūrinio sąjūdžio pradininkas Jonas Trinkūnas:

„Norbertą Vėlių pažinau kraštotyros ekspedicijų metu, maždaug nuo 1969 metų. Tai buvo labai reikšmingas Lietuvai metas. Šimtai kraštotyros entuziastų vidurvasaryje patraukdavo į Rytų Lietuvos kaimus, ten užrašinėjo liaudies dainas, rinko įvairiausią etnokultūros paveldą. Šitam judėjimui vadovavo keli etnologai, kurių svarbiausias ir ryškiausias buvo Norbertas Vėlius. Pamenu jo ne kartą mums sakytus žodžius: „mūsų ekspedicijos pažadino kaimo žmones, keldamos jų savigarbą ir savo vertės pajautimą. O kraštotyrininkai save gaivino paprastų kaimo žmonių dvasia, tarsi gyvybės vandeniu“.

Aš pats ekspedicijose rinkau medžiagą apie senuosius tikėjimus, kurią apibendrindavau straipsniuose. Dėl tų straipsnių teko bendrauti su Norbertu Vėlium. Užeidavau į tautosakos institutą, kur mačiau ant Norberto stalo dideles šūsnis rankraščių. Didelį įspūdį darė Norberto Vėliaus skelbiami darbai – straipsniai ir knygos. Asmeniškai patyriau gyvosios tradicijos reikšmę kelyje į lietuvių pasaulėžiūros pažinimą.

Teko apsilankyti Vėliaus namuose tuo metu, kai jis rengė svarbiausią savo gyvenimo darbą „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“. Visas jo darbo kambarys buvo nuklotas rengiamų „Šaltinių“ tekstais. Tai buvo tikrai titano darbas. Netrukus po to jis ir mirė, tarsi prislėgtas nepakeliamos savo darbo naštos.

Jo visos knygos buvo tarsi augalai, suvešėję gimtosios žemės galiomis. Iš esmės jis skyrėsi nuo daugelio kitų lituanistų mitologų, kurių darbų šaltiniai buvo spausdinti tekstai. Jo gi šaltiniai buvo dažniausiai paties surinkti ir užrašyti iš gyvų pateikėjų. Kiekviena Vėliaus knyga buvo nepakartojama ir atverianti kelius į savitą lietuvių mitinį pasaulį.

Jo knyga „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ atvėrė labai turtingą ir paslaptingą ištisą Vėlino/Velnio pasaulį. Ši knyga padeda suprasti, kodėl Velnias buvo toks populiarus mūsų tautosakoje“.

Dainius Razauskas

Mitologas, religijotyrininkas, dr. Dainius Razauskas:

„Norėčiau pasitelkti seną, kaip pasaulis palyginimą – upės arba srauto, kurį žmogui reikia perbristi, norint pasiekti kitą krantą. Tiek žmogaus  gyvenimas, tiek mokslas apskritai gali būti lyginamas su šituo srautu. Taip pat galime vertinti ir bet kokią žmogaus veiklą – kad ir baltų, lietuvių dvasinės kultūros, dvasinės tradicijos tyrimus.  Šiuo atveju niekas nesikerta, nes viskas sueina į viena.

Vėliaus gyvenimas ir buvo atiduotas šitos tradicijos tyrimams, šitam mokslui.  Tokiu atveju paprasto žmogaus galima būtų klausti – kaip jis perplaukė, perbrido – kaip jis pasiekė tą kitą krantą?

Čia reikėtų kalbėti apie tris Vėliaus monografijas, tris jo atliktus puikius darbus, didelius tyrimus, apie daugybę straipsnių. Bet Vėlius šia prasme buvo nepaprastas žmogus – jis ne tik pats garbingai perplaukė šitą srautą ir pasiekė kitą krantą. Jis pastatė tiltą, nutiesė per šitą srautą kelią ir visiems kitiems.

Šitas jo kelias yra keturi  Baltų religijos ir mitologijos šaltinių tomai  ir trys chrestomatijos Lietuvių mitologija tomai.  Galiu pasakyti, kad tiek tyrinėtojai, tiek iš viso žmonės, vienaip ar kitaip susiduriantys su lietuvių, baltų religija ir mitologija po Vėliaus yra jau visiškai kitokioj padėty, negu prieš. Tarkim, kad ir studentai, kuriems aš jau turiu ką atnešt.  Ir atnešu keturis tomus, padedu ant stalo. Sakau: „Štai – čia yra surinkti  pagrindiniai baltų religijos mitologijos šaltiniai“. Gerai – tegul ne visi, tegul ten galima dar kažką pildyti. Ir ačiū Dievui, ir padėk Dieve – bet jau yra ką pildyt. Galima papildytus perleisti. Bet tai yra tiltas, kuriuo kitiems jau galima pereiti per šitą srautą nebesikapstant patiems.

Yra dviejų rūšių žmonės – vieni kurie, duok Dieve, pereina, pasiekia tą kitą krantą, o  kiti ne tik pereina, bet dar ir tiltą pastato. Apie tokius žmones nuo vedų laikų buvo sakoma panthakara. Tai yra žmonės tiesiantys, darantys kelią arba tiltą. Lotyniškai lygiai tas pats terminas yra pontifex. Senasis žynys, vyriausias žynys Romoje buvo vadinamas pontifex maximus, t.y.,  didysis tiltų statytojas. Šitas terminas perėjo ir popiežiui. Mes jį vadiname pontifiku. Pažodžiui pontifex yra, būtent, tilto arba kelio statytojas, darytojas.

Pagal tai, kokią įtaką jis padarė man kaip asmeniui ir, platesne prasme, mums kaip tyrinėtojams, pagaliau, mums – kaip lietuviams, besidomintiems savo dvasine tradicija, apie Vėlių būtų galima pasakyti – jis pastatė Tiltą. Tai yra pontifikas, didysis pontifikas. Turbūt nieko daugiau prie to pridurti ir nebegalima.“

Jonas vaiškūnas

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas:

„Būtent platus Norberto Vėliaus asmenybės akiratis, dideli ir didingi užmojai mūsų tautos dvasinio paveldo rinkimo, saugojimo, tyrimo ir atgaivinimo baruose, įsuko ir mane, kaip manau, ir daugelį ne profesionalių etninės kultūros mėgėjų į šią veiklą. Mane užsimojusį savo astronomines žinias ir fiziko išsilavinimą nukreipti į lietuvių liaudies astronomijos tyrimų barus N.Vėlius nekartą skatino ir palaikė gyvu įkvepiančiu žodžiu, kvietė į ekspedicijas, ragino tirti ir skelbti šios srities etnokultūrinę medžiagą.

N.Vėlius ne vienam net neragavusiam filologijos mokslų įkvėpė mintį, kad tautos kultūros lobiai ir dvasinis paveldas, jo perėmimas, tyrinėjimas ir puoselėjimas turi būti kiekvieno lietuvio rūpesčiu. N.Vėlius buvo Lietuvos etnografinio kraštotyros sąjūdžio kūrėjas, daugelį paskatinęs atsigręžti į savo tautos kultūrą, jos papročius, tautosaką, mitologiją. Jis ne tik pirmasis pradėjo rengti taip vadinamas kompleksines kraštotyros ir tautosakos rinkimo ekspedicijas, bet ir pats gyvai jose dalyvavo, užrašydamas per 30 000 lietuvių tautosakos kūrinių.

Man, ir manau visiems mums pažinojusiems Vėlių, darė įspūdį ne tik moksliniai N.Vėliaus darbai, bet ir platūs jo užmojai nuo visuotinio tautosakos rinkimo sąjūdžio įsiūbavimo sovietinio režimo prispaustoje Lietuvoje iki veiklos etnokultūros politikos srityje – pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais kartu su bendraminčiais kuriant Lietuvos etninės kultūros globos pagrindų įstatymą.

N.Vėlius ne tik sugebėjo įkvėpti šviesiausius Lietuvos protus įsijungti į Lietuvių tautosakos rankraštyno aruodų pildymo darbą, bet įrodė, kad sisteminant bei apibendrinant surinktą medžiagą, iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančių mitologinių vaizdinių, galima atkurti bebaigiantį nugrimzti nebūtin darnų lietuvių mitologijos pasaulį. Būtent jis pirmasis Lietuvoje, ėmėsi moksliškai tirti lietuvių mitologiją ir senovės baltų pasaulėžiūrą. Būtent Norbertas Vėlius senosios lietuvių mitologijos tyrimus iš Lietuvoje vyravusios etninės kultūros faktografinių empirinių ieškojimų vagos nukreipė link sisteminių pasaulėžiūrinių studijų siekio atkurti bendrą baltų kosmologinių vaizdinių struktūrą“.

Romualdas Ozolas

Filosofas Romualdas Ozolas:

„Su Norbertu Vėlium 1957–1962 metais studijavom. Jis mane pakvietė Tautosakos institutan kataloguoti liaudies dainų. Paskui – į kompleksines ekspedicijas. Paskui leidykloje „Mintis“ leidome jo mitologijos studijas. Per jį aš ir priėjau prie etnikos pačia plačiausia prasme ir nepraradau to ryšio su ja iki šiol. Norberto Vėliaus indėlis į lituanistiką dar nėra tinkamai įvertintas – pernelyg platūs buvo jo veiklos barai. Trumpai: tautosaką ir etnografiją jis transformavo į etnologiją ir tautotyrą, buvo tų mūsų mintijimo krypčių vadovas ir autoritetas“.

Gintaras Songaila

Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila:

„Etnologo ir mitologo Norberto Vėliaus palikimas – tai ir jo plačiai išarta senosios baltų dvasinės kultūros mokslinio tyrinėjimo vaga, tai ir jo padaryta įtaka Lietuvos atgimimo metu pakėlusiam sparnus visuomeninam etnokultūriniam judėjimui, siekiančiam geriau pažinti, puoselėti ir skleisti lietuvybę, kaip savitą pasaulėžiūros, papročių ir kūrybos versmę.

Man pačiam būtent jis iš tikrųjų atvėrė duris į dvasinį lietuvių pasaulį, kai kiek mažiau kaip prieš trisdešimt metų turėjau progos patekti į VU jo skaitytą paskaitą plačiajai visuomenei apie baltų mitologiją. Tuomet tik ką buvo išleista jo knyga „Senovės baltų pasaulėžiūra“.  Ši paskaita – tai buvo pabudimas laisvam mąstymui ir supratimui, kokį paveldą mes, lietuviai, turime.

Aš ir šiandien gyvai prisimenu jį, pasakojantį nuščiuvusiai auditorijai apie keliaujančius ežerus, gyvas upes, pasaulio medžio ar pasaulio centro įvaizdį pasireiškiantį per ypatingą medį, kalną ar net tiltą. Apie etninius regionus, kuriuose senovės baltų pasaulėžiūra turėjo geografiškai dėsningus skirtumus, apie Prūsiją, kaip žynių ir požemio pasaulio šalį, apie „chtoniškąją“ Žemaitiją – kaip žemdirbių ir pirklių šalį, apie saulėtą Aukštaitiją – kaip karių šalį… Apie tai, kuo lietuviškais Velnias skiriasi nuo jo krikščioniško įvaizdžio… Apie senovės baltų pasaulėžiūrą kaip indoeuropiečių kultūros kamieną.

Norbertas Vėlius nemažą būrį jaunimo (ne tik filologus ar istorikus) paskatino giliau domėtis tautosaka, įskaitant mitologines sakmes, taip pat mažąja tautosaka, apeigų ir papročių užrašymais, pagaliau, pačia lietuvių kalba ir jos tarmėmis. Paskatino suprasti, kad tai yra, mūsų, lietuvių, tarsi Šventasis Raštas.

Norbertas Vėlius tuomet įtraukė dalį šio jaunimo į etnografines ekspedicijas Žemaitijoje, Švenčionių krašte, Punske ir Seinuose, Mažojoje Lietuvoje, Pelesoje… Aš ir pats su pagrindiniais lietuvių mitologijos šaltiniais susipažinau (pirmą kartą apie juos išgirdau) ne iš vėlesnių fundamentalių jo redaguotų ir plačiąją visuomenę pasiekusių leidinių, bet iš jo pasakojimų vienoje iš ekspedicijų, kai jis mokė suprasti, kas svarbu ieškant tautosakos pateikėjų, suprantant, kas ji yra, ją užrašant.

Kai kurie studentai jo įtakoje iš tiksliųjų mokslų net persimetė į humanitarinių mokslų sritį, o daugeliui jų lietuvių tautos kultūra ir istorija  tapo viso jų ikišiolinio gyvenimo domėjimosi šaltiniu bei atgaiva. Neatsitiktinai 1989 m. susikūrė Lietuvių etninės kultūros draugija ir Norbertas Vėlius tapo pirmuoju jos pirmininku.

Šiandien, žvelgiant atgal į tuomet išplitusį, vadinamąjį folkloro ar etnografinį judėjimą, akivaizdu, kad jis buvo viena iš jo sielų. Galbūt net pagrindinė. Nes būtent jis buvo vienas iš tų visuomenės bei mokslo veikėjų, kurie paklojo pamatus jaunosios kartos supratimui, kas yra autentiška lietuvių kultūra, kuo ir kaip labai ji skiriasi nuo sovietinius laikus reprezentavusių harmonizuotos muzikos „liaudies“ ansamblių“.

Irena Seliukaitė

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė:

„Daug pasakyta ir parašyta apie Norbertą Vėlių ir jo įtaką  lituanistikos mokslams bei etninės kultūros vyksmui. Jo fenomeną, iškilusį sovietmetyje ir subrandinusį ne saujelę, o daugybę tautosakos ir etnografijos tyrinėtojų taikliausiai apibūdino Gintaras Beresnevičius. Leisiu sau jį pacituoti. „Lietuvių tautosakos ir etnografijos tyrimus N.Vėlius sujungė į vieną mitologijos ir religijos tyrinėjimų kryptį. Tai, kad ji egzistuoja, yra vien tik N.Vėliaus nuopelnas. […] … tai, kad šiandien galime tarti mes, yra daug. Tai yra N.Vėliaus pergalė. Daug žmonių XXI amžiuje sakys „mes“, o N.Vėlius jiems atrodys kaip kultūrinis didvyris, pagrindęs mūsų gentį kažkada, „laikų pradžioje“, sutemų ir chaoso metais. O kultūriniai didvyriai visose mitologijose elgiasi vienodai – jie įsteigia, duoda pradžią, patapšnoja per petį ir pasitraukia į savo dievišką Tėvynę. Visada pernelyg anksti.“  

Kai pradėjau dirbti Kraštotyros draugijoje, jos aukso amžius buvo praėjęs, daugybė šio visuomeninio judėjimo  pradininkų buvo pasitraukę  iš aktyvios veiklos dėl ideologinio spaudimo ir persekiojimų. Tą patį patyręs N.Vėlius patikėjo, kad Draugija gali keistis, kad keletas paklusnių funkcionierių negali nulemti prasmingo judėjimo esmės. Tačiau pamokas  gavome – N.Vėlius su bendraminčiais įkūrė Etninės kultūros draugiją, siekdamas parodyti, kad Kraštotyros draugijos veikloje trūksta etninės kultūros tyrinėjimų, sumažėjo tokių publikacijų kraštotyros leidiniuose. Tai buvo objektyvi tiesa. Lygiai tokia pati objektyvi tiesa buvo ir vėlesnis N.Vėliaus siūlymas sujungti abi draugijas – po bendrų darbų , po išbandymų kompleksinėse ekspedicijose Punske, Pelesoje ir Lydoje, Mažojoje Lietuvoje. Taip neįvyko, nes tuo metu „patapšnojimas per petį“ matyt, buvo nelaiku…   Su N.Vėliumi galėjai ginčytis, nesutikti, jis pats nebijojo klysti ir pripažinti klydęs. Tai buvo didžiosios pamokos , nežinau, ar jas išmokome. Ar dažnai pasakome „mes“, jausdami greta esančius, tokią pat naštą nešančius?“

Eglė Plioplienė

Tradicinių švenčių rengėja Eglė Plioplienė:

„Norberto Vėliaus įžvalgos buvo ir yra kryptys, nuorodos į gylį, plotį, aukštį, į esmę. Berods paprasti dalykai lyg kibirkštys įžiebdavo ugnį, sukeldavo sprogimui lygią bangą mūsų, su juo bendravusių, mąstymo vagoje.

Nepriklausomybės pradžia pateikė krūvą užduočių: laikas iš sovietinės ideologijos grįžti į savo prigimtinės kultūros tradicijas, laikas atkurti kalendorinių švenčių atraminius, esminius bruožus, kartais naujai juos sukurti, išskleisti laike ir vietoj. Kas, jei ne laisvos dvasios žmogus Norbertas Vėlius būtų galėjęs drąsiai, be baimės apginti pirmuosius laisvos Lietuvos lietuvių kalendorinių švenčių sostinėje bandymus? Kas, jei ne jis buvo daugelio puikių etnokultūros reiškinių palaikytojas, o kartais ir sumanytojas. Nepakartojamas, giliai išmanantis patarėjas, rėmėjas, globėjas. Žodžiu, pavasario ir rudens lygiadienių tėvas, Rasų ir Kalėdų švenčių gelmių mokytojas, su juo užgimė rudens lygės „Ožio aukojimas“, Kalėdų kaladės simbolis blukas, blukvilkiai, mitologinių ugnies skulptūrų reginiai. Vilniaus etninės veiklos centras įsteigtas didžiąja dalimi jo, mokslininko mitologo Norberto Vėliaus palaikymo dėka. Neformalus, o tikras santykis su pasauliu, su žmonėmis vystė įvykių eigą.

Aš ir visi mes dėkingi už žinias, už galimybę giliau, labiau pažinti tai, kas ir šiandienos kultūroje slepiama, ignoruojama, „prakeikiama“ pagonybės antrašte. Didus ir tikras Norberto Vėliaus pasaulio suvokimas, gebėjimas savo žinias nuolat skleisti tyra šviesaus tikėjimo prigimtinės kultūros teisingumu versme, jo mokslas ir kūryba užsėjo, paliko augti mus mumyse taip giliai, kaip tik galim įžvelgti. Todėl jaučiamės įpareigoti, atsakingi, nors kartais to nė nesuvokiam. Tėvu tebevadiname Norbertą Vėlių – žmogų, kuris žinojo tėvynės prasmę ir esmę“.

Ignas Šlajus

Studentas Ignas Šlajus:

„Daug teisių žodžių čion jau pasakyta Norberto Vėliaus amžininkų, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, tačiau susidūrusių su juo gyvai, akis į akį. O man norisi įvardinti šio Žmogaus darbų vertę vėliau atėjusioms kartoms, būtent savo lūpomis – žmogaus, niekad nemačiusio gerb. Norberto Vėliaus, dar nė negimusio tuomet, kai šis jau buvo parašęs didžiuosius savo darbus. Ir visgi išgyvenusio lemiamą tų darbų poveikį.

O pirmąsyk su Norbertu Vėliumi susidūriau neseniai ir visai netiesiogiai – 2009 m. rudenį, skaitydamas Gintaro Beresnevičiaus „Dausas“, kur užkliuvo gan dažnai minima Vėliaus pavardė. „Kas tas Vėlius?“, pagalvojau, „gera pavardė“, „ir vardas neblogas“. Toks „nerimtas“ buvo pirmasis susidūrimas, visgi paskatinęs pasidomėti. Lengviausia, žinoma, buvo užtikti „jutūbe“ esantį A. Tarvydo ir to paties G. Beresnevičiaus sukurtą filmą „Čia ir ten“. Ir kai pamačiau Jį, mostaguojantį rankomis ir užsidegusį pasakojant apie dalykus, kurie man lyg ir buvo brangūs, bet kuriuos buvau visiškai pamiršęs, kurių visiškai ir nesąmoningai buvau „išsižadėjęs“, pajaučiau Tai. Pajutau, dievaži.

Neilgai trukus jau turėjau rankose „Chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį“. „Folklorinio velnio analizė“, sakė prierašas. Kaip dabar prisimenu tą geros senos knygos kvapą ir iš vaikystės atėjusį galvon vaizdinį: medinės senelio lazdos su išdrožinėta pinčiaus galva. „Tai ne knyga“, pagalvojau. Tai buvo Pradžia.

Tuomet, būsimas „verslo vadybininkas“, jau jutau savyje bundantį tikrąjį veidą. O dabar, pagaliau juo prasimerkęs, anksčiau už Norbertą Vėlių tegaliu atminti lietuvių liaudies dainas. Būtent jos nužudė ir prikėlė, tačiau ne be Vėliaus ilgą laiką buvęs „anglu“, buvęs „japonu“, galiausiai suvokiau esąs lietuvis ir ne be Vėliaus jau turėdamas verslo vadybos bakalauro diplomą, nusprendžiau jį sau palaidoti ir stojau į tikruosius – kalbotyros ir mitologijos barus. Norbertai Vėliau, vėlių dausoje budintis mano vėlos iniciacijos Budintojau, baudžiuos Tau – mirsiu, nepamiršiu.“

„Norbertas Vėlius čia ir ten“, 2002 m. sukurtas filmas apie Norbertą Vėlių (1938-1996). Scenarijaus autoriai Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Tarvydas:

Sausio 15 d. 18 val. Vilniaus Rotušės didžiojoje salėje Atminimo vakaras, skirtas Norbertui Vėliui:

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda Norbertui Vėliui – 75:

„Lietuvos Kūrėjai“