A. Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos (5)

Europa | efoto.lt, T.Žilinsko nuotr.

Europa | efoto.lt, T.Žilinsko nuotr.

Europinės integracijos propagandistai dažnai mėgsta kartoti, kad karas tarp Europos Sąjungos valstybių tampa neįsivaizduojamas. Daug kas, įsitikinęs šio teiginio pagrįstumu, taip pat sutiktų, kad jeigu europinė integracija atnešė Europai taiką, tai globali integracija turėtų ir pasaulį apsaugoti nuo karo grėsmės. Bet čia iš karto susiduriama su paradoksais. Nors pasaulis jau 30 metų sparčiai integruojasi, kariniai konfliktai (kuriuose ir ES šalys kartais dalyvauja) toliau plinta. Kinija smarkiai didina savo karinį potencialą, tuo sukeldama susirūpinimą Azijoje ir JAV atsakomuosius žingsnius Australijoje. Afrikoje daugėja įtampos židinių. Aštrėja konkurencija tarp JAV ir Kinijos dėl Afrikos žaliavų, ypač naftos. Irano karo grėsmė tampa chroniška pasauline problema.   

Giliau panagrinėkime mūsų ideologinių oponentų prielaidą, kad pasaulinė integracija veda pasaulį į taiką. Čia nekalbėsime apie Europos Sąjungos įtaką įtampos mažinimui, nes europinė integracija yra pasaulinės integracijos sudedamoji dalis. Geriau aptarkime problemas iš esmės. Iš tikrųjų, labai daug kas priklauso nuo to, ar internacionalistai teisūs. Europiečių istorinis palikimas ir tuo pačiu jų kolektyvinė ateitis, jų nacionalinės valstybės yra sąmoningai pašalinamos iš politinio gyvenimo vardan kilnių tikslų, kurie neaišku ar bus realiai pasiekiami.

Galima, naudojant istorinius pavyzdžius, įrodinėti, kad ne nacionalinės valstybės gimdo tarptautinę nesantaiką, o būtent internacionalistai, siekiantys suvienyti tautas prieš jų valią. Tai skaitytojui būtų lengvesnis ir iš pirmo žvilgsnio įdomesnis uždavinys. Kitas, kiek painesnis, kelias – išnagrinėti amžinos taikos perspektyvą iš pagrindų. Kiek reikėtų kariauti, kad pasaulyje pagaliau įsiviešpatautų patvari taika? Ar žmogus pasidarytų mažiau agresyvus, pakeitus politinę santvarką? Ar ilgai išsilaikytų pasaulinė bendruomenė, jei tokia iš viso yra galima? Pradėti šią diskusiją siūlau nuo klausimo, ar individas yra ramios prigimties padaras, siekiantis status quo išlaikymo, ar jis kunkuliuojančios energijos židinys, trokštantis nugalėti iššūkius?

Autoriaus nuomone, žmogaus prigimtis yra dinamiška. Individo pagrindinis gyvenimo tikslas yra nesiliaujantis galios siekimas, jos didinimas. Galima dar tvirčiau teigti — galios siekimas ir jos didinimas yra gyvybę apibrėžianti savybė. Esminis skirtumas tarp gyvųjų organizmų ir neorganinių objektų yra tas, kad negyvoji medžiaga ir iš jos ištekanti energija savaime neauga, o greičiau tirpsta savo aplinkoje.

Gyvybė, kuri yra sudėtingas materijos bei energijos derinys, klesti ir auga, pasisavindama papildomą materiją bei energiją iš savo aplinkos. Pasiimdama iš savo terpės tai, ko jai reikia, gyvoji būtybė šiek tiek pakeičia jėgos santykį tarp savęs ir aplinkos savo naudai. Kuriam laikui ji tampa stipresnė. Gyvųjų būtybių resursų pasisavinimo formų yra begalybė, kaip ir jų rūšių. Vieni  aktyviai medžioja kitus gyvūnus arba minta augalais; augalai gaudo saulės spindulius ir įsisavina reikalingus elementus iš oro. Visi gyvieji organizmai stengiasi patraukti tam tikrus išorės elementus savo įtakon, kad pastarieji užleistų pirmiesiems gyvybei reikalingus resursus, stiprinančius juos aplinkos požiūriu.

Mažiau išsivysčiusių individualių organizmų gebėjimai kaupti galią yra žymiai menkesni, nei individualių žmonių. Primityvesnė individuali būtybė kaupia fizines jėgas tik iki tam tikro, jai optimalaus lygio, ir nebando kaip atskiras vienetas tęsti šio proceso iki begalybės. Bet tai nereiškia, kad jos galios kaupimas tuo ir baigiasi. Reprodukcijos dėka, subrendusių individualių organizmų gyvoji jėga persikelia į sekančią kartą. Ne senstantis individualus organizmas tęsia savo rūšiai būdingą kovą su aplinka, bet pagausėjęs būrys jo palikuonių.

Gali būti, kad kai kurioms jautresnėms sieloms yra sunku sutikti, kad gyvybė yra iš esmės agresyvi savo aplinkos atžvilgiu. Bet net menkiausias gyvybės krustelėjimas yra įsibrovimas į išorę, pastarosios laisvės neigimas. Tuo tarpu žmogus, didžiuojantis savo moraliniu kilnumu, dažnai net nepagalvoja, kaip jo veiksmai neišvengiamai varžo jo aplinkos elementus, kartu ir kitų žmonių, laisvę. Jo pasivažinėjimai jam suteikia malonių akimirkų, bet jo valdomas automobilis sujaukia aplinką. Išmetamos dujos teršia orą ir kenkia gamtai; variklio triukšmas padidina stresą kitiems žmonėms ir gyvūnams. Individo kasdieniniame gyvenime yra daugybė atvejų, kai asmeninė sėkmė ateina konkurentų sąskaita. Automobilių pardavėjas džiaugiasi pelningu sandoriu ir nepergyvena, kad jo pasisekimas yra jo konkurentų nesėkmė. Krepšinio klubo sportininkai švenčia pergalę, kai jų varžovai liūdi dėl patirto pralaimėjimo. Net ir visiškai nekalti veiksmai turi kokį nors poveikį aplinkiniams, priverčia juos reaguoti. Malonus pasisveikinimas su kaimynu  pastarąjį skatina pertraukti savo minčių eigą ir bent jau šypsena reaguoti. Neįmanoma gyventi, neatėmus veikimo laisvės iš aplinkos elementų, nepriklausomai nuo to ar tai fiziniai objektai, ar žmonės.

Jau daugiau nei prieš šimtmetį vokiečių filosofas Nyčė (Nietzsche) suprato, kad gyvų būtybių pagrindinis tikslas nėra išlikimas, t.y., status quo išsaugojimas, o skverbimasis į aplinką. Pasak Nyčės, išlikimas – tai tik pastovaus veržimosi į išorę, bei resursų pasisavinimo iš aplinkos šalutinė pasekmė. Jei gyvybė norėtų tik išlikti, jos nuolatinė bei neišvengiama sąveika su aplinka reikštų gyvojo sutvėrimo nualinimą ir išnykimą. Aplinka supanti gyvą būtybę visuomet bus didesnė bei galingesnė nei individualus organizmas. Daugybė gyvųjų būtybių gimė, plėtėsi, kovojo su savo aplinka, bet išnyko, neatlaikiusios pastarosios poveikio. Gyvenimas – tai tik laikinas jėgų išbandymas tarp besiveržiančio organizmo ir žymiai galingesnės jo terpės.

Esminis skirtumas tarp žmogaus ir visų kitų gyvų būtybių yra jo neapsakomai didesnis gebėjimas  kaupti galią. Per savo gyvenimą kiekvienas individualus žmogus pasisavina milžiniškus informacijos kiekius, kuriuos jo vaizduotė dar ir sugeba kūrybingai pertvarkyti. Bet tai yra tik potenciali galia, slypinti vieno individo galvoje. Ją realizuoti reikia materialinių priemonių ir svarbiausia – kitų žmonių. Žmonių telkimasis į junginius, atskirų vienetų potencialo kaupimas į organizuotą galią, tai didžiulė mūsų rūšies jėga kitų gyvų būtybių atžvilgiu. Jau seniai praėjo laikai, kai Europos gyventojai turėdavo saugotis nuo vilkų bei meškų. Šie plėšrūnai dabar priversti slėptis nuo žmonių. Homo sapiens poveikis žemei yra toks didelis, kad jis kartais įsivaizduoja esantis pati galingiausia būtybė planetoje. Tai, iš tikrųjų, beveik teisybė, nes nėra įrodyta, kad kokia nors dar nepažįstama bakterija ar virusas ateityje nepribaigs žmonijos.

Užvaldęs nemenką dalį žemės augmenijos bei gyvūnijos, žmogus nebeturi rimtesnių gyvųjų konkurentų apart savęs. Pats didžiausias pastoviai į aplinką besiveržiančio individo priešas, o kartu ir sąjungininkas, yra kitas žmogus, ypač jei jis gerai organizuotas.

Kodėl individas kuria sąjungas? Aišku, kad jos apima daugiau nei vieną asmenį, o kartu ir didesnį potencialą veikti. Sukaupdamos daugiau galios nei vienas žmogus turi, asociacijos daro stipresnę įtaką savo aplinkai. Jei žmogus galėtų ką nors nuveikti pats, jam nereikėtų stoti į jokius, jo asmeninę laisvę apribojančius junginius. Todėl individai buriasi į kolektyvus arba sąmoningai nusprendžia tarnauti asociacijai tam, kad ji padidintų poveikį savo aplinkai. Įsijungdamas į asociaciją ir joje aktyviai dalyvaudamas, individas tampa įtakingesniu. Poveikio išorei dydis nulemia galios kiekį. Sakoma, kad didelę įtaką savo aplinkiniams turintis žmogus yra galingas. Tuo tarpu silpnas asmuo arba tauta menkai formuoja savo aplinką ir nevykusiai apsigina nuo išorės poveikio. Stipri asmenybė formuoja savo aplinką; silpnas asmuo yra jos formuojamas.

Žmonių pastovi fizinė bei dvasinė veikla – tai lemiami individo aplinkos elementai. Neabejotina, kad gamta su savo sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais gali smarkiai paveikti individo likimą, bet tokie atvejai yra išskirtiniai. Tuo tarpu, žmogiškosios aplinkos poveikis individui yra nuolatinis, bei viską apimantis. Pagrindinis individo galios šaltinis (veiksnys, kuris leidžia jam gyventi, bei plėtoti savo įtaką aplinkai)  yra kiti žmonės. Deja, ir nuo kitų žmonių tenka stropiausiai saugoti savo galią.

Kas iš esmės yra žmonijos istorija, jei ne pačių įvairiausių konfliktų aprašymas? Tai besiplečiančių genčių, kunigaikštysčių, dinastijų, religijų, imperijų susidūrimai. Tai karai, ekonominė konkurencija, tarpusavio intrigos. Subtiliame meno pasaulyje vyrauja „povandeninė“ kova tarp rašytojų, tapytojų, pianistų, dainininkų, rūbų dizainerių dėl publikos dėmesio ir palankumo. Ir net šeimos prieglobstyje vyksta nuolatinė konkurencija tarp vaikų dėl tėvų dėmesio ir įtakos šeimos gyvenime. Galima apgailestauti dėl tokios padėties arba bandyti sušvelninti konfliktų aršumą. Bet pastoviai besiveržiančio į savo aplinką žmogaus būdo neįmanoma pakeisti. Jis toks yra ir liks kol bus gyvas.

Trys utopinės pasaulėžiūros nenori pripažinti žmogaus agresyvios prigimties: krikščionybė, socialistinis internacionalizmas ir globalios orientacijos liberali demokratija. Jos skelbia turinčios raktą į perspektyvą visai kitokiam gyvenimui. Minėtos ideologijos siekia pašalinti žmonių tarpusavio santykiuose esančias įvairias priešpriešas. Jos žada sukurti rojų arba kažką panašaus, kuriame viešpataus universali taika, laisvė, laimė ir harmonija.

Bet į akį krenta kontrastas tarp deklaruojamų tikslų ir priemonių, kurias taiko ar anksčiau taikydavo šių doktrinų šalininkai. Paradoksalu, bet amžinos taikos gynėjai veda nesibaigiančius karus. Kodėl? Tam, kad įtvirtinti taikos, laisvės, lygybės ir socialinės gerovės idealus visame pasaulyje reikia sukaupti galingą asmenų junginį, sugebantį nugalėti kitų asociacijų pasipriešinimą įjungimui į kuriamą rojų. Atrodo, kad universlūs idealai neturi nieko bendro su prievarta ir smurtu. Bet jų propagavimas realiame pasaulyje, kuriame žmonių asociacijos nuolat stengiasi plėsti įtaką savo aplinkai, neišvengiamai sukels konfliktus. Todėl istorijoje yra daugybė pavyzdžių, rodančių krikščioniškos meilės, komunistinės lygybės ir kapitalistinės laisvės šalininkų polinkį į smurtą ir priespaudą. Viduramžiais katalikų bažnyčia inspiravo kruvinus ir pragaištingus kryžių karus prieš nekrikščioniškas gentis ir valstybes, tame tarpe ir baltus. Katalikų bažnyčios inkvizicija prarijo tūkstančius nekaltų žmonių. Konservatyviais apskaičiavimais, Sovietų Sąjunga per visą savo gyvavimą nužudė 20 milijonų savo piliečių ir dalyvavo daugelyje karų. O JAV, Vakarų pasaulio demokratijos ir globalizacijos įsikūnijimas, nuo 1900 m. panaudojo karines priemones prieš svetimas valstybes bent 150 kartų. Žmonių bendruomenės, nepriklausomai nuo to ar jos turtingos, ar atsilikusios, turės sukaupusios galią tęsti joms būdingą veiklą. Koks nors bandymas nukreipti bendruomenės veiklos trajektoriją arba pakeisti jos sudėtį, susidurs su įsibegėjusia galia.

Siekis įgyvendinti universalią taiką ir teisingumą kertasi su žmogaus prigimtimi. Ciniški valdovai pasinaudoja utopinėmis idėjomis, užmaskuodami savo imperialistinę politiką arba prislopindami vidinį pasipriešinimą jų nežabotai galiai. Viduramžiais kai kurie karvedžiai mielai remdavo katalikų bažnyčios misiją skleisti krikščioniškąją meilę, nes tai suteikė puikią progą grobti ir lobti. Tuo pačiu Romos katalikų bažnyčia skatindavo paprastų žmonių pasyvumą, ragindama juos atsukti kitą skruostą ir galvoti apie dosnų atpildą už kantrybę, kurį tikintieji sulauks pomirtiniame gyvenime.

Istorijoje yra pavyzdžių, rodančių, kad imperinės valstybės sugeba suvirškinti silpnesnes tautas, tuo pašalindamos konfliktus tarp mažųjų politinių vienetų. Bet imperinis valdymas neišsprendžia problemos dėl žmogaus polinkio kaupti galią kitais keliais. Užkariavimas arba asimiliacija automatiškai nesustabdo individo arba pasiturinčios klasės tendencijos didinti turtus ir įtaką, išnaudoti silpnesnius gyventojus. Istorija rodo, kad žmogaus prigimtis verčia jį siekti galios kariniais veiksmais, piniginiais svertais, moraliniu autoritetu ar kitomis žmonių kontrolės priemonėmis. Kadangi didžiausi galios ištekliai glūdi žmonių potenciale, suprantama, jog išlieka pastovi grėsmė, kad agresyvesni veikėjai stengsis pajungti pasyvesnius individus ir prastai organizuotas bendruomenes savo tikslams.

Jei egzistuoja išorinė grėsmė, pvz., kita ginkluota valstybė, valdantieji bus priversti pasikliauti savo piliečių lojalumu bei pasiaukojimo dvasia. Ši išorės grėsmė – tai objektyvus veiksnys, apribojantis galingųjų polinkį išnaudoti silpnesnius savo pavaldinius. Jei piliečiai įsivaizduos, kad svetima valdžia nebus tokia baisi kaip savoji, jie atsisakys ginti savo skriaudėjus.

XIX-ame amžiuje europiečių sąmonėje įvyko didysis lūžis. Sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruodamos tarpusavyje, tų laikų nacionalinės valstybės siekė kuo didesnės savo piliečių paramos. Vienas efektyviausių būdu stiprinant valdžios ir jos piliečių tarpusavio pasitikėjimą yra efektyvi socialinė rūpyba. Keista, bet konservatyvus aristokratas Otto von Bismarkas, Vokietijos Reicho Kancleris, iškilo kaip didelis europinio lygio socialinis reformatorius. Bismarko Vokietija tapo pirmąja Europos šalimi, kuri ėmė spręsti senatvės, nedarbingumo ir bedarbystės problemas. Atsirado unikali socialinės rūpybos sistema, prieinama plačiosioms masėms. Siekdamas suvienyti vokiečių žemes, Bismarkas norėjo kuo didesnės tėvynainių paramos, kad galėtų pasipriešinti Prancūzijai ir kitoms didžiosioms valstybėms, blokavusioms Vokietijos susivienijimą. Bismarko reformos rado stiprų atgarsį darbininkijos tarpe. Jos sušvelnino klasių neapykantą, kuri galėjo rimtai susilpninti Reicho susitelkimą tuo metu, kai vyko intensyvios didžiųjų valstybių varžybos dėl įtakos Europoje.

Imperijos ne kartą pademonstravo galią įkurti kažką panašaus į Pax Romana (patvarią taiką), nors tai labai brangiai atsieidavo. Romėnai, ko gero antikinio pasaulio pirmieji globalistai, pastatė savo imperiją ant didžiulio žmonių aukų kalno. Užkariaudami vieną provinciją po kitos ir ginklu tramdydami nuolatos maištaujančius savo provincialus ir vergus, romėnai sukūrė savo imperiją. Pašalinę rimtesnę užsienio grėsmę, turtingesni romėnai jautėsi laisvi pasiduoti ekscesams, išnaudoti vis daugiau vergų savo patogumui ir galios kaupimui. Vidinis Romos imperijos solidarumo nuopolis pasiekė tokį lygį, kad jos piliečiai pradėjo vengti karinės tarnybos ir vis daugiau pasikliaudavo samdomais užsieniečių kariais.

Mūsų laikų Pax Americana žymiai palengvino europiečių gynybinę naštą ir tuo paskatino Vakarų Europos pokarinį ekonominį pakilimą. Vakarų europiečiai pusšimtį metų priprato prie JAV saugumo skėčio. Atiduodami nemažą dalį atsakomybės už savo užsienio politiką ir saugumą amerikiečiams, europiečiai lyg pradėjo jausti mažesnę atsakomybę už savo bendrą likimą. Individualizmo tendencijos išaugo. Pavyzdžiui, nenoras auginti vaikus, o tik troškimas džiaugtis gyvenimo malonumais privedė Vakarų Europą prie dabartinės senėjimo krizės. Užpildyti darbo jėgos trūkumus Vakarų europiečiai dabar ketina ne skatindami savo piliečius kurti šeimas, bet importuodami darbinio amžiaus užsieniečius iš tokių šalių kaip Lietuva, Lenkija, Rumunija ir kitos.

Pagal Lietuvos ES narystės sąlygas, užsienio firmos ir viešos institucijos, tokios kaip gydymo įstaigos, turi teisę mūsų šalyje „medžioti“ tinkamus darbuotojus ir specialistus. Tūkstančius darbingo amžiaus piliečių, tame tarpe ir profesionalų, gydytojų, slaugių, pavyko išvilioti iš Lietuvos, nepaisant jos ilgalaikės plėtros perspektyvų. Tiesa, kad karinių konfliktų tarp ES narių tikimybė yra maža. Bet ar mūsų žmonių „medžiojimas“ nėra stipresniųjų agresija prieš silpnesnius?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *