Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva kasmet spalio 15–19 d. yra minima pasaulinė nutukimo savaitė. Šios iniciatyvos tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie tinkamą kūno svorį, apie antsvorio bei nutukimo prevenciją, informuoti, šviesti visuomenę, dar kartą primenant nutukimo priežastis, jo pasekmes ir būdus kaip galima būtų išvengti nutukimo bei ypatingą dėmesį skiriant sveikos mitybos propagavimui ir fizinio aktyvumo skatinimui.
Europos kovos su nutukimu chartijoje pažymima, kad antsvoris ir nutukimas sudaro vieną iš rimčiausių 21 amžiaus iššūkių visuomenės sveikatai PSO Europos regione, kuriame nutukimo paplitimas per pastaruosius dešimtmečius taip pat išaugo tris kartus. Europos Sąjungos (ES) šalyse kas antras gyventojas turi antsvorį, o kas trečias yra nutukęs, nes smarkiai kintanti socialinė ir ekonominė aplinka galėjo sukelti gyventojų energijos disbalansą, smarkiai sumažėjus fiziniam aktyvumui, padidėjus didelio kaloringumo maisto ir gėrimų prieinamumui bei pasikeitus maitinimosi įpročiams ir gyvenimo būdui, o vien genetinis polinkis, kurį, be abejo, turi tam tikra gyventojų dalis, turbūt be tokių socialinių veiksnių pasikeitimo epidemijos nesukeltų.
Problemą didina ir tai, kad kartu su nutukimu daugėja kraujotakos sistemos ligų, II tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos atvejų, tam tikrų rūšių vėžio ir kitų su nutukimu susijusių ligų. Akcentuojama, kad antsvorio ir nutukimo poveikis sveikatai bei negaliai Europos regione vis didėja, o antsvoris ir nutukimas jau yra daugiau kaip trijų ketvirtadalių 2 tipo diabeto atvejų priežastimi, lemia didelę dalį kraujotakos sistemos bei kitų ligų ir sudaro iki 8 proc. visų ligų naštos bei kasmet sąlygoja daugiau kaip 1 milijoną mirties atvejų.
Atskirose šalyse atliktais tyrimais nustatyta, kad tiek Europos šalyse, tiek kitose pasaulio šalyse antsvorio ir nutukimo paplitimas yra skirtingas, tačiau visose šalyse antsvorio ir nutukimo problema pripažįstama kaip ypatingai rimta visuomenės sveikatos problema. Kai kurių autorių duomenimis per pastaruosius metus įvairiose šalyse antsvorio paplitimo lygis svyruoja nuo 21 proc. iki 78 proc. bei nutukimo – nuo 5 proc. iki 36 proc.
Nustatyta, kad Europos sąjungos valstybėse 21–37 proc. moterų turi antsvorį ir 7–36 proc. yra nutukusios, o vyrai atitinkamai 35–54 proc. turi antsvorį ir 6–29 proc. yra nutukę. Didžiausias antsvorio ir nutukimo paplitimas nustatytas Graikijos moterų (73 proc.) ir Kipro vyrų (83 proc.) tarpe. Didelių skirtumų tarp ES regionų nebuvo pastebėta nė vienoje amžiaus grupėje, o buvo stebima, kad vyresniųjų KMI buvo didesnis negu ES šalių jaunesnių gyventojų. Nutukimo dažnis didelis ir Baltijos šalyse, pvz., Latvijos moterų vidutinis KMI yra 25,8, o vyrų – 25,5.
Taigi, antsvorio ir nutukimo paplitimo didėjimas turi didelės neigiamos įtakos gyvenimo trukmei bei kokybei, įskaitant psichinę gerovę. Manoma, kad, jeigu didėjimo tendencijos išliks, gyvenimo trukmės deficitas dėl antsvorio nutukimo iki 2050 metų gali išaugti nuo 2 iki 6 metų. Be to, antsvoris ir nutukimas stipriai veikia ekonominę ir socialinę plėtrą. Vien tik suaugusiųjų nutukimas lemia iki 8 proc. nacionalinių sveikatos rūpybos išlaidų. Netiesioginės išlaidos dėl prarastų pajamų yra ne mažiau kaip dvigubai didesnės. Kai kurie medicininiai šio reiškinio padariniai žinomi jau dabar, o kai kurie paaiškės vėliau, tačiau ir visuomenei, ir valstybei jie yra žalingi.
Lietuvoje suaugusių gyventojų antsvorio ir nutukimo paplitimo tyrimai vykdomi nuo 1994 m., kai buvo pradėtas vykdyti Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, kurį kas keturis metus vykdo Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (iki 2010 m. – Kauno medicinos universitetas) ir nuo 1997 m., kai Lietuvoje pradėti vykdyti gyventojų faktiškos mitybos tyrimai, kuriuos kas penkis metus vykdė Respublikinis mitybos centras (nuo 2010 m. – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras).
Apibendrinant 2007 m. tyrimų, atliktų vykdant gyventojų faktiškos mitybos stebėseną, duomenis, galima teigti, kad normalų kūno svorį turi tik kiek mažiau kaip pusė suaugusių Lietuvos gyventojų, o daugiau kaip trečdalis jų turi antsvorį ir kas septintas yra nutukęs, nepakankamą kūno svorį turi 2,1 proc. suaugusių gyventojų. Nustatyta, kad daugiau yra normalų kūno svorį turinčių moterų negu vyrų, tačiau taip pat daugiau moterų negu vyrų yra arba nutukusios, arba turi nepakankamą kūno svorį, ir tik antsvorį turinčių vyrų yra daugiau negu moterų.
Tiek vyrų, tiek moterų tarpe nustatyta ta pati tendencija: didėjant amžiui, didėja antsvorį ir nutukimą turinčiųjų bei mažėja turinčiųjų normalų kūno svorį. Taip pat nustatyta, kad jaunesniųjų gyventojų tarpe tik du trečdaliai turi normalų kūno svorį, o jau ketvirtadalis turi antsvorį ir beveik pusė vyresnio amžiaus gyventojų taip pat turi antsvorį bei kas ketvirtas jų yra nutukęs.
Lyginant suaugusių Lietuvos gyventojų KMI pokyčius 2007 m. su 1997 m., reikia pažymėti, kad mažėja normalaus kūno svorio vyrų ir daugėja antsvorį turinčiųjų, išliekant praktiškai tam pačiam nutukusių vyrų skaičiui, tuo tarpu, stebimos tik nežymios moterų antsvorio ir nutukimo mažėjimo tendencijos, didėjant normalų kūno svorį turinčių moterų skaičiui.
Siekiant mažinti antsvorio ir nutukimo paplitimą, būtina vykdyti ES strategijų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurios numato priemones šalims narėms, taip rengti ir vykdyti valstybines strategijas ir programas, kurios padėtų gerinti gyventojų mitybą ir sveikatą bei mažinti lėtinių neinfekcinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą.
Siekiant mažinti antsvorio ir nutukimo paplitimą, prioritetiniai uždaviniai turėtų būti: mokyti visuomenę sveikos mitybos principų; skatinti sveikesnio maisto paklausą ir pasiūlą; didinti gyventojų fizinį aktyvumą ir kt.
Taip pat būtina: periodiškai vertinti gyventojų nutukimo pokyčius ir sukurti monitoringo sistemą; rengti metodines priemones ir informuoti visuomenę apie mitybos ir judėjimo aktyvumo svarbą sveikatai; visose ugdymo įstaigose kūno kultūrai ir sportui formaliajame ugdyme skirti ne mažiau kaip 120 min. (o ateityje – ir 180 min.) per savaitę; visiems gyventojams, o ypač vaikams ir jaunimui sudaryti sąlygas mankštintis ir sportuoti gyvenamosiose vietose, atveriant mokyklų, visuomeninių ir privačių sporto ir sveikatos klubų duris, tiesiant dviračių takus, propaguojant ėjimą į mokyklą pėsčiomis bei kitas plačiai prieinamas fizinio aktyvumo formas; pagal galimybes sudaryti sąlygas, kad visi visuomenės nariai galėtų pasirinkti sveikesnę gyvenseną ir kad būtų užtikrintas nuolatinis sveiko maisto buvimas, jo prieinamumas žmogui bei užtikrinti sveikos mitybos principus atitinkančių maisto produktų gamybą ir prieinamumą visuomenei.
Be to, labai svarbu ugdyti ir skatinti maisto produktų gamintojus gaminti sveikos mitybos reikalavimus atitinkančius maisto produktus; keisti maisto produktų sudėtį, siekiant mažinti cukraus, sočiųjų riebalų, riebiųjų rūgščių transizomerų, pridėto cukraus kiekį ir energetinę vertę, atsižvelgiant į jų poveikį susirgimui lėtinėmis ligomis, antsvoriui ir nutukimui bei vykdyti visuomenės ugdymą, organizuojant seminarus, konferencijas sveikos mitybos, judėjimo aktyvumo, sveikos gyvensenos propagavimo klausimais ir kt.
Būtina pasiekti, kad žiniasklaidoje bei radijo ir TV laidose, nebūtų teikiama informacija, skatinanti nesveiko maisto ir gėrimų, kurie gali pakenkti ypač vaikų sveikatai ir vystymuisi, vartojimą.
