J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (II) (3)

Dzūkijos partizanai

Dzūkijos partizanai | archyvinė nuotr.

VISŲ PRIEŠAS VIENAS

Skaudi lietuvių ir lenkų priešprieša šitame krašte. Svarbiausia, kad rimtų priežasčių čia visai nėra. Amžių bėgyje gal dažniau pralaimintys buvo lietuviai, bet juk didelių tarpusavio karų nebuvo. Na taip, mūsų kalba palengva traukėsi nuo Juodosios Ančios, Marychos link Baltosios Ančios ir Raigardo. Žmonės maišėsi, prekiavo, vaikščiojo į tas pačias bažnyčias. Bet neapykantos nebuvo, išskyrus gal trumpą laikotarpį, besikuriant abiejų šalių nepriklausomoms valstybėms praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje. Čia jau lenkai buvo karingesni ir gerokai apkartino panemunių kaimų gyvenimą. Tačiau mes ir likome prie Ančios ir Raigardo, o lenkus nurungė gudai.

Tragiški sovietų okupacijos metai nutrynė neapykantą, o bendras priešas pirmiausia sujungė partizanus. Gal itin didelio bendradarbiavimo ir nebuvo, bet esant reikalui ar progai pasitaikius būdavo randama bendra kalba.

Pusbrolis Stasekas iš Pervalko išėjo pas lenkų partizanus Pagardinėje, kur garsėjo Niemeno būrys. Niemenas – Adolfas Nedzinskis, teisės studentas iš Druskininkų. Tėvas lenkas, motina lietuvė – dažnas variantas panemuniuose iki Gardino. Staseko motina irgi lietuvė, Anė iš Gerdašių, o tėvas Pervalko gudas Bolesius Jurčenka. Seserį Manią vokiečiai išvežė į darbus, ta ir prapuolė nežinion, o Staseko išėjimas į partizanus tetos Anės jausmus ir protą gerokai sumaišė. Lėkė į stribyną Ašužon, kur jos Stasekas buvo kankinamas. Leido tik marškinius ir duoną su lašiniais perduoti, o atminčiai Anė parsinešė raudonus nuo kraujo Staseko marškinius. Taip ir įstrigo kruvini pusbrolio marškiniai man atmintin, nors aš jų nė regėt neregėjau. Bet teta Anė pasakodavo ir pasakodavo, kaip lėkte nulėkė Ašužon, kaip pasitaikė pažįstamas stribas, nors Staseko taip ir nepamatė. Ir teta, ir mano tėvas vienas kitą pertraukdami kalbėdavo apie stribus, partizanus, dėstydavo, rodos, nepaprastai svarbius savo pamąstymus apie žuvusius, pradingusius lietuvių ir lenkų partizanus. Tada supratau tik viena – tie, kur miškuose nesvarbu ar lietuvis, ar lenkas – savi, o stribai,  kur Leipalingy ar Ašužoj, kad ir lietuvis, kad ir lenkas, bet jei su ruskiais – priešai.

Mūsiškiai veikė šiapus Nemuno ir Baltosios Ančios, o lenkai – anapus. Sventojansko, Bugiedos, Varviškės, Sirbuškės, Macevičių žmonės buvo labiau įtraukti į kaimynų pasipriešinimą, bet visiems teko ta pati dalia – žūtis arba Sibiras. Užsirašiusiems lenkais pasisekė labiau – jie greitai gavo leidimus išvykti Lenkijon, kaip ir pusbrolis Stasekas ar partizanas Tauras – Antanas Suraučius iš Švendubrės.

Atsirado ir Stasekas, ir jo sesuo Mania. Šioji pateko Amerikon, retsykiais sugrįžta ir Pervalkan, kuris jai vis dar kažkodėl ne Baltarusijos, o Lietuvos kaimas, ir rašydama laiškus seseriai Zosei vis klausia, „jak žycie na vašej Litwe?“, ar panašiai. Stasekas gi sakosi už Lenkiją kovojęs.

O partizanas Tauras savo kovos metus kartu su šilų dzūkų ir Pūščios partizanais įamžino prisiminimų knygoje. Nors gyvenimą baigė kažkur Pomeranijoje, kaip Lenkijos pilietis, knyga yra gyvas mūsų krašto partizanų metraštis. Viskas, kas vyko Nemuno, Seiros, Ančios, Merkio pakrančių miškuose ir kaimuose, atsiveria kaip gerame dokumentiniame filme. Labai gaila, bet prieš trejetą metų sutikęs Taurą neturėjau progos išsamiau pasikalbėti, o kai susiruošiau, sužinojau apie jo mirtį. Nepasimokiau iš kitų panašių atvejų.

BALTAKALNIS

Baltakalnis – tai kapinės Gerdašiuose.

Jausmas apima neįprastas, kai pabandai  mintimis aprėpti čia besiilsinčių likimus –  atgulusių iš girių, panemunių, paseirių, paančių, kiti parvežti iš miestelių ir miestų,  Vorkutos ir Krasnojarsko dabar ilsisi šitam Pūščios pakraštyje, o  kalba tik kryžiai ir antkapiai.

Klausau, ką jie kalba, skaitau vardus ir sentencijas, rodos, niekuo neišsiskiriančias nuo parašytų kur nors Vilniuje ar Suvalkijoje.

Ilgi kapai, kuriuose suguldytos ištisos šeimos, kaip po kokio maro. Jokio maro nebuvo, buvo karas. Kai kas tebesako – banditizmas. Nuo pat mažų dienų girdėjau ir taip, ir taip vadinant. Mįslė, kurią bandau įmint dešimtmečiais, nors atsakymas, rodos, visiems jau seniai žinomas. Kažkokios vidinės nuojautos vedinas niekada nepadėjau taško šitose istorijose, nes niekada nepadėjo taško ir tie, kas žinojo daug daugiau, bet taip ir nesugebėjo atnarplioti suvelto, sumazgyto pokario įvykių šitame krašte mazgo. Visi taria konkrečius žmonių vardus ir pavardes, partizanus vadina banditais, bet nežino ir negali žinoti, suvokti tų įvykių aplinkybių, priežasčių ir juo labiau pačių egzekutorių žmogiškojo nuopuolio. Kalbos, gandai, paskui sovietiniai laikraščiai, knygos, galiausiai visuotinė opinija, kad partizanai buvo banditai, žudikai, dangstęsi Lietuvos nepriklausomybės idėja. Ir pati idėja taip buvo paversta blogio ir nežmoniškumo simboliu. Tai girdėjom iš tribūnų, knygų, ekranų.

Sakoma: „jis paslaptį nusinešė į kapus“. Daug sunešta čia paslapčių. Skaitau pavardes iš Sventojansko, Krivonių, Guronių, Buteliznos, Lipliūnų, Norkūnų, Diržų, Bugiedos, Gerdašių. Partizanai, ryšininkai, agentai, aukos, įdavę, nepasidavę, pabėgę, ištremti, atgailavę, apgautieji, didvyriai ir banditai, žydšaudžiai ir pasaulio teisuoliai – visiems dabar vienodai blykčioja Vėlinių žvakės.

Nužudytieji Uosliai, Aleksandrai, Varnelės, partizanai Dikas, Dobilas, agentai Fortūna, Gardinas, partizanų ryšininkai ir žydų gelbėtojai Žukauskai. Visų jų pėdsakai Pūščioje baigia užželti. Neužželiantys lieka ten, už sunkiųjų KGB rūmų durų Vilniuje. Gal dar kur nors Rusijoje.

TARP PRAEITIES IR ATEITIES

Mums visiems reikia praeities. Ir mūsų vaikams jos kada nors prireiks, nors dabar jie tuo visai nesidomi. O po poros dešimtmečių jie gal visai kitom akim žiūrės į pakelės sodybas, kalnus, miškus ir upelius. Ieškos to paties, ko ieškau dabar aš – istorijos pėdsakų, praeities ženklų, be kurių ir ateitis nublanksta.

Tačiau daugelis sako – nereikia. Juk tiek kraujo, neapykantos, baimės buvo gyvenimuose. Užmirškim, tarsi viso to nebūtų buvę, – sako net ir tie, kuriuos tai palietė skaudžiausiai. Gal tai ir visai žmogiška, kaip apsidraudimas dėl savo ramios dabarties, nes skausmas alina ir žlugdo.

Gal kai kam neramu sužinoti nemalonią tiesą ir gyventi toliau su tokia  kupra. Tačiau yra žmonių, kuriems to reikia. Net ir kupra nebaugina. Tiesiog norisi kuo daugiau aiškumo. Juk tiek žmonių rausiasi po archyvus, rašo prisiminimus, klausinėja senolių – vis dėl to paties žinojimo, dėl tikrumo dabar ir ramumo ateityje.

Viskas praeina. Kiek būta žemėje karų ir žudynių. Ką ten būta, – vyksta dabar, šiandien, rytoj. Kas dedasi Afganistane, Palestinoje? Kas liko iš Džochargalos? Taip čečėnai pavadino savo sostinę Grozną, patikėję laisvės vizija. Beveik dešimtmetis griuvėsiuose ir mūšiuose, netektys,  tautos sukiršinimas – rodos, jau viskas prarasta. Bet metai kiti sąlyginės ramybės ir ant namų bei gyvenimų griuvėsių vis tiek kyla šiandieninės varganos Čečėnijos kontūrai. Šitą kraštą miniu neatsitiktinai. Ten dabar tarsi taika, bet kai kurie Ramzano Kadyrovo režimo ypatumai nejučia mus verčia ieškoti keistų analogijų su mūsų pokario realijomis. Po R. Kadyrovo skvernu, pačiame Čečėnijos centre veikia teroristų stovyklos, mokyklos, nors režimo pajėgos yra tiek galingos, kad nesunkiai galėtų jas sudoroti. Bet ne, jos egzistuoja, neva siųsdamos apmokytus teroristus vykdyti teroro aktų, gyventojai gyvena baimėje ir įtampoje, bet dėkingi jo didenybei Ramzanui už sėkmingas atakas prieš kovotojus. Po prezidento sparnu tarpsta ne kas kita, o smogikų būriai, senas ir patikimas režimo metodas, suvešėjęs pačiu gūdžiausiu sovietmečiu ir išplitęs nuo Kaukazo iki Baltijos. Net šiurpu, kad rafinuočiausio smurto būdai tokie gyvastingi.

Negali sakyt, kad viskas, kas vyks ateityje, nė kiek nepriklausys nuo to, kas jau įvyko, kokius randus paliko praeitis žmonių gyvenimuose. Dvasinėje atmintyje tūnantis skaudulys anksčiau ar vėliau pritvinks ir nežinia kokia forma išsilies į paviršių.

Viskas praeina, bet daug kas išlieka. Ir beprasmiška ginčytis, reikia to mums ar ne. Praeitis tiesiog egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų. Mes gi esam priklausomi nuo jos, kad ir labai nenorime to pripažinti.

Suniokotų pokarinių panemunės sodybų vietoje  brūzgynai, – visai laukinė gamta. Ir sodai laukiniai – prarado skonį neprižiūrėtų obelų vaisiai, serbentai. Niekas ne tik kad neprižiūri – net nepažiūri. Vaikai, anūkai, per stebuklą išlikę, į čia neužsuka niekada. Tas skausmas niekur nedingo, jis persidavė kitoms kartoms, virto kažkuo kitu – abejingumu, neapykanta. Ir šioji prasiveržia visai netikėtose vietose – ginčuose dėl žemės, miško ar paprasčiausio tako per laukus. Tada žodis „banditas“ su pasimėgavimu teškiamas į akis kaip paskutinis argumentas, prieš kurį priešnuodžio nėra.

Štai taip juodas praeities šleifas nusidriekia į dabartį.

TAI NEĮTIKĖTINA

Laisvės turėjimas šiandien nesuteikia jokių garantijų ją turėti ir po šimto  metų,  jeigu kuri nors karta užmirš jos kainą, – laikas ir lemtis vėl tą kainą primins naujomis kančiomis. Žinoti laisvės kainą – brangus, bet ir labai trapus paveldas. Netausosi – suduš, o sulipdyti iš šukių be galo sunku. Kaip dabar mums sunku suvokti dar visai neseno laiko partizaninio karo vertę, kuri buvo sąmoningai iškreipta ir devalvuota.

Tai, kas iš tikro vyko anuomet, šiandien atrodo neįtikėtina. Todėl net nenoriu kam nors atkakliai įrodinėti, kad patikėtų. Kas domisi, kam svarbu – kita kalba: tas supras ir patikės. O šiaip tai žmogus, ko gero, turi turėti bent minimalių žinių apie totalitarinių represinių tarnybų metodus, kad visa tai priimtų kaip tiesą. Priešingu atveju jam tai bus tik fantazijos ar dar blogiau – istorinių faktų iškraipymas. O kai kas net pasakys, kad verbavimas ir visokie ten agentai-smogikai – paprasčiausios klastotės, nieko panašaus nebuvo. Be to, pasirodę moksliniai veikalai apie rezistenciją kai kada nuveda į tokius klystkelius, kad jau sunku ir besugrįžti – juk ten viskas, rodos, moksliška, logiška ir objektyvu. Jokių emocijų ar klausimų „kodėl“. Taip nepasvertos išvados tampa naujomis dogmomis, nuo kurių bus dar sunkiau išsivaduoti negu nuo sovietmečiu suformuotų klišių apie banditus. Juk tada rašė sovietiniai žurnalistai, o dabar rašp mūsų tautiečiai, prisidengdami šventu „tiesos sakymo“ principu.  Tiktai ar tas sakymas  yra tiesa? Susikalbėti darosi vis sunkiau.

Visada norėjau žinoti tą tiesą, kokia skaudi ji bebūtų. Todėl, kad ir labai buvo baisu klausytis, stengiausi įsisąmoninti kiekvieną žudynių detalę, likusią amžininkų prisiminimuose. Ir žinodamas tik nuogus faktus, kuriuos man nuo vaikystės pasakojo tėvai, kaimo žmonės, jau beveik buvau patikėjęs Lietuvos partizanų žiaurumu kaip beviltiškos kovos išdava. Bet tame žiaurume buvo labai daug klastos, tamsos. Buvo partizanų karo lauko teismai, nuosprendžiai, bet buvo ir visai beprasmių civilių gyventojų žudynių. Kas slypi už pastarųjų, iki šiol aiškiai atsakyti niekas deramai negali. Iš nežinojimo, nepatirties, totalitarinės sistemos smurto principų nesuvokimo  atsiranda  abejotinos vertės išvedžiojimai, pseudotiesa apie neva vykusį pilietinį karą ir beprasmiškas gyventojų žudynes. Lengviausia jas suversti ant partizanų galvų. Tą sėkmingai ir vykdė sovietinė propoganda. Prisikasti iki tiesos arba bent suabejoti tuo tarsi ir nebuvo didelio reikalo – juk viskas ir taip aišku. Klastos ir melo mechanizmas, paleistas gūdžiuoju pokario metu, patikimai funkcionuoja iki šiol. Ir bet koks pagalys į šio mechanizmo ratus sutraiškomas, sumalamas ir  viskas lieka kaip buvę. O paprastais žodžiais pasakant, represinės tarnybos ir paskiri jų vykdytojai savo žiauriąsias akcijas vykdė su tokiu išradingumu ir pasimėgavimu, kad sveikas protas tuo paprasčiausiai netiki. Esame naivūs, ir tai visai žmogiška.

Bet juk ir šiandien pasaulio galingieji taiko tuos pačius metodus. Užpuolusi mažytę Gruziją ir atplėšusi teisėtą jos dalį, Rusija visą pasaulį beveik įtikino, kad agresorė yra Gruzija. Ir specialioji Europos komisija  visažinės šveicarės lūpomis iš esmės gina ne  nukentėjusią šalį, o nugalėtojų tiesą. Kai kas tuo ir patiki, net save gerbiantys politikai. Tai ką jau kalbėti apie sovietmečio propagandos lygį, galimybes ir įbaugintos visuomenės mentalitetą.

MITŲ NELAISVĖ

Diduma žmonių, kuriuos norėčiau kalbinti, deja, jau Baltakalnyje. Kai tik susiruošiu pakalbint, jau, žiūrėk, jis ir iškeliauja. Yra dar vienas kitas, kurie kai ką žino, bet prakalbinti juos nelengva, o ir jų atmintyje dažniausiai ryškiausiai dominuoja tai, kas giliausiai palietė žmogų asmeniškai – emociniai įspūdžiai, neįprasti vaizdai. Slapčiausios atminties kertelės paprastai taip ir lieka neatskleistos. Beveik garantuotai kiekvienas dar turi savyje ir fantazijos sukurtų istorijų, kurias pateikdamas kitiems galiausiai pats patiki jų tikrumu, ir keliauja tos išgalvotos istorijos į knygas, rimtus dokumentus, į tautos atmintį. Taip tikrovė apauga legendomis, įsišaknija naujos kartos sąmonėje. Bet tai jau ne istorija, o mitas.
Kalbant apie rezistenciją blogiausia yra tai, kad pati ano meto realybė buvo iškreipta represinių struktūrų smurtu, melu ir teroru. Daugelis smurtinių įvykių (nesakau, kad visi) iš karto tapdavo mitu ir įsitvirtindavo sąmonėje tokiu pavidalu, kokiu norėjo juos matyti okupantai. Dabar atrodo neįtikėtina, bet tai buvo sumanoma su žiauriu rafinuotumu, pasitelkiant jau gana solidžią stalinistinio teroro praktiką, tokią svetimą ir nesuvokiamą Lietuvos kaimiečiui. Išsivaduoti iš to labai sunku.

Savo geram bičiuliui bandau užduoti klausimą, ar jis tikrai neabejoja, kad partizanai žudė daugiausia civilius gyventojus. „Žinoma, – atsako jis, – tai darė Bečelė, Liaušukas, Ratelnykas.“ O kas jie tokie buvo iš tikrųjų, jam ir klausimo nekyla: „Nu, partizanai.“ Mano atsargi abejonė atsimuša į aklą pusės amžiaus mito betoną. Dar priduria: „Tokie jie ten ir partizanai.“ Va, va, – vadinasi, kažkoks abejonės grūdelis vis dėlto slypi bičiulio sąmonėje. Bet jam visiškai nesuvokiama, kad tai galėjo būti surežisuota NKVD, kad minėti partizanai jau seniai buvo užverbuoti ir vykdė specialias užduotis. „Argi jie užsiims tokiom nesąmonėm. Patys partizanai prisigerdavo ir pyškindavo kas papuola po ranka, ant ko turėjo pyktį ar įtarimą. Jokių abejonių nėra – Bečelė, Liaušukas, Ratelnykas – tikri bandita“,  –  baigia bičiulis.

Bet vienas dalykas žmonių vertinimuose yra džiugus ir viltingas: dauguma atsieja banditų artimuosius nuo kaltės. Yra jų vaikai, broliai, seserys – žmonės kaip visi, jie atsako tik už save ir savo gyvenimus. Čia toks sveikas geras požiūris, gal net senosios kaimo pasaulėžiūros bruožas. Ne taip kaip sovietmečiu: jei tu esi prieš valdžią – visi tavo giminės yra kalti arba bent jau įtartini tai tikrai.

Taip galvoja beveik visi. Vėlgi, aš nebandau aprėpti kitų Lietuvos regionų – lukštenu tik šio pakraščio įvykius, kurie gyvi atmintyje ir kažkiek atsispindi KGB archyvo dokumentuose.
Istorikai pripažįsta, kad Lazdijų apskrities pokario įvykiai traktuotini kaip fenomenas – kruviniausias, mįslingiausias ir nebūdingas likusiai Lietuvos daliai. Keistenybių čia daug, bet jos ir lieka istorikų nepaaiškinamos, visiškai nustelbiamos faktų baisumo ir liudininkų pasakojimų. Mes dažnai visai nepagrįstai istorikams suteikiame galią vertinti tai, ko jie, būdami siauro profilio tyrėjai, nepajėgūs suvokti. Reikalinga kažkokia visai kitokia, gal semiotinė, tų keistenybių analizė, atskleidžianti faktų, priežasčių ir žmonių elgsenos giluminę prasmę.

Tačiau sovietinė propaganda šio regiono įvykius plačiausiai pasitelkė formuodama visuomenės nuomonę apie laisvės kovotojus. Konkretūs pavyzdžiai iš Pūščios kaimų padėjo galutinai įtvirtinti žmonių sąmonėje bandito, dėvinčio Lietuvos partizano uniformą, įvaizdį. O gilintis į niekam nežinomas subtilybes ir abejones tiesiog niekada nebuvo jokios, net mažiausios, galimybės. Abejojantis galėjo užduoti klausimą tik sau, pats sau ir atsakyti. Suformuota nuomonė ir dabar išlenda pykčio ir neapykantos priepuoliais įvairiuose partizanų tematikos straipsniuose ir komentaruose. Nekyla noro diskutuoti. Tiesiog kviečiu paklajoti po Pūščios tankumynus ir pakalbėt vėliau.

IŠNYKUSIO KAIMO MĮSLĖS

Buteliznos, arba kitaip Butelionių, kaimas baigia užželti mišku. Pūščios girios glūdumoje pasimetęs kaimelis mane pasitinka tik paskutinės sodybos likučiais, pamatų pėdsakais. Ir jokios žymės, kad čia būta jaukaus kaimelio prie Varės upelio ištakų. Mano klasiokas Kazys Rūstutis buvo paskutinis Buteliznos gyventojas, vienų vienas tarp miškų ir pasimirė, nepalikęs palikuonių ir nusinešęs paslaptis, kurias jam buvo puse lūpų prasitarusi motina, partizano Laimino žmona. Rūstučio vardą Kaziui davė tėvas, vildamasis, kad sūnus bus rūstus keršytojas priešams. Kadaise Kazys prasitarė, kad niekas nežino tiesos, kaip ten viskas vyko po karo. Tik jo motina žinanti, nes Laiminas buvo pagarsėjusio bandito Bečelės brolis. Bečelė – tai partizanas Uola, Alfonsas Vaikšnoras iš Buteliznos. Sakoma, buvo kaimo šviesuolis. Po to, ką jis padarė, tuo sunku patikėti, bet taip rašoma ir A. Ramanausko-Vanago prisiminimuose. Į partizanus išėjo trys broliai: Alfonsas, Kazys ir Kostas. Kaip ir kiti Buteliznos vyrai, tarp jų ir partizanų vadas Ąžuolas-Antanas Bučionis su sūnumi Viktoru-Jaunučiu. Kaimo pakraštyje po kelmu buvo įrengta Dainavos  partizanų apygardos tipografija. Pogrindžio laikraščius leido ir redagavo “Vaidilos” teatro aktorius Jonas Kizielaitis Aušra ir jo žmona Irena Pantera. Talkino visi Bučionių vaikai. Patys rusai  su apmaudu ir juokais kalbėjo: Berlina vziali, a vašej Butelizny nikak niemožem vziat.  [Berlyną paėmėm, o jūsų Buteliznos niekaip negalim paimt.]

1946 m. gegužės 20 d. auštant tipografijos palapinę užpuolė 94 pasienio kariuomenės kareiviai, vadovaujami Leipalingio NKVD skyriaus įgaliotinio Nikanorovo. Pantera mėgino nusišauti, bet jos vyro ranka sulaikė. Toliau – nelaisvė, verbavimas, nežinia.

Galima sakyti, visi Buteliznos vyrai išėjo į mišką. Nors, beje, jiems ir eiti niekur nereikėjo – jie gyveno miške ir tą mišką gynė. Miškas  buvo jų namai ir jų tvirtovė. Deja, tai buvo ir jų kapinės.

Pasakoja partizano Ąžuolo dukra Ona Bučionytė:

Visa mūsų šeima išėjo į mišką. Nes kito kelio nebuvo – likome dvi mergaitės, tėvas su broliu miške, namų nėra, o mes vienos. Miškas mums atrodė kaip namai. Motina buvo kalėjime.

…Visą laiką buvome persekiojamos stribų ir jų vado Macanio. Būdavo, jis eina tokiu „palatki” apsisiautis. Visada pirmas, o jam iš paskos stribai seka. Kaip koks varnas su automatu.

…Brolis Jaunutis buvo vienas iš paskutinių partizanų vadų. Jis žuvo kartu su savo žmona, o jo mažą berniuką giminės užaugino.

…Kokių būta baisybių! Kai iššaudė Jakentų šeimą, žmonės labai išsigando, nustojo partizanais tikėti. Kalbėjo, kad visą laiką ten apsistodavo, o dabar iššaudė… Pasirodo, kad išžudė smogikai. (1)

Smogikai. Šis žodis visai naujas mūsų žodyne ir gal ne visi suvokia jo prasmę. Banditas daug aiškiau. Šį žodį mes tai jau gerai žinom. Banditai, baimė, budeliai, Butelizna, Bečelė – lyg tyčia visi baisūs vaikystės žodžiai prasideda B raide. Net ir kaimelio vardas, patekęs tarp kitų baisių žodžių, tapo baimės ir blogio ženklu.

Bet aš kalbėsiu ne tik apie Butelizną. Šį kaimą paminiu atskirai, nes su juo susijusi diduma paslaptingų partizaninio karo žudynių. Iš šio kaimo yra kilę ir partizanai didvyriai, ir partizanai-agentai-smogikai-budeliai. Tokiu sudėtingu sudurtiniu vardu vadinu tuos, kurie palūžo, neatlaikė NKVD šantažo ir kankinimų ir tapo priešo įrankiais.

Šis kaimas tarsi ano meto, kuriame viskas sumaišyta – narsa ir baimė, išdavystė ir  patriotizmas, –  simbolis.  Visiškas šio kaimo išnykimas nuo žemės paviršiaus kartu kelia ir keistą nerimą, dvejonę – ar išliksime mes kitame savo istorijos tūkstantmetyje dar kada nors susidūrę su panašaus masto brutalia galybe?

ŠALTINIAI

1.    B. Kašelionis. Dainavos partizanai. V. 1999, p.129

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: