Pakeliaukime po Varnių regioninį parką (0)

Varnių reg. parkas | K.Stalnionytės nuotr.

Žemaičių žemės viduryje įkurtas Varnių regioninis parkas, pasižymintis unikaliu kultūriniu ir gamtiniu paveldu. Įdomu, kad čia, prie Lūksto ežero, yra vienintelė vieta ne pajūryje, kur galima rasti gintaro. Taip pat šiose vietose buvo atrasti seniausi ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Pabaltijyje žmonių palaidojimai. Čia – Varniai, laikomi vienu iškiliausių Lietuvos kultūrinių ir religinių centrų. Mikalojus Daukša čia išleido pirmąsias lietuviškas knygas Didžiojoje Lietuvoje. Iš čia pasklido Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis, tad simboliška, kad iki šiol Varnių katedroje stovi šio vyskupo krėslas. Parke išskiriami 32 įvairaus pobūdžio draustiniai ir dar gamtinis rezervatas. Parko teritorijoje aptiktos 182 paukščių rūšys, iš kurių net 49 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, jeigu pasiseks galima pamatyti ir baltąjį kiškį, kuris taip pat įrašytas į raudonąją knygą. Šiose vietose gyvena ir briedžių, ir vilkų.

Parke siūlome keliauti dviem maršrutais: pietiniu žiediniu arba šiauriniu žiediniu. Smagu keliauti ir pėsčiomis, ir dviračiais.  Paukščių stebėjimo mėgėjams įrengti du paukščių stebėjimo bokšteliai prie Stervo rezervato ir Biržulio ežero, Virvytės ištakose. Tačiau pačiame Stervo gamtiniame rezervate draudžiama lankytis, taip pat atlikti tyrimus ir stebėjimus be Varnių regioninio parko direkcijos raštiško leidimo. Renkantis dviračius verta išbandyti 22 kilometrų ilgio Aukštagirės pažintinį pėsčiųjų-dviratininkų taką. Bevažiuojant aplankysite Požerės miestelį, kuriame yra 1771 m. pastatyta Kristaus Atsimainymo bažnyčia su vietinių meistrų sukurtu mediniu barokiniu altoriumi. Prie miestelio yra senovinis kapinynas, kuriame nuo III a. laidota šimtus metų. Archeologai čia ištyrė daug palaidojimų, kuriuose žmonės buvo su žemaičiams būdingais papuošalais ir įrankiais. Įdomu, kad į vyro kapą kartais buvo dedama ir žirgo galva.

Varnių reg. parkas | K.Stalnionytės nuotr.

Lankantis Varnių regioniniame parke rekomenduojama aplankyti Lūksto ežerą, kuris yra antras pagal dydį Žemaitijoje, prie jo krantų žmonės traukia į vasaros renginį „Bliuzo naktys“. Taip pat būtinai pasigrožėkite vaizdu nuo Medvėgalio kano (234 m) ir patikrinkite ar tiksliai Maironis rašė, kad „Kai vidurdieny pažvelgsi nuo Medvėgalio aukštai, keturiolika bažnyčių aiškiai pamatai“. Toliau keliaukite pro Miltų kalną, Gojaus mišką su skroblais, Laumėkalnį bei Aukštagirės kalną, Bilionių piliakalnį. Šis piliakalnis primena laiptuotą piramidę, matosi jo gynybinių įtvirtinimų terasos. Įžymus archeologas Liudvikas Kšivickis šį piliakalnį laikė vienu įdomiausių ne tik Lietuvoje archeologiniu paminklu. Toliau pro Kartuvių kalną pasieksite Paršežerį ir bus galima pabaigti kelionę.

O kitoje parko dalyje įdomu aplankyti Jomantų miško pažintinį taką, kuriame gausu gamtos paminklų – Didysis ąžuolas, Triliemenis ąžuolas, Jomantų akmuo. Čia telkšo įdomus nedidukas ežerėlis, vadinamas Vokšteliu, o iš jo kyšo medinio kauko galva, rankutėse jis laiko medinę liniuotę, kuria matuoja vandens lygį. Šiuo pažintiniu taku siekiama suteikti galimybę susipažinti su mišku ir jo gyventojais, čia esančiais gamtos turtais, nauda žmogui, miškininko specialybe ir darbu, ūkininkavimu miške bei senosiomis tradicijomis. Todėl įkurta „Miško dievų buveinė“, „Medžiofono aikštelė“, kur įvairaus ilgio tuščiaviduriais rąstais galima išgauti muzikos garsus, „Juodųjų paslapčių takas“, kelmais vedantis per pelkes prie iš šakų pagamintų tunelių, „Slibinų duobės“ ir lyno kelias, kuriuo galima persikelti per daubą.

Kūlgrinda – tai senoviniai slapti keliai, kuriais kuriais žmonės per pelkes ir kemsynus galėdavo greitai susisiekti ar pasislėpti. Šiame parke yra vienintelė kūlgrinda Lietuvoje, kurią oficialiai galima išbandyti savo kojomis, vedamiems parko darbuotojo. Kūlgrinda einama basomis, „kad geriau jaustume istoriją“, geriausia iš anksto apsirengti maudymosi kostiumą, nes gali tekti išsimaudyti vos ne iki kaklo. Iki kūlgrindos dar reikia pereiti pelkės dalį. Į tokį žygį eiti siūloma ne mažesniems kaip penktos klasės mokiniams, ir būtinai su vedliu iš regioninio parko.

Varnių reg. parkas | K.Stalnionytės nuotr.

Varnių regioninio parko vyriausiasis specialistas Linas Šedvilas papasakojo, kad prie Biržulio ir Lūksto ežerų, esančią teritoriją galima vadinti Žemaitijos širdimi. Pasak jo, čia daugiau kaip dešimt metų dirbo archeologų ekspedicijos, tyrinėjo šią teritoriją ir suformulavo teiginį, kad prie Biržulio jau prieš 6 000 metų buvo tankiausia Lietuvoje gyvenama vieta. Biržulio ir Lūksto duburio teritorijoje rasta 107 archeologijos paminklai, 161 šventvietė ir mitologinis objektas. O aplinkui išsidėstę net 23 piliakalniai. Tokia jų gausa rodo, jog šią teritoriją norėta itin apsaugoti.

Varnių regioniniame parke, Kūlio Daubos kaime, gražioje vietoje ant Virvyčios upės kranto stovi 1851 m. vandens malūnas, išlikęs beveik nepakitęs iki mūsų dienų. Malūnas dabar pritaikytas poilsiui ir turizmui, tačiau maksimaliai išsaugojant jo autentiką. Malūno šeimininkas savo veiklai pasirinko taiklų šūkį: „Idealus poilsio balansas“. Pakeliavus po Varnių regioninį parką, mane apėmė jausmas, kad tokiais žodžiais galima būtų apibūdinti ir visą mūsų kelionę po šią nuostabią žemę – Žemaitijos širdį…