M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (III) (23)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

5. Tautos keičiasi, vardai lieka

Baltų, germanų, slavų, o iš dalies ir ugrofinų santykiai, etnografinės slinktys, vidinė ir tarpusavio apykaita – skirtingai ištirti reiškiniai. Jei vienais atvejais esama istoriografinių šaltinių, tai kitais tenka kliautis archeologija, kalbotyra, kultūrologija.

Ypač mįslingas Vidurio-Rytų Europos žemėlapis per Didįjį tautų kraustymąsi ir pirmaisiais amžiais po jo. Neblogai žinoma, kur čionykštės tautos nukeliavo.Žlungant Romos imperijai, ostrogotus randame Italijoje, visigotus – Ispanijoje, svebus-kvadus – Galisijoje ir Luzitanijoje, svebus-alemanus – dabartinėje Švabijoje. Vandalai nusidangino net į Afriką. O kas liko jų vietoje – tuščios dykros?

Sunkiai tikėtina, jog visos šios tautos būtų išsikrausčiusios in corpore. Pavyslyje už jas galingesnių tautų nebuvo, jos galėjo grėsti nebent viena kitai. Šiuo atveju būtų išsikrausčiusi viena arba kai kurios iš šių tautų, o kitos – likusios. Kai kurioms jų teko susidurti su bendru senosios Europos priešu – hunais, ypač rimtai su jais teko susiremti gotams. Vis gi tai vyko jau išsikrausčius iš Pavyslio į Ukrainos stepes. Miškinguose Vyslos, Odros ir Elbės paupiuose hunai čionykščiams negrasė.

Jei kas galėjo paskatinti šias tautas kraustytis – tai gyventojų skaičiaus augimas ir silpstančios Romos turtai, kartu su jokios rimtesnės jėgos nebevaldomais žemės plotais. Šiuo atveju tikėtinas tik dalies gyventojų pasitraukimas – net jei ši dalis būtų sudariusi daugumą.

Apie V–VI a. šiame krašte pasirodė ligtol negirdėta tautų grupė – slavai. Pasirodė taip staigiai ir pažiro tokia tautų gausybe, jog pačių slavų istorikams sunku patikėti tokiu pasionarišku sprogimu. Greičiausiai slavėjo vietinės tautos: vienur – baltai, kitur – germanai, dar kitur – trakai su iranėnais, o galiausiai ir ugrofinai.

Stebėtina, jog Pavyslio ir Paelbio kraštuose pasirodžiusių slavų tautų vardai stipriai primena ligtolinių tautų vardus: svebai – serbai, kvadai – chorvatai, vandalai – vendai.

Dalis serbų liko gyventi prie Elbės. Dabar jie vadinami sorbais, nors savivardžiai – serbja, serby. Vokiečiai juos vadina vendais – viduramžiais šis vardas prigijo visiems Paelbio slavams, bet apie tai – vėliau. Kita dalis serbų patraukė Ilyrijon, į dabartinę Serbiją. Šios tautos savivardis – srbi – su trumpu kietu „i“ tarp „s“ ir „r“ leidžia spėti, jog anksčiau čia būta priebalsio – greičiausiai, „j“ arba „v“. Gal tarpinė forma – sverbai?

Chorvatai taip pat skilo. Viena dalis – baltieji chorvatai – apsigyveno visai netoli Vyslos aukštupio, Voluinėje, ir greičiausiai įsiliejo į kaimynines slavų tautas – Kijevo rusų – rusėnų ir lenkų tautas. Kita dalis irgi patraukė Ilyrijon, į dabartinę Chorvatiją.

Antrojo pasaulinio karo metais chorvatų naciai – ustašiai, siekdami pateisinti Adolfo Hitlerio rasines teorijas, paskelbė, jog iš tiesų chorvatai – jokie slavai, o suslavėję gotai – suprask, „germanai“. Gotai – konkrečiai, ostrogotai – Chorvatijoje kažkada iš tiesų gyveno, bet gal įtikinamiau būtų skambėję, jei vietoje gotų būtų įvardyta galingiausia svebų gentis – kvadai.

Baltų sklaidos tyrimų atžvilgiu įdomiausias atvejis – vendai. VIII–XIII a. vendų vardas figūruoja trijose skirtingose Baltijos jūros pakrantėse: Paelbyje, Ingrijoje prie Suomių įlankos ir galiausiai – Latvijoje. Pirmieji vendai priskiriami slavams, antrieji – ugrofinams, dėl trečiųjų ginčijamasi, bet linkstama juos priskirti baltams.

Pradėkime nuo šiaurės. Dabartinėje Ingrijoje, Rusijos valdomoje žemėje, vis dar gyvena mažutė tautelė savivardžiu vadjalaizõt (vienaskaita – vadjalain). Ji – išties ugrofiniška. Rusai juos nuo seno vadina vodais. Atrodytų, tuo būtų galima ir baigti, jei ne kelios detalės.

Rusų kalboje baltai galindai vadinti goliadais, jotvingiai – jatviagais. Pagal šią logiką, vodai laisvai galėtų būti vondais, vandais ar vendais. O kaipgi savivardis? – pagrįstai užklaus skeptikas. Čia į pagalbą ateina dvi ugrofiniškos tautos. Suomiškai rytinės kaimynės Rusijos vardas – Venäjä, estiškai – Venemaa. Abiem atvejais – Vendija, ar mažų mažiausiai – Venija.

Akivaizdu, jog šioms ugrofinų tautoms kažkada teko susidurti su rytiniais kaimynais, kurių pavadinime buvo dėmuo „ven“ – ir jie greičiausiai nebuvo ugrofinai. Panašus pavyzdys – latvių kalboje rusų tauta vadinama – krievi, mat pirmoji slavų (anot kai kurių tyrinėtojų – suslavėjusių baltų) tauta, su kuria susidūrė latvių protėviai, buvo krivičiai. Estams ir suomiams ruso prototipu buvo paslaptinga, galbūt – slavų, galbūt – baltų, bet menkai abejotina, kad indoeuropiečių tauta, kurios vardas turėjo dėmenį „ven“.

Jau beveik sutariama, jog dar neolito laikais Suomių įlankos pakrantėse – visose jos pusėse, kaip ir pietryčių Skandinavijoje, gyveno baltai – tūkstantmečiais anksčiau už slavus ir pakaitomis su ugrofinais. Dabartiniai vodai laikomi seniausia savo krašto tauta – daug senesne už jam vardą davusius ingrus ir kitus ugrofinus – vepsus. Dabar jie – ugrofinai, vadinantys save ugrofinišku vardu, gal net pasiskolintu iš rusų. Dar XII a. tai buvo galinga tauta, grasiusi patiems rusams – kartu su goliadais / galindais.

Persikelkime į pietus. Paelbio vendų atvejis – dar problemiškesnis. Pirmiausiai – dėl to, kad patys šio krašto vendai, atrodo, savęs taip niekada nevadino. Tai – bendras germaniškas pavadinimas liutičiams, bodričiams, vagrams ir šio krašto serbams. Pats vendų vardas kaitaliojasi labai įvairiai: vendai – venedai – venetai… Pastaroji forma dažniausia romėnų ir Romos kultūroje išaugusių istorikų, geografų ir diplomatų raštuose – greičiausiai painiojant Paelbio gyventojus su antikine venetų tauta, davusia vardą Venecijai.

Skirtingų tautų painiojimai tų laikų šaltiniams būdingi. Mums jau pažįstamas gotų istorikas Jordanas tapatino iš Baltijos pajūrio atkeliavusius savo tautiečius su getais – antikine trakų tauta, gyvenusia ten, kur ankstyvaisiais viduramžiais persikėlė gotai. Netrūko atvejų, kai užtekdavo, jog skirtingos tautos gyventų tame pačiame krašte – antai, jau renesanso Lietuvos istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius totorius tapatino su skitais.

Jau minėtas Jordanas aprašė ir venedus. Anot jo – venetai vadinosi trimis vardais: venetais, antais ir sklavinais (119 eilutė). Du pastaruosius vardus istorikai sieja su slavais. Dėl antų – dar abejojama, yra nuomonių, jog tai buvusi mišri slavų ir iranėnų genčių sąjunga. Sklavinai – aiškiai slaviška genčių grupė, jei ne visos slavų kilties pirmavardis. Jeigu Jordanas neklydo, tai venedai – ne viena kuri nors slavų gentis, o visų slavų protėviai.

Antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose venedai įvardijami tai šalia vandalų, tai vietoje jų. Jei tai – dvi skirtingos tautos, tai labai jau keistas vardų panašumas. Atsižvelgiant į ankstesnius argumentus apie asmenvardžių panašumus – kitais duomenimis kol kas nedisponuojant – galima spėti, kad tai – ta pati tauta, perėjusi germaniškąjį ir slaviškąjį, o prieš tai – gal ir baltiškąjį tapatybės raidos etapą.

Iš Paelbio vendų tautovardžių tiktai vienas kiek primena vendus. Liutičiai kitaip dar vadinti (o gal ir patys vadinosi) veletais – galimas vedinys iš venetų. Garsai „t“ ir „d“ vendų tautovardžiuose kaitaliojosi (ar kitataučių kaitalioti) nesyk, ir tai liudija trečias pavyzdys – Latvijos vendai.

Henrikas Latvis XIII a. aprašė kalavijuočių karus su Livonijos gentimis – greta kuršių, lyvių ir letų (latvių?) įvardinti vendai. Šiame aprašyme įdomūs du dalykai – letų (jei tai – latviai) įvardijimas šalia kitų dabartinės Latvijos baltų tautų, kas liudytų, jog šis bendresnio pobūdžio vardas kažkada reiškė atskirą gentį, ir iš kažkur išdygę vendai.

Jų vardu pavadinta pilis ir aplink ją išaugęs miestas – Vendenas, dabar – Cėsys. O įdomiausia, kad vendų atmintį saugo vietinės kilmės vietovardžiai – Ventos upė ir dabartinės Latvijos uostamiestis – Ventspilis. Maža to – pietinėje Kuršių marių pakrantėje, Lietuvoje, turime Ventę…

Anot Henriko Latvio, vendai (ventai?) kovoję su kuršiais, bet draugavę su letais (latviais?). Kas jie buvo – slaviškųjų vendų kolonistai, atskira gentis, neturėjusi nieko bendro su kitomis šiuo vardu vadintomis gentimis, ar plačios tautos diasporos dalis – tautos, kuri kažkada buvo baltiška, o vėliau atskiros jos dalys germanėjo, po to – slavėjo, o dar kitur – ugrofinėjo?

Vandalų, venedų, ventų ir vodų tautas sieja viena bendra aplinkybė: jie visi gyveno prie vandenų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: