Ž.Makauskienė. Tolerancijos pamokos (12)

B.Komorovskis Punske | Punskas.pl nuotr.

B.Komorovskis Punske | Punskas.pl nuotr.

Balandžio 27 dieną, prieš ilgąjį savaitgalį, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronislaw Komorowski) pakeliui į savo vasarnamį Buda Ruska (prie Vygrių) trumpam užsuko į Seinus ir Punską. Seinuose dalyvavo vietos gaisrinnkų šventėje, o  Punske susitiko su lietuvių  bendruomene. Punske prezidentas kalbėjo apie  valstybės pagarbą ir paramą Lenkijos lietuviams, tačiau išklausęs lietuviškų organizacijų atstovų nepažadėjo spręsti kai kurių problemų, o prie dalies jų bus grįžta, sakė, tik po Seimo rinkimų. Ne Lenkijos, o Lietuvos Seimo.

Tai jau ne pirmas kartas, kai lenkų politiko Punske išsakyti žodžiai skiriami ne lietuvių tautinei mažumai, o Lietuvos valdžiai. Be abejo, ir Lietuvos politikai Šalčininkuose kalba ne vien tenykščiams lenkams, bet ir  kaimyninės Lenkijos auditorijai. Bet tuo regis, visi panašumai šia tema  ir baigiasi.

Prieš prezidento Komorovskio atvykimą į Punską ko ne visą savaitę miestelyje triūsė Vyriausybės apsaugos biuro vyrukai. Jie domėjosi ne vien šalies vadovo saugumu. Kadangi buvo numatytas prezidento susitikimas su Punsko mokyklos bendruomene, pareigūnai prašė iš anksto į Varšuvą pristatyti mokinukų klausimus. Mokiniams galbūt tai buvo pirmoji  praktinė demokratijos funkcionavimo pamoka. Vis tik šalia politiškai neutralių klausimų – kaip prezidentui patinka Punsko kraštovaizdis ar ką šalies vadovas manąs apie politiko darbą – vienas mokinys pasidomėjo, kodėl Lenkija remia Lietuvos lenkų protestus prieš Lietuvos istorijos ir geografijos mokymą valstybine kalba ir valstybinės kalbos abitūros egzamino suvienodinimą? Būtent tokia tvarka Lenkijoje veikia jau daug metų, ir dėl to niekas čia iki šiol neprotestavo. B.Komorovskis atsakė, kad Lietuva per staigiai įvedė naują tvarką, o dėl abitūros egzamino ragino pasiklausti pačių lenkų mokinių.

Lenkijos prezidentą Punskas pasitiko ne piktais šūkiais ir rūsčiais veidais, o su duona, druska ir muzika. „Tai juk mūsų prezidentas, mūsų aukščiausioji valdžia“, – sakė gausiai susirinkę žmonės. Tačiau po susitikimo jie skirstėsi nusivylę. Daugelis sakė tikėjęsi, jog prezidentas Komorovskiv atvyko pas juos,  o paaiškėjo, kad… pas Lietuvos lenkus. Bent jau toks įspūdis piršosi iš šalies vadovo pasisakymų.

Kita vertus, ne naujiena, kad į Punską atvykusiems lenkų politikams neįdomios lietuvių mažumos problemos, jei tribūną naudoja Lietuvos lenkų reikalams. Taip buvo ir per rinkiminį Teisės ir teisingumo lyderio Jaroslavo Kačinskio (Jaroslaw Kaczynskį) vizitą Punske, kai politikas kritikavo Lietuvą dėl tariamo  lenkų diskriminavimo, o  Lenkiją pateikė kaip tautinėms mažumoms taikomų aukščiausių standartų pavyzdį.

Panašiai elgėsi ir prezidentas Komorovskis, kuris po susitikimo su Punsko bendruomene sakė laukiantis, kad  Lietuvos lenkai apie savo vietovę, savo miestelį galėtų kalbėti savąja kalba, ir pageidavo, kad Lietuvos politikai rodytų tokią pagarbą lenkų mažumai, kokia yra rodoma Lenkijos lietuviams…

– Nejaugi Lenkijos prezidentui nežinoma, kad Šalčininkuose ir Vilniuje visi laisvai kalba tokia kalba, kuria nori? Ne tik gatvėje, bet ir įstaigose, savivaldybėse. Nejaugi ponas Komorovskis nežino, kad Lietuvos prezidentė Šalčininkuose mokslo metų pradžios proga į lenkų bendruomenę kreipėsi lenkų kalba? Nejaugi mūsų prezidentas nežino, kad Lietuvoje lenkai savo gimtąja kalba gali mokytis nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos – negalėjo atsistebėti Lietuvoje studijuojanti punskietė Asta.

– Čia ir yra dviveidiškumas – vienaip vertinamos tautinės mažumos Lenkijoje, kitaip lenkai gyvenantys kitose valstybėse. Tokią Lenkijos poziciją matome  vykdant „Rytų politiką“  – Lietuvoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Kaip pavyzdį galime įvardinti Jaroslavo Kačinskio išsakytus žodžius Punske 2011 metais apie Lenkijos vokiečius, kuriuos jis lygino su V-ąja kolona, – sako Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) tarybos pirmininkas Tadas Bagdonavičius.  Pasak jo, lenkų politikai  organizuoja šou, žodžių žaidimus,  nes argumentais savos pozicijos paremti jiems nelabai sekasi. Lenkija kovoja dėl savo tautiečių Rytuose,  bet savajame kieme tokių principų nesilaikoma.

– Jei jau kalbant apie spaudimą Lietuvai dėl tariamo lenkų nutautinimo, reikėtų paklausti Lenkijos politikų , kaip jie elgtųsi, jeigu iš 16 Lenkijos vaivadijų, kokios 3 arba 4 būtų apgyvendintos daugumoje tautinių mažumų  ir jie reikalautų dvikalbystės? Manau, lenkų politikų  atsakymas būtų sunkus, suktas arba net neįmanomas. O juk Lietuva iš tikrųjų yra multikultūrinė valstybė, kur visi gyvena taikiai – sako Vilniaus universitetą baigęs Tadas.

Lenkija dažnai  save pristato kaip pavyzdinę šalį, kur tautinėms mažumos sudaryti aukščiausi standartai. Jeigu taip yra, tai  kaip paaiškinti, kodėl per dešimt metų, nuo ankstesnio gyventojų surašymo,  Lenkijoje du kartus sumažėjo vokiečių, penkiasdešimt procentų baltarusių ir keliasdešimt procentų ukrainiečių? Tai parodė nesenai paskelbti visuotinio gyventojų surašymo rezultatai. Lietuviai dar nesuskaičiuoti, tačiau gerų naujienų sunku tikėtis,  turint omenyje  kitų tautinių mažumų nykimą,  o ir ikšiolinę patirtį:  lyginant su pokario metais, kuomet buvo pirmą kartą atliktas gyventojų surašymas, lietuvių skaičius sumažėjo kelioliką kartų.

Stebint tokį procesą, galima pasakyti, kad Lenkija iš tiesų pirmauja…. sėkmingos kitataučių  asimiliacijos srityje. Kai kas gali  aiškinti, kad patys kitų tautybių žmonės nesinaudoja sudarytomis puikiomis – kaip oficialiai skelbiama – sąlygomis išlaikyti savo  kalbą, kultūrą ar tradicijas, kad patys lietuviai, vokiečiai ar ukrainiečiai geranoriškai atsisako savos tautybės.  Be abejo, yra ir tokių, bet sparti kitataučių asimiliacija kelia įtarimą, kad ne viskas yra taip gražu, kaip kad teigiama, kad yra ir objektyvių šio reiškinio priežasčių. Į tai atkreipė dėmesį ir Europos tarybos atstovai, kurie domėjosi tautinių mažumų gyvenimu Lenkijoje.

Lenkija, palaikydama Lietuvos lenkų protestus dėl Lietuvos istorijos ir geografijos mokymo lenkiškose mokyklose valstybine kalba, teigia, kad Lietuva siekia  nutautinti lenkus. Tai kodėl tuomet Lenkijoje tautinių mažumų mokyklose jau ne vienus metus galioja tokia pati nuostata?  Nejau  tam, kad kuo greičiau būtų nutautinti lietuviai?

Būtina pažymėti, kad Lenkijos ukrainiečiai, vokiečiai,  baltarusiai ir kitos tautinės mažumos visai neturi mokyklų,  kuriose būtų mokoma mažumos kalba. Jų gimtosios kalbos geriausiu atveju mokoma tik kaip dalyko, kai kur dar gimtąja kalba mokoma tų tautų  istorija ir geografija.  Tik Lenkijos lietuviai dar išlaikė modelį, kurį dabar, beje,  siekia įvesti ir Lietuva. Bet kiek ilgai dar Lenkijoje veiks lietuviškos mokyklos – nežinia. Nors lenkų politikai žaidžia mokinio krepšelio procentais – vieni sako, kad lietuviai gauna 200, kiti kad 300 procentų didesnį mokinio krepšelį, tačiau be Lietuvos finansinės paramos tos mokyklos neišsilaikytų. Esmė ta, kad Lenkijoje visai kitaip nei Lietuvoje  skaičiuojami mokinio pinigai. Lenkijoje mokinio krepšelio  dydis nustatomas pagal gausias klases, kuriose mokosi 25-30 mokinių. Ir ne kaime, o miestuose, kur savivaldybės yra turtingos, ir prisideda prie mokyklų išlaikymo. Pagal įstatymus, tautinių mažumų vidurinės mokyklos klasė gali būti renkama, kai yra 14, o pradinės – jei yra 7 mokiniai. Tad net padidinus tris kartus mokinio krepšelį, pinigų ir taip bus mažai, nes šalia visų kitų dalykų, kurie mokomi lenkiškose mokyklose, tautinių mažumų mokyklose yra dar papildomas dalykas – gimtoji kalba. Kitas dalykas, kad Lenkijoje finansiškai favorizuojamos tokios tautinių mažumų mokyklos, kur visi dalykai vyksta valstybine kalba, o gimtosios kalbos mokoma papildomai. Į tai ne kartą atkreipė dėmesį Lenkijos lietuvių organizacijos, prašydamos pakeisti finansavimo modelį.

– Lenkijos švietimo bei administracijos ir skaitmeninimo ministerijos pernai rudenį per vyskusius Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų posėdžius teigė, kad nuo 2013 metų bus įvestas tautinių mažumų mokyklų mokinių krepšelio skaičiavimo papildomas svertas, taip vadinamas kokybinis, kuris bus skirtas toms mokykloms, kur tautinės mažumos kalba yra mokomoji kalba, arba mokykla yra dvikalbė. Tačiau iš ministerijos politikų pasisakymų aiškėja, jog vyriausybės atstovai  traukiasi nuo jų pačių pateikto pasiūlymo – sako LLB valdybos narė Irena Gasperavičiūtė, dalyvavusi minėtoje dvišalėje ekspertų darbo grupėje.

Varšuva ragina  Vilnių sekti jos pavyzdžiu,  ir leisti lenkams  dokumentuose rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis. Nors Lenkijoje jau keli metai galioja tokia nuostata, ja pasinaudojo keliasdešimt žmonių, jų tarpe keli lietuviai,  nors šalyje yra keli šimtai tūkstančių kitų tautybių piliečių. Kodėl jie nenori, kad pagal pavardę galima būtų  nustatyti žmogaus kilmę? Į šį klausimą kiekvienas tikriausiai turi savo atsakymus ir argumentus. Tačiau kaip pastebėjo LLD pirmininkas Algirdas Vaicekauskas, žmonės nesijaučia gerai ir saugiai,  išgirdę, kad jų pavardė yra „keista“ ar „juokinga“, kai dėl to susiduria su nepakantumu ar net patiria patyčias .

– Pasakykite kaip jūsų pavardė yra lenkiškai-įsakmiai  reikalavo medicinos darbuotoja – pasakoja Asta,  nesenai sulietuvinusi savo pavardę. – Jūsų pavardė keista, o aš neprivalau mokėti lietuviškai – piktai išrėžė medikė, kai parodžiau savo asmens dokumentą. Beje, mano pavardėje tik vienos raidės –ė- nėra lenkiškoje abėcelėje. Ir visa tai vyko ne kur nors Krokuvoje ar Poznanėje, o Seinuose, kur kas antras gyventojas jeigu jau ne lietuvis, tai tikrai turi lietuviškas šaknis. Vilniuje niekas nesistebi ir nesipiktina, jeigu pavardė baigiasi –ič ar –ovski galūne.

Taip susiklostė, kad dabar Lenkija yra monokultūrine,  tautiniu požiūriu vienalyte valstybe. Po II pas.karo iš Lenkijos į sovietų sąjungą buvo iškeldinta daugiau nei pusė milijono ukrainiečių ir baltarusių, o  keli milijonai vokiečių į  Vakarų Vokietiją.  Išlikusios tautinės mažumos  sudaro mažiau nei 2 proc. šalies gyventojų, ir yra daugiau folkloro nei politikos objektas. Skaitlingiausia tautinė mažuma – vokiečiai turi kiek didesnį svorį pietvakarių regione, tačiau jų veikla nesikerta su valstybės politikos linija priešingai nei lenkų Lietuvoje.

Sunku įsivaizduoti, kad Vokietijos kanclerė prieš susitikimą su Lenkijos vadovais,  nepranešusi šeimininkams,  nuvyktų pas savo tautiečius, o Lenkijos prezidentas Opolės vokiečius laikytų dvišalių santykių įkaitais.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. lietuvis:

    Tai ko tyli mūsų “politikai”, europarlamentarai, visuomenininkai? Reikia rėkti apie Lenkijoje vykdomą nutautinimo politiką, o ne mekenti, ginantis nuo lenkų išpuolių. Geriausia gynyba – puolimas!

  2. Algirmantas:

    Kirsti, kad maža nepasirodytų 🙂

  3. Kurmis:

    Šiaip, daug kas nežino tokių dalykų, kad Lenkijoje lietuviškai pavardės nerašomos, yra rašomos tik lietuviškos raidės, tačiau, jei vyras Yra Vilkelis, tai jo žmona, pagal galiojančią tvarką, bus Vilkelis, kaip ir dukra. Jokių Vilkelienių ar Vilkelyčių, ar, kaip nūnai madinga, Vilkelių. Nes, anot Lenkijos įstatymų, tai nerodytų giminystės ryšio. Taigi, kalbant su lenkais, būtina paminėti tokią “smulkmeną”, nes Lietuvoje pagal skambesį lenkų pavardės yra rašosmos taip, kaip yra rašomos Lenkijoje. Niekas iš kokios Kovalskos nedaro Lietuvoje Kovalskienės ar Kovalskytės, ar Kovalskės. Taigi, strateginiai partneriai pateikia tik pusę tiesos…

  4. Vaidilosvainis:

    Ar čia tik man vienam atrodo, kad lietuviai su lenkais kiršinami dirbtinai, su tikslu? Kaip ir lenkai su lietuviais. Tačiau vykdyti kiršintojų užmačias juk yra kiekvieno atskiro lietuvio bei kiekvieno atskiro lenko sąmonės ir sąžinės reikalas.

    Tai gal geriau nesipykti, o tartis dėl kažkokio kompromiso? Pvz., leisti lenkams rašyti savo pavardes lietuviškuose asmens dokumentuose kaip jiems patinka mainais į tai, kad vieši gatvių pavadinimai visoje Lietuvoje būtų rašomi lietuviškai? Be abipusių nuolaidų taikiai šio abipusio nepasitenkinimo mazgo juk neatrišime…

    • lamatas:

      daugiau negu keistą “kompromisą” siūlote….” rašyti savo pavardes lietuviškuose asmens dokumentuos”.į…” pavadinimai visoje Lietuvoje būtų rašomi lietuviškai?”….kur Lenkijos nuolaidos?.Tai gal geriau pasiūlykite Lenkijai pasirinkti :arba visas pavardes Lenkijos pasuose rašyti lietuviškai ,arba visus gatvių pavadinimus Lenkijoje rašyti tik lietuviškai ……vardan tos draugystės.Arba pripažinkit kad esat ….kaip čia švelniau pasakius…….deja švelniau nesigauna.

      • Vaidilosvainis:

        Matau, broli, pats esi “akis už akį šalininkas”. Gerbiu jūsų apsisprendimo teisę, bet ne tokį apsisprendimą.

        Be to aš norėjau atkreipti dėmesį ne į SIŪLOMĄ kompromisą, bet į KOMPROMISĄ apskritai. Tai viena. O antra,- dar ir į tai, kad jūs per lengvai leidžiatės įtraukiamas į svetimas užmačias, apie kurias nė neketinate galvoti. Žinote gi tokį posakį apie patogius idiotus. Šiurkščiai aš čia, bet taikau tai ir sau tame (paprastų lietuvių ir lenkų) tarpe. Kad kiekvienas kiršinimo sukiršintas viešai pasikiršinti kaip tik ir užsirašo savo noru į tankiąsias gretas…

        • Rokas:

          Kažkaip ne šioje vietoje ieškai kompromiso. Jei vaikas užsimanęs saldainio ir nukritęs pradeda rėkt, vadinasi būtinai reik saldainį duoti?, bet juk suvalgęs vėl taip pat elgsis kitą syki:). Niekaip iš istorijos neišeina pasimokyti? Čia politika (kitaip tariant žaidimas) ir strateginiai ėjimai, tik klausimas ar supranti ką jie reiškia ir ką reiškia Lietuvai ir kaip tų reikalavimų įgyvendinimas atrodo Lietuvos istorijos perspektyvoje?

          Nemanau, kad čia kas nors yra dantis už dantį ar akis už akį, įdomu kaip tai atrodo Lietuvos elgimesi? Problema slypi istorijoje ir lenkų elgimusi Lietuvos atžvilgiu. Tarkim, jei vyras ir žmona nori išspręsti ir išsiaiškinti savo problemas bei išsaugoti santuoką, kartu nueina pas psichologą ir bando viską išsipasakoti bei išsiaiškinti, juk tam nepadės, jei kuri nors viena pusė imtų ir pultų kaltinti bei reikalauti jos klausyti, nes juk neklausančioji pusė be jos neišgyvens, o ne ji. Juk net tos pusės nuolatiniai kompromisai ir nuolaidos problemos neišspręs?
          Kol aiškiai Lenkai neįvertins savo elgesio Lietuvos atžvilgiu (pvz.: Vilniaus okupacijos, lietuvių prievartinio sulenkinimo, beveik visų mokyklų uždarymo, persekiojimo ir pan….), tol Lietuva nesugebės pasitikėti Lenkija, be to, kaip gali pasitikėti ir vėl bendrauti, jei kitas nenori prisipažinti bei atsiprašyti, tai kokie dar santykiai? strateginiai:)?, vieną spardo ir dar tas turi atsiprašinėti, kad jis yra spardomas, nes kitaip juk be to spardymo ir spardytojo neišgyvens :). Kitaip tariant, jei pats savęs negerbsi, kiti to tikrai nedarys:)

          Taigi, kaip tau kompromisas, jei po raidžių įvedimo jie pradeda reikalauti arba pavadinimų lenkiškų arba Vilniaus, žinoma kompromisas – pavadinimai. Toliau, arba Lietuva arba Vilnius, bet likusi Lietuva mūsų? :), tad reikalavimai gali būt begaliniai, bet ar kompromisai ką išsprendžia ar tai tik laikinas nuraminimas, o gal tik apgaulė, kad jie nusiramino? 🙂

          O kaip šis kompromisas, Suvalkai ir Punskas Lietuvos, pavadinimai lietuviški, raidės lietuviškos, rezultatas – geri ir ilgalaikiai santykiai?

          Jei jie pasirinko būt Lietuvos piliečiais, vadinasi tuo parodo, kad nori būt Lietuvos dalimi, būt lietuviais, myli lietuvių kalbą, kultūrą, raštą ir visą kitą kas lietuviška, tuo pat kartu įsipareigodami visą tai saugoti bei kurti. Kitu atveju, tai kitų piliečių apgavimas bei tuo įgavimas teisių kelt Lietuvoje sumaištį bei siekti tam tikrų interesų prisidengiant Lietuvos pilietybe. Tai tiek.

  5. dzūkas nuo Punsko:

    atsakau vaidilosvainiui: mazgą atriš LLRA, po Seimo rinkimų, kartu su rusų aljansu ir nauja Uspaskicho vyriausybe, laimės vyresnysis brolis, kaip visuomet buvo nuo amžių. O jūs ir toliau galvosite, kuo dar galite juos pamaloninti.

    • Kažin:

      Manau, kad reikia griebti Seimą, kad būtų į Seimo rinkimų įstatymą grąžinta rinkimų įvykimo nuostata. Demokratinės šalies principai reikalautų nustatyti, kad Seimo rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvauja tarkim 60% rinkėjų. Tai būtų ir partijų funkcionavimo matas, jeigu partijos nesugeba sutraukti į rinkimus rinkėjų daugumos šalyje, vadinasi jos nevertos turėti dabar suteiktų teisių valstybės valdyme ir t.t.
      Taip būtų pajudintas ratas iš mirties taško…

  6. ESMĖ:

    INFORMACIJA:Gineso rekordas: Visame pasaulyje yra kelios valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos, o Lietuvoje yra apie 100 lenkiškų mokyklų,kuriose lietuvių kilmės tuteišai mokomi lenkiškai.Valstybės išlaikomos lenkiškos ir rusiškos mokyklos yra lenkiškos ir rusiškos okupacijos padariniai,kraupus paveldas mažai Lietuvai.Lenkija ir Rusija-valstybės turinčios didžiules teritorijas.Lietuvoje yra tik dvi TAUTINĖS MAŽUMOS-tai KARAIMAI ir TOTORIAI.Lenkų,rusų,žydų tautinių mažumų Lietuvoje nėra,nes yra Lenkija,Rusija,Izraelis.Lietuvoje yra lenkų,rusų,žydų bendruomenės,kurios turi pačios išlaikyti savo tautines mokyklas.Tuteišų lenkinimas yra lietuvių genofondo naikinimas,o tai prieštarauja Dievo valiai..

  7. arvydas damijonaitis:

    LR Generalinei prokuratūrai,

    TYLĖJIMAS NĖRA PROTO POŽYMIS

    2014-12-30,Vilnius.

    Dalies gyventojų nepagarba įstatymams Rytų Lietuvoje, antilietuviškos provokacijos, yra įtakoti visos eilės aplinkybių, neužmirškim lenkiškos okupacijos laikų, kai buvo suformuota ši privilegijuota „Lietuvos lenkų“ tautinė grupė. Šiuo metu Lietuvoje yra 120 biudžetinių lenkiškų mokyklų. Tai yra dar neregistruotas Gineso rekordas, nes pvz. Rusijoje tik 8 ,USA – nei vienos lenkiškos mokyklos.
    Kodėl nutylimi akivaizdūs antilietuviški nusikaltimai? Gėdingi tokio nutylėjimo faktai :
    1.Lenkija žinomu istoriniu laikotarpiu atliko ne vieną lietuviškų kaimų sušaudymo, “etninio valymo“ akciją. Lietuviai nutylėjo;
    2.Lietuviško Draučių kaimelio sušaudymą atliko okupantų lenkų “akovcų” aktyvistas. Lietuviai nutylėjo;
    3.Rytų Lietuvoje tebevykdoma gyventojų „tuteišių“, kalbančių „poprostu“, priverstinė polonizacija,diskriminacija. Lietuviai nutyli;
    4.Atvirai tautiniu pavadinimu, lyg būtų karo metas, įregistruota “Lietuvos lenkų rinkimų akcija”, LLRA. Lietuviai nutyli.
    Gėdingi lietuvių nutylėjimai padrąsina antivalstybinės LLRA aktyvistus nebaudžiamai kurti Rytų Lietuvoje autonomiją de facto. LLRA veikla seniai tapo baudžiamosios teisės objektu.
    Kodėl Lietuvos Generalinė prokuratūra yra neveiksni, simptomiškai “nutyli“ pavojingą LLRA veiklą Rytų Lietuvoje? Algos per mažos?

    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: