Specialistai, dirbantys IT srityje, dažnai susiduria su žodžiais, kurių lietuviško atitikmens net nežino, ir dažnai su ironija žvelgia į terminų sulietuvintas formas. Kalbininkus jie kaltina dėl per vėlai sulietuvinamų terminų arba netikslių jų formų.
Kalbininkas A. Smetona sako, kad nesiekiama sulietuvinti visų IT terminų, o kiekvienos srities specialistai gali kalbėti savo žargonu.
Darbo aplinkoje – angliški terminai
Informacinių technologijų (IT) specialistai pripažįsta, kad savo darbo aplinkoje daugiausia bendrauja vartodami angliškus arba tarptautinius žodžius. Kartais jie prie angliškų terminų prideda lietuviškas galūnes.
„Aš manau, kad bent 90 procentų visų IT įmonių darbuotojų kalba būtent tais [angliškais] terminais. O kodėl taip yra, įpratimo reikalas turbūt. Daugiausia jie skaito angliškus straipsnius, pažangiausia literatūra yra anglų kalba“, – tvirtina įmonės „M2 technologijos“ direktorius Martynas Slapšys.
Jis sako, kad IT srityje dirbančius specialistus reikėtų skirstyti į dvi kategorijas. „Vieni yra tie, kurie paskendę koduose ir programavime, tarkim, tokie siauros srities specialistai. Tai juos, galvoju, lietuviškai kalbėti pripratinti būtų labai sunku. Antra kategorija yra projektų vadovai, kurie bendrauja su užsakovais, jie galbūt gali priimti keletą [sulietuvintų] žodžių. Ir tai labai retai“, – mano M. Slapšys.
Įmonės „WebSystems“ vadovė Giedrė Šapokaitė Vanagienė sako, kad darbo aplinkoje taip pat vartoja daug nevartotinų žodžių. Ji tai paaiškina tuo, kad tarptautiniai terminai yra tikslesni ir nesukelia dviprasmybių ar neaiškumų.
„Pavyzdžiui, kuriame internetinę svetainę, yra toks terminas hyderis, kitaip antraštė. Jei tarpusavyje pasakysime, kad kažkas uždėjo antraštėje ne tą šriftą [mūsų nesupras], nes galbūt tame puslapyje yra naujienos, kurios turi savo antraštę. Tada pasidaro nebeaišku, ką kur daryti“, – teigia G. Šapokaitė Vanagienė.
Tam, kad angliški terminai yra lengviau suprantami, pritaria ir toje pačioje kompanijoje dirbantis IT projektų vadovas Gediminas Mumėnas. „Pavyzdžiui, žodis slaideris. Tai yra puslapyje „bėganti“ arba atsirandanti [judanti] nuotrauka. Žodyne šitą žodį verčia kaip šliaužiklį“, – šypsosi G. Mumėnas.
G. Šapokaitė Vanagienė tvirtina, kad tarpusavyje bendraudami tarptautiniais arba angliškais terminais IT specialistai vienas kitą puikiai supranta. Net atėjus naujam darbuotojui, nesusipratimų nekyla, nes informatikai žino tą terminologiją.
Programuotoju įmonėje dirbantis Martynas Mickevičius sako, kad kalbininkai net nepagalvoja apie tokius terminus, kurie vartojami tik programuotojų darbo aplinkoje.
„Su tokiais žodžiais ir yra daugiausia problemų. Tada mes daugiausia vartojame jų angliškus variantus. Bet tai tampa kasdienine mūsų darbo kalba, ir kuo toliau, tuo daugiau tokių žodžių atsiranda. Tada labai greit dingsta lietuviški žodžiai, kuriuose mes naudojame per darbo dieną. Tai, manyčiau, yra bėda. Bet mes patys nelabai galime sugalvoti lietuviškų atitikmenų. Aš tikrai norėčiau, kad būtų lietuviški žodžiai“, – tvirtina M. Mickevičius.
Lietuvių kalbos katedros docentas dr. Antanas Smetona tikina, kad kiekvienos profesijos atstovai turi savo žargoną. „Taip ir turi būti. Ir medikai turi savo žargoną, ir filologai, ir žurnalistai turi savo žargoną. Ir tai nieko keisto. Tačiau, kad ir koks būtų tavo žargonas, kai išeini į viešumą arba bendrauji oficialiai, dalykiškai, to žargono jau reikėtų vengti. Informatikai nėra išimtis, pasiklausykite, kaip kokie fizikai šnekasi laboratorijoje prie lazerių, ten dominuoja anglų kalba. Bet ar jie rašydami apie lazerių pasiekimus guodžiasi, kad žodžių trūksta? Ne, jie pereina prie „žmonių kalbos“. Reikia skirti. Čia yra aukščiausias kalbos vartojimo, kalbos mokėjimo lygis. Nesugebėjimas keisti kalbos kodų gali rodyti tam tikros socialinės arba profesinės grupės atskirtį. Ar mes visada savo kalba turime demonstruoti savo priklausomybę kokiai nors kastai? Aišku, kartais to nepavyksta paslėpti“, – sako kalbininkas.
G. Šapokaitė Vanagienė pasakoja, kad bendraudama ne su informatikais, o su įmonės klientais, stengiasi kalbėti jiems suprantama, taisyklinga lietuvių kalba.
„Vengiame vartoti visokius įmantrius terminus, kuriuos vartojame tarpusavyje. Tačiau ne visada klientai supranta tuos mūsų sulietuvintus terminus. Kartais būna, kad surašai pasiūlymą lietuvių kalba, taip, kaip yra priimta, ir paskui klientas skambina ir klausia, kas čia. Tada jiems paaiškini tais pačiais angliškais terminais, kurie yra labiau įprasti“, – LRT.lt sakė „WebSystems“ vadovė.
Per vėlai sugalvojami nauji terminai
IT specialistai tvirtina, kad dauguma šioje srityje dirbančių asmenų norėtų kalbėti lietuviškais terminais, tačiau susiduria su problema, kad kai kurie sulietuvinti žodžiai atsiranda tada, kai informatikai jau būna įpratę bendrauti tarptautiniais terminais.
„Yra gerai, kai IT terminai yra lietuvinami iš karto. Tačiau terminai sugalvojami pavėluotai ir tada, kai jau yra susiformavęs įprotis kalbėti vartojant konkretų terminą, jį pakeisti yra labai sunku. Visada paprasčiau naudoti visiems žinomą, bet blogą terminą, negu jį keisti kalbiškai tinkamu žodžiu ir po to aiškinti, ką jis reiškia. Kai žmonės įpranta vartoti tarptautinius žodžius, įvesti sulietuvintus žodžius yra sunku. Į bet kokią techninę kalbą vėliau įvesti kitokius terminus yra sudėtinga“, – mano IT valdymą studijuojantis Darius Pilkis.
Jis tvirtina, kad neužtenka, jog vienas žmogus įprastų vartoti lietuviškus terminus, reikia, kad ir aplink esantys specialistai juos mokėtų. „ IT yra labai greitai besisukanti rinka, kur laikas gaištamas aiškinimui yra labai nenaudingas. Viską reikia daryti kuo greičiau, todėl reikia vartoti tai, ką supranta visi“, – sako vaikinas.
IT darbuotojai mano, kad kalboje prigyja nemažai sulietuvintų terminų, tačiau tik tokie, kurie yra logiški ir kuriuos vartoja ne tik informatikai, bet ir įvairiose srityse dirbantys žmonės.
„Labai daug sulietuvinimų yra prigiję, pavyzdžiui, paskyra, naršyklė. Mes nebesakome daunloudinti, sakome atsisiųsti. Kalbėdama angliškai terminais, pavyzdžiui, dropdaunas ir pan., aš suprantu, kad nenoriu tokiais terminais rašyti. Aš norėčiau rašyti tvarkingai, lietuviškai, gražiai, bet tiesiog nežinau kaip. Tuos žodžius, kurie atrodo logiški ir priimtini, mes tikrai stengiamės vartoti, bet nėra visiems žodžiams tų atitikmenų.
Galbūt kalbininkai galėtų padaryti analizę, kokie [sulietuvinti] žodžiai atkrito, neprigijo ir kodėl. Galbūt yra kažkokios tendencijos, kažkokie dėsningumai, kodėl kai kurie žodžiai prigyja, o kai kurie ne. Galbūt tada sėkmingiau būtų galima ieškoti atitikmenų“, – sako G. Šapokaitė Vanagienė.
„M2 technologijos“ direktorius M. Slapšys tvirtina, kad kai kurie sulietuvinti žodžiai skamba labai neįprastai.
„Tie lietuviški terminai yra labai juokingi, jie labiau skamba kaip anekdoto forma. Kalbininkai kažkaip neperteikia, nepasiūlo jų aiškiai, terminas atsiranda kažkur erdvėje, žmonės pasigauna tą terminą ir juokiasi iš jo. Nėra sistemiškai prieinama prie tų reikalų“, – sako M. Slapšys.
Tačiau kalbinkas A. Smetona pabrėžia, kad kaip ir bet kurią terminologiją, IT terminologiją kuria tos srities specialistai. „Prielaida, kad kalbininkai kuria IT specialistams terminus, yra iš esmės klaidinga. Pavyzdžiui, prie Matematikos ir informatikos instituto yra Informacinių technologijų terminologijos komisija, kurią sudaro dvidešimt keli kompiuterijos specialistai ir vienas kalbininkas“, – sako Lietuvių kalbos katedros docentas.
„Iš dešimčių tūkstančių [sulietuvintų] kompiuterijos terminų šimtą rasite kvailų. Ir nieko čia keisto, juk viską daro žmonės. Manau, kad laikui bėgant vieni iš jų prigis, kiti bus atmesti. Aš padariau tokį eksperimentą: prieš dešimt metų rodydamas į spausdintuvą klausiau studentų, kas čia yra. 80 procentų studentų sakė, kad ten yra printeris, o 20 proc. sakė, kad ten – spausdintuvas. Praėjo dešimt metų. Vėl klausiu: kas čia? 80 proc. sako, kad spausdintuvas, o 20 proc. – printeris“, – pasakoja A. Smetona.
Nesiekia sulietuvinti visų terminų
Lietuvių kalbos katedros docentas, 1996–2002 dirbęs IBM ir „Microsoft“ programų lokalizavimo konsultantu terminologijos klausimais, tvirtina, kad kalbininkai tikrai nekelia sau užduoties, kad visa IT terminologija būtų lietuviška.
„Tai iš principo neįmanoma, niekas nesiekia sulietuvinti visus terminus. Tačiau bet kurios srities terminijos viena (didžioji) dalis yra suprantama ir žinoma tik tos srities specialistams, ir jie gali žargoniškai kalbėtis. O kita, daug mažesnė tos terminijos dalelė veržiasi į viešumą ir yra vartojama visų. Ta viešumos terminija paprastai būna ir nusistovėjusi, ir pakankamai sutvarkyta, ir į ją krypsta visų normintojų ir lietuvintojų akys“, – LRT.lt sakė A. Smetona.
Anot kalbininko, lietuvių kalbos žodynas nėra grynai lietuviškas.
„Anglų, rusų, lenkų kalbos priima labai daug svetimų žodžių. Tokios kaip islandų, suomių, vengrų absoliučiai nieko nepriima. O lietuvių kalba kai ką priima, kai ko nepriima. Į tai, manau, reikia žiūrėti sveikai. Kur galime pakeisti, pakeiskime, kur nepavyksta pakeisti, tai nieko tokio, jeigu bus svetimas žodis“, – tvirtina Lietuvių kalbos katedros docentas.
Na, slaiderį reikia vadinti slydiklis arba slyderis (beveik kaip angliškai) nuo žodžių slidinėti, slydo,slysti, ne “Šliaužiklis”. Reikia vengti žodžių su garsais Ž ir Š. Klabininkai galėtų kreipti į visuomenę per internetą ir klausti, tada geriausią išrinkti ir priimti pagrindu.
Tik idiotams lietuviški terminai gali skambėti taip, kaip pavadinime įvardijo šito rašinėlio autorius. Nereikia kalbinti pusmokslio Smetonos, kurio su žmonele kalėjimo kamera verkia už nuopelnus lietuvių kalbai. Nereikia kalbinti ir Ai Ty “specialistų”, laukiančių “sulietuvintų” terminų. Visur yra tamsuolių ir kuprotus tik grabas išlygins. Tarp informacinių technologijų srityje dirbančiųjų yra pakankamai inteligentiškų žmonių, suprantančių tas technologijas, vyksmus ar reiškinius ir galinčių juos lietuviškai pavadinti ar nusakyti. O jie neturėtų laukti nei kalbinykų, nei švietimą su kultūra reguliuojančių valdinykų nurodymų. Nes tie, kurių dėka mūsų klaviatūros iki šiol tik rusiškos ar angliškos, niekada to nepadarys. Jie mokosi “tarptautinių” žodžių, o ne kalbų, iš kurių tie svetimžodžiai pasiskolinti (apsirūpinus savu žodžiu, skolinį reiktų grąžinti jo šeimininkui 🙂 deja, Lietuvoje tas nevyksta). Tai imkime ir kalbėkime lietuviškai, kiekvienas lietuvindamas savo darbo (ir namų; nejaugi mūsų vaikai, nuo mažens sėdę prie kompiuterio, turi pradėti nuo straipsnyje šnekančių ai ty mankurtų žargono?) aplinką. Prigimtinės kalbos jausmas Dievo duotas mums visiems ir jis priklauso Tautai, o ne kalbinykams su valdinykais.
“Prigimtinės kalbos jausmas Dievo duotas mums visiems ir jis priklauso Tautai, o ne kalbinykams su valdinykais.”
—
Ne Dievo duotas, o mūsų Dievų, leiti.
Mūsų Dievų duotas kalbos jausmas.
Nepiršk mums, lietuviams, savo (slaviškų?) dievų Rutkauskai (Rudkovski?). Mes, Gedimino palikuonys, turime vieną Dievą ir tuo klausimu su kaimiečiais (pagonimis) nediskutuojame.
Kam kalbėti, o tau, Lietuvoje negyvenančiam, geriau patylėti. 😉
Leiti,
prigimtinės kalbos jausmas mūsų Dievų duotas mums visiems ir jis ne disku netuotinai priklauso Tautai, beje, neatmetant kalbinininkų su valdininkais ir kaimiečiais ar gyventvietiečiais.