Rugpjūčio 10 dieną, minime Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos 138-ąsias gimimo metines. Didžiai gerbdamas mūsų pirmąjį Prezidentą, noriu, kad jūs išgirstumėt dalį jo pranešimo, pavadinto: TEISĖS TIKSLAS – TEISIŠKA VALSTYBĖ. Šie jo žodžiai, ištarti prieš 80 metų, puikiai tinka šiandieninei Lietuvai. Tegul juos iš praeities išgirsta dabartinė gerbiama Lietuvos Prezidentė, visi Lietuvos teisėjai ir jūs mieli lietuviai.
A.Smetona: “Gražiai pasakyta, kad teisėjas esąs kalbąs Įstatymas, o Įstatymas – nebylys teisėjas. Jei taip, tai teisėjo pareiga yra kitų pareigų eilėje aukščiausia ir sunkiausia: jam tenka kalbinti įstatymas, kad jis, nebylys būdamas, teisingai prabiltų tiems, kuriems esti taikomas. O įstatyme ne visa teisybė pasakyta. Jokie straipsniai negali jos aprėpti, kaip rašto ženklai, nors jų būtų daugiausia, negali aprėpti žodžio tarties. Kas nori tikrai ištarti garsą, tam neužtenka jis paskaityti raštu išreikštas, tas turi savo ausimis išgirsti, kaip jis tariamas. Taip ir teisėjas: norėdamas ką teisingai įvertinti ir išspręsti, jis turi įstatymą ne tik išmanyti, bet ir savo sąžinės garso įsiklausyti. Tai jo vidinė nepriklausomybė, kuri ar tik ne pranašesnė už visokią kitą nepriklausomybę. Kitą kartą ji, man rodosi, vertesnė ir už Įstatymo raidę. Ir pats Įstatymas įsako jam sąžine vaduotis. Vadinasi, ši eina lygiomis su Įstatymu. Bet visa tatai žino teisėjas už kitus geriau“…
Visa ši gerbiamo Prezidento A.Smetonos kalba yra išspausdinta jo kalbų ir straipsnių knygoje „Pasakyta parašyta“, 1935 m. leidykla „Pažanga“. Prezidento žodžiais čia puikiai pasakyta, koks yra Teisės esminis tikslas Valstybėje, save Teisine vadinančioje.
Mes vėl laisva ir Nepriklausoma šalis. Bet tebeesame ten pat laike. Mes kol kas sėdime toje pačioje salėje, ir tarsi tuo pačiu laiku, laukiame Prezidento, kuris tai dar kartą Pasakys, Parašys ir Padarys.
Zenonas Langaitis
Kaunas
“Laukiame prezidento, kuris tai dar kartą Pasakys, Parašys, Padarys!?”
Ar šie lūkesčiai yra realūs? Kaip gali tai pakartoti komunistinėje dvasioje augę ir išauklėti žmonės ir neturintys net supratimo apie mūsų tolimųjų (ikikrikščioniškojo laikotarpio) protėvių papročius, garbės jausmą, patriotiškumą? Kaip gali tai padaryti žmonės, kurių dauguma visiškai nežino savo seniausios ir garbingiausios praeities ir kuriai net nepriklausomybės laikais vis dar brukama į galvą vien tiktai krikščioniškojo laikotarpio ne visiškai garbinga mūsų praeitis? Tiktai ką įvykę rinkimai į LIETUVOS SEIMĄ liudija, kad būtina esminė Lietuvos švietimo sistemoje reforma!
Iš mūsų jaunimo sąmonės yra visiškai ištrintas žodis PATRIOTAS! Beje, mūsų politikų leksikone šio žodžio taip pat nėra. O ką jau ten kalbėti apie jų patriotiškumą?! Rezultate matome kaip išsigimsta ir mūsų seimas (tautos suėjimas), ir mūsų teisėtvarka, ir mūsų inteligentija.
III-me a.pr.m.e. mūsų protėvių-arijų aukščiausiojo rango dvasiškis Krivių Krivaitis Didonis po teismo, kuris mirties bausme nuteisė jo sūnų už įvykdytą nusikaltimą,pareiškė sūnui:” Sūnau, tavę teisiau ne aš bet įstatymas!”
Norėtusi, kad mūsų protėvių pareigingumo jausmas, sąžinė, patriotiškumas ir dorovės dvasia, pagaliau, grįžtų ir į mūsų namus. Ir tai būtina pradėti daryti jau nuo mūsų ikimindauginės praeities pažinimo!