V.Turčinavičius. Savivaldos rinkimų sistema pažeidžia piliečių konstitucines teises

Vladas Turčinavičius

Lietuvoje jau virš 20-ies metų veikia demokratija ir egzistuoja Respublikos Konstitucija.

Tačiau užliūliuoti tradicinių partijų ir jiems prijaučiančių politologų kalbų mūsų piliečiai net ne susimąsto, ar iš tikrųjų nepažeidžiamos piliečių teisės?

Aukščiausiame valdymo lygmenyje – Seime, Respublikos teritorija padalinta į 71-ą apygardą, kuriose lenktyniauja įvairių partijų bei save iškėlę kandidatai. Surinkęs kandidatas daugiausia balsų išrenkamas į Seimą ir jis atstovauja piliečius, gyvenančius toje teritorijoje – apygardoje Piliečiai turėdami nuo savo apygardos atstovą Seime gali su juo bendrauti bei reikalauti spręsti įvairius asmeninius bei tos teritorijos – apygardos reikalus. Tai užtikrina tiesioginį ryšį su jį išrinkusiais piliečiais ir ugdo pasitikėjimą savo atstovu, o tuo pačiu ir aukščiausia atstovaujamąja valdžia – Seimu. Dar būtų demokratiškiau jei visi Seimo nariai būtų renkami tiesiogiai ir atstovautų tik piliečius, o ne partijas pagal jų sudarytus sąrašus. Nors dabar esanti Seimo rinkimų sistema, turėdama tiesiogiai renkamus, piliečius atstovaujančius, narius (71), taip akivaizdžiai demokratijos principų neiškreipia.

Tačiau žemesniame valdymo lygmenyje – savivaldybėse renkamos, piliečius atstovaujančios, valdžios nėra. Į savivaldybių Tarybas renkami nariai atstovauja tik partijas, pagal jų sudarytus sąrašus. Tokie partijų sąrašiniai kandidatai, būriu patekę į Tarybas ir rūpinasi tik savo partijų ar rėmėjų interesais. Štai viena iš priežasčių, kodėl korupcija labiausiai įsišaknijusi savivaldybėse.

Galima teigti, kad piliečių, gyvenančių atitinkamame teritoriniame administraciniame vienete (seniūnijoje), niekas neatstovauja, jie neturi atstovaujamosios valdžios ir todėl nėra į ką kreiptis dėl savo ar bendruomenės reikalų. Galima tik viena išvada, kad ši savivaldybių Tarybų rinkimų sistema pažeidžia piliečių teises ir demokratijos principus. Apie tai tradicinės partijos ligi šiol valdžiusios savivaldybes tyli ir nediskutuoja, nes joms yra naudinga su savo būreliu patekti į valdžią ir rūpintis savo interesais, o ne savivaldijos ar seniūnijos reikalais. Išrinkti į savivaldybės Tarybų narius jie nepalaiko tiesioginio ryšio su piliečiais, nes jie atstovauja tik partijas ir savo būrelius. Čia ir slypi provincijoje įsišakniję korupcijos, atsilikimo ir didžiulės emigracijos bei susvetimėjimo tarp žmonių ir valdžios priežastys.

Tradicinės, sisteminės partijos, ypač liberalios krypties partijos, lyg tai mulkindami piliečius vis diskutuoja apie tiesioginius savivaldybės mero ar seniūno rinkimus. Tačiau tokie siūlymai dėl piliečių atstovavimo nieko neišspręs, tik dar labiau sujauks valdymą savivaldybėse, nes tarybose susidariusi dauguma gali būti prieštaringa išrinktam merui, o tuo pačiu ir piliečiams, kurie jį tiesiogiai išrinko. Vadinasi, merą turi rinkti Taryba, kurį pasiūlo pagal programą susidariusi narių dauguma, tik toks valdymas gali būti demokratiškas, o mero asmeninį atsakingumą galima pataisyti atitinkamu įstatymu.

Tinkama, nepažeidžianti piliečio teisių ir demokratijos principų yra tiesioginių rinkimų į savivaldą sistema. Tai padaryti labai parasta, nes Sąjūdžio laikais taip ir buvo demokratiškai išrinktos pirmosios savivaldybių Tarybos. Apygardose – seniūnijose balotiruojasi partijų ir judėjimų atstovai (geriau būtų gyvenantys toje seniūnijoje) ir kovoja dėl trijų vietų savivaldybės Taryboje. Daugiausia balsų gavęs kandidatas tampa seniūnu. Siūlomi trys atstovai yra atstovaujantys pagal gyventojų skaičių mažiausią seniūniją savivaldybės Taryboje. Daugiau gyventojų turinčiose seniūnijose gali būti išrinkta iki penkių savivaldybės Tarybos narių. Jie ir atstovautų seniūniją Taryboje, o savo seniūnijoje taip pat priimtų sprendimus pasikvietę ir bendruomenės pirmininką. Šie rinkti asmenys ir sudarytų seniūnijos Tarybą. Tik tada būtų galima suteikti seniūnijai atitinkamas galias ir net jai spręsti finansinius reikalus, nes seniūnija turėtų rinktą atstovaujamąją valdžią: seniūną, du Tarybų narius ir bendruomenės pirmininką (ar bendruomenių, jei jų yra keletas seniūnijoje). Pagal Vakarų demokratijos principus savarankiškumą ir finansus valdyti gali tik kolektyvinis renkamas organas.

Įvedus šią rinkimų sistemą seniūnija taptų savo teritorijos šeimininkė, padedanti gyventojams spręsti įvairius klausimus. Tokiu būdu būtų išvengta naujų mažų savivaldybių kūrimo, nes dabar dar vis pasigirsta balsų siūlančių jas steigti. Nors padėtis visuomenėje – gyventojų mažėjimas bei gamybinių įmonių stoka tokiose mažose savivaldybėse diktuoja priešingai – mažos savivaldybės ekonomiškai negali išsilaikyti. Žodžiu, naujų savivaldybių kūrimas vestų prie naujų biurokratinių struktūrų augimo ir viešojo sektoriaus lėšų švaistymo.

Tikiuosi, kad naujos politinės jėgos atėjusios į Seimą priims naują savivaldybių rinkimų įstatymą, kuris užtikrins piliečių teises tiesiogiai renkant savo atstovaujamąją valdžią savivaldybėse, o juos atstovaujančioji valdžia turės tamprų ryšį su savivaldijos gyventojais.

Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ savo programoje ir numato:
– siekti piliečių dalyvavimo priimant sprendimus visuose viešosios politikos lygmenyse;
– panaikinti atotrūkį tarp Valdžios ir Tautos.

Autorius yra Tautininkų sąjungos Etikos komisijos pirmininko pavaduotojas.