D.Razauskas. Žmogaus teisės ir neapykanta Lietuvai (50)

efoto.lt, G.Molio nuotr.

efoto.lt, G.Molio nuotr.

Luošam, neįgaliam žmogui sunku ne tik dėl savo neįgalumo, bet gal net labiau dėl menkinančio aplinkinių požiūrio į jį, žeminančio santykio su juo. Pastaruoju laiku mes pradedame tai suprasti ir pripažinti, bent jau viešai, įrengiame įvažiavimus vežimėliams į svarbiausias parduotuves bei įstaigas, bent jau miesto centre… Nes neatjausti kito, nesugebėti bent akimirkai įsijausti į kitą, net nepamėginti įsivaizduoti savęs jo vietoje – siaubingai šalta ir šiurpu.

Nereikia nė luošumo, akivaizdžiai išoriškai išskiriančio žmogų iš kitų. Pernelyg dažnai, deja, gana šiaip kokio išskiriančio kūno bruožo ar net sielos ypatybės, pavyzdžiui, švelnesnio būdo, jautresnės širdies, kad būtum apstumdytas, pažemintas, o gal net primuštas. Ar ne tai mes vadiname patyčiomis mokykloje, į kurias pagaliau imame ar bent jau bandome atkreipti dėmesį? Vaikai nepakaltinami, jų ir nubausti deramai negali, o kartais žiaurūs kaip kraujo ištroškę vilkai. Žiaurūs ir abejingi kitam, bent kiek kitokiam – kaip ir suaugę, nes suaugę tėra buvę vaikai.

Išsiskirianti ir žmogų išskirianti ypatybė mūsų dažnai laikoma jo trūkumu, yda. Ir net pati ydos samprata ar kažkiek nepriklauso nuo mūsų požiūrio, nuo neprisipažinto polinkio pažeminti, paniekinti kitokį?

Laikas prisiminti ir homoseksualus. Žinoma, kai žmonės ima vienytis – nesvarbu, pagal kokį išskirtinį požymį, – ir imasi tą savo požymį pabrėžti, tarsi jis būtų kažkokia ypatinga Dievo dovana, nesunku perlenkti lazdą į priešingą pusę. Be to, kai jau imasi judėjimas ir išsikovoja sau teisių, visuomet atsiras, kas juo pamėgins pasinaudoti savo naudai, susireikšminti jo sąskaita ir t.t. Bet vis dėlto – įsivaizduokime jaunuolį, vaikiną ar merginą, tolydžio pradedantį patirti, ypač paauglystėje, kai taip viskas jautru, kad giliai širdyje jis kitoks? Kad nuo šiol jam telieka slapstytis, žūtbūt neišsiduoti, ne gyventi, o tik nuolat tūnoti susigūžus, tik apsimetinėti, slapta pastirus iš baimės, nepaliaujamos kitų ir savęs paties baimės?

Kalbu ne apie lytinę orientaciją, o apie žmogiškumą, nepaisantį išlygų. Apie gryną nuogą žmogiškumą, plakantį kiekvieno gyvo žmogaus krūtinėje, nepriklausomai nuo visų ir bet kokių polinkių, įpročių, nuomonių, įsitikinimų, interesų ir tiesų.

Ar baimė ir pažeminimas kito akyse neužgauna mano orumo? Ar galiu stovėti išdidus ir laisvas, jei kitas šalia manęs, užuitas, nedrįsta net pakelti galvos?

Tai senas kaip pasaulis klausimas, per kurį eina riba tarp kilnumo ir menkystės, tikrosios dorovės ir išskaičiavimo, Dievo kibirkšties ir gyvulio žmoguje. Šiuo klausimu galiausiai remiasi pati žmogaus teisių samprata, kova prieš moters priespaudą bei pažeminimą, t.y. pažeminimą pagal lyties požymį, prieš rasizmą, t.y. pažeminimą pagal odos spalvą ir t.t. Dėl daugelio tokių skiriamųjų požymių pastaraisiais laikais lyg ir nebėra ginčų – lyg ir aišku jau, kad vienokia ar kitokia išorinė ar vidinė, asmeniška ar kolektyvinė žmogaus ypatybė savaime negali būti pagrindas jį niekinti.

Itin ryškus tos pat rūšies reiškinys yra antisemitizmas, kurio viešas vertinimas, regis, irgi jau nebekelia abejonių. Ne taip ryžtingai, bet vis dėlto atmetamas ir bet koks nacizmas, t.y. neapykanta bet kokiai kitai tautai – neapykanta žmogui pagal tautinį požymį.

Na, mes kartais šiek tiek pasišaipome vieni iš kitų, pabrėždami vieną ar kitą abejotinos vertės nacionalinį bruožą (ir tuo iš esmės vieni kitiems net pasitarnaudami); supykę ant atskiro kitos tautos atstovo, kartais leidžiame sau pernelyg apibendrinti. Panašiai vienas kito atžvilgiu elgiasi, beje, ne vien skirtingų tautybių žmonės, bet ir skirtingų profesijų, gretimų gyvenviečių ir t.t. Tačiau niekas – tikiuosi! – nenori savęs įsivaizduoti rimtai ir valingai veiksmais žeminant kitą žmogų vien dėl jo tautybės. Galima prigalvoti begalę visokiausių papildomų aplinkybių, kurios neva galėtų tai pateisinti, bet aš kalbu apie gryną nuogą žmogiškumą: nejaugi lemiamą akimirką tu galėtum mėgautis pažeminimu kito akyse, save pateisindamas tuo, kad jis kitos tautybės?

Turbūt sutiksime, kad jokia tautybė savaime to negali pateisinti, kad ir kokių jos atstovų gyvenime būtume sutikę. Ar vis dėlto yra išimtis, ir kuri nors – pateisinti gali? Pavyzdžiui, lietuvių?

Mums jau įprasta smerkti žmogaus pažeminimą už tai, kad jis kitoks. Ir dėl to jaustis kilnesniems bei oresniems. Tačiau kaip jaustis, ką galvoti ir daryti, jei žmogus yra žeminamas dėl požymio, pagal kurį jis ne kitoks, o toks pat? Ar tai, kad pažemintasis yra ne kitoks, o toks pat, atpalaiduoja nuo pareigos ginti jo orumą?

*

Noriu paklausti, ar lietuvis – irgi žmogus? Ar lietuviui galioja žmogaus teisės? Ar aš, kaip žmogus, nors irgi lietuvis, galiu išlikti orus ir laisvas, jei šalia manęs žeminamas kitas lietuvis? Ar ginti kitą lietuvį nuo paženimimo – tai jau tik kolektyvinis egoizmas, tautinė savimeilė, lietuviškasis nacionalizmas ir t.t.? Ar vis dėlto – žmogiška pareiga?

Paprastai kalbant, ar mes pajėgūs įsivaizduoti, kad nacizmas gali būti nukreiptas į mus, ir pripažinti, kad įmanomas toks dalykas kaip neapykanta Lietuvai ir lietuvybei? Suvokti, bent kaip prielaidą, kad ne mes nuolat „kurstome tautinę nesantaiką“, bet patys esame pavirtę nuožmios neapykantos, nežmoniško pažeminimo objektais, taip seniai ir ilgai, kad jau net įpratome prie to, kone susitaikėme su tuo ir nebematome? Ar gal dar vis nedrįstame pamatyti iš siaubo?

Šiaip jau neapykanta Lietuvai – ne naujiena. Iš istorijos puikiai žinome apie carinės Rusijos nacionalinę politiką, lietuviškos spaudos draudimą ir t.t. Antai tarp Jono Basanavičiaus „Ožkabalių dainų“ yra V. Vaičaičio 1876 m. užrašyta daina, pavadinta „Šaukia mano balsas“ (Nr. 299), kurioje lietuvis atvirai skundžiasi: Maskoliai labjausia pyksta, / Kad lietuvninką išvysta. / Ant svieto mat geriaus būtų, / Kad tos Lietuvos nebūtų… // Kursai tą vardą išgirsta, / Kožnas vienas bjauriai pyksta, / Vis tai nori išnaikintie / Ir Lietuvą pražudintie. Jokia paslaptis ir sovietinės Rusijos tautinė politika, trėmimai, žudynės, daugelio dar prisimenama totali viešojo gyvenimo rusifikacija. Jau senieji rusų metraščiai Lietuvą vadino поганая Литва, t.y. „pagoniška“ ir kartu „netikusia, pasibjaurėtina, šlykščiąja Lietuva“. Apskritai rusiškasis nacizmas – sena, įsisenėjusi liga, turinti religines šaknis; pirmuosius jos simptomus rodo pats rusiškas „pagonių“ pavadinimas язычники, pirmiausia žymėjęs tuos, kurie kalba „kalbomis“ (на языцех), – nes vienintelė tikra kalba, suprask, yra bažnytinė slavų, vėliau rusų. Plg. priežodį: я тебе русским языком говорю „aš tau rusų kalba sakau“ – vadinasi, tiesiog privalai suprasti! Rusiškasis šovinizmas liaudyje yra taip įsišaknijęs, įaugęs į kraują, kad net rusų tautosakoje „žemės, pasaulio“ sąvoką tiesiog atstoja „šventoji Rusia“ (pavyzdžiui, pasakos herojus iš kito pasaulio sugrįžta ne šiaip žemėn, bet „šventosion Rusion“; ragana užuodžia ne šiaip žmogaus kvapą, bet „rusišką kvapą“, ir pan.). Lietuvių tautosakoje nieko panašaus nė su žiburiu nerasite.

Dabar tarsi galime guostis, kad visa tai jau istorija. Bet ar žmogus, per dvidešimt metų pragyvenęs nepriklausomoje Lietuvoje ir neišmokęs, nė nenorintis išmokti lietuviškai, nekelia įtarimo? Tatai vis lietuviai iki šiol nesunkiai, ne mokykloje – tai gatvėje išmoksta rusiškai. Šiaip jau tai būtų privalumas, jei nebūtų pažeminimas ir nerodytų slaptos, pritykusios, tebetvylančios po pamatais neapykantos Lietuvai.

Tačiau rusiškasis šovinizmas šiaip jau nėra nukreiptas išimtinai prieš Lietuvą. Tai rasi tiesiog „didelės tautos“ ypatybė… Be to, net ir carinėje bei juolab sovietinėje Rusijoje jis buvo būdingas anaiptol ne visiems visuomenės sluoksniams, ypač ne aukštajai kultūrai. Kartais net atvirkščiai: ne vienas rusų kultūros veikėjas ir šiaip kultūringas rusas tiek Lietuvoje, tiek pačioje Rusijoje atvirai palaikė lietuvybę abiejų okupacijų sąlygomis ir tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie jos atgimimo, tuo bent iš dalies atpirkdamas ir nuplaudamas rusiškojo šovinizmo ir neapykantos Lietuvai gėdą ir sustiprindamas tikrą tautų tarpusavio pagarbą.

Nors tarpvalstybiniu mastu apie bent kokią pagarbą kalbėti netenka. Atominė bomba, „elektrinės“ slapyvardžiu Rusijos statoma pavilny, vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sostinės, nepaisant net ekonominių argumentų, ir dargi Neries, tekančios per Lietuvos širdį, pakrantėje, nepalieka vietos iliuzijoms.

*

Kitas ne mažiau opus ir ne mažiau senas neapykantos Lietuvai pūlinys – lenkiškasis šovinizmas, irgi turintis religines šaknis. Susimąstyti verstų jau vien tai, kad pirmieji kunigai lenkai, turėję krikštyti Lietuvą ir aiškinti lietuviams tikėjimo tiesas, nesimokė ir nė neketino mokytis lietuviškai. Nuo pat pirmųjų Lenkijos ryšių su Lietuva mūsų kalba jai buvo język pogański „pagonių kalba“. Šis nežmoniškas (ir jau tikrai ne krikščioniškas, bent jau pagal pačių krikščionių savivoką) pažeminimas ilgainiui kaip koks juodas debesis, kaip tikras dvasinis maras apėmė visą Lietuvą taip, kad paskutiniaisiais LDK amžiais jau vien už tai, kad viešumoje, pavyzdžiui, mokykloje prabilai lietuviškai, galėjai būti nuplaktas. Iškalbingas ir atsišaukimas, kuriuo 1830–1831 m. sukilimo dalyviai bajorai kreipėsi į prasčiokus baudžiauninkus, norėdami juos patraukti. Atsišaukime buvo žadama, kad, nugalėjus sukilimui, jūs palikset tuo kartu tikrais Lankais walnays – t.y. tapsite laisvais, visaverčiais žmonėmis, vadinasi, lenkais. Vargu ar begalima aiškiau pasakyti, kad lietuvis tuomet nebuvo žmogus – kaip negras vergvaldžių Amerikoje.

Kad ir kaip, bet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dėl lietuvybės likimo negalima kaltinti vien kitų kultūrų bei kitų valstybių įtakos. Tenka tik apgailestauti dėl savų ir svetimų didikų žmogiškojo kurtumo ir tikro kilnumo stokos. Bet štai prasidėjus lietuviškajam atgimimui ir ypač 1918 m. prisikėlus Lietuvos valstybei, su tokios neapykantos lietuvybei ir Lietuvai recidyvais ir netgi sistemine tąsa iš Lenkijos valstybės pusės taikstytis negalima. Net žinant Juozapo Giniočio-Pilsūdiškio (Pilsudskio) lietuviškas šaknis ir didžiosios bajoriškosios Lietuvos viziją, vertusią jį kariauti su lietuviais „mužikais“, vis dėlto ant Gedimino pilies bokšto, užėmęs Vilnių, jis iškėlė Lenkijos valstybinę vėliavą, ir tai jo veiksmus pavertė tiesiogine karine Lietuvos okupacija iš Lenkijos valstybės pusės. Reikia dėkoti savanoriams, kad mes šiandien išvis turime Lietuvą, nes Lenkija visai neketino jos palikti.

Todėl iš esmės nėra įmanomi jokie lygiateisiai Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai, kol Lenkija valstybiniu lygiu nepripažins šitos okupacijos ir jos atitinkamai oficialiai neįvertins. Kol taip nenutiks, bet kokie tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai tebus daugiau mažiau atviras politinis Lietuvos pažeminimas. Ir jokia „senatis“ bei „užmarštis“, jokie „ekonominiai interesai“ to niekuomet neištrins.

Juolab kad toji rytų Lietuvos okupacija iš Lenkijos pusės pasižymėjo itin aršiu nacizmu, atvira ir nuožmia neapykanta lietuvybei. Buvo persekiojama ir baudžiama už lietuviškas dainas, lietuvišką tautosaką, kalbą, apskritai už bet kokį lietuviškumą, uždaromos lietuviškos mokyklos ir t.t. Ko vertas, pavyzdžiui, vien draudimas į pasą įrašyti tautybę lietuvis! „Lenkas“, „baltarusis“ ir kt. įrašyti galima, o štai lietuvis – ne! Tai reiškia, kad žmogus, tautybe lietuvis, tiesiog neturėjo teisės būti. Be to, tik įrašęs pase esąs „lenkas“ įgydavo teisę pirkti parduoti žemę. Tad ar tokios kilmės „mažumų teises“ mes dabar turime pripažinti ir gerbti – sąskaita išprievartautų lietuvių?

Iki šiol akivaizdžios ir lenkiškosios neapykantos Lietuvai religinės šaknys. Antai žygio Nerimi, skirto grafo K. Tiškevičiaus ekspedicijos 150-sioms metinėms, metu vienas baltarusių etnologas (beje, savarankiškai išmokęs lietuviškai) Mikailiškėse – buvusioje etninėje Lietuvoje, visai netoli šiuolaikinės Lietuvos sienos – užėjo pasišnekėti pas vietos kunigą kataliką, žinoma, lenką. Vos grįžęs žygeivių stovyklon jis priėjo prie manęs ir papasakojo, ką išgirdęs. Pasirodo, paklaustas, ar kalbasi su žmonėmis vietos „tuteišių“ kalba, kunigas atsakęs – taip, baltarusiškai jis mokąs ir buityje laisvai ta kalba susišnekąs. Bet paklaustas, gal kartais mokąs ir senąją vietos gyventojų kalbą, kuria dar visai neseniai čia ištisai kalbėta ir kurią vienas kitas vyresnis žmogus gal dar atmena, – lietuvių, kunigas atsakęs trumpai drūtai: Psi głos do nieba nie idzie „Šuns balsas į dangų neina“. Štai taip, XXI amžiuje, Lietuvos pašonėje.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad ir šiuolaikinei Lietuvai priklausančioje istorinės rytų Lietuvos teritorijoje ant bažnyčios nerasi jokio lietuviško užrašo – visi užrašai tik lenkiški. Nes lietuvių kalba čia tebėra język pogański. Nes Lietuva – kaip tauta su sava kalba, sava istorija ir sava valstybe – čia nepripažįstama išvis. Nes iš tikrųjų tik lenkas yra žmogus; na, iš bėdos dar baltarusis (antrarūšis, bet vis dėlto žmogus), iš būtinybės – vėliau čia pasirodęs rusas. Tačiau lietuvis – nieku gyvu.

Prieš kelis metus, sėdint su draugais Vilniaus universiteto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardo kiemelyje, kiemelin įėjo šeima turistų, garsiai tarpusavy šnekančių lenkiškai, vyras, moteris ir keli vaikai. Vyriškis priėjo prie lentos su Stuokos-Gucevičiaus pavarde ir balsiai ėmė ją skaityti, vis pasikvatodamas, nepaisant šalia pat sėdinčių lietuvių: „Stu-óka Gucevíčus, cha cha cha!“ Ir vėl, ir dar kartą: „Stu-óka Gucevíčus, cha cha cha!“ Suprask, kaip laukiniai iškraipė „tikruosius“ vardus ir pavardes! Nors štai kitados vykdytas masinis lietuvių pavardžių lenkinimas nekelia jokių skrupulų.

Štai į ką vienąsyk reikia atsimerkti, štai ką vienąsyk reikia išvysti ir prisipažinti sau. Ne tam, kad „kurstytume tautinę nesantaiką“ ar „gadintume santykius“ – anaiptol! Be to, ar baimė „pagadinti santykius“ vien pamačius, kokie tie santykiai iš tikrųjų yra, – ne tos pat moralinės prievartos, šantažo ir apgailėtino užuitumo apraiška? Atsimerkti būtina tam, kad apgintume žmogų – žmogų lietuvį, o kartu ir žmogų lenką, nes šitokia neapykanta Lietuvai yra liga, pakertanti ja sergančių lenkų žmogiškumą. Nes tai ir lenko orumo klausimas, lenkų garbės reikalas. „Už mūsų ir jūsų laisvę“, – kaip būdavo sakoma Sąjūdžio laikais.

Ta proga galima būtų priminti, kiek iš tikrųjų Lenkija yra skolinga Lietuvai ir lietuviams už nuopelnus jos valstybingumui, kultūrai ir šlovei, pradedant karaliais ir baigiant naujosios Lenkijos atkūrėju, jau minėtu Juozapu Giniočiu-Pilsūdiškiu, bei pirmuoju jos prezidentu Gabrieliumi Narutavičiumi (Stanislovo Narutavičiaus, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, broliu), pagaliau prisiminti Adomą Mickevičių, Česlovą Milošą, paminėti popiežiaus Jono Pauliaus II bei pastarųjų dviejų Lenkijos prezidentų lietuviškas šaknis ir t.t. Ar visa tai negalėtų kelti jei ne dėkingumo, šilto artumo jausmo, tai bent šiokių tokių palankių sentimentų? Ar kaip tik priešingai?

Šiaip ar taip, kad normalizuotųsi tarpvalstybiniai santykiai su Lenkija, pirmiausia pati Lenkija turi pripažinti ne tik jos prieš Lietuvą įvykdytą okupaciją, bet ir neapykantą Lietuvai kaip savo kultūrinės tradicijos, bent jau Lenkijos rytiniuose paribiuose, ligą. Norint santykiai visai išsilygintų ir atsirastų dora, pagarbi pusiausvyra, Lenkijos valstybė turėtų ne toliau aktyviai tęsti Lietuvos polonizaciją, bet savo lėšomis vykdyti Lietuvos relituanizaciją, subtiliai ir ramiai aiškinant vietos gyvenojams, daugumai kilme lietuviams, praeities skriaudas, atsiprašant jų už seną, įsisenėjusią neapykantą Lietuvai kaip gėdingą lenkų savimonės ydą ir visaip padedant jiems susigrąžinti savo protėvių kalbą bei lietuviškąją tautinę tapatybę. Taip pat, žinoma, visokeriopai remti lietuvybę andai okupuotame Suvalkų krašte. Kaip kad Vokietija žydams išmokėjo kompensacijas už patirtą skriaudą, tuo ją bent moraliai atpirkdama, kaip kad Lietuva žydams gražina turtą, prarastą genocido metu, nors ir ne pati jį vykdė. Nes lietuvių ir lenkų nesantaikos tikroji šaknis – ne joks lietuvių „nacionalizmas“ (argi lietuviai kada buvo užpuolę Lenkiją, valstybiniu mastu persekioję ir niekinę lenkiškumą?), bet liguista lenkų neapykanta Lietuvai.

*

Galų gale, nusileisti totaliam rytų Lietuvos lietuvių pažeminimui – argi ne toks pat nusikaltimas žmogiškumui ir žmogaus teisėms kaip pripažinti negrų vergovę ar žydų genocidą? O gal jei nuskriaustasis yra lietuvis, tai jo skriauda nebesvarbi, ir jis nebevertas užstoti? Kalbu net ne apie tautų ir valstybių santykius, o apie paprasčiausią žmogiškumą.

Jei patys mes vienas kito užstoti nebesugebame, tai pasikvieskime pagalbon tuos, kurie to jau išmoko: juodaodžiai, žydai, homoseksualai, neįgalieji ir visi kiti buvę pažemintieji, kurie jau stojote petys petin ir atsitiesėte (būtų tiesiog išganinga, jei prisidėtų ir kultūringi lenkai), – padėkite mums, lietuviams, pakilusiems iš baudžiavos, bet jos dar nenusikračiusiems, apginti savo orumą ir žmogaus teises! Mes irgi norime būti žmonės.

Nes ne tik gerbdamas kitą gali išmokti gerbti pats save, bet ir atvirkščiai: tik gerbdamas save, tik nesileisdamas kito žeminamas tegali išmokti ir kitą gerbti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *