15 būdų kaip sumažinti šildymo kainas Lietuvoje

Lietuva yra unikali šalis, nes skirtingai negu visame pasaulyje centrinis šildymas yra brangesnis už individualų, dideliuose miestuose šildymo kainos, nežiūrint masto ekonomijos, yra didesnės negu miesteliuose. O šildymo kainos vartotojams yra aukščiausios tuose miestuose, kuriuose šilumos gamybą valdo privačios įmonės.
Ką daryti gyventojams, jei šildymo sezonas baigiasi vidurvasary, nes žmonės dar vis moka skolas už šildymą?

Tai sprendė energetikai, namų bendrijų pirmininkai ir visuomeninių organizacijų atstovai tautininkų Gintaro Songailos ir Kazimiero Uokos kvietimu susirinkę konferencijoje- apvaliame stale „Kaip sumažinti šildymo kainas“ Seime balandžio 18 d.
Nors rubikoniniai ekspertai bando įrodinėti, kad šilumos kaina Lietuvoje priklauso tik nuo pasaulinių dujų kainų svyravimo, konferencijos dalyviai parengtoje konferencijos rezoliucijoje pasiūlė net 15 būdų, kurie sumažintų šildymo kainas, net jei dujos brangtų.

1 Būdas. Įstatymais uždrausti nuomoti šilumos ūkį, o ten kur jau veikia nuomos sutartis, jos nebepratęsti pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui. Sudaryti reikiamas teisines sąlygas, įpareigojant savivaldybes, kad būtų galima nedelsiant nutraukti nepasiteisinusias ir/arba pažeidinėjamas šilumos tinklų nuomos sutartis, nepasibaigus jų galiojimo laikui.

Išnuomotos šilumos tiekimo įmonės tiekia brangiausią šilumą Lietuvoje, kuri 15-20% yra brangesnė negu neišnuomotose įmonėse.

2 Būdas. Laipsniškai perduoti šilumos ūkių materialųjį turtą iš savivaldybių į valstybinės įmonės balansą.

Konferencijos dalyviai konstatavo, kad buvo padaryta didelė klaida 1997 m. perduoti šilumos ūkį iš valstybės į savivaldybių balansą. Tai tik pakėlė šildymo kainas ir korupcijos lygį savivaldybėse.

Valdant šilumos gamybos ir tiekimo įmones valstybei dėl masto ekonomikos būtų galima pigiau nupirkti kuro, negu tai pajėgia pavienės savivaldybės, sumažėtų administravimo, logistikos sąnaudos, būtų užtikrintas didesnis šių įmonių finansinis skaidrumas ir žemesnės šildymo kainos gyventojams bei sumažintas korupcijos lygis savivaldybėse.

Be to, kadangi dabar kogeneracinių elektrinių (KE) gaminamą šilumą administruoja savivaldybės, o elektrą – valstybinės įmonės, tai sukelia nesusipratimus ir galimybes piktnaudžiauti, paskaičiuojant šilumos ir elektros kainas. Nežiūrint to, kad KE gaminama šiluma ir elektra yra pigesnės, nes jos yra to paties proceso dalys, jos tampa brangesnės dėl to, kad jų gamyba administruojama skirtingų valdytojų.

Pirmiausiai į valstybės balansą turi būti perduodamos tų savivaldybių įmonės, kurių tiekiama šiluma yra brangesnė negu Lietuvos vidurkis, o vėliau – tos savivaldybių įmonės, kurios tiekia šilumą brangiau negu valstybės balanse esančios šilumos tiekimo įmonės. Taip būtų galima išvengti pavojaus, kad po rinkimų į valdžią atėjus korumpuotai valdžiai, valstybinė šilumos tiekimo įmonė virs dar vienu Leo.lt.

3 Būdas. Supaprastinti galimybę atskiriems daugiabučiams namams atsisakyti centralizuoto šildymo sistemos ir papildomai supaprastinta tvarka įdiegti alternatyvų apsirūpinimą šiluma. Tai skatintų šilumos gamintojus ir tiekėjus siekti didesnio savo veiklos efektyvumo, mažinant kainas, o gyventojus iki 3 kartų susimažinti sąskaitas už šildymą, net naudojant brangesnes dujas negu jas perka centrinio šildymo įmonės.

Tai ne fantastika. Tokie namai buvo pristatyti konferencijoje. Tai namai Pulko gatvėje 34 Alytuje ir Marijonų gatvėje 31 Panevėžyje.

4 Būdas. Pakeisti šilumos kainodaros metodiką, kuomet šilumos gamintojų ir tiekėjų pelnas priklauso nuo veikloje naudojamo turto vertės.

Pelnas privalo priklausyti visų pirma nuo įmonės veiklos efektyvumo.
Lietuvoje veikia keisti įstatymai. Šilumos tiekėjui nusipirkus nekilnojamojo turto ar tam turtui pabrangus atsiranda galimybė padidinti šilumos kainas.

5 Būdas. Įsteigti biokuro biržą, apsaugančią nuo šio ekonomikos sektoriaus monopolizavimo.

Tai leistų sumažinti biokuro kainą mažiausiai 30% ir sumažintų šildymo kainą bei korupciją, perkant jį per viešuosius pirkimus.

6 Būdas. Sukurti lankstesnį, realiai veiksiantį gyvenamųjų namų renovavimo modelį.

Ten kur gyventojai yra pasyvūs, atsakomybę už renovavimą turi prisiimti valstybė, susigrąžindama investicijas iš lėšų gautų dėl renovavimo efekto. Pvz:. renovuotas namas naudoja 50% mažiau šilumos, gyventojai moka 20% mažiau negu prieš renovavimą, o valstybė iš likusių 30 % per tam tikrą laiką susigrąžina lėšas už renovavimą.

Ten kur gyventojai nori patys atlikti renovavimą, nelaukdami valstybės pagalbos ar nepasitikėdami jos institucijų sugebėjimais, renovavimo darbai turi būti subsidijuojami atitinkamai pagal gautą šilumos sutaupymo efektą, o ne taip, kaip yra dabar, kai subsidijuojami tik tie renovavimo darbai, kurių šilumos sutaupymo efektas yra didesnis kaip 20%.

Toms gyvenamųjų namų bendrijoms, kurios nori pačios savo lėšomis atlikti renovavimą, valstybė turi suteikti garantiją paskolai iš banko paimti.

Namuose, kurių neverta renovuoti, pvz: dėl gyventojų mažėjimo miesteliuose, valstybė turėtų atlikti nemokamą šilumos nuostolių analizę, kad to norintis buto gyventojas pats galėtų sumažinti šilumos nuostolius.

Renovavimo programos turi būti taikomos ir namams, pastatytiems po 1993 m. ko iki šiol nėra.

7 Būdas. Valstybės mastu skatinti ir lengvinti gyventojų bendrijų steigimą bei jų galimybes pačioms reguliuoti priimamos šilumos kiekį.

Gyvenamųjų namų bendrijos pačios geriau reguliuos sau šilumą, negu tiekėjai norintys parduoti, kuo daugiau šilumos. Gyventojų bendrijų pirmininkai ir nepriklausomi energetikos ekspertai išvardino keletą jų „gudrybių“. Nors visame pasaulyje naktį šilumos temperatūra namuose sumažinama, Lietuvoje ji tiekėjų ne tik nemažinama, bet net pakeliama, nes naktį gyventojai nebeskambins tiekėjams, reikalaudami sumažinti temperatūrą, o tik atidarys langus išvėdinti miegamąjį. Kitas būdas yra naktį pakelti karšto vandens temperatūrą. Kadangi namai paprastai turi vieną bendrą skaitiklį tiek karštam vandeniui, tiek šilumai, šilumos tiekėjai naktį pakelia karšto vandens temperatūrą. Nors pagal normatyvus vanduo turi būti 60 laipsnių karščio, naktį juk niekas neis tikrinti jo temperatūros net, jei jis bus verdantis.

Šilumos tiekėjai tyčia vasarą „pamiršta“ arba tinkamai neatlieka namo šiluminių tinklų išvalymo, kad šildymo metu būtų kuo didesni šilumos nuostoliai, o gyventojai patys prašytų daugiau šilumos.

Todėl būtina kuo skubiau parengti daugiabučių gyvenamųjų namų šildymo mazgų priežiūros operatorių paruošimą ir licencijavimą, kad patys namo gyventojai ar jų įgaliotiniai galėtų reguliuoti gaunamos šilumos kiekį.

8 Būdas. Valstybės mastu skatinti individualių šilumos apskaitos ir reguliavimo prietaisų įrengimą daugiabučių gyvenamųjų namų atskiruose butuose.

Kiekviename bute turi būti įrengti šilumos apskaitos skaitikliai ir karšto vandens gamybos įrenginiai, atsisakant „gyvatuko“. Šios priemonės ir galimybė reguliuoti šilumą leistų sumažinti šildymo kainas vartotojams iki 30%.

Gyventojų bendrijų pirmininkai ir nepriklausomi energetikos ekspertai skundėsi, kad šilumos tiekėjai piktnaudžiauja tiekdami šilumą, o gyventojai negali sužinoti kiek jos iš tikrųjų gauna.

9 Būdas. Uždrausti šilumos apskaitos prietaisų patikras vykdyti šilumos tiekėjams ir su jais susijusiomis įmonėmis. Pavesti Metrologijos tarnybai vykdyti šias funkcijas, taip užkertant kelią šilumos tiekėjams piktnaudžiauti apskaičiuojant tiekiamos šilumos kiekį.

Deja, kaip pastebėjo konferencijoje dalyvavusieji, šilumos tiekėjai iš visų jėgų stengiasi kontroliuoti šilumos skaitiklių priežiūrą ir eksploataciją, nors Vakarų šalyse tai neįsivaizduojama. Ten šilumos tiekėjams griežtai draudžiama „kišti nagus“ prie skaitiklių.

10 Būdas. Valstybės mastu skatinti vietinius atsinaujinančius išteklius (biokuro, saulės, geoterminius ir kt.) naudojančias šilumines katilines.

Pavyzdžiui, nenaudojamą naujai pastatytą RK-8 Vilniuje siūlome nedelsiant pertvarkyti biokuro naudojimui.

Šiuo metu biokuras yra daug pigesnis už dujas.

11 Būdas. Optimizuoti termofikacinių elektrinių ir/ar katilinių išdėstymą šalies didžiuosiuose miestuose, taip sutrumpinus šilumines trasas, sumažinti šiluminiuose tinkluose patiriamus šilumos nuostolius.

12 Būdas. Nedelsiant pertvarkyti Valstybinės kainų ir energetikos komisijoje (VKEKK) darbą.

VKEKK negali ir ruošti, ir tvirtinti kainų skaičiavimo metodikų, ir pati save kontroliuoti, kaip tos metodikos vykdomos. Seimo antikorupcinė komisija ir Specialiųjų tyrimų tarnyba yra konstatavusios, kad nepagrįstai ir neadekvačiai nustatomos visos reguliuojamos vartotojams energijos kainos (šilumos, dujų, elektros, vandens). Seimo vykdoma VKEKK veiklos parlamentinė priežiūra turi būti sustiprinta.

Sudarant Valstybinės kainų ir energetikos komisiją turi būti įtraukti kompetentingi energetikai – šilumininkai.

Dabar VKEKK nedirba nei vienas energetikas-šilumininkas.

13 Būdas. Prie savivaldybių tarybų, Energetikos ministerijos įkurti kompetentingų specialistų – šilumininkų grupes, įtraukiant į jų darbą gyvenamųjų namų bendrijų, visuomeninių organizacijų atstovus, nepriklausomus energetikos ekspertus su patariamojo balso teise.

Gaila, kad kol kas gyventojų bendrijos nėra pakankamai aktyvios, o valstybės pareigūnai dažniausiai bendradarbiauja su šilumos tiekėjais, siekdami dar padidinti šildymo kainas vartotojams.

14 Būdas. Šilumos ūkio įmonių atlyginimų mokos fondo didėjimas turi priklausyti nuo jų darbo efektyvumo, mažinant šildymo kainas vartotojams, o ne nuo gautų pajamų, pakėlus jas gyventojams.

Dabar šilumos tiekimo įmonių darbuotojai gauna daug didesnius atlyginimus negu kiti tos pačios kvalifikacijos darbuotojai Lietuvoje, o vadovai keliasdešimt tūkstantines algas.

15 Būdas. Nutiesti magistralinius šiluminius tinklus nuo Lietuvos elektrinės Elektrėnuose į Vilnių, aprūpinant jį pigesne pertekline Lietuvos elektrinės šiluma, kuri dabar yra beveik nepanaudojama.

Dabar Lietuvos elektrinė, kuri kartu gamina ir elektrą, ir šilumą, turi didžiąją dalį pagamintos šilumos išleisti į Elektrėnų ežerą, nes nėra kur jos dėti. Elektrėnų žvejai skundžiasi, kad nebepagauna sveikų žuvų, nes dėl šiltesnio negu įprasta vandens žuvys apsikrėtusios kirmėlėmis.

Ekonomiškai jau paskaičiuota, kad šis projektas atsipirktų per rekordiškai trumpą tokioms statyboms 2.5 metų laikotarpį. Tačiau tai, pasak konferencijos dalyvių, labai nepatinka tiems kas šiandien valdo šilumos tiekimą Vilniuje.

Konferencijos dalyviai sutarė, kad šie išvardinti būdai padėtų sumažinti šildymo kainas gyventojams nuo 2 iki 4 kartų.