R.Dediala. Apie nežinomąjį Daumantą (31)

Daumantas

Lietuvos valdovas Daumantas. Dail. Artūras Slapšys, 2012 m.

1285 metais Rusios šaltiniuose užfiksuota paslaptinga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Daumanto mirtis Tverės žemei priklausančiame valsčiuje Olešnioje. Istoriniai šaltiniai apie šį įvykį tokie skurdūs, kad Daumanto problemos aptarimui istoriografijoje nebuvo skirta daugiau negu keli puslapiai, bet visgi ne vienas istorikas bandė pažvelgti į šią nežinomybės problemą savaip, tačiau kas kartą prieidavo prie sokratiškos tiesos: žinau, kad nieko nežinau… Šio kunigaikščio savotišką nepopuliarumą iliustruoja ir tai, jog iki pastarojo meto neturėjome nei vieno imaginacinio (įsivaizduojamo) Daumanto paveikslo. Taigi, kas buvo ši paslaptinga asmenybė? Kodėl tiek nedaug apie jį žinoma? Tad ir bandysime rasti šiuos atsakymus.

Lietuvos reikalai

Norint nušviesti Daumanto situaciją, pirmiausia reikėtų trumpai prisiminti įvykius, kurie vyko prieš ir po šio kunigaikščio mirties. Pradėti reikėtų nuo Lietuvos valstybei suduoto skaudaus smūgio – Mindaugo nužudymo 1263 m. rudenį.

Treniotos ir Nalšios kunigaikščio Daumanto koalicijos veiksmai privedė Lietuvą prie suirutės šalies viduje. Mindaugo žudikas, spaudžiamas stačiatikio karaliaus sūnaus Vaišalgo, 1266 m. paspruko į Pskovą, kur tapo mums žinomas kaip Daumantas Pskoviškis (mirė 1299 m.). Šio Daumanto istorija šaltiniuose neblogai nušviesta, todėl tyrėjams nekilo rimtų problemų rekonstruojant jo veiksmus pamečiui.

Grįžkime į Lietuvą. Po Vaišalgo (ir apskritai abejotino Švarno valdymo) į sostą sėdo didysis kunigaikštis Traidenis (apie 1268 m.) Jo valdymo metu Lietuvos reikalai stulbinančiai pagerėjo, tačiau po jo numanomos mirties 1282 m. pirmoje pusėje Lietuva pateko į, žymaus lenkų medievisto Henriko Paškevičiaus (Henryk Paszkiewicz) žodžiais tariant, tamsos laikotarpį, kuriame išdygo pirmieji Gediminaičių dinastijos pradininkai – Butigeidis ir Butvydas. Pastarieji minimi 1289 m., kuomet Voluinei atiduotas Valkavysko miestas. Tačiau ir tarp 1282 bei 1289 m. kažkas turėjo valdyti. Kadangi Daumantas žuvo 1285 m., todėl buvo padaryta ganėtinai logiška išvada: Daumantas valdė nuo 1282 m. iki 1285 m., o Butigeidis nuo pastarosios datos iki 1291 m.

Problemos ištakos

Tverė

Tverė. Graviūra iš Adamo Olearijaus „Kelionės i Moskoviją aprašymo“ (1634 m.)

Daumanto žūtis fiksuojama septyniuose metraščiuose (Lavrentijaus, Simeono, Tipografiniame, Nikono, Prisikėlimo, Avramkos, Jermolino), kuriose iš esmės perrašoma ta pati žinutė (pagal Simeono metraštį): „1285 m. lietuviai siaubė Tvėrės vyskupo valsčius – Olešnią ir kitus. Susirinkę tveriečiai, maskviečiai, volokiečiai, toržokiečiai, dmitroviečiai, zubcoviečiai, rževiečiai žygiavo, kovėsi su lietuviai miške Išganytojo [Viešpaties atsimainymo] dienos išvakarėse. Ir Dievas padėjo krikščionims – nukovė Lietuvos didįjį kunigaikštį Daumantą, o kitus paėmė į nelaisvę, o kitus išžudė ir visus belaisvius atėmė, o kiti [lietuviai] išsibėgiojo“. Iš šio epizodo sužinome, jog 1285 m. rugpjūčio 5 d. buvo puolamas Tverės vyskupo Simeono Polockiečio ir kiti valsčiai, kurio metu susibūrusi Rusios žemių koalicija nugalėjo užpuolusius lietuvius.

Beje, keturi metraščiai pažymi, jog Daumantas nebuvo nužudytas, o paimtas į nelaisvę, tačiau net tokios aplinkybės mums jokios naudingos informacijos nesuteikia, nes nesimato šio kunigaikščio veiklos tęstinumo. Išskyrus nebent tai, jog po jo mirties, apie 1286–1288 m., fiksuojama neaiški lietuvio Pelužio išdavystė. Pelužis buvo įžeistas antrojo po didžiojo kunigaikščio asmens ir, remiamas Ordino, slapčiomis atvykęs keršyti už jam padarytas skriaudas, pasiekė to kunigaikščio sodybą, kurioje vyko vestuvės ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku. Ar tai buvo priešiškumo naujojo didžiojo kunigaikščio (Butigeidžio) vykdytai politikai apraiška, ar tiesiog įprastas barnis, pasakyti negalime, tačiau nevertėtų atmesti pirmosios galimybės. Tokia įvykių traktuotė rodytų Lietuvoje vykusias intensyvias batalijas dėl didžiojo kunigaikščio (apskritai ir giminės) įsiviešpatavimo soste.

Trumpas numanomas Daumanto valdymas pasižymėjo dar keliais įdomiais aspektais. Pirma, šio didžiojo kunigaikščio laikais buvo suorganizuoti devyni karo žygiai (tai gana daug), tarp kurių mus domina du įtartini žemių užpuolimai, kurie buvo priešingos politinės krypties, negu būdinga Traidenio laikams. Vieną, kuriame žuvo Daumantas, jau aptarėme, tačiau į Šiaurės Rusios žemes (Novgorodo žemėje esančią Lovatę) buvo žygiuojama ir tų pačių 1285 m. žiemą. Spėjama, jog šis žygis galėjo būti prieš Olešnios puolimą, nes po Daumanto šia kryptimi nebuvo einama iki pat XIV a pirmojo ketvirčio pabaigos. Sunku modeliuoti įvykius, kurių chronologija gana miglota, tačiau įtikimiausia, jog 1285 m. pradžioje pirmą kartą buvo užpulta Lovatė Novgorodo žemėje, o paskui, rugpjūčio 5 d., – Tverė.

Antra, Daumanto žygio kryptis mums gali atsakyti, ką galėjo remti didysis kunigaikštis. Daumantas užpuolė Traidenio laikų Polocko vyskupo, kuris dar 1274 m. tapo Tverės ganytoju, žemes. Žygio tikslas, kaip pastebi istorikas Artūras Dubonis, Daumantą perkelia į potencialių Traidenio priešų stovyklą, nes, puolant Tvėres žemes, paliečiami ne tik vyskupo, bet kartu ir jos velionio valdovo paveldėtojų interesai. Tarp jų atsiduria Haličo kunigaikščio Levo Danilovičiaus marti, sūnaus Jurijaus žmona, Jaroslavo Jaroslavičiaus (Aleksandro Neviškio brolio) duktė (apsivedė 1282 m.). Be to, Daumanto žygis į Tverės žemę užkliudė ne vien numanomus haličiečių politinius interesus, bet ir nemažą kiekį Rusios kunigaikščių, tarp kurių yra Vladimiro ir Novgorodo kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius Perejaslavietis su žentu Daumantu Pskoviškiu, Maskvos kunigaikštis Danilas Aleksandrovičius, Tverės kunigaikštis Michailas Jaroslavičius.

Rusios rietenos

Dmitrijus Perejaslavietis

Dmitrijus Perejaslavietis. Vasilijaus Vereščiagino piešinys

Reikėtų priminti, jog nuo 1281 m. tarp brolių Dmitrijaus ir Andrejaus Aleksandrovičių vyko kova dėl Novgorodo sosto. Šis varžymasis įšaukė nelaimę Rusiai, kai abu šie kunigaikščiai, siekdami sunaikinti vienas kitą, kreipėsi į Ordą, kuri padėjo spręsti vidaus problemas. Nikono metraštyje pažymima, jog šie Andrejaus pakviesti mongolai atsitraukdami 1282 m. užpuolė Lietuvos žemes: „…tai pačiais metas [1282 m.] kariavo Totoriai Lietuvą ir su dideliu grobiu grįžo į Ordą“. Andrejui 1283 m. net pavyko išsikovoti Novgorodo sostą, kai prieš Dmitrijų sukilo Novgorodas, Sviatoslavas Tveriškis ir Danilas Aleksandrovičius Maskvietis. Dmitrijui nebeliko nieko kito, kaip pasirašyti sutartį, atiduoti savo valdomas teritorijas broliui ir bėgti į Ordą pas chaną Nogajų. Tačiau tais pačiais 1283 m. situacija kardinaliai pasikeitė, kai Dmitrijus iš Nogajaus gavo jarlyką (lengvatinis ir imunitetą suteikiantis raštas). Andrejus prarado paramą ir pats atidavė iškovotas žemes. Taigi, broliai 1283 m. susitaikė ir kokių nors politinių ginčų tarp svarbiausių Rusios žemių nebeliko.

Tuo tarpu Tverėje 1282 m. paskutinį kartą paminėtas kunigaikštis Sviatoslavas Jaroslavičius, o 1285 m. valdžion atėjo 14-metis Michailas Jaroslavičius.
Jeigu pritartume A. Dubonio pateiktai interpretacijai dėl Haličo interesų Tverėje, tuomet šioje situacijoje niekaip nepaaiškinamas lietuvių įvykdytas Lovatės Novgorodo žemėje užpuolimas. Tuo metu Novgorodas, kaip jau minėjome, buvo priklausomas nuo Dmitrijaus Aleksandrovičiaus. Todėl sunku patikėti dar 1938 m. Juzefo Puzynos išsakytais pasvarstymais dėl Dmitrijaus bendradarbiavimo su lietuviais, nes be Tverės buvo užkliudyta ir jo paties žemė. Taip pat ir A. Dubonio nuomonė dėl to, jog Andrejus derino veiksmus su lietuviais, atrodo neįtikinamai, nes broliai tuo metu nekonfliktavo. Beje, 1285 m. Tverės gynėjų branduolys buvo tie, kurie 1282 m. kovojo prieš Dimitrijų. Iš visų aukščiau suminėtų sąjungininkų gali kebliau atrodyti volokiečiai, toržokiečiai ir zubcoviečiai, tačiau aiškiau pasidaro, kai suvokiama, jog Volokas ir Toržokas buvo Novgorodo priemiesčiai, o Zubcovas – Tverės miestas.

Įdomu, jog Tverės žemės gelbėjime nematome paties Dmitirijaus pajėgų (tai būtų novgorodiečiai, perejaslaviečiai ir vladimiriečiai). Rusų istorikai šioje vietoje kelia prielaidą, susidedančią iš trijų komponentų: pirmasis būtų, jog Dmitrijus nenorėjo remti tų, kurie prieš jį kovojo, kuomet jis konfliktavo su broliu, antrasis aspektas – Dmitrijui nelabai palankiai atrodė ryškėjantis Tverės savarankiškumas, trečiasis – nepalankumas Tverei galėjo atsirasti iš senesnio Tverės konflikto su Dmitrijaus tėvonija Perejaslavliu.
Visi pateikti argumentai rodytų, jog lietuviai galėjo bendradarbiauti su kunigaikščiu Dmitrijumi, tačiau visas šias teorijas griauna nelemtasis Lovatės užpuolimas. Šie du puolimai prieštarauja prielaidoms, kad lietuviai rėmė kuriuos nors Rusios kunigaikščius. Apie tikrąsias Daumanto žygio priežastis, ko gero, mes nesužinosime, tačiau šių žygių priežastis galėjo būti daug paprastesnė, negu gali pasirodyti. Jeigu turėsime omenyje tai, jog tai buvo ne Rusios kunigaikščių konfliktas su lietuviais, o lietuvių konfliktas su Aukso orda, tai prieitume išvados, kad du 1285 metų žygiai buvo nukreipti į chano ulusą (Ordai pavaldžias Rusios žemes) kaip atsakas už dar 1282 metų minėtą puolimą. Gali būti, jog žemių užpuolimai turėjo būti karo su Orda tęstinumas (konfliktas vyko ir Traidenio laikais) ir Daumantas įsitraukė į plačias karines kampanijas, tačiau intensyvūs puolimai nutrūko po jo žūties 1285 m. Tokia įvykių traktuotė sukelia daug klausimų, tarkime, kodėl buvo žygiuota taip toli, net iki Tvėrės, o nepasitenkinama artimesnių Lietuvai žemių puolimu, bet juk mes nežinome kokią įtaką padarė Ordos siautėjimas 1282 m., kuris, matyt, nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Reziumuojant galime pasakyti, kad Daumanto antpuolius galėjo iššaukti ne tik, kaip paprastai rašoma istorinėje literatūroje, Rusios kunigaikščių konfliktas, o tiesiog toliau (tik perkeltas į Šiaurės Rusios žemes) besitęsiantis karas su Orda.

Keistieji lietuviai ir Daumanto giminystės paieškos

Po Daumanto žūties 1285 m. Haličo-Voluinės metraštis du kartus užsimena apie kažkokius keistus lietuvius. Jie lyg neturi jokio kunigaikščio ar vado, bet yra dideli Voluinės kunigaikščio Vladimiro draugai, kurie 1286 m. (jau valdant Butigeidžiui) buvo pasirengę keršyti už kunigaikštį Vaišalgą.

1285 m. rusų kunigaikščiai sutartinai įsiveržė į Vengriją, ir tuo pasinaudojo Mazovijos kunigaikštis Boleslavas II (Traidenis 1279 m. už jo buvo ištekinęs savo dukterį), užpuldamas vakarines Voluinės žemes. Levas Danilovičius gavo žinių apie šį puolimą ir buvo paleistas iš žygio. Keršyti lenkų kunigaikščiui buvo pakviesti kažkokie lietuviai, kurie sugebėjo pavėluoti (egzistuoja versija, jog čia tie patys, kurie puolė Olešnią). Rusėnų kunigaikštis juos nukreipė į Liubliną, bet tai reikštų, jog buvo užkliudytos Boleslovo II sąjungininko Krokuvos kunigaikščio žemės. Išeitų, jog lietuviai puola Traidenio valdymo laikų draugą.

Jau kitais po šio įvykio metais rusėnai su lietuviais vėl ketina žygiuoti kartu, tačiau Levas Danilovičius atšaukia savo sūnų Jurijų Lvovičių iš šio žygio, nes, anot Levo, lietuviai gali keršyti už Vaišalgo žmogžudystę. Logiška situacija, jeigu ne tai, jog prieš penkerius metus (dar Traidenio laikais) lietuviai žygiavo į Lenkiją su Jurijumi. Tuomet jam nebuvo kilusi jokia rimta grėsmė.

Ir tai, atrodo, ne vienintelė tokia antitraideniška akcija. Po Traidenio mirties į Ordino valdas patraukė ir ištikimas Traideniui jotvingių vadas Skomantas, kuris 1284 m. atvedė kryžiuočius prie Gardino, o 1285 m. gavo žemių Ylavos apylinkėse ir tais pačiais metais ten mirė. Visa tai rodo visiškai priešiškų Traideniui jėgų atėjimą į valdžią. Gali kilti mintis apie kažkokį Daumanto giminiavimąsi su Mindaugaičiais, tačiau jo laikais (1282–1285 m.) nesimato Mindaugo giminei palankios politikos, o jau po jo mirties kažkokie lietuviai sukelia pavojų Vaišalgo Mindaugaičio žudiko sūnui.

Tai vestų prie išvados, jog po Daumanto sugrįžo Mindaugo giminės žmonės. Tai kas buvo Daumantas? Visiškai kitos, niekuo su Mindaugu ar Traideniu nesusijusios giminės atstovas? Ilgi istorikų bandymai suvesti Mindaugaičius su Gediminaičiais, kaip ir su Traideniu, buvo nesėkmingi, nes nėra jokių tiesioginių užuominų apie jų giminiavimąsi, tačiau netiesioginiai argumentai, kurie pateikti aukščiau, sakytų, kad Gediminaičių pradininkai galėjo būti kažkaip susiję su Mindaugu ir jo sūnumi Vaišalgu.

Reziumuojant keistojo Daumanto gyvenimą

Panašu, jog Daumantas buvo visiškai kitos, nesusijusios su mums žinomais kunigaikščiais, giminės atstovas. Jo politikos kryptis buvo ryškiai skirtinga nuo Traidenio. Nematome ir Mindaugo giminei palankesnės pozicijos, nors kai kurie istorikai Daumanto asmenyje mato Mindaugaitį, tačiau stiprių argumentų tam įrodyti nėra, nebent tai, jog 1285 m. šiaurės Rusios žemių puolimų metu Daumantas atsidūrė Dmitrijaus valdomose žemėse, o pastarąjį rėmė Mindaugo žudikas Daumantas Pskoviškis. Jeigu ir taip, tai neapaiškinama, kodėl nebuvo puolamas pats Pskovas ar Pskovo žemės valsčiai, iki kurių nuvykti būtų paprasčiau. Matyt reikės grįžti prie Sokrato tiesos…

„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

31 komentaras

  1. kaipgi:

    keista, kad kalbama apie Daumanto atvaizdų nebuvimą, juk veikiau jau yra atvirkščiai, pvz., žiūr.:
    http://lt.wikipedia.org/wiki/Daumantas_Pskovi%C5%A1kis

    • Ričardas:

      Jūs painiojate Daumantus. Jūsų nurodytas yra Daumantas Pskoviškis, kuris gyveno iki 1299 metų. Uolusis Pskovo gynėjas, turintis ryškų įspaudą Rusijos istorijoje, o štai čia aptariamas Daumantas nėra tas pats asmuo. Jis – Lietuvos didysis kunigaikštis, apie kurį yra labai mažai žinoma.

  2. suomis:

    Pagrindinė teksto klaida, kad nesuvokia religijos (pagonybės) reikšmės. Jeigu įvestume dar ir šią dimensiją, tai politinis kontekstas nusidažytų kita spalva.
    Įsivaizduokim, kad pagoniškoji, Lietuva yra kaip motina savo vaikams, kuri užjaučia ir gina savo vaikus. Tada viskas stojasi į savo vietas. Ir karas su Orda, ir su išdavikais. Neužmirškime apie kokius laikus kalbama, tai tik 500 metų nuo slavų atsiradimo kaip tokių.Čia įdomu tai, kaip susiduria senovė ir šaknys (Baltų tikėjimo Lietuva) su modernia (krikščioniškąja Rusia).

  3. opinia:

    et, ar negalėjo Ričardas Diadala dar painiau parašyti? O ir koks straipsnio tikslas?

    Nejau abejojama Justino Marcinkevičiaus versija, kad Daumantas buvo vedęs Mindaugo žmonos seserį? Kurią po žmonois mirties iš Daumanto pavogė Mindaugas?

    Yra versija, teigianti, kad Mindaugą nužudė ne Daumantas, bet Gerdenis, Polocko ir Nalšios kunigaikštis.
    Štai ką radau nete:

    “…rusų Prisikėlimo metraščio pusiau legendinio pobūdžio informacija apie „Polocko kunigaikščio Dovilo sūnų“ Gerdenį ir „Dovilo brolio Maukoldo sūnų“ Mindaugą bei kai kurios „Pasakojime apie Daumantą“ (XIV a.) pateiktos žinios leidžia spėti, kad šis lietuvių kunigaikštis buvo Mindaugo giminaitis ar bent su juo vedybų keliu susigiminiavęs asmuo (1266 m. birželį ankstesniam (?) Nalšios kunigaikščiui Daumantui puolant greičiausiai į pietvakarius nuo dab. Daugpilio buvusias Gerdenio valdas, į Daumanto ir jo pskoviškių pavaldinių nelaisvę pateko du Gerdenio sūnus ir Gerdenio žmona, Daumanto teta; atsižvelgiant į Šiaurės Rusios XIV–XV a. šaltinių informaciją, anot kurios Pskovą valdęs Daumantas buvo Mindaugo sūnus, Gerdenį galima būtų hipotetiškai laikyti Mindaugo žmonos Mortos jaunesniąją seserį vedusiu asmeniu, o Volynės metraščio pasakojimą apie našliu tapusio Mindaugo esą įvykdytą Nalšios kunigaikščio Daumanto žmonos paveržimą – iškreiptu tikrosios Nalšios kunigaikščio žmonos pagrobimo istorijos atpasakojimu)”

    • opinia:

      o į autoriaus klausimą “kodėl nepuolė arčiau esančių žemių” galima būtų atsakyti taip – arčiau esančios žemės buvo KRIVIČIŲ, kurie buvo tokie pat baltai kaip ir lietuviai. Vitebskas, Smolenskas jų pagrindiniai centrai.

      Apie Gerdenį daug rašo Охотникова В. И., Повесть о Довмонте, Ленинград, 1985.

    • Inga Baranauskienė:

      Ir jūs painiojate du Daumantus: Nalšiškį-Pskoviškį (Mindaugo svainį) ir Lietuvos didįjį kunigaikštį. O dėl Gerdenio žmonos apskritai nusišnekate – ji buvo Daumanto Nalšiškio teta.

  4. opinia:

    Baltus krivičius galima laikyti pagrindiniu baltarusiu etnoso susidarymo dėmeniu. 19 a istorikai krivičius laikė “pusiau lietuviais” Smolensko pulkai su Vytautu dalyvavo Žalgirio mūšyje kaip laisvi, o ne okupuoti piliečiai.

    Verta paskaityti Sankt Peterburgo tyrinėtoja A.Gerdą šiuo klausimu. Taip pat A.Sobolevskį, kuris ištyręs rašytinius šaltinius teigė, kad “Lietuvos žemei’ 12 – 13 a priklausė dalys Vitebsko, Smolensko, Tverės, Maskvos gubernijų… Rytų baltų dialektu kalbėjusius Krivičius vadinta lietuviais dvasiškai valdomais Krivių Krivaičių.

    • Baltus krivičius galima laikyti pagrindiniu baltarusiu etnoso susidarymo dėmeniu. 19 a istorikai krivičius laikė “pusiau lietuviais” Smolensko pulkai su Vytautu dalyvavo Žalgirio mūšyje kaip laisvi, o ne okupuoti piliečiai.
      —————————————————————————–

      Baltarusiai tikrai yra senųjų baltų genčių (ne tik dalies krievių, bet ir dreguvių, radimių, ventų, dalies jotvingių, sėlių bei lietuvių) tiesioginiai palikuonys, tačiau Žalgirio mūšyje 1410 m. dalyvavę vadinamieji Smolensko pulkai neturi nieko bendro su vietiniais to meto Smolensko gyventojais – ypač Smolensko profesionalių karių luomu.

      To negalėjo būti dėl to meto puikiai žinomų politinių aplinkybių – Lietuvos Valstybės armija ką tik buvo labai žiauriai numalšinusi eilinį Smolensko sukilimą prieš Lietuvą, ir po to Smolenske buvo dislokuoti elitiniai (sunkiai šarvuotieji) Lietuvos armijos pulkai, kurie turėjo laikyti Smolenską “sutramdytą” bei neleisti Maskvai užimti Smolenską.

      Plačiau čia:

      1410 metų liepos 15 d. – Žalgirio mūšis. Jo reikšmė Lietuvai
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=10&t=2779

      Mitas apie “rusėniškus” Smolensko pulkus Žalgirio mūšyje 1410 m.

      Dėl vadinamųjų “rusėniškų Smolensko pulkų” reikia aiškiai pasakyti, jog tai yra eilinė propagandinė – dezinformacinė antis, paleista dar Rusijos imperijos laikais, o sovietmečių ypač “išpopuliarinta”.

      Turiu omenyje teiginį, kad šie pulkai buvo suformuoti iš tuometinio Smolensko ir jo apylinkių gyventojų.

      Iš tikrųjų viskas buvo visai priešingai – šie pulkai buvo suformuoti visai iš kitų vietovių gyventojų (nors, manau, kad juose buvo ne tik baltų tautų kariai, bet ir slavai – surinkti iš įvairių tuometinės Lietuvos Valstybės teritorijų).

      Teisingas faktas tas, kad šie pulkai buvo vieni iš kovingiausių ir geriausiai ginkluoti Lietuvos Valstybės kariuomenėje.

      Kaip tik todėl jie buvo dislokuoti tuometiniame pavojingiausiame Lietuvos Valstybės pasienyje – Smolenske, kurį Lietuva ką tik – 1395 ir po vėl (po 1401 m. sukilimo) 1404 m. – buvo užkariavusi ir kuriame reguliariai kildavo vietinių gyventojų (visų pirma bojarinų) sukilimai, aktyviai remiami Pskovo, Novgorodo bei Maskvos (ir pinigais, ir ginklais, ir kariais).

      Visos Vytauto valdymo laikais Lietuvai priklausiusios žemės į valstybės sudėtį pateko valdant Algirdui (1345–1377).

      Smolenskas buvo vienintelė nauja Lietuvos žemė – ji prijungta 1395 m. Kontroliuoti šią sritį nebuvo paprasta – tai rodo 1401 m. sukilimas ir atsiskyrimas nuo Lietuvos iki 1404 m., kol Vytautas vėl ją užkariavo.

      ————————

      Štai įvykių seka:

      1399 m. Vytautas nušalino vietinius kunigaikštukus, pasodino savo statytinius ir galutinai pajungė visas sritines kunigaikštystes.

      Tačiau 1401 m. rudenį Smolenske įvyko sukilimas, užmuštas Vytauto vietininkas. Vytautas su kariuomene atvyko į Smolenską, tačiau jo nepaėmė. Smolenskas atsiskyrė nuo Lietuvos. Valdžia laikinai atiteko Jurijui Sviatoslavičiui.

      Kova dėl šios srities buvo labai svarbi – Smolenskas dėl savo geografinės padėties buvo labai reikalingas tiek Lietuvai, tiek Maskvos didžiajai kunigaikštystei.

      1404 m. birželio 27 d. Vytautas vėl užėmė Smolenską ir galutinai prijungė jį prie Lietuvos. Tačiau Smolenske teko laikyti labai stiprią Lietuvos kariuomenės karinę įgulą, kad vėl neįvyktų sukilimas.

      1406 m. liepos 1 d. Vytautas patvirtino Rygos ir Polocko prekybos sutartį.

      1406 m. liepos 25 d. Vytautas su didele kariuomene išžygiavo prieš Maskvos kunigaikštį.

      1407 m. sausio 21 d. Vytautas su Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino kariuomene antrą kartą išžygiavo prieš Maskvos kunigaikštį.

      1408 m. rugsėjo 14 d. tarp Vytauto ir Maskvos kunigaikščio Vasilijaus sudaryta Ugros taika užbaigė 1405–1408 m. karą.

      1409 m. liepos 27 d. Vytautas sudarė Amžinosios taikos sutartį su Pskovu.

      1410 m. liepos 3 d. prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygis prieš Vokiečių ordiną.

  5. archive.minfolit:

    Dėl krivičių suslavėjimo (pirmiausia – kalbi­
    nio), tai, mūsų manymu, dėmesio verta mintis,
    kurią dar XIX a. išsakė Simonas Daukantas
    („Darbai senovės lietuvių ir žemaičių” I.4.). Sla-
    vėjimąjis siejo su „rusų” veiksniu: Tie variagai
    plėtės didžiai veikiai, kaipogi metuose 912 ne
    tiktai visais krievais valdė, bet ir gudų žemę su
    jų buveine Kijevu užėmė, ir krievų giminę taip
    sujaugė su gudais, jog šiandien kr ievai kalba
    gudiškai, ne savotiškai. Tie kr i e v i ai f…J
    kalbėjo viena kalba su lietu­
    viai s, žemaičiais, lėtais, prūsais, kurie, būdami
    jau valdžioj variagų paskui gudų, ilgąlaikądar
    savo kalbą užlaikė, kaipogi daugiau nei
    pusantro šimto metų buvus po užėmimo krievių
    žemės dvi kalbi, sako, dar tenai buvusi:
    viena raštinė, tai yra gudų, antra
    ž m on i ii, tai yra k riev i ų?
    6
    Pagrin­
    diniai krivičių ir polietninės, slavų kalbinio
    elemento dominuojamos Rusios „susiliejimo”
    centrai, be abejo, buvo miestai, iš kurių ir sklido
    galingi asimiliavimo impulsai, dargi remiami
    cerkvės ir palaikomi anų laikų politinio elito.
    37
    Tačiau verta prisiminti, kad didžiojoje Rytų
    Europos dalyje bendra miesto kultūra tuo metu
    teapėmė visai nežymiądalį gyventojų- vos 2-5
    procentus, o didžiąją žmonių daugumą sudarė
    konservatyvi kaimo liaudis, kurioje vyravo
    autochtonai, ne slavai.
    38
    Pagrindinio „rusų”
    komponento – variagų – dalinis perėjimas prie
    slavų kalbos greičiausiai įvyko jau pirmojoje IX
    a. pusėje Dnepro vidurupyje – besiformuojant
    vadinamajam Rusų kaganatui,
    39
    iš kurio toliau
    ši kalba kartu su „rusais” ėmė sklsti po visą Rytų
    Europos erdvęKrivičių vyrų ir moterų apdarai
    (Breslaujos gyvosios archeologijos mėgėjų klubo rekonstrukcija).

  6. janušonis evaldas:

    Mūsų vadinami istorikai mąsto visad labai siaurai,o geras istorikas visu pirma turi būt poliglotas,vien rusėnų kalbą išmanyt maža .Ir kažkodėl niekas nenori suprast,kad vyko pirmiausia kova už išlikima(kaip ir dabar),o kunigaikščiai,gi ,tais laikais būdavo tik atstovai (ar kaip tai pavadint.)

  7. Tomas:

    Ką jūs čia paistot. Puikus straipsnis, Ričardai!

  8. Bau.:

    Ringaudo užmegztus ryšius su Pskovu mena Dangeručio diplomatinė misija. Mindaugas tęsė tėvo diplomatiją. Po Treniotos teroristinio akto klastojant praeitį Daumantas dirbtinai supriešintas su Mindaugu, faktiškai vadovaudamas Pskovui buvo Lietuvos skydas nuo Livonijos ir Rygoje susispietusių kryžininkų agresijos.

    • Vilna:

      Klastojimas yra visiškai kitas. Manytina, kad Mindaugą su sūnumis sudorojo Zemovitas kartu su kryžiuočių ordinu. Treniota, keršydamas už tai, nužudė Zemovitą, o jo sūnų išsivedė su savimi.
      Būtent, sūnus už sūnus – dantys už dantį ir rodytų, kad Mindaugas su sūnumis bvo sudorotas visai ne dėl žmonų paveržimo.
      O pabūgęs Mindaugo likimo Daumantas, kurio valdos buvo kažkur tarp Kauno ir Kėdainių, o gal ir pats Kaunas, su savo kariauna išsikėlė į Pskovą. Matyt, tuo metu vyko ir daugiau išsikėlimų į Rytinę Lietuvos dalį. Beje, ir pats Vaišvilko bėgimas iš baimės iš Naugarduko patvirtintų, kad tai buvo įvykiai ne dėl žmonų paveržimų. Taigi prasimanymais dėl žmonų paveržimo metraščiuose yra užtušuojami tirieji įvykiai ir jų veikėjai. Manau, kad šiais klastojimais užtušuojami bendri mozūrų ir ordino veiksmai nukreipti prieš Mindaugą ir Lietuvą, o tiksliau tą faktą, kad tai yra padaryta veikiant prieš Mindaugo įsigaljimą Kurše, iš kurio, matyt, buvo kilusi jo žmona karalienė Morta.
      Apie Mazovijos to meto aktyvumą prieš Lietuvą liudytų ir tas faktas, kad Traidenis tam , kad atsilaikytų prieš šį spaudimą, 1279 metais buvo priverstas išlisti savo dukrą už Mazovijos kunigikščio Boleslovo II.

  9. baltasbrolis:

    Latviai Rusija vadina Krievija

  10. Varas:

    Vilna akivaizdžiai perša klaidinimus. Treniota apibūdinamas kaip bjaurus žmogžudys. Jis dviveidiškas, įkalbinėja lietuvius atsimesti nuo „apgavikiškos krikščionybės dėl to vokiečiai buvo apskundę popiežiui lenkus dėl teikiamos paramos Treniotos pagonybei. Kad tai tarptautinis teroro aktas rodo ir po Mindaugo žūties lenkų išsirūpinta popiežiaus bulė krikščionybės priedanga skverbtis į Lietuvą. Prieš tokią intrigą Lietuvos valdovu tapęs Vaišvilkas, keršydamas už tėvo nužudymą, surengia sėkmingą žygį į Sandomiro ir Krokuvos sritis.

  11. Darius Požaitis:

    Jau pačioje straipsnio pradžioje prasideda nusistovėjusi nesamonė…jog Mindaugo nužudymas yra kažkokia didžiulė problema..
    Kokia gali būti problema valstybei,ar tiksliau būtų sakyti būsimai valstybei bėda netekti netikelio karaliuko,visiškai neišmanančio apie to meto valdymą ir ką jau kalbėti apie jį kaip asmenybę(karį,kunigaikštį,politiką,strategą,galų gale karalių).. Būtent kaip tik po jo,vos po kelerių metų atsiranda kunigaikštis kuris tinkamai būtų įvardinamas kaip tikras Karalius,kuris ir padaro tai,ką Mindaugas tik griovė.Tie šeši metai po Mindaugo mirties,tik laikas pasiruošti ateiti į valdžią tokiai iškiliai asmenybei,kaip Traidenis.
    Jai iš XIIIa. ir reikia šlovinti kažkurį valdovą,tai Traidenis yra toks vienintelis.
    Jog po Traidenio mirties(arba)žūties,toks Daumantas buvo,ko gero abejonių kaip ir nekyla,gal jis netgi ir atstovas iš Mindaugo giminės,nebutinai labai artimas,bet aiškiai matyti,kad ką Traidenis sukūrė,tas bandė tik griauti ir gerai,kad per ilgai neužsibuvo valdžioje.Na o po jo žūties,atrodo į valdžią ateina tas,kas vėl eina teisingu keliu. Kas liečia Traidenio atėjimą į aukščiausią valdžią,tai pagal jo visiškai priešingą vygdomą politiką akivaizdu,jog jis su Mindaugo giminės šaka neturi nieko bendro ir akivaizdu jog jo politika tiems nepriimtina,todėl manau tikėtina jog taip vadinami Mindaugo giminės atstovai galėjo būti ir atokiai pasitraukią Traidenio laikais ir atėjus laikui prikišti savo nagus prie Traidenio,nes būtent tada ir prasideda haosas nusistovėjusioje Traidenio sukurtoje galima sakyti sėkmingoje ginybiškoje, Baltiškoje politikoje.Pabaigai gal dar pasakysiu tiek,nenudėjus Mindaugo,neaišku kokia kalba kalbėtume šendien-vokiečių,ar slavų..Viena aišku,didžiulė klaida padaryta istoriografijoje,šitaip nepelnytai išaukštinant Mindaugą,džiaugtis tuo jog tai vienintelis Lietuvos karalius su karūna iš popiežiaus rankų,būtent dar tuo metu kai kitos giminingos Baltų gentys įnirtingai kariavo su iš visų pusių supančiu priešu-tiesiog idiotiška…

  12. Darius Požaitis:

    Kas liečia nupieštą Daumanto atvaizdą..tik neišmanelis gali nupiešti ar nutapyti tų laikų karį ar juo labiau kunigaikštį be barzdos :).Jai norite kažką suprasti iš to laikmečio,reikia tuo gyventi…

  13. Bau:

    Karaliaus Mindaugo autoritetas neliečiamas. Jo sukurtas Lietuvos valstybingumo tarptautinio suvereniteto įtvirtinimas ir Lietuvos sosto šlovė tapo vėlesnių valdovų siekiu. Saulės, Durbės ir Renzės didžiųjų pergalių garsas – neprilygstamas. Visa tai nepatinka tik tiems, kurie su Volynės metraščio klastotėmis ir pramanais tebesikėsina į Lietuvos suverenitetą, bet karaliaus Mindaugo istorinio autoriteto nuversi.

  14. Rimgaudas:

    Neseniai parašiau kn. “Apie seniausiuosius laikus II” IX dalį “Vorutos žemė”. Ten apie Daumantą manau taip, kaip kaip kad mano ir “bau”. Rašau X dalį, kuri palies Latgalą ir Dauguvą aukštyn.

    • Kažin:

      Tai gal ką naujo savo knygoje pasakėte apie tai, ką reiškia pats Vorutos vardas, kurgi iš tikrųjų yra buvusi Mindaugo Voruta ir pan. Gal galėtumėte nors trumpai apie tai pasidalinti Alke.lt jau dabar.

  15. Rimgaudas:

    Kadangi kartu dėstoma ir argumentacija, tai reikėtų skaityti visą IX dalį. Google reikėtų užduoti paiešką “Vorutos žemė”, tada lengviau rasti – nereikia vydijoje.lt versti visos knygos. Tai, kas išdėstyta, yra tik plačiai asmeniškai tyrinėtos medžiagos santrauka. Atsiprašau, kad trumpiau negaliu. Šeimyniškėlių pilis su mūrine galinga Mindaugo Vorutos pilimi nesikerta, nes Šeimyniškėlių pilis irgi stovi Vorutos žemėje. Ji irgi yra Vorutos (žemės) pilis. Atsiprašau, kad trumpiau šito perteikti neįmanoma.

  16. Kažin:

    Ačiū už pateiktą informaciją, plačiau susipažinsiu internete.

  17. Prusas:

    VISUR KYSO SUDINOS LENKU KANOPOS

  18. Prusas:

    reik pirma suprasti kad Mazovija yra kryzininku ir lenku isgamu ikurta Lietuviu etninese zemese jose juos iszudzius

  19. Prusas:

    rusai (rusenai) ir prusai (parusenai) yra dvi Lietuvos dalys, viena apkrikstyta kita tam besipriesinusi, veliau is ju liko tik aukstaiciai ir zemaiciai (taip susiaurejo Lietuvos dalijimas po Didziosios Lietuvos isdalinimo-apkramtymo, bet esme isliko ta pati – vienu atveju skirstoma buvo pagal upiu apgyvendinima, o kitu pagal romos banditu uznesta mara bei apsisaugojima nuo jo)…slavai susikure is moskovitu (ten Herodoto laikais atsikrauste graiku kolonistai ir susimaise su vietiniais Lietuviais Budinais tapo Gelonais kurie veliau maisesi su turkmenistano-mongolistano klajokliais (siauromatais Dono(Tenais)-Volgos(Vilgos) tarpupio) bei kazachais-chazarais bei isvyste sava moskovitu kalba dabar vadinama rusu kalba kuri isliko beveik nepakitusi kaip ir Lietuviu kalba) kalbos ir graikiskai zydiskosios religijos per volgaru-siauramatanciu nuklydima iki iszudytosios Trakijos (dar kitaip Dakijos del t-d mainymo) ir ten ju apsizydinima, tada si pusciurkiu kalba tapo sventa graikiskosios romos imperijos kalba naujai uzkariaujamiems krastams (romeniskosios romos imperijos kalba uzkariautiems krastams buvo lotynu kalba)…o visa ka jus cia kliedite yra labai primityvu ir primena sizifo darba

  20. Prusas:

    tas pats ir su vikingais…jie ir buvo LIETUVIAI

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: