Liepos mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vyriausiosios muziejininkės Ilona Eva Levandovska ir Giedrė Račiūnaitė dalyvavo savaitės trukmės mokymuose Lietuvos dvarų vasaros mokykloje 2024.
Šiais metais mokymai vyko jau ketvirtą kartą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuvoje nėra tiek daug išlikusių dvarų, pasirodo, kad Lietuvos dvarų architektūros paveldas yra ne tik turtingas, bet ir nepaprastai įdomus, o organizatoriai be vargo kasmet pasiūlo naują maršrutą ir naujus iššūkius.
2024 m. jie pasiūlė temą: „Nuo valdovo dvaro iki kilmingųjų namų: didikų valstybė ir jos buveinių įvairovė“. Mokyklos programą, kaip visada, sudarė trys blokai: teorinės paskaitos, praktiniai užsiėmimai ir neformali patirtis.
Lietuvos dvarų vasaros mokyklai pasibaigus, LGGRTC darbuotojos atsakė į keletą klausimų.
Kuo svarbi ir įdomi Lietuvos dvarų vasaros mokykla?
Aplankytos galingųjų rezidencijos, dvarai, kurie priklausė turtingesnei ir vidutinei diduomenei. Dėmesys buvo atkreiptas į nepelnytai apleistus viduriniosios ar smulkiosios bajorijos pastatus. Apžvelgtos ne tik bajorų valdos, bet ir vienuolynai.
Organizatorių suplanuotas tvarkaraštis buvo labai intensyvus ir apėmė net 40 valandų mokymų kursą. Kelionė Vilniuje prasidėjo nuo seniausios Lietuvos valdovų rezidencijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, kur susipažinome ne tik su šios vietos architektūra ir paslaptimis, bet ir išklausėme net tris labai įdomias paskaitas.
Sostinėje organizatoriai taip pat pasiūlė aplankyti Chodkevičių rūmus, kuriuose jau 30 metų veikia Vilniaus paveikslų galerija, eksponuojanti lietuvių dailininkų darbus ir Umiastovskių rūmus.
Kas pamatyta ir sužinota?
Toliau kelionė tęsėsi per Rumšiškes, Kauną, Žemaitiją, Panemunę ir Lazdijų rajoną.
Dr. Dalės Puodžiukienės vadovaujami dalyviai susipažino su medinės architektūros istorija Rumšiškių muziejuje po atviru dangumi, kuris, nors ir įkurtas kaip liaudies architektūros muziejus, iš tiesų slepia ne vieną smulkiųjų bajorų sodybą. Tikrojo muziejaus po atviru dangumi perlas – įspūdingas medinis Orvistvo dvaras iš aptariamos Medekšės sodybos.
Vizitas Žemaitijoje prasidėjo nuo Plungėje esančių Oginskių rūmų, kuriuose dabar įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, kur apie dvaro statytojus ir jo gyventojus papasakojo dr. doc. Jolanta Skurdauskienė.
Dar viena labai vertinga patirtis – susitikimas su Gražina Kirdeikiene, kuri, kaip architektė, vadovavo šios vietos rekonstrukcijai, kad ji būtų kuo artimesnė neorenesansiniams rūmams, pastatytiems 1879 m. Mykolo Oginskio užsakymu. Rūmų spindesio metai truko neilgai – 1902 m. Michalas Oginskis mirė bevaikis, o jo žmona Marija, gimusi Skórzewska, visam laikui apsigyveno Poznanėje. 1921 m. dvarą Plungėje perėmė Lietuvos valstybė.
Nuo 1921 iki 1934 m. rūmuose veikė žemės ūkio mokykla, o po Antrojo pasaulinio karo pastatas priklausė statybos technikumui. Šiandien sunku patikėti, kad kambaryje, kuriame daugiau nei prieš 30 metų susitiko renginio dalyviai, buvo gimnazija, o ant sienų – vietoj Oginskių portretų – kabojo krepšinio lankai.
Kuo ypatinga Panemunės pilis?
Mokyklos maršrute buvo ir Panemunės pilis, kartais dar vadinama Gelgaudo pilimi (lietuviškai – Panemunės pilis), esanti šiauriniame Nemuno krante, 15 km į rytus nuo Jurborko. XVI a. ši žemė priklausė Bilevičiams. XVI a. pabaigoje dvarą nusipirko iš Vengrijos atvykęs Janas Eperješas (Jan Epereysz), jo šeimos rankose dvaras išbuvo iki 1753 m., o nuo 1759 m. priklausė Antonijui Gelgaudai (Antoni Giełguda).
Koks buvo Lietuvos dvarų mokyklos privalumas?
Neabejotinas mokyklos privalumas buvo galimybė aplankyti vietas, kurios dar nėra atviros visuomenei, pavyzdžiui, naująją „Alkos“ muziejaus Telšiuose ekspoziciją, kuri yra rekonstruojama ir bus atidaryta tik rudenį. Telšiuose, kaip ir Vilniaus paveikslų galerijoje, mokyklos mokiniai galėjo apžiūrėti visuomenei neatvertas muziejų saugyklas, o tai neabejotinai buvo didelė atrakcija.
Kas labiausiai įsiminė iš aplankytų objektų?
Iš aplankytų objektų ypač paminėtinas netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos esantis Aštriosios Kirsnos dvaras, kuris yra didžiausias dvaro kompleksas Dzūkijoje. Iki šių dienų išliko net 18 pastatų, liudijančių šios vietos istoriją, tačiau ypatingiausia yra ne istorija, o dabartis.
Dabar dvaras yra privati nuosavybė; daugiau nei prieš dvidešimt metų jį nusipirko viena lietuvių šeima, kuri nusprendė jį atstatyti ir atkurti jo puošnumą. Dvaro savininkai darbus pradėjo ne nuo dvaro rūmų, o nuo ūkinių pastatų. Šiandien Aštrioji Kirsna yra ne tik istorinis pastatas, bet ir kaip ir dera tikram dvarui – gerai funkcionuojantis ūkis, suteikiantis materialinę bazę tolimesnių dvaro pastatų atnaujinimui.
Kuo svarbūs mokymai?
Mokymų dalyviai pabrėžė, kad ypatinga jų vertė yra ta, kad jie grindžiami ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir dvaro patirtimi. Be to, mokymai leidžia keistis patirtimi tarp skirtingų sričių atstovų, nes juose dalyvauja ne tik muziejininkai, bet ir restauravimo ar paminklosaugos specialistai, architektai ar dvarų savininkai.
Tai leidžia labai plačiai pažvelgti į Lietuvos dvarą, jo istoriją, parodant, kad tai ne tik paminklas, bet šiandien jis atlieka svarbią misiją kaip socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras.
