V.V. Landsbergis. Bičiuliui atminti (video)

Keistas skambutis ir pranešimas – nebėra Audriaus. Kokio Audriaus – nieko nesuprantu. Atsako – Naujokaičio… Susmuko pokalbio metu ir mirė vietoje. Kažkokia nesąmonė, negali būt – galvoje šmėkšteli kvaila, turbūt dažniausiai tokiais atvejais šaunanti mintis. Juk niekuo nesiskundė, nesirgo. Ką tik atidarė parodą Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Dar skambino, kvietė nueiti kartu, pasižiūrėti ir prisimint Orvidą – ten eksponuojamos Audriaus nuotraukos iš Viliaus sodybos, darytos praeitą vasarą. Tos pačios, kurios neseniai kabojo Londone, Jono Meko organizuotoje parodoje.

II

Susipažinome su Audrium „durnyne“, Vasaros 5. Buvo maždaug 1982 metai, kai sovietai lietuvių studentus pradėjo imt rekrūtais į Afganistaną. Gydytojai mūsų vaidybą priėmė už tikrą pinigą – buvo patriotiški žmonės.

Kiek pamenu, ten gulėjo nemažai dabartinių menininkų. Buvo ir toks gudragalvis Ričardas, gerai mokėjęs estų kalbą. Neturėdami ką veikti, mokėmės tos estų kalbos, kad galėtume susišnekėti ir gydytojai nesuprastų apie ką. Armijos tąsyk išvengėme, o bendravimas su Audrium tęsėsi ir toliau.

 III

Paskui Audrius išvyko į Ameriką, apsistojo Niujorke, netoli Jono Meko. Ten vėl susitikdavom, kai nuvažiuodavau filmuot Joną. Paskui ir Audrių ėmiau ragint susukti filmą apie Meką – juk pastoviai esi šalia, tik pasiimk kamerą ir filmuok. Net skurdžių pinigėlių filmo pradžiai kažkur pavyko rasti.

Taip ir atsirado dar vienas filmas apie Joną Meką, kurį pristatydamas 2003 metų lapkričio 15 dienos „Šiaurės Atėnuose“ Audrius parašė:

Manęs paprašė pristatyti savo filmą „Jonas Mekas: Gyvenimas tik prasideda“. Pradedu rašyti, bet žvilgsnis vis krypsta į Long Island Sound įlanką. Keistas peizažas už lango ankstų rudens rytą: vanduo įlankoje – tarsi sustingusi masė. Ant kranto medžių lapai juda, o vanduo nejuda. Sustingęs vanduo. Žuvėdra nutupia ant jo paviršiaus ir stovi. Dabar matau: vanduo naktį nuslūgsta, pasitraukia nuo pakrančių įlankos gilumon ir netoli kranto pasidaro seklu. Tada atrodo, kad paukščiai stovi ant blizgančios įlankos plokštumos. Ei, kaip gera rašyti apie įlanką, vandenį, žuvėdras…

Bet reikia rašyti apie filmą, apie žmones, kur turi būti vardai, pavardės, datos…

Filmą baigiau praeitų metų lapkrityje. Jį paskyriau savo tėvui – pačiam sąžiningiausiam, pačiam kukliausiam ir pačiam „tiesiausiam“ žmogui. Tokių mačiau nedaug. Jo dėka lietuviai dabar gali skaityti Jono Meko raštus. Ir šiuo metu jis rengia Jono viso gyvenimo publicistikos ir eseistikos knygą. Prieš gerą dešimtmetį aplankęs Joną Meką, grįžo iš Niujorko ir „Valstiečių laikraštyje“ pradėjo spausdinti jo rašinių seriją „Laiškai iš Niekur“. Kai Meko „Laiškai“ pasiekė populiarumo zenitą, tėvas buvo neteisingai apkaltintas ir „atleistas iš darbo“. Įtarūs, sovietinėmis normomis besivadovaujantys „valstietininkai“ negalėjo pakęsti Jono Meko „sapaliojimų“. Jo laisvas, žmogiškas tonas ir išmintis, matyt, labai nervindavo sovietinius spaudos darbuotojus, panašiai kaip Viliaus Orvido skulptūros negabius skulptorius “profesionalus” išmušdavo iš pusiausvyros, vos ištarus jo vardą. Gal žurnalistai „valstietininkai“ išsigando, kad dešimtmečius to pačio laikraščio bukinami kolūkiečiai staiga neišblaivėtų ir nenuvestų kaimo į avantgardinę peklą? Greičiausiai „suveikė“ bukas lietuviškas pavydas, kurį sutinki visur, kur gyvena lietuviai nuo Niujorko iki Kriūkų, nuo Kauno iki Kailua, nuo Vilniaus iki Sidnėjaus… Kada baigsit, gerbiami lietuviai, vienas kitą niekinti ir su žemėm maišyti? Turbūt tada, kada “žemelė apsivers”.

Paskui mano tėvas sudėjo visus „Laiškus iš Niekur“ į vieną krūvą ir išleido puikią knygą. Netrukus knyga pasirodys ir Prancūzijoje prancūzų ir anglų kalbomis.

O mano filmas apie Joną Meką yra koncentruotas besikeičiančių vaizdų mišinys, kuris minimalistiškai ar paprastai, bet kartu komplikuotai pristato žmogų – poetą, mąstytoją, filmininką… Paprastumas ir komplikuotumas yra tokie, kokia yra pati Jono natūra – neatsiejami jo asmenybės poliai prieštaringoje harmonijoje. Ši filmo dalis – tai Jono Meko portretas. Jeigu tą filmą galima būtų paversti į paveikslą, būtų labai statiškas, mažo formato portretėlis sujauktame fone. Jį galėtų suprasti visi žiūrovai – Joną pažįstantys ir nepažįstantys. Norėjau parodyti jo aplinką, jo miestą, jo darbo kambarį. Labiausiai Joną siejau su Niujorko miestu – „permaliau“ jo figūrą, jo veidą su miesto vaizdais, uždėdamas vieną kadrą ant kito. Naudojau ne klasikinį dokumentavimo būdą, bet per specifinę laikotarpio prizmę perleistą to meto Niujorko energijos srovę, sumaišytą su Antologijos nuotaika, joje rodomų filmų charakteriu. Norėjau parodyti stiprų žmogų, kuris neištirpo šitame tirštame miesto katile, bet išliko, priaugo, išsiskleidė ir pasidarė svarbia jo kultūrinio gyvenimo dalimi. Dabar jis triūbina pergalę – avantgardinis filmas yra išgelbėtas!

 IV

Darsyk matėmės Niujorke itin keistomis aplinkybėmis. Buvau nuvykęs pas Joną, pasikalbėti apie bandomą Vilniuje kurti Jono Meko kino centrą. Su Audrium susitikę pradėjom šnekėt, kas ką daro ir pasakiau, jog baigiu montuot filmą apie Vilių Orvydą. Audrius susijaudino ir ėmė pasakot, kad pas Orvidą jis irgi nesyk buvęs, o kai lankėsi paskutinį kartą, Vilius prišnekėjęs labai įdomių dalykų. Audriaus Naujokaičio liudijimu, Vilius tąkart sakęs, kad jau rengiasi išvykti ir Suvalkijoje susitikinėja su kažkokiais „žmonėmis“, atskrendančiais iš kitos planetos. Susitikinėja slaptai tam tikroje vietoje, kurią tik jis vienas žinąs. Atvykėliai norintys, kad Vilius ir jų žvaigždėje padarytų panašią sodybą kaip Salantuose.

Kai jis man visa tai papasakojo, čiupau kamerą ir tuoj pat nufilmavau. Tada ir pamaniau sau – matyt, visai ne dėl kino centro reikalų būsiu atvažiavęs į Niujorką. O dėl šio trumpučio pokalbio:

Viliaus aš nepažinojau, aš tik atvažiuodavau į Orvido sodybą fotografuoti. Ir priėjo kartą žmogus – sveikas sveikas toks, su raudonais žandais. Atnešė medaus ir pieno – tai ir buvo Vilius. Ir juokiasi, juokiasi – tokia šypsena, kokios niekur nemačiau. Sako – kaip gerai…

Vakarojom tokioj pašiūrėj – pro plyšį matosi dangus. Vilius rodo – matai, žvaigždė… Va ten – virš horizonto. Aš turiu ten važiuoti. Ir padaryti ten vėl kitą sodybą. Nes šitą aš jau lyg ir pabaigiau. Be to, man čia kažkas nelabai pradeda patikti.

Ir dar sako Vilius – aš dažnai važiuoju į Suvalkiją prie vieno tokio ežero, einu per nendres – ten susitinku su žmonėmis iš tos žvaigždės. Ir mes kalbamės.

Vilius nesakė apie ką jie kalbasi, bet jis buvo labai labai patenkintas.

 V

Keista atsisveikinti su Audrium. Nors ir liūdnoka, bet tuo pat metu supranti, kad niekas niekur neiškeliavo. Nebent persikėlė į kitą žvaigždę, kur Vilius baigia statyt naują sodybą, o Audriaus tėvas postringauja su Justinu Mikučiu, kurį Audrius, beje, labai mėgo tapyti. Galės ten tęsti…

Ant sienos liko dovanotas bičiulio paveikslas – du vabalai susirėmę kaktom. Ir vienišas Audriaus pokalbis, nešiojamas vėjo po bekraštes youtub‘o dykumų platybes.

httpv://youtu.be/khbCda76Bg0