Vilnių supa maždaug 40 išlikusių dvarų, tačiau dauguma jų dūla palikti likimo valiai. Nei valstybė, nei juos įsigiję naujieji dvarininkai nesugeba arba nenori jų prižiūrėti ir tvarkyti. Tarpe tokių mūsų tautos istoriją menančių architektūrinių paminklų yra ir Bartkuškio dvaras. Šis istorinis statinis baigia sugriūti. Deja, Lietuvos Kultūros paveldo departamentas nebepuoselėja didelių iliuzijų, kad šis dvaras kada nors bus restauruotas.
Interneto svetainėje musupaveldas.lt rašoma, kad šiaurinėje Barktuškio kaimo dalyje buvo pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai. XV a. Bartkuškį valdė Mikalojus Radvila, XVII-XVIII a. – Skorulskiai, Žabai. Dvare veikė plytinė, degtinės varykla, kalkių degykla, vyno darykla. 1841 metais dvarą nupirko Idalija ir Ignas Pliateriai. 1845-1855 metais jie čia pastatė dviaukščius vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus. 1896 metais Gustavo Vilhelmo Pliaterio dukra Stefanija ištekėjo už L.Vankovičiaus, kuriam ir atiteko dvaras. 1913 metais Vankovičius jį pardavė advokatui iš Varšuvos Aleksandrui Lednickiui (1866-1934). 1914 rūmus apnaikino gaisras. A.Lednickis apie1928 metus pastatė įvažiavimo į dvarą vartus, su manomai, savo giminės herbu.
Po jo mirties, iki 1939 metų, dvarą valdė jo sūnus Vaclovas (1891-1967). Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo dvaro interjeras. 1945 metais čia įsikūrė tarybinis ūkis, buvo kontora ir butai. 1950 metais buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas, 1954 metais pradėti atstatymo darbai. 1961 metais pastatas pritaikytas mokymui, buvo sukurtas tarybinis ūkis – technikumas. Kolūkio bei technikumo laikais pastate buvo įvestos visos komunikacijos bei įrengtas šildymas radiatoriais.1977 metais technikumas išsikėlė. Kurį laiką čia dar veikė kelios įstaigos, sovietinė miestelio kontora, kino teatras, parduotuvė, o oficinoje buvusiame bendrabutyje gyveno žmonės. Bartkuškio dvaro rūmai buvo paskelbti respublikinės reikšmės architektūros paminklu.
Bet štai atėjo ilgai laukti nepriklausomybės laikai ir tautos paveldas pradėtas leisti vėjais. Dabar Bartkuškio dvarą apžiūrėti dėl pastato avarinės būklės ne taip paprasta. Pliaterius menantis dvaras sunykęs taip, kad jau yra pavojingas smalsuoliams. Vasarą jį saugo milijoninės eskadrilės uodų bei mašalų, Bartkuškio parke niekas žolės nešienauja, prieigos takus okupavo beveik žmogaus ūgio dilgėlės.
Ant stataus Bartkuškio ežero kranto stūksantis Bartkuškio dvaro rūmai kritinę būklę pasiekė patekę į privačias rankas: jie už grašius buvo privatizuoti verslininko Juozo Petraičio žmonos Giedros. Deja, dvarą įsigiję asmenys nesuvokė, kokia tai vertybė, nejautė atsakomybės. Naujieji savininkai jau dešimtį metų piktybiškai neprižiūri kultūros paveldo ir pirštu nepajudina, kad bent sustabdyti istorinio pastato nykimą. Jei negali rūpintis savo nuosavybe, Giedra Petraitienė turėtų turėti sąžinės ir parduoti kažkam, kas galėtų išsaugoti tą paveldą, kuris dar likęs.
Beviltiška apeliuoti į iš svetur atvykusių dabartinių dvaro savininkų Petraičių sąžinę. Tačiau jei Lietuvos kultūrinis paveldas taip piktybiškai naikinamas, valstybė privalo parodyti savo valią ir padėti šioje liūdnoje dvaro istorijoje tašką. Būtina kuo skubiausiai imtis kraštutinės priemonės – tokio neprižiūrimo kultūros paveldo objekto perėmimas valstybės nuosavybėn.
Jei tikru kultūriniu paveldu būtų rūpinamasi bent perpus tiek, kiek, tarkim, sovietiniais balvonais ant Žaliojo tilto…
Įdomu, ar jau yra kas pirktų su visais įsipareigojimais paveldui? Turėtų būti numatyta minimali įnašo suma renovavimui (kas aišku yra nemažai, bet parodytų bent savininko ryžtą!). Valstybinės įstaigos tikrai turėtų pasirūpinti tuom!
O taip, puikus pagoniskos filosofijos pavyzdys. Isgelbekime dvara nuo dvariniko 🙂 Tai tokie naujieji pagoniski proletaru sukiai. “Isgelbekime zmogaus turta nuo jo ir perduokime proletarams, jau jie tikrai sugebes pasirupinti turtu”. 🙂 Niekas nesikeicia neopagoniu naikinamoje Lietuvoje.
Šis Dvarelis sunyko, nes neliko ganomų baudžiauninkų. Matyt reikia keisti jo paskirtį. Siūlykit variantus, ponai.