B.Genzelis. Lietuva tarpukario Europos režimų kontekste (3)

Straipsnis parengtas pagal pranešimą skaitytą 2011 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje  „Lietuvos III Seimas – 1926-1927 išbandymų metai“.

Kiekviena  valstybė yra veikiama tiek vidinės, tiek išorinės aplinkos. Tai patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsų krašte vyko vienas po kito sukilimai, tačiau nei vienas nelaimėjo, nepaisant to, kad didvyriškai kautasi, o nepriklausomybė abiem atvejais atgauta tiek 1918 metais, tiek 1990 metais dėka palankiai susiklosčiusių  aplinkybių bei sugebėjimo jomis pasinaudoti. Taigi, valstybės atkūrimui (ar sukūrimui) reikia trijų dalykų: palankios istorinės  situacijos, subrendusio tautinio valstybinio jausmo ir žmonių grupės, pasiruošusios  ir gebančios  tas idėjas realizuoti.  Visa tai vienu ir kitu metu buvo. Jas realizavus,  pasaulio žemėlapyje vėl pasirodė Lietuva.

Aptariant Lietuvos valstybės būvį pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje, norėtųsi atkreipti dėmesį į politinę situaciją po Pirmojo pasaulinio karo Europoje bei jos įtekmę politinei-ekonominei padėčiai Lietuvoje. Neaptarinėsiu, kas vyko po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo ir jo pasekmių.  Čia jau kita problema. Analizuodami padėtį Lietuvoje po nepriklausomos valstybės sukūrimo, turime matyti, kokias valstybes sukūrė  mūsų kaimynai ir kokie procesai vyko Europoje. Ir kas tie kaimynai?

Iki Pirmojo pasaulinio karo buvome dviejų imperijų apsuptyje (Vokietijos ir Rusijos). 1918 metais netekome savo ilgaamžės kaimynės Rusijos. Mūsų kaimynais tapo Lenkija, Vokietija ir Latvija.  Politinė situacija Latvijoje buvo analogiška kaip ir Lietuvoje. Nei jie mums, nei mes jiems kokių nors rimtesnių  politinių rūpesčių nekėlėme. Neskausmingai buvo sureguliuotos valstybinės sienos. Mąstyta net apie Lietuvos-Latvijos Respublikos įkūrimą (Janis Rainis, Jonas Šliūpas).

Vokietija, pažeminta Versalio sutartimi, pirmaisiais po Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvai didesnio pavojaus nekėlė. Ji pirmoji pripažino Lietuvos valstybę, Rusija – antroji. Taigi, valstybės, kurios anksčiau kėsinosi į Lietuvos valstybingumą, pirmosios pripažino mūsų nepriklausomybę. Šiuos jų veiksmus padiktavo politinės realijos.

Trečioje kaimynė  –  Lenkija, su kuria  praeityje drauge kovota dėl laisvės. Dabar ji tapo pagrindinė Lietuvos valstybingumo oponente. Lenkija niekaip nenorėjo sutikti, kad greta jos egzistuoja nepriklausoma Lietuvos valstybė, o ne jos provincija.  Neveltui senovės romėnai sakė: nėra amžinų priešų, nėra amžinų draugų, yra tik amžini  interesai. Europinės imperijos subirėjo, Lenkija panoro sukurti savo imperiją: „nuo jūros iki jūros“… Lenkų bajorų prote niekaip netilpo: „Lietuva savarankiška valstybė“. Jiems tai buvo nonsensas: Lenkijos priešų intrigų išdava. Taip ji elgėsi ne tik mūsų regione.

Rusija, nors ir pateko į karą laimėjusių gretas, bet ją sužlugdė vidinė suirutė.  Ją  sukrėtė vidinės socialinės  revoliucijos. Daugiatautėse imperijose, engusioms prijungtas tautas, buvo susiformavusi pavergtųjų tautų tautinė sąmonė, politinės grupuotės, pasirengusios vadovauti savo tautų išsivadavimui. Tačiau jose nebūta demokratinių tradicijų  (jos tilpo
tik negausių inteligentų galvose).

Viduramžiais kiekvienas valdovas siekė plėsti savo valdas (jėga buvo pagrindinis argumentas, naudotas ir konfesinis). Tautinis aspektas nevaidino esminio vaidmens, nors atskiros valstybės laiko bėgyje savaime tapo tautinėmis (Prancūzija). Nepaisant to, jose dominavo viena religija, kitų veikla slopinta (konfesiniai skirtumai vieną tautos dalį priešpriešino kitai)… Kitas tautas (italus, vokiečius) skaldė valstybinės sienos. Susiformavus aiškiai tautiškumo sampratai prasidėjo tautų jungtis, tame tarpe ir ginklo pagalba. Ir XIX amžiuje iškilo naujos stiprios tautinės valstybės (Italija, Vokietija). Nacionalinis jausmas tapo jų egzistencijos pamatu.

Šalia tautiškumo plėtojosi surogatinės panslavizmo, pangermanizmo, pantiurkizmo idėjos, kurias XIX amžiuje propagavo Rusijos,Vokietijos, Austrijos-Vengrijos imperialistai, Osmanai. Tų idėjų skleidėjai siekė paversti savo valstybes monolitinėmis, akcentuojat vienos tautos primatą, laikant  kitas tautas, ypač tas, kuriose brandinosi savasties samprata, nepilnavertėmis, siekė jas nutautinti. Panslavistai niekino lenkus, nors jie tokie pat slavai, tuo pačiu jie rėmė slaviškas tautas Austro-Vengrijos imperijoje. Taigi, viena imperija siekė plėsti savo įtaką kitos imperijos sąskaita. Kaip opozicija šiems siekiams Europoje formavosi „Tautos vienybės“ koncepcija. Ji susilaukė pritarimo  pavergtose tautose (nuo čekų iki lietuvių). Suvokus, kad tautos egzistencijos pamatas yra jos kultūra, formavosi tautinės valstybės idėja. Ji psichologiškai veikė visas pavergtas tautas. Lietuva čia ne išimtis.

XIX amžiaus pradžioje Europoje formavosi tautinių valstybių idėjos. Nors egzistavusios Prancūzija, Anglija be kokio nors išankstinio  akcentavimo buvo savaime suprantamos kaip tautinės (su dominuojančia valstybine kalba, raštija, kultūrine terpe), jos dar nedeklaravo savo tautiškumo.  Ankstesnės valstybės paremtos vien ištikimybe valdančiai dinastijai, konfesijai prarado būtą patrauklumą. Ypač pavergtųjų tautų žmones patraukė  plintančios „tautos vienybės“, „proletarino internacionalizmo“ koncepcijos. Nebuvo išnykęs ir tikėjimas geru caru. Pastarosios mąstysenos įtakojo ir Lietuvą.

Žmones slėgė ir kitas nelygybės šaltinis – socialinė atskirtis. Žmonių uždarbis neatitiko įdėto darbo. Luominė nelygybė ir socialinė atskirtis drebino Europą. Šioje terpėje Vakarų Europoje susiformavo  marksizmas, kuriame tilpo dvi tarpusavyje sunkiai suderinamos koncepcijos: tautų lygybės ir tautų apsisprendimo teisė bei klasių kovos idėja, kurioje esama globalistinių tendencijų. Tai pasako jau vien lozungas: „Visų šalių proletarai vienykitės!“? Jis tarsi trynė tautiškumą – nes visi varguoliai turi vienytis prieš turtinguosius – tuo pačiu ir skaldė tautas. Bet ši koncepcija imponavo tai nemažai daliai žmonių, kuriems darbas – jų pragyvenimo šaltinis.

Austrijos-Vengrijos, Osmanų ir aptrupėjusios Rusijos imperijų griuvėsiuose kūrėsi tautinės valstybės. Vokietija taip pat neteko dalies savo teritorijos. Pasaulio žemėlapyje atsirado tautinės valstybės (Suomija, Latvija, Lietuva, Estija, Čekoslovakija, Kroatija, Rumunija, Austrija, Vengrija). Jos orientavosi į savos tautos gyvenamas teritorijas. Išimtis Lenkija. Jai atiteko žemės ne tik anksčiau priklausiusios Rusijai, Austro-Vengrijai, bet ir Vokietijai. Lenkai, atkurdami savo valstybę, perėmė imperines nuostatas. Jie aneksavo Vakarų Ukrainą, anksčiau įėjusią į Austrijos-Vengriją, užgrobė dalį baltarusiškų žemių, neigė Lietuvos valstybingumą, kėsinosi į slovakų žemes. Žodžiu, lenkai siekė sukurti daugiatautę imperiją su lenkų kultūros vyravimu. Kaimynai jautė nuolatinę grėsmę iš Lenkijos pusės. Todėl ji pati taip pat negalėjo jaustis saugi. Kuo tai jai baigėsi, žinome. Lenkija nuo pat pirmųjų savo egzistencijos dienų buvo autoritarinė valstybė, kaupusi savo jėgas išorinei ekspansijai.

Tuometiniai bolševikai dar nebuvo tapę Rusijos imperialistais. Jais tapo vėliau, o tie, kurie nepanoro – neteko galvų. Mūsų aptariamame laikotarpyje imperialistinis bruožas  dar nebuvo aiškus. Tuometiniai bolševikai svajojo ne apie vieningą imperiją, o apie įvairiatautes proletarų valstybes. Šios idėjos buvo patrauklios ir daliai Lietuvos miestų  gyventojų, tačiau visiškai nepriimtinos kaimiečiams, troškusiems turėti savo žemę.

1920 metais sušauktas Steigiamasis Seimas ir 1922 metų Lietuvos Respublikos Seimas paklojo demokratinės valstybės pamatus. 1922 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija peržengė laikmetį savo demokratiškumu. Lietuva tapo demokratine valstybe su daugiapartine sistema. Tačiau demokratinių valdymo įgūdžių stygo. Valstybė neturėjo tvirto ekonominio pagrindo. Kadangi nemažai žmonių tikėjosi greito savo gerovės pagerėjimo, ir tai neįvyko – ieškota atpirkimo ožių. Padėtį šalyje destabilizavo anarchistinių, probolševikinių grupuočių veikla ir Lenkija. Lenkai Lietuvoje turėjo stiprią penktąją koloną. Ji nuolat vykdė akcijas prieš Lietuvą. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Kaune susikūrė lenkų karinė organizacija, siekianti nuversti Lietuvos vyriausybę. Ją atskleidus, prolenkiškų elementų veika nesumažėjo.

Lietuvą skaudžiai veikė Vilniaus krašto okupacija ir aneksija. Lenkų agentūra sustiprino antilietuvišką veiklą visoje Lietuvos. Nepasitenkinimą liejo ir iš Rusijos, dalinai ir iš Vokietijos sklindantis bolševizmas, pastarieji ypač naudojosi prasidėjusiu susisluoksniavimu pačių lietuvių tarpe. Šis procesas tarsi patvirtino bolševikų diegiamą klasių kovos teoriją. Ir šios  idėjos susilaukė atgarsio,  neturinčioje demokratinės patirties, visuomenėje, kuri buvo veikiama ir anarchistinės ideologijos. Šie veiksniai kėlė politinę ir ekonominę suirutę. O tai didelėje visuomenės dalyje palaikė ir ugdė autokratines nuotaikas – formavosi stiprios rankos poreikis.

Autoritarinių valstybių apsuptyje sunku išlikti demokratine valstybe, lygiai taip pat kaip demokratinių valstybių aplinkoje būti autoritarine. Su šia problema po Pirmojo pasaulinio karo susidūrė dauguma Europos šalių, nors demokratinės valstybės idėja teorijoje buvo aiškiai susiformavusi. Ji buvo ir Lietuvoje (Povilas Višinskis, Jonas Šliūpas, Steponas Kairys),  tačiau jos realizavimui trukdė ir išorinės jėgos siekiančios destabilizuoti padėtį šalyje. Tam būta objektyvių ir subjektyvių priežasčių.

Daugelis nepriklausomybės kūrėjų tikėjo greitu krašto ūkio kilimu, bet to neįvyko. 1922 metų reformoms priešinosi ir sulenkėję dvarininkai. Kitiems atrodė, kad dėl didėjančios socialinės atskirties kalti nauji buržujai, kurie savinosi tai, kas turėtų priklausyti visiems. Tai sukūrė palankią dirvą bolševikinei ideologijai plisti. Stigo pilietinės atsakomybės. Demokratinės Lietuvos politinės partijos nepajėgė suvaldyti situacijos.

Įvykiai vienoje šalyje žadino analoginius procesus kitoje. Naujas valstybes drebino įvairūs sukrėtimai. 1918 metais Austrijoje-Vengrijoje įvyko revoliucija. Vengrija tapo respublika, o 1919  m. joje įvyko vadinamoji socialistinė revoliucija, pasiskelbusi Vengrijos Tarybų Respublika. Sekančiais metais, po karinio perversmo, vadovaujamo buvusio imperijos admirolo Miklošo Horčio, Vengrija paskelbta monarchija be monarcho, vadovaujama regento, paties Horčio, kuris diktatoriavo iki 1944 metų, Kai 1933 metais  Hitleris įsitvirtino Vokietijoje, M.Hortis užmezgė su juo draugiškus ryšius.

Viena po kitos naujosios valstybės tapo autoritarinėmis, kai kuriose net su nacionalsocializmo atspalviu. Tik Suomijai ir Čekoslovakijai iki pat Antrojo pasaulinio karo pavyko išlikti demokratinėmis. Tad Lietuvai išlikti demokratine valstybe autokratinių apsuptyje buvo sudėtinga. Vokietija XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje blaškėsi tarp būties ir nebūties. Kai tauta yra paniekinta ir jos ekonomiką valdo asmenys, kurių nepriskirsi saviesiems, susidaro terpė kraštutiniam nacionalizmui, tai ir įvyko Vokietijoje. Rusijoje įsitvirtina autoritarizmas.

Nacionalsocializmas palietė ir tradicines Vakarų Europos valstybes. Jam pradžią davė 1921 metais B.Mussolini įkurta Italijos fašistų partija, kuriai lengvai pavyko paimti valdžią. Mūsų aptariamuoju laikotarpiu Vokietijoje kėlė galvą nacionalsocializmas, kuris į savo partijos pavadinimą įterpė žodį „darbininkų“, ir kuris pirmąjį smūgį nukreipė į kitataučius kapitalistus. Antanas Smetona turėjo polinkį į autoritarizmą. Jis įdėmiai studijavo itališkąjį jo variantą, tačiau netapo nuosekliu jo pasekėju. A.Smetona nedegė neapykanta svetimtaučiams, jeigu šie nesikėsino į Lietuvos valstybingumą. Net prieš lenkus nebuvo jokių pogromų, tik buvo svajojama taikiai išvaduoti Vilnių.

Šiandien neturime atsakymo, kaip būtų pakrypęs Lietuvos likimas, jeigu nebūtų buvę 1926 gruodžio 17-osios įvykių. Vargu ar Lietuvoje būtų įsikūrę bolševikai. (Didesnės grėsmės tada nekėlė ir Vokietija, nes ji dar  buvo paskendusi vidinėje suirutėje, tik po nacionalsocialistų pergalės iš jos Lietuvai iškilo milžiniškas pavojus).  Tačiau Lenkija su imperialistinėmis užmačiomis, manyčiau, Lietuvai, nespėjusiai išugdyti pilietiškumo, būtų kėlusi dar didesnį pavojų, nes nestabilumui Lietuvoje palaikyti ji būtų turėjusi daugiau šansų.

Ir šiandien, už tai, kas tada įvyko Lietuvoje, Lenkija turėtų jausti atsakomybę ir toliau nekurstyti aistrų, nekalbėti ultimatumų kalba, kaip ji elgėsi po Miuncheno sąmokslo 1938 metais. Juo labiau nekurti Lietuvoje naujos penktos kolonos ir nesvajoti apie naujos imperijos sukūrimą. Iimperijų laikai jau praeitas gyvenimo etapas.