Valstybinės šventės skatina mus atsigręžti į savo tautos istoriją, prisiminti asmenybes, aplinkybes ir priežastis, kurios lėmė konkrečius istorijos lūžius. Vienas tokių lūžių mūsų istorijoje – 1918 m. vasario 16 oji. Tą dieną Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą, skelbiantį, jog Lietuva atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.
To laikotarpio nuotaikas ir nusiteikimą, ryžtą patiems tvarkytis savo valstybėje atspindi prabėgus mėnesiui po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo „Lietuvos aide“ atspausdinti žodžiai:
„Mes turime suprasti taipo pat tas sąlygas, kuriose tenka mūsų nepriklausomybė atstatinėti. Ir tatai supratę mes turime dar labiau branginti tą pirmąją pripažintąją mūsų teisę. Lietuvos visuomenei dabar pačiai teks savo šalis tvarkyti ir dėti jos nepriklausomybei bei liuosai jos pažangai stiprūs demokratinės kultūros pamatai. Kaip mes galutinai išbrisime iš karo nustatytų aplinkybių – kol kas dar sunku numatyti; bet šiaip ar taip mes tvirtai imsime savo likimą į savo rankas ir jo gyvatą patys tausosime. Nepriklausomybės teisę Lietuvai jau vargu kas begalės nuneigti. Iš beteisių svetimos valstybės valdinių mes šią valandą virstame savo krašto, savo tėvynės, nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Berods, ūmai ir šuoliais istorija neina, ir gyvenimas, įsisverdėjęs, ne vienu akymirksniu meta savo išnaras. Bet pamažėle mes einame į savarankišką mūsų būtį, nes mes tvirtai esame pasiryžę jos ligi paskutinos siektis. Tai mūsų gyvatos pradžia ir galas.“
Laisvė yra didelė vertybė, o kartu ir rimtas išbandymas kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos gyvenime. Lietuvos tarybos nariai – Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Mykolas Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis – puikiai suprato laisvės keliamus iššūkius ir tuometę Lietuvą kartu su visa tauta kūrė ant atsakomybės ir doros pamatų.
Antrojo pasaulinio karo metais besiskleidžiantis laisvės žiedas buvo brutaliai nuskintas okupantų, bet vasario 16-osios šviesa sutelkė tūkstančius vyrų ir moterų priešintis sovietinio režimo agresijai, melui, priespaudai. Kilo partizaninis karas. Laisvės siekis vienijo mūsų tautos kovotojus, neleido užgesti vilčiai ir tikėjimui, jog vieną dieną Lietuva vėl taps nepriklausoma. 1949 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas konstitucinio lygmens dokumentas – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija – Laisvės deklaracija.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos signatarai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesys-Naktis buvo gimę nepriklausomoje Lietuvoje, joje prabėgo Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Šibailos-Merainio, Leono Grigonio-Užpalio jaunystė. Šie žmonės kaip ir dauguma laisvės kovotojų augo tiesos, pagarbos, meilės tėvynei dvasia ir negalėjo taikstytis su okupanto agresija. Net matydami, kad tikriausiai patys nesulauks tos dienos, kai Lietuva sugrįš į pasaulio politinį žemėlapį kaip laisva valstybė, jie tikėjo savo kovos prasmingumu ir mūsų tautos pergale.
1951 m. Žemaičių apygardos partizanas Radvila laikraštyje „Laisvės varpas“ rašė: „Užbaigus pergalė dar nebus baigta, mes, padėję ginklus, turėsime stoti kovon žodžiu, rodydami tautai tikruosius savo siekimų horizontus, už kurių tiktai slepiasi tautos ir žmogaus laisvė.“
Beveik visi laisvės kovotojai žuvo arba buvo nužudyti, bet jų pavyzdys, jų laisvės siekis išliko ir vedė mūsų tautą į Lietuvos Sąjūdį, į Kovo 11-ąją.
Šiandieną gyvename laisvoje Lietuvoje, esame savo valstybės šeimininkai, jos kūrėjai. Tik ar gyvi mūsų širdyse Vasario 16-osios idealai? Kokį visuomeninį, politinį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą šiandien matome? Ką galime padaryti, kad tas gyvenimas būtų orus, gražus ir teisingas? Drąsiai ieškokime atsakymų į šiuos klausimus ir savo darbais neškime 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akte bei 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje išreikštų idealų šviesą.
Autorė yra Seimo narė, 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
“Ar gyvi mūsų širdyse Vasario 16-osios idealai?”
Kad šie idealai būtų gyvi, ar net atgytų, reikia nuolatos priešintis Putino ir liberastų propogandai.