V.V.Landsbergis. Byrantys spygliai (22)

Anądien teko kalbėtis su vienu žvalgybos karininku, kuris parodė krūvą pavyzdžių, kaip tyliai ir nuosekliai mums į smegenis brukama sovietinė mąstysena. Tai daroma kuo įvairiausiais būdais – ne tik rusiškomis dainuškomis, serialais ar snoriškomis žiniomis… Dauguma fokusų atliekama tarsi cirke, veik nematomai. Tarkim, kokia nors populiarios lietuviškos TV šou studija tarsi netyčia pasipuošia didelėmis, raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis… Arba TV laidos vinjetėje vos pastebimai šmėsteli sovietinis simbolis… Arba rusų estrados artistai „netyčia“ atvyksta koncertuoti būtent vasario 16-ąją ar per kitas nacionalines šventes, idant išplautų ribas tarp to, ką ketinome švęsti, ir to, ką švęsti siūlo užsienio spec. tarnybos.

Ypač smagi smegenų plovykla yra organizuoti internetiniai komentarai, kurie sistemingai ir masiškai siunčiami iš kelių užsienyje esančių kompiuterių – dažnai net nesivarginant parašyti naujų tekstų, o tiesiog „copypaste“ būdu tiražuojant senuosius ruošinukus. Ir tai atsitinka mažne po kiekvieno tautiškai ar istoriškai svarbesnio rašinio – ar apie Lietuvos kariuomenę, ar apie partizanus, ar apie tarptautinius santykius.

Tenka konstatuoti, jog didžioji kaimynė gana aktyviai dirba, kurdama aplinką, palankią sovietinei okupacijai. Buvusiai ar būsimai – koks skirtumas.

II

O kaip šiame kontekste atrodome ir dirbame mes? Atrodome ganėtinai apsidirbę… Ypač kai panieka (tyčiojimasis iš saviškių) tampa itin mėgstamu nacionaliniu-kultūriniu patiekalu. Tik keistoka, kai tokio pobūdžio paraiškos finansuojamos valstybinių Kultūros ar Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondų.

Savižudiškos aplinkos kūrimo apraiškas regime ne tik laikraščiuose ar per TV, bet ir teatre, kine, dailėje, literatūroje – itin jautriose nacionalinės kultūros sferose, motyvuojančiose mūsų elgseną, jauseną ir išvažiuoseną.

O gal įmanoma naudotis ne vien išpopuliarintomis juodosiomis ar pilkosiomis technologijomis, bet ir užmirštomis baltosiomis? Pvz., iki Sąjūdžio mitingų virš Lietuvos kabojo baltasis (baltiškasis?) debesis, palaikęs viltį, jog Lietuva gali būti ir laisva. Tokia Ji ir tapo… Tą vilties debesį sukūrė partizanai, romuviečiai, disidentai, „Katalikų kronika“, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, S. Geda, krepšininkai, V. Kernagis.

Gal ir mes nūnai sugebėtume sukurti ir virš Lietuvos pakabinti kokį nors baltėlesnį debesėlį? Teikiantį viltį, jog Lietuva kada nors gali būti ir garbinga. Ne tik tulžinga…

III

Aną vasarą teko dirbti stovykloje su agresyvesniais berniukais. Naktiniai partizaniški žygiai, dainos juos paveikė gan stipriai – Lietuvos istorija tapo ir jų skausmu bei rūpesčiu. O išvažiuojant visi ilgai nenorėjo skirstytis – vis prašė, kad dar ir dar padainuotume „Jei ne auksinės vasaros“.

Regis, liaudies dainos (ir partizaniškos) yra vienas iš greitesnių būdų privatizuotis Lietuvą, pažadinti blėstantį Tėvynės jausmą. O tai pajutus, keičiasi ir atsakomybės suvokimas. Ir nieko nebereikia auklėti, perauklėti ar aiškinti…

Galima tik įsivaizduoti, kaip pasikeistų Lietuva, jei Bunkė su Mia pervažiuotų Lietuvą su partizaniškomis dainomis!!! O jei tarp dainų dar paskaitytų ir Just. Marcinkevičiaus eilių, kasžin – ar neištiktų Lietuvos Atgimimas Nr. 2?