efoto.lt, Egidijaus nuotr.
Iki tvankumo karšta ar bent šilta, nejuntamai sutrumpėjusi diena dar vis išlaiko vasariškas nuotaikas. Bet pasidairius gamtoje visiškai akivaizdu, kad jau ruošiamasi naujam gyvenimo tarpsniui. Daugybė augalų išbarstė ar tebesėja sėklas, gelsta ir iki kitų metų vienas po kito pamažu džiūdami pradingsta dar vis tebežaliuojančių rūšių priedangoje. Tiesa, pakankamai lietaus laistomose pievose netrūksta žalumos ir vešlumo. Numinti žolėdžių žvėrių takai veda būtent ten, kur augmenija pati maistingiausia.
Nuėjęs Viešvilės paupin matai ištisus aukštaūgių kanapinių kemerų žydinčius sąžalynus, svyrančius raudoklių žiedus. Artosios aukštapelkėje ima žydėti viržiai. Tai vienas ženklų, kad vasara pasiekė brandos metą ir sukasi rudens link. Klampynėse sėklas brandina blyškiai gelsvais retais sąžalynais augančios baltosios saidros. Greta jų ant laibų stiebelių viršūnėse rusvas sėklų dėžutes laiko saulašarės. Pora gerų savaičių šiųmetį savąjį derlių barstė beržai. Pūstelėjus stipresniam vėjui tiesiog snigo lengvomis šių medžių sėklelėmis. Liepos gale kilęs trumpalaikis viesulas kai kur miške paliko išverstus pavienius medžius, kitiems nulaužė viršūnes. Lemiamos reikšmės čia turėjo ne tiek vėjo stiprumas kiek sparčiai keičiantys kryptį gūsiai staigiai pereinantys į sūkurius.
Jau antras mėnuo šiluose tamsuoja mėlynių uogos. Ankstyvosios sunoko dar birželio paskutinįjį dešimtadienį – liepos pradžioje ir jau ženkliai suminkštėjo, o iš vėlyvesnių žiedų išaugusios brandą pasiekė keliomis savaitėmis vėliau. Nors laikomos vasaros uogomis, mėlynės palaipsniui tiždamos, išsilaiko ir rugsėjo mėnesį. Tačiau taip įprasta rezervate, kur draudžiama uogauti. Tuo tarpu aplinkui esančiuose erdviuose mėlynojų plotuose padėtis visiškai kitokia. Jau per mėnesį ten lieka vien kuklūs buvusio gausaus derliaus likučiai. Uogautojai, kuriems tai yra paprasčiausias uždarbio šaltinis, nuodugniai iššluoja mėlynojus. Dažnai ginčijamasi apie tinkamus ir netinkamus uogų rinkimo būdus. Tačiau ar gerai, kad iš gamtos žmonės pasisavina didžiumą derliaus, praktiškai niekas viešai nesvarsto. O gal tai nėra svarbu? Nuolat tenka išgirsti klausimus, kam gi rezervate reikia „be naudos“ palikti nerenkamas uogas? Kad tai reikšmingas įvairių gyvūnų maisto šaltinis liudija nuolat uogienojuose stebimos jerubės, gervės, strazdai ir kiti mažesnieji sparnuočiai bei kitokia retai kam pažįstama smulkioji gyvūnija. Uogomis savo mitybos racioną praturtina visokie žinduoliai: voverės, kiaunės, lapės, peliniai graužikai, net vilkai. Tad ar teisinga į uogas žiūrėti vien kaip į komercijos objektą? Ar tikrai ten kur uogauti galima gamtai pakanka vien to, kas lieka po mūsų? Panašus uogienojų tuštėjimas dabar vyksta bruknynuose. Dar tik baigiančios sunokti bruknių uogos rinkėjų kibiruose jau masiškai keliavo iš girios į prekybos vietas. Miške mėlynės svarbios ne tik savo uogomis. Vasarą lapais minta elniai, stirnos. Nesenai teko matyti mėlynių lapus beskabantį elnią. Net vasarą dalis šių žvėrių gyvena miške ir pelkėse neišeidami į tarpumiškių, girios pakraščių pievas. Beje, elnias, stebėtas pačioje rugpjūčio pradžioje turėjo užsiauginęs ir į medžius nuzulinęs savo gyvenime trečiuosius ragus. Tai gana ankstyvas laikas, nes šiuo metu dažnai ragų nespėja užsiauginti ir brandesni žvėrys.
Paukščių giesmes beveik pakeitė kitokie jų skleidžiami garsai. Pavieniui dar gieda karveliai keršuliai, tarp virtuolių suskardena karetaitės. Retsykiais lyg pavasarį vėl trumpai sušvilpčioja jerubės. Dabar savaip triukšmingos tapo volungės. Pamatyti šituos spalvingus paukščius sunku, bet rytais dažnai girdimi savotiški, būdingi šiam laikui šūksniai.
Pamažu krinka vėlyvesnės lizdus palikusių jauniklių vados. Tiesa, šiluose dar pasitaiko išgirsti miškinių kalviukų cypsėjimą, taip parodančių savo nerimą dėl dar vis globojamų jauniklių. Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį pamiškėje pavojaus balsu teksinčios pilkosios musinukės išsidavė lizde ant juodalksnio šakos auginančios jau stambokus jauniklius. Šie sparnuočiai peri vieną kartą ir šis vėlyvas atvejis ko gero yra antrasis bandymas po nesėkmingai pasibaigusio pirmojo. Greta medžių lapijoje laukdami tėvų atnešamo maisto nekantrauja antrosios vados didžiųjų zylių palikuonys. O šelmeninių kregždžių jaunikliai tebeauga lizduose. Tačiau daugumos rūšių jaunoji karta gyvena savarankiškai. Suopiukai, nors jau nebesinaudoja tėvų globa, bet net sklandydami virš miško sučiepsi tiktai tokio amžiaus jauniems sparnuočiams būdingais balsais, lyg prašytų iš tėvų maisto. Kėkštai jau atsipalaidavę nuo tėviškų rūpesčių greitai susirenka draugėn po kelis ištikus pavojui kur išsiduoda įkyriai čirkšdami ir perskridinėdami nuo medžio į medį. Grėsmei atslūgus kitas net giesmę bando užtraukti tarsi dabar būtų ne rugpjūtis, o pavasaris.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija
Reklama
Susiję straipsniai:
Parašykite komentarą