J.Vaiškūnas. Ar išlaikysime Norberto Vėliaus vėliavą? (video) (13)

Norbertas Vėlius 1988 m.

Norbertas Vėlius 1988 m.

Tautos šviesulių šviesulys, subūręs-atvėręs mitų ir siekių pasaulį, žadinęs ir toliau žadinantis mus: siekti, atsakyti; pareigoj ir kasdienybėj Augti… Norbertas Vėlius – žmogus šventovė, žmogus aukuras, žmogus Mokytojas.

Jau nepamenu iš kur nusirašiau šituos nuostabius žodžius  apie garsųjį lietuvių tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrėją profesorių Norbertą Vėlių (1938-1996) [1].

Sunku, tiesą sakant, neįmanoma įsivaizduoti Lietuvių tautosakos, mitologijos ir religijos be Norberto Vėliaus indėlio. N.Vėlius ne tik tyrinėjo tradicinę lietuvišką kultūrą, jis buvo Lietuvos etnografinio kraštotyros sąjūdžio kūrėjas, daugelį paskatinęs atsigręžti į savo tautos kultūrą, jos papročius, tautosaką, mitologiją. Jis ne tik pirmasis pradėjo rengti taip vadinamas kompleksines kraštotyros ir tautosakos rinkimo ekspedicijas, bet ir pats gyvai jose dalyvavo, užrašydamas per 30 000 lietuvių tautosakos kūrinių.

Gerai pamenu, kokį įspūdį bestudijuojančiam Vilniaus universitete fiziką ir dar menkai besidominčiam etnine kultūra, man padarė Vėliaus veikalas „Senovės baltų pasaulėžiūra: struktūros bruožai“ (Vilnius: „Mintis“, 1983). Ta knyga daugeliui iš mūsų atvėrė akis, parodė, kad senoji lietuviška, baltiškoji kultūra yra ne tik vadinamasis liaudies menas, liaudies kūryba, kad ji yra iš protėvių paveldėtos senosios baltų religijos ir pasaulėžiūros tąsa. Nors nemažai abejonių ir ginčių kėlė šioje knygoje įrodinėjama N.Vėliaus hipotezė, esą tradicinė baltų kultūra buvo orientuota geografiškai pasaulio medžio principu, ir kad vakarinis baltų arealas buvo siejamas su požemio sfera, vidurinis – su žemės, o rytinis su dangaus, tačiau būtent šis drąsus tyrinėtojo žingsnis nuo iki tol Lietuvoje vyravusių etninės kultūros faktografinių, empirinių tyrimų link sisteminių siekių atkurti bendrą baltų kosmologinių vaizdinių struktūrą, sudomino daugelį.

N.Vėlius ne vienam net neragavusiam filologijos mokslų įkvėpė mintį, kad tautos kultūros lobiai ir dvasinis paveldas, jo perėmimas, tyrinėjimas ir puoselėjimas turi būti kiekvieno lietuvio rūpesčiu.

Norbertas Vėlius studentas 1958 m.

Norbertas Vėlius studentas 1958 m.

Vėlius nebuvo kabinetinis mokslininkas – jo darbo kambario sienos įrėmino visą Lietuvą, o vietomis gana toli nutoldavo nuo jos dabartinių ribų. Norbertą traukė visi Lietuvos kampeliai, vyliojo jį ir už Lietuvos atsidūrusios lietuviškos žemės bei mūsų tautiečiai: Suvalkai, Gervėčiai, Balatna (Varanavas), Mažoji Lietuva, užjūrio lietuvių ir net Sibiro tremtinių išsivežta etnokultūra…

N.Vėlius ne tik stropiai, kaip uoli bitutė, pildė Lietuvių tautosakos rankraštyno korius, bet nemažiau plušėjo ir sistemindamas bei apibendrindamas, iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančių, mitologinių vaizdinių pasaulį. Jis pirmasis Lietuvoje, ėmėsi moksliškai tirti lietuvių mitologiją ir senovės baltų pasaulėžiūrą.

Kai pasirodė N.Vėliaus knyga apie Velnią – „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ (Vilnius, 1987)  daug kas juokavo, kad šį veikalą Vėlių parašyti paskatino jo pavardė. Ir išties, N.Vėliaus žmona Ramunė Vėliuvienė  prisiminė, kad Norbertas sakydavo, jog jam „pagal pavardę priklauso rašyti apie velnius, nes „vėlius“, „vėlė“, „velionis“, „velinas“, „velnias“ yra bendrašakniai žodžiai ir jie susiję“…

Norbertas Vėlius baigęs Universitetą 1962 m.

Norbertas Vėlius baigęs Universitetą 1962 m.

„Visi jautėm, kad Vėliaus pavardė kaip vėliava (arba vėlės, dievas Velinas…) kelis dešimtmečius gaubė tautinės dvasios neatsižadėtojus. Taip, kultūrinis didvyris įsteigė tyrinėjimų kryptį, pasirodo mokslo veikalai, straipsniai, kultūros spaudoje urduliuoja mitologijos ir apskritai tautotyros refleksijų verdenė…“ –  taip vaizdžiai apie N.Vėliaus asmenybės poveikį savo tautos šaknimis besidominčių amžininkų jausenai rašė tautotyrininkas Juozas Šorys.

Neretai tenka išgirsti sakant, esą senųjų lietuvių tradicijų tyrėjams ir puoselėtojams sovietiniais laikais buvo lengva, nes valdžia šią veiklą skatino. Tačiau visi, kas toje veikloje dalyvavo, neužmiršo kokios kliūtys buvo daromos, kokį spaudimą teko iškęsti iš sovietinės valdžios pusės visiems kas gyvai stengėsi puoselėti mūsų tautos tradicijas ir baltiškąją kultūrą. Norberto artimieji taip pat nepamiršo, kokį didžiulį spaudimą, kokius persekiojimus jam tekdavo patirti iš sovietų valdžios saugumo darbuotojų. Už savo veiklą jis nekartą buvo kviečiamas pokalbiams akis į akį į saugumiečių pamėgtus Vilniaus „Neringos“ ir „Gintaro“ viešbučius. Pasak Norberto Vėliaus žmonos Ramunės, keletą kartų net buvo bandyta pasikėsinti į N.Vėliaus gyvybę…

Norbertas žmonai yra sakęs: jei kada rasite mane „nusižudžiusį“, netikėkite, savo valia niekada to nedaryčiau. Ir dėl įsitikinimų ir dėl pareigos šeimai“[2].

Ramunė Vėliuvienė pasakojo, kad Norbertas dar mokydamasis Laukuvos gimnazijoje leido nelegalų laikraštuką: „Už tai kai kurie jo draugai buvo ištremti. Po Vengrijos ir Prahos įvykių jis suprato, kad tiesioginė kova dėl valstybingumo ar dėl tautos išlikimo negalima. Tada suvokė, kad tautosakos rinkimas, etnokultūros skatinimas, liaudies talentų iškėlimas buvo pasipriešinimo forma. Legalesnių kovos būdų nebuvo“.

Nepaisant patirto sovietinių struktūrų spaudimo N.Vėliui pavyko išvengti priklausomybės tiek komunistų partijai, tiek ir komjaunimui. Tai žinoma atsiliepė jo mokslinei karjerai. 15 metų pradirbęs jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Lietuvių kalbos ir literatūros institute bei valandininku Vilniaus universitete ir Muzikos akademijoje, tik nepriklausomybės laikais jis sulaukė kvietimo profesoriauti Vytauto didžiojo Universitete Kaune.

Ekspedicijos dalyviai iš kairės: Norbertas Vėlius, Leonardas Sauka, Kazys Grigas užrašo tautosaką iš pasakotojo Kazio Ruko Ginučiai, k., Linkmenų sen., Ignalinos r. | LTRFt (Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute

Ekspedicijos dalyviai iš kairės: Norbertas Vėlius, Leonardas Sauka, Kazys Grigas užrašo tautosaką iš pasakotojo Kazio Ruko Ginučiai, k., Linkmenų sen., Ignalinos r. | LTRFt (Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute)

Norbertas Vėlius užrašo tautosaką Mažųjų Pupojų kaime (Vilniaus r.) iš Julės Ivanauskaitės-Skliaustienės ir Eleonoros Noreikytės-Ivanauskienės 1964 m. K. Vainoro nuotrauka (LTR 3666)

Norbertas Vėlius užrašo tautosaką Mažųjų Pupojų kaime (Vilniaus r.) iš
Julės Ivanauskaitės-Skliaustienės ir Eleonoros Noreikytės-Ivanauskienės 1964 m.
K. Vainoro nuotrauka (LTR 3666)

Tautosakininkas Norbertas Vėlius kalbasi su pateikėju ir liaudies meistru Juozu Bartuliu 1984 m. | LTRFt (Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), Nr. 6291 | Jono Tamulio nuotr.

Tautosakininkas Norbertas Vėlius kalbasi su pateikėju ir liaudies meistru Juozu Bartuliu 1984 m. | LTRFt (Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), Nr. 6291 | Jono Tamulio nuotr.

Fanatiškas atsidavimas tautosakos rinkimui ir jos tyrimui N.Vėliui nesutrukdė gyvai dalyvauti visuomeninėje veikloje. N.Vėlius buvo vienas iš Lietuvių etninės kultūros draugijos įkūrėjų ir jos vadovų, aktyvus Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo rengėjas, Lietuvos mokslo tarybos ir Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys.

Lietuvių mitologijos ir religijos studijų plėtrai didelį postūmį davė Vėliaus veikalai: „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ (Vilnius, 1977); „Laumių dovanos“ (Vilnius, 1979); „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983); „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ (Vilnius, 1987); „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, 4 tomai (Vilnius, 1996-2005). Jis parengė keliasdešimt kraštotyros ir tautosakos knygų, buvo daugelio veikalų mokslins redaktorius. 1995 m. buvo išleistas N.Vėliaus rengto fundamentalaus chrestomatinio veikalo „Lietuvių mitologijos“ pirmasis tomas.

LTSR Kraštotyros draugijos skyriaus mokslinės-tiriamosios ekspedicijos Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės Zervynų kaime dalyviai prie „savo namų“ (1963 m. rugpjūtis). Iš kairės į dešinę: Vacys Milius, Antanas Tyla, Bronius Uginčius, Ramūnas Budriūnas, Antan Stravinskas, Juozas Aidulis, Norbertas Vėlius, Regina Sipavičiūtė | Rimvydo Kunsko nuotr.

LTSR Kraštotyros draugijos skyriaus mokslinės-tiriamosios ekspedicijos Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės Zervynų kaime dalyviai prie „savo namų“ (1963 m. rugpjūtis). Iš kairės į dešinę: Vacys Milius, Antanas Tyla, Bronius Uginčius, Ramūnas Budriūnas, Antan Stravinskas, Juozas Aidulis, Norbertas Vėlius, Regina Sipavičiūtė | Rimvydo Kunsko nuotr.

Deja, kiti du „Lietuvių mitologijos“ tomai buvo baigti rengti ir išspausdinti tik po Vėliaus mirties. Šis tritomis – tai žymiausių lietuvių mitologijos tyrėjų darbų antologija. N.Vėliaus neužbaigtą III-ąjį šios antologijos tomą, remdamasis savo mokytojo paliktu rankraščiu, spaudai baigė rengti Norberto Vėliaus mokinys, deja, taip pat jau iškeliavęs į Anapilį, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius.

Įspūdingiausias Norberto Vėliaus darbas – fundamentalus keturių tomų leidinys „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ (BRMŠ). Šis veikalas, N.Vėliaus pastangomis subūrus didelį būrį pagalbininkų, buvo rengiamas daugelį metų. Gaila, kad pirmasis  jo tomas išėjo jau po Norberto Vėliaus mirties.

Pamenu kaip po pirmojo „Lietuvių mitologijos“ tomo pasirodymo 1996 metais Vilniuje sausio 26-27 d. Vilniaus Mokytojų namuose vykusioje konferencijojeEtninė kultūra atkurtoje Lietuvos Respublikoje: pakilimas ar nuosmukis“ pasveikinau Norbertą Vėlių sakydamas, kad šiuo savo veikalu jis visiems būsimiems baltų mitologijos tyrinėtojams parašė jų disertacijų įvadinę dalį, leidžiančią kiekvienam mitologui žymiai lengviau pakelti savo tyrimų mokslinį lygį ir tvirtai žingsniuoti šios srities pažinimo keliu į priekį. Tuomet švytėdamas savo skaidria šypsena Norbertas kukliai atsakė, kad aš pernelyg perdedu jo nuopelnus…

Dabar kai akys remiasi į tris svarius „Lietuvių mitologijos“ ir keturis įspūdingus BRMŠ tomus, vienoje vietoje sutelkusius iki tol plačiai išsklaidytus mūsų tautos lobius, nekyla nė mažiausių abejonių, kad šie darbai grindžia tvirčiausius pamatus tolesniam moksliniam baltų religijos ir mitologijos tyrimui. Ir ant  jų dar kils ne viena baltų mitologijos ir religijos rūmų rekonstrukcija.

Iš kairės – M. Lukšienė, M. Gimbutienė, N. Vėlius ir kt. 1986 m. | lnb.lt nuotr.

Iš kairės – M. Lukšienė, M. Gimbutienė, N. Vėlius ir kt. 1986 m. | lnb.lt nuotr.

Abejojantiems lietuviškų tautotyros šaltinių verte N.Vėlius sakė: „Mes turim ne prastesnius šaltinius negu graikai, kadangi visa graikų mitologija yra rekonstruota iš literatūrinių šaltinių. Mūsų mitologijos šaltiniai yra daug geresni negu slavų ar germanų. Žymiausi rusų mitologai V.Toporovas, V.Ivanovas yra įsitikinę, kad, norint suprasti slavų mitologiją, pirmiausia reikia išstudijuoti baltų mitologijos šaltinius, kurie yra žymiai turtingesni“. N.Vėlius buvo įsitikinęs, kad mitologija yra raktas į mūsų etninę kultūrą. Jis nuolat teigė, kad nežinant mitologijos duomenų „negalima suprasti nei mūsų simbolinio liaudies meno, nei tautosakos, nei papročių. Net ir dabartinės mūsų kultūros“.

Su žmona Ramune ir vaikais Rūta bei Gintautu sodyboje Kryžiokų kaime 1977 m.

Su žmona Ramune ir vaikais Rūta bei Gintautu sodyboje Kryžiokų kaime 1977 m.

Nors Norbertas su savo šeima gyveno ir dirbo sostinėje, tačiau jo širdis ir siela nuolat veržėsi į kaimą. Ramunė Vėliuvienė prisimena, kad Norbertas vis sakydavo, jog senatvėje ketinąs su šeima važiuoti gyventi į Žemaitiją, į kaimą, nes mieste jis jautėsi neprigijęs ir miesto pramogos, patogumai jam nebuvo svarbūs.

„Tėviškės ilgesys buvo labai stiprus, visą laiką cituodavo tėvo, močiutės pasakymus. Paskutiniais metais jam dažnai kartodavosi toks sapnas, esą ten, kur kažkada vaikystėje buvo durpynas, o vėliau buvo melioruota, atsiveria toks nepaprastai gražus žalias peizažas, ir jis sapne vaikšto ten su savo tėvu ir mirusia močiute. Ne kartą man yra sakęs, kad galbūt greitai mirsiąs, nes jam ten labai gera“, – prisimena R.Vėliuvienė.

R.Vėliuvienė: „Labai ilgėdavosi Žemaitijos, giminių, krikštasūnių, krikštadukrų. Turėdamas laisvesnio laiko, stengdavosi ten važiuoti. Tėvelio jau neteko matyti, bet jis jo labai gedėjo, dažnai cituodavo posakius. Laukuvoje ilgai neužsibūdavo, traukdavo į laukus. Jo labai mėgstama buvo Girgždutė, Padievyčio kalnas, ten jį apimdavo ypatinga mistinė nuotaika. Kartą Požerėje susitikome gal šimto metų senolį, kuris kvietė eiti išlikusia kūlgrinda. Norbertas su didžiausiu entuziazmu tuoj nusimovė kelnes ir brido, iš pradžių gruntas atrodė kietas kaip grindinys ar rąstų klojinys, bet dugnas vis gilėjo ir eiti toliau nerizikavo. Visa norėdavo pats išmėginti. Prie medžių kamienų glausdavosi pasisemti stiprybės arba išsitiesdavo žolėje tam, kad grįžus į miestą užtektų jėgų. Traukdavo prie žemės. Būnant mūsų vasarnamyje Kryžiokų kaime linksmino draugus sakydamas, kad būdamas pensininku augins ožį ir ožką, ir po ten esančiu ąžuolu vyks ožiuko aukojimo Perkūnui šventė. (Tolėliau yra ąžuolų giraitė, o vienas ąžuolas yra beveik mūsų kieme, jo „kepurė“ visąlaik dalyvauja mūsų gyvenime.) Tai būsią per Jonines, arba aukščiausiame Saulės pakilimo taške. Kad būtinai gyvens kaime arba grįš į Žemaitiją ir rašys monografiją apie Laukuvą ir gretimas vietoves. Net buvo tam pradėjęs ruoštis – iš motinos su jauniausia seserimi Stanislava buvo užrašęs dainų, nors ji labai pykdavo, versdavo ją rašyti biografinius atsiminimus apie senovę; yra nemažai sąsiuvinių prirašiusi, be to, anksčiau buvo sudaręs keletą tautosakos rinkinių iš savo prosenelės Rožės Jakienės. Manė, kad ir senatvėje jo gyvenimas bus susietas su kaimu, tikėjosi, kad tada gyvenimas tekės ramesne vaga, gilinantis į jam brangiausius dalykus“.

1996-iais kai visus kaip žaibas apskriejo neįtikėtina žinia, kad pačiame savo kūrybinių jėgų žydėjime ir Rasos šventės pakilume netekome mūsų tautotyros šviesulio Norberto Vėliaus, buvo apėmęs itin gūdus jausmas. Kai 1996-ųjų birželio 26-ąją Vilniaus Rasų kapinėse stovėjau prisigretinęs prie būrio bendraminčių ir bendražygių atėjusių palydėti Vėliaus Vėlės, mane, bet manau, kad ir daugelį, slėgė slogus jausmas, kurį galima būtų išreikšti tokiais žodžiais: „Kiek mūsų mažai, ir kokie mes visi seni“. Tądien prie kapo duobės atrodė pasenę net jaunų žmonių veidai. Galvoje sukosi minčių sūkurys. Ir kaip niekuomet ryški rodėsi iki tol tik statistikai reikšminga mintis, jog išeinančiųjų daugiau nei ateinančių… Tuomet per trumpą laiką mus jau buvo palikę tautos šviesuliai: Aleksandras Vanagas, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Pranė Dundulienė, Vytautas Kavolis, Eugenija Šimkūnaitė… Baugu buvo justi, kad prieš Nežinomybę lieka vis mažiau ir mažiau pajėgų.

Tuomet šiuos slogius jausmus išsakiau laiške garsiajam Vladimirui Nikolajevičiui Toporovui ir gavau tokį jo atsakymą: „…Jūsų jausmai prie Norberto Vėliaus kapo, apie kuriuos Jūs rašote, man labai artimi. Aš suprantu Jus ir visus, kas pažinojo velionį – asmeniškai arba iš jo darbų. Aš labai vertinau Vėliaus tiriamąjį ir tautosakos rinkimo darbą ir, prisipažinsiu, seniai laukiau, kad jis imsis sistemiškai tirti lietuvių mitologiją. Jis daug spėjo nuveikti, bet aš manau, kad galėjo nuveikti dar daugiau, jei ne mirtis. Garbės dalykas – paskelbti tuos Vėliaus darbus, kurie liko rankraščiais“.

Prof. Norbertas Vėlius tarp ekspedicijos dalyvių

Prof. Norbertas Vėlius tarp ekspedicijos dalyvių

Gaila, kad dar iki šiol lieka neišleistas N.Vėliaus rengtas leidinys apibendrinantis 1989 metų Lietuvos kraštotyrininkų ekspedicijos Punsko-Seinų krašte surinktą medžiagą. Parengtos knygos rankraštis, patikėtas leidyklos „Lituanica“ (Kaune) vadovui Gintautui Bukauskui, iki šiol tebėra pas jį ar kur kitur ir tebėra neatspausdintas. „Nejau valstybinės institucijos, kultūros žmonės leis šiam vertingam rankraščiui dingti nežinioje?“ –  dar prieš 5 metus klausė tautosakininkė Jono Basanavičiaus premijos laureatė Danutė Krištopaitė.

Neįgyvendintas liko ir Norbertas Vėlius troškimas ir siekis įkurti savarankišką mokslo institutą, kuriame būtų sutelkti po kelis mokslo institutus bei aukštąsias mokyklas išblaškyti tyrėjai dirbantys etninės kultūros ir baltų mitologijos tyrimų srityje. Dabar jau regis ir tų išblaškytųjų tuoj neliks…

Ar pakaks jėgų dabartiniams tautinės kultūros puoselėtojams įkvėptiems savo didžiojo dvasios Mokytojo, ir tebeinantiems jo tiestu keliu, išlaikyti aukštai iškeltą Norberto Vėliaus vėliava? Ar pajėgsime susitelkti ir atsispirti toms kosmopolitizmo ir liberalizmo bangoms vis labiau plaunančioms mūsų tautos Pasaulio medžio šaknis?

Norbertas Vėlius su dukra Rūta

Norbertas Vėlius su dukra Rūta

Lietuvos Kūrėjas Norbertas Vėlius tikėjo gyvenimo pergale prieš mirtį: „Aš supratau, kad mirtis yra menkesnė už gyvenimą, ji negali nugalėti gyvenimo. Ir vėl man pasidarė ramu. Tegu miršta senelė, tegu mirsiu aš, bet viskas pasaulyje nemirs, ir mes gyvensime visuose daiktuose, kuriuos lietėme, visuose medžiuose, kuriuos regėjom, visose knygose, kurias skaitėm, rašėm arba norėjom parašyti. Mes gyvensim žemėje, į kurią mus paguldys, ir gėlėje, kuria po mirties sužysim…“ – rašė jis žmonai Ramunei  dukros gimimo proga 1967-ųjų rugpjūčio 16 d. paryčiais [3].

Atminimo ąžuolo skirto Norbertui Vėliui sodinimas Ožkabaliuose

Atminimo ąžuolo skirto Norbertui Vėliui sodinimas Ožkabaliuose

Poetas Kazys Bradūnas kitą dieną po Norberto Vėliaus mirties (1996 06 24) paskyrė jam šį savo ketureilį [4]:

Jau atsisėdai į vėlių suolelį,
Atėjęs ten iš Joninių nakties.
Dabar Tau visą amžinybės kelią
Ten atrastas paparčio žiedas švies.

„Norbertas Vėlius čia ir ten“, 2002 m. sukurtas filmas apie Norbertą Vėlių (1938-1996). Scenarijaus autoriai Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Tarvydas:

Už mokslinį darbą Norbertas Vėlius 1989 m. buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1990 m. Mato Slančiausko premija už tautosakos rinkimą, o 1993 m. už kraštotyros ekspedicijas ir monografijas jam buvo paskirta Jono Basanavičiaus premija.

Už nuopelnus tautai, kultūrai už tautinio savitumo puoselėjimą Tautininkų sąjunga Lietuvos Respublikos Prezidentui siūlė Norbertą Vėlių apdovanoti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu. Kreipimąsi pasirašė daugelis žinomų iškilių asmenybių, šiai minčiai 1998 m. birželio 18 d. pritarė ir pats Prezidentas. Deja apdovanojimas nebuvo skirtas. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau tai bus padaryta.


[1] Gal iš internetinių komentarų, nes greta žodžių išliko šis prierašas: Velykos-Jorė, 2008-04-22, 14:30 val.
[2]
V.Visockas, Prieš vėją // Norbertas Vėlius, Vilnius: Mintis, 1999, p. 41.
[3]
Iš Norberto Vėliaus 1967.VIII.16 d. 4.30 nakties rašyto laiško žmonai gimus dukrai.
[4]
Norbertas Vėlius, Vilnius: Mintis, 1999.


„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *