A.Hofmanas. Ko ieškome? (12)

Daug buvo keliauta ir dirbta, net nežinome, kiek cepelinų ir už kokią kainą jų suvalgyta, kol pasiektas dabartinis gėdingas dvigubos pilietybės įstatymas. Nesuprantama, kodėl tapo paniekintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (LRKT) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, kad  niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Kas iki šiol pasiekta Lietuvos Seime, vadovaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkei, yra beverčiai rezultatai, nes jie prieštarauja LRKT nutarimui ir, aišku, LR Konstitucijos 12 straipsniui.

Blogai, kad mes net nežinome, kiek tie beverčiai, gėdingi sprendimai kainavo, ir kaip tie pinigai yra išleisti.

Dvigubos pilietybės įstatymas, įsigaliojęs 2011 metų balandžio 1 d., yra diskriminuojantis. „Antrabangiai” (dipukai) Amerikoje, tapę pasiturinčiais, net nepatyrę okupacijos padarinių, būdami JAV piliečiais, staiga tapo patriotais, įgijo antrą (Lietuvos) pilietybę be įsipareigojimų Lietuvai, su balsavimo Lietuvoje teise.

Piliečiai, kurie išgyveno okupaciją ir dalyvavo jos nepriklausomybės atstatyme, emigravę ir įsigiję kitos šalies pilietybę („trečiabangiai“), praranda (pagal 12 straipsnį) turėtą Lietuvos pilietybę. Emigracija ne tik padalinta, bet ir sukiršinta.

Iki šiol derybomis Lietuvoje pasiekti susitarimai tenkina vien tik „antrabangius”.

Pastudijuokime LR Konstitucijos 12 straipsnį:

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.

Ar masinį dvigubos pilietybės suteikimą galima vadinti „atskirais“ atvejais? Kodėl paniekinama LR konstitucija, tiksliau, 12 jos straipsnis ir LRKT sprendimas?

Konstitucijos 12 straipsnis aiškiai sako, jog Lietuvos pilietybę galima išlaikyti tiktai neturint kitos šalies pilietybės. Tai kodėl triukšmaujame? Kodėl nenorime suprasti lietuviškai parašytoje LR Konstitucijoje lietuvišką posakį? Nejaugi esame besmegeniai kvailiai?

Triukšmas, kad Lietuvos valdžia atima Lietuvos pilietybę gavus kitos šalies pilietybę, neatitinka tiesos. To reikalauja Lietuvos Konstitucija, jos 12 straipsnis. Konstitucija yra valstybės pagrindinis įstatymas. Todėl kaltinti Lietuvos valdžią neturime pagrindo, juo labiau LR Konstitucinio Teismo teisėjus. Jų sprendimas galutinis ir neapskundžiamas.

Kad, išlaikant Lietuvos pilietybę, pažeidžiama JAV pilietybę priimant duodama priesaika, ponia PLB pirmininkė, turinti JAV teisinį išsilavinimą, aiškina, jog į tai nereikia  kreipti dėmesio [žrk. AL nr. 33/589, „Ar galima tikėtis pergalės iš pakrikusios armijos?..”]. Ar begali būti absurdiškesnis patarimas? Ar nebuvo galima duoti aiškesnio atsakymo? Ar su tokia „teisine” nuomone galima vadovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenei? Ne be reikalo, Asta Buračaitė (AL, nr. 40/596, 23 psl.) aiškiai pasako, kad PLB pirmininkė praranda jėgą ir mažai ją kas remia. Ar ne laikas PLB pirmininkei atsistatyti?  Kodėl nepanagrinėjus (pasitelkus bešališkų teisės žinovų) JAV duodamą pilietybės priesaiką  pasilaikant Lietuvos pilietybę ir suprantamai išaiškinti spaudoje lietuviškai visuomenei? Aiškinant LR Konstitucijos 12 straipsnį ir JAV duodamą priesaiką, būtų suteiktas milžiniškas patarnavimas visai lietuviškai išeivijai.

Ar tuo klausimu neprivalėtų susidomėti JAV Lietuvių Bendruomenės veiksniai?

Nesvarbu, kaip kas galvotų arba kaip aiškintų LR Konstitucijos 12 straipsnį, jo pakeitimui reikalingas referendumas, ką patvirtino ir LR Seimo pirmininkė, viešėdama Čikagoje. LR Seime kalbama, kad referendumą reikia surengti per ateinančių metų rinkimus. Girdisi daug nuomonių – už ir prieš. Kodėl susikūrę komitetai neturi drąsos viešai skelbti reikalingumą Konstitucijos referendumui? Nejaugi yra pagrindo būgštavimams? Taip, yra. Kas surengtų tinkamą agitaciją pačioje Lietuvoje, aiškinant 12 straipsnio pakeitimo reikalingumą? Būnant garsiais (tuščiomis statinėmis) tiktai Amerikoje, niekada negausime teigiamų rezultatų be Lietuvos piliečių pritarimo. Ar garsiausiai šūkaujantieji sutinka dirbti agitacinį darbą Lietuvoje? Veltui. Aaaa?

Sėkmingam referendumo pasisekimui mes, lietuviai emigrantai, jau dabar privalėtume laiškais, telefoniniais ir „Skype“ pokalbiais, e-mail’u, taipgi ir asmeniškais susitikimais su tautiečiais Lietuvoje, „kalti visiems į galvą“, jog toks referendumas reikalingas. Toliau, kad giminės įtikinančiai kalbintų draugus bei pažįstamus – kuo didesnį skaičių – dalyvauti balsavime – tada pasisekimas garantuotas. Pasisekimui laiko liko nedaug. Nepasisekus referendumu pakeisti 12 Konstitucijos straipsnį, ką kaltinsime? Taipgi neužmirškime įvairiais būdais dėl referendumo „atakuoti“ visus Seimo narius. Juk jie tautos išrinktieji.

Daug skaitome ir girdime nepasitenkinimų KT adresu, bet nevykdyti jo nutarimų negalima. Tad jau dabar ruoškimės sėkmingam Konstitucijos referendumui.

Dar kartą kartoju: Be 12 straipsnio pakeitimo dviguba pilietybė neįmanoma.

Pastaruoju metu susikūrė dar du komitetai (Dvigubos Pilietybės Komitetas ir Judėjimas Lietuvos Pilietybei Išsaugoti) su tais pačiais nieko nenuveikusiais veikėjais dėl dvigubos pilietybės. Ar jie reikalingi veiklai, išsiaukštinimui ar tik pinigų kaulijimui?

Šie du komitetai tikrai pasitarnautų „trečiabangiams“ išeiviams, jeigu suorganizuotų „trečiabangių“ rinkimus renkant pasitikėjimą turinčius asmenis atstovauti Lietuvos Seime „trečiabangių” interesams. Renkamų atstovų sąraše neturėtų būti šių dvejų komitetų narių pavardžių. Manau, jog nereikia aiškinti, jeigu komiteto nariai taip pat yra kandidatai į renkamas pareigas, jie nesugebės atlikti komitetui pavestų pareigų. Per daug įtakos bet kokiai veiklai turi „skystapročiai“ visko (ne)žinovai. Jie irgi privalėtų būti vengiami. Komitetas neturėtų būti tramplinas aukštesnių pareigų siekimui. O gerų ir sąžiningų žmonių „trečiabangių” tarpe yra. Tad suteikime jiems galimybę pasireikšti. Nelakstykime paskui visokius titulus.

Kodėl taip kovojama dėl tos dvigubos pilietybės? Daug asmenų, priėmusių JAV pilietybę netenkant Lietuvos pilietybės, įsitikinę, jog praranda Lietuvoje užsidirbtą ir jiems priklausančią senatvės pensiją. LR Seimo pirmininkė, viešėdama Amerikoje, paneigia tas paskalas. Jeigu pensija priklauso, tai nesvarbu, nors ir mėnulyje gyventų, privalo būti išmokama. Kodėl nesitarti dėl pensijų ir turimo turto Lietuvoje išsaugojimo, kuris buvo teisėtai įsigytas ir užsidirbtas Lietuvoje prieš tampant kitos valstybės piliečiu? Derybomis pravesti aiškų įstatymą, kad valdžios biurokratai nesikabinėtų dėl raidžių-žodžių, parašytų kita kalba (priimtos pilietybės pase), neatitinkamumą. Paramą, aiškinant nesusipratimus, suteiktų LR Generalinis konsulatas Čikagoje. Juk kiekvienas Lietuvos pilietis, esantis ir buvęs, turi asmens kodą, gimimo liudijimą (šalia užsienietiško paso), ko ir privalėtų pakakti Lietuvos biurokratams. Tokiom derybom asmenys su „skystomis“ smegeninėmis netinka.

„Trečiabangiai”, atsibuskite! Rinkite savo atstovus, kurie kalbės jūsų vardu už jūsų nuosavybių ir pensijų išlaikymą Lietuvoje, nors ir turėtumėte JAV pilietybę. Tai būtų girtinas ir rėmimo vertas patarnavimas. Kaip kad pastebime, „dipukų” atstovams jūs nerūpite.

Atstovauti išeivijai Lietuvoje turėtų tiktai trečios bangos atstovai. Jiems priklauso ateitis.

Žinau, kad už šiuos žodžius būsiu žiauriai teisiamas, tiesiog „linčiuojamas“. Atlaikysiu.

Žinome, kad pilietybė suteikia teisę balsuoti ir net būti išrinktam. Taip pat, turint pilietybę, iš piliečio reikalaujama išlaikyti ir apginti valstybę. Reikalui esant, kokį pasą iš po kurio skverno ištrauktų vengiantieji karinės tarnybos? Aaaa?

Jeigu jau taip labai trokštama ta dviguba pilietybė, tai siūlyčiau tokį variantą: norint išlaikyti dvigubą pilietybę (su balsavimo teise), reikėtų įvesti užsienyje gyvenantiems, sakykim, už pasą 5000,00 dol., o gal verta būtų ir 10.000,00 dol. metinį mokestį. Ar ne girdėtųsi protestų balsai, jog tai dvigubas apmokestinimas? Taip, dviguba pilietybė – dvigubi mokesčiai.  Aišku, jog pinigai eitų į Lietuvos iždą. Kad Lietuvos valdžioje sėdintys „patriotai“ tais pinigais pasinaudos savo asmeniškai naudai, tai suprantame, bet čia kita tema.

Susimokėję mokestį, prisidėję prie Lietuvos „gerovės“, turėtų pilnas teises rinkti ir būti renkami į valdžios tarnybas.

Tuomet paaiškėtų, kiek užsienyje yra tikrų Lietuvos, ir kiek „šiaudadūšių“ patriotų, norinčių dalyvauti ir balsuoti Lietuvos valdžios rinkimuose.

Taip pat peršasi mintis, kad supainiojami du skirtingi dalykai. Atrodo, jog tautiečiai, prarasdami Lietuvos pilietybę, galvoja, kad prarandama tautybė. Tautybė, niekada jokiu būdu negali būti atimama ar pakeičiama. Lietuviais gimėme, lietuviais ir liksime. Atrodo, jog mūsų didžiausia negerovė yra nesugebėjimas atsikratyti savo debiliškumo.

Konstitucijos 2 straipsnis sako: Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.

Supraskime, jog valstybę kuria tauta, ne piliečiai.

Kvailiai ar ne, protingi ir protingesni, stori ir liekni, susitikę „dipukai“ ir „tarybukai“ nusišypsokime vieni kitiems ir ta diena bus skaistesnė visiems. Juk esame lietuviai, ir tik trys milijonai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: