Ar Vasario 16-oji – svarbiausia mūsų šventė? (video) (14)

Vasario 9 d., Vilniuje, ELTA redakcijoje vyko Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo surengta apskrito stalo diskusija – „Ar Vasario 16-oji – svarbiausia mūsų šventė?“

Pokalbyje dalyvavo: etnologas Dainius Razauskas, filosofas Arvydas Juozaitis, istorikė Daiva Tamulevičienė, politologas Marius Kundrotas. Pokalbiui vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.

Dabar Vasario 16-oji kaip valstybinė šventė dažnai yra tarsi nustumiama į šoną, į pirmą planą iškeliama Kovo 11-oji arba Liepos 6-oji. Tačiau būtent Vasario 16-oji turėtų būti laikoma svarbiausia Lietuvos švente, kadangi ji buvo esminio lūžio taškas, parodęs, kad lietuviai pasiryžę atskirti savo kultūrą nuo lenkiškosios ir turėti savo valstybę, bei padėjęs pagrindus tautos ir jos kultūros išlikimui, teigė filosofas Arvydas Juozaitis.

A.Juozaičio nuomone Vasario 16-oji yra tiesiog lūžio momentas. Visa, kas buvo iki to ir po to, tai dvi skirtingos Lietuvos. „Kad ir trys būtų tokios šventės kaip Kovo 11-oji, Vasario 16-osios niekas neatšauks“, – sakė A.Juozaitis.

Pasak D.Razausko: „Vasario 16-oji – tai įtvirtinta kultūrinė, dvasinė Lietuvos Nepriklausomybė. Ekonominės nepriklausomybės kaip tokios nėra, tai iliuzija. Nepriklausomybė yra dvasios kategorija. Kūnui jos nėra“.

„Kuo mažiau kultūringų ir dvasingų žmonių, tuo labiau tauta kultūriškai nyksta. Ir dėl to pagrindinis uždavinys labai paprastas – 90 nuošimčių jėgų reikia skirti kultūrai. Turiu galvoje kultūrą plačiąja prasme, ne vien teatrai ar filmai, bet kad augtų dvasinė terpė“, – teigė D.Razauskas.

Istorikė Daiva Tamulevičienė konferencijoje apgailestavo, kad šiandienos jaunimui Vasario 16-oji jau nebėra tokia didelė šventė kaip vyresniosios kartos žmonėms. Pasak jos, jaunimas dažnai į ją žvelgia kaip tiesiog į dar vieną išeiginę dieną, kadangi jiems laisvė atrodo savaime suprantama.

D.Tamulevičienė: Tarpukario Lietuvoje švietimas buvo akcentuojamas kaip gyvybės ir ateities klausimas, o dabar akivaizdu, kad mūsų ateitis išvyksta. Išvyksta į anglijas, airijas…

M.Kundrotas pažymėjo, kad ekonomikos pamiršti irgi nereikia, tik nereikia jos iškelti į priekį, paliekant kultūrą nuošalyje. Jis pabrėžė, kad ekonomika žlunga pirmiau negu kultūra – taip buvo SSRS, kur žlugo planinė ekonomika, tai dabar galima pastebėti ir Vakarų pasaulyje, žlungant liberaliai ekonomikos sistemai.

Kategorijos: Šventės, Vaizdai protui, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. Algirdas Patackas:

    …Marius teisus – visiškai nereikalingas supriešinimas, inspiruotas vieno personažo, sėdinčio per vidurį, kompleksų. Visos šios šventės yra savaip svarbios, tauta skirtingais istoriniais laikotarpiais atsakė į skirtingus istorinius iššūkius (labai taikliai pasišaipė Marius – ką tu labiau myli, tėtę ar mamą…). Neveltui skubiai atsiliepė pritardami įvairūs įtakų agentai – žr. diskusiją Delfyje. Diskutuoti galima nebent apie tai, kas pavyko ar ne, ko galima pasimokyti iš praeities.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Čia labiausiai įdomus ne kažkoks keistai įvardintas “in spiruotas” Algirdas Patackas, o, sakyčiau, įdomūs Dainiaus Razausko ir įdomūs Mariaus Kundroto pasvarstymai. Šiaip jie gana įdomiai visuomet visada pakalba. Tik štai čia miesto daugiabučių temoje jau šiek tiek, manau, ir stipriai čia nusišnekėjo, atseit, juose per bendruomenes įnešama išsvajota vasaros kaimo kultūros psichologija. Manau, normalus žmogus su savo gamtiniais reikalais miesto daugiabutyje išvis negalėtų gyventi. Kad nėra kitos klaikios išeities, tai čia kitas klausimas.

  2. Ramūnas Labanauskas:

    Dėl vasario 16 -osios ir kovo 11 – osios santykio. Nebūčiau toks jau tikras, kad kovo 11 – osios nuvertinimas priskirtinas tik “per vidurį sėdinčio” kompleksams. Kiek skaičiau “per vidurį sėdinčiojo” pasisakymus, jis turi galvoje kur kas esmingesnius dalykus, o būtent tai, kad šios dvi datos žymi skirtingas mūsų tapatybės formas, ar tiksliau tos tapatybės formavimo kryptis. Vasario 16 -oji išreiškė ir vedė į galutinį lietuviškai kalbančios, lietuviškai mąstančios, savarankiškos tautos susiformavimą, o kovo 11 – oji, žvelgiant iš dvidešimties metų perspektyvos, atrodo veda kiek kita kryptimi, tokia kryptimi, kurioje etnolingvistinio tapatumo, formuoto per 20 metų po vasario 16 – osios, gali ir nebelikti.

  3. suomis:

    Garso kokybė, tai tragiška.

  4. Algirdas Patackas:

    ……ištrauka iš pokalbio:
    “G.JAKAVONIS: Netgi pokariu sovietmečio Lietuvoje buvo koks kultūros kilimas – kiek atsirado naujų mokyklų, kultūros židinių?

    A.JUOZAITIS: Jeigu taip kalbame, tai tarybinių laikų produktas buvo pats aukščiausias. Tarybinė sistema egzistavo tam, kad galų gale ji leistų rastis Sąjūdžiui ir išnyktų. Galima sakyti, tikslinė tos sistemos funkcija lietuvių tautos atžvilgiu buvo. Arba mes suvokėme tokios sistemos uždavinį. Į ją įeina netgi A.Sniečkus su A.Brazausku ir visi kiti, nes jie išsaugojo Lietuvą kitokią nei dabartinė Latvija.[…]
    Vasario 16-oji įgauna ypatingą reikšmę, tuomet ar Mindaugo, ar Gedimino, ar Kovo 11-osios Lietuva tampa netgi teorinės. Kovo 11-oji yra sovietinio laiko, kuris paruošė Sąjūdį, vaisius. Visa tarybinė sistema paskatino rastis Nepriklausomybei. Mindaugo ar Gedimino Lietuva tokia teorinė, vadovėlinė. Jokių palikuonių, kas tai paliudytų, nėra. Vienintelis dalykas, už ką reikėjo galvas guldyti, tai Vasario16-oji.”

    Taigi, sovietmečiu Lietuvoje buvo “kultūros kilimas”, tarybinių laikų produktas buvo pats aukščiausias, o ir tarybinė sistema egzistavo tam kad galų gale leistų rastis Sąjūdžiui, nes, galima sakyti, tai buvo “tikslinė tos sistemos funkcija lietuvių tautos atžvilgiu”, o viso šito žygdarbio herojai yra Sniečkus su Brazausku… O Kovo 11-ji tėra “sovietinio laiko, kuris paruošė Sąjūdį, vaisius…”

  5. Ramūnas Labanauskas:

    Taip, sutikčiau su gerb. J. Vaškūnu, kad LPS yra Basanavičiaus ir Smetonos puoselėto tautiškumo tęsinys ir tiesioginė išdava, tačiau – vertinant labai plačiai, bendrais bruožais. Sąjūdis buvo pernelyg komplikuotas reiškinys, kad jį būtų galima matuoti vienu masteliu. Taip,  didžiąją dalį lietuvių trumpam – kokiems 4 metams (1988 – 1992 m.) – buvo apėmusi galinga tautiškumo banga (nors, vėlgi, už tautiškumo deklaravimo dažnai galėjo slypėti žymiai proziškesni siekiai – dirbau gamykloje  ir galiu patvirtinti, kad nemažai daliai darbininkų laisvė, nepriklausomybė asocijavosi su „gyvenimu kaip Švedijoje“, o kadangi greitai buvo suprasta, kad „kaip Švedijoje“ mes artimiausiu metu negyvensim, nusivilta pačia nepriklausomybės idėja).  O kas dėl sąjūdžio vadovybės, tai dabar, žvelgdamas iš 20 metų perspektyvos, matydamas kai kurių buvusių Sąjūdžio lyderių abejingumą masinei emigracijai ir pastangas esmingai koreguoti lietuvių tautos tapatybę, vis labiau abejoju, ar dauguma jo lyderių vadovavosi etnolingvistinio – Basanavičiaus  – Smetonos tipo – tautiškumo principais. Taip pat man kelia abejonių kai kurių garbių mūsų antisovietinio pasipriešinimo dalyvių (turiu galvoje pasipriešinimą nuo 7 – o dešimtmečio pabaigos – LKB Kronika ir pan.), pastangos taip pabrėžtinai operuoti schema: mes – jie. Mes – tie, kurie dalyvavom pasipriešinime – esam visiškai nepaliesti sovietinės sistemos, mes esam morališkai nepriekaištingi, laikytini gal net vertinimo kriterijumi, o jie – lietuviai komunistai, sovietinės administracijos pareigūnai ir pan.  – kiaurai joje panirę ir, kaip pasekmė, visiškai morališkai smukę. Nemanau, kad tokia schema istoriškai pagrįsta. Sutikčiau, kad mūsų partizanus galbūt galima būtų laikyti atsiribojusiais nuo sovietinio režimo, bet apie vėlesnio pasipriešinimo dalyvius – vargu. Atrodo, kad jiems tikrai neteko išgyventi tokios grėsmės gyvybei įtampos, kokią teko patirti partizanams. Be to, vienaip ar kitaip jie gi buvo baigę sovietines vidurines ar aukštąsias mokyklas ir galų gale, atrodo, visi jie turėjo sovietinius pasus. Tad jei jau santykį su sovietiniu režimu galima būtų laikyti moralinio vertinimo ir patriotiškumo kriterijumi, tai tokiu atveju partizanus reikėtų laikyti šimtaprocentiniais patriotais, Brazausko tipo lietuvių patriotiškumą gal būtų lygus tarkim vienam procentui (bet vis dėl to, ne nulis), na o kur gi būtų tie,  kurie leido antisovietinius periodinius leidinius  vėlyvajame sovietmetyje? Tesprendžia jie patys, vadovaudamiesi savo sąžine.

  6. Ramūnas Labanauskas:

    O dėl Juozaičio – reikia pripažinti kad pacituoti jo samptotavimai šveniais tariant keistoki. Laikyti sąjūdį tiesioginiu sovietinės sidtemos rezultatu yra absurdiška. Sovietų režimas kaip toks svetimas lietuvių tautai, tačiau ne visi su juo susiję lietuviai. Mano manymu tai reiktų skirti.

  7. D ir G Komiteto Pirmininkas:

    Niekaip nesuprantu jei juozaiciui Kovo 11 kazkokia ciut ne is tarybu valdzios isugdyta svente ,tada jis turetu prisiminti ir Litbelo Nepriklausomybes svente gruodzio 16 ja Tarybu valdzia laike tikra valstybingumo svente.Reiktu ir ja tada prisiminti ir ka svesti

  8. Erdvilas:

    …retas kuris musu yra Uosio pasvirusio ant sautuvo,berzo ar azuolo palikuoniai…manau mes bailiu ir stribu palikuonys,nes geriausieji paaukojo save ir palikuoniu nepaliko. Taigi visi mes kazkiek Brazauskai ir Snieckai ar Beriozovai. Bet nuostabiausia,kad kazkuokie dvasiniai mehanizmai ,dvasiniai genai ,,suzydi” atejus ,,pavasariui”.Ir mes apsivalome ir savo dvasiskai issisunijam Berzui,Uosiui ir Azuolui…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: