P.Udre. Euras: labiau norėjome ar labiau reikėjo? (2)

Irmeli Aro (Flickr) nuotr.Kartą vienas mano draugas lietuvis prasitarė, kad jo tėvynainiai jaučiasi šiek tiek nepatogiai, kai kalbama apie Estiją, kaimyninę valstybę, kuri neseniai tapo septynioliktąja euro zonos nare. Kaip galima paaiškinti tai, kad lėtieji Baltijos broliai pasirodė tiek ekonomiškai stiprūs, kad galėtų dalintis bendra valiuta su Europos Sąjungos elitu? Žinoma, visa tai gali atrodyti įspūdingai ir daug žadančiai. Ypač nežinant kai kurių detalių apie kainą, kurią Estija sumokėjo ir vis dar moka už galimybę turėti savo ženklelį ant euro banknotų.

Prisijungimui prie Euro zonos Estija ruošėsi du metus, per kuriuos politikai paskubomis kūrė ekonomiškai klestinčios šalies įvaizdį. Buvo sumažintos pensijos, atlyginimai, socialinių fondų išmokos. Galbūt nukentėjo ir valstybės galingųjų pajamos, bet apie tai aš niekada negirdėjau, todėl sakykime, kad Estija „klestėjo“ eilinių šalies piliečių sąskaita. Valstybės skola sumažėjo iki lygio, atitinkančio nustatytus reikalavimus ir mes ištarėme „sudie“ estiškai kronai.

Aš prisimenu viename, dar iki euro įvedimo pasirodžiusiame straipsnyje buvo rašoma apie tai, jog Estijoje įvedus eurą, šalyje nebeliks nei vieno milijonieriaus. Cituojant straipsnio autorių, „2010-ųjų gruodžio 31-osios naktį visi Estijos piliečiai taps lygūs – tiek pensininkas iš Lasnamäe (viena iš vargingiausių Estijos teritorijų), tiek Toomas Annus, turtingiausias šalies žmogus,  taps skurdesni“.

Tad kaip iš tikrųjų pasikeitė mūsų gyvenimai eurui tapus nacionaline Estijos valiuta? Išaugo produktų kainos bei daugelis mūsų ėmė vartoti sąvoką „namų ūko nepatogumai“ – didžioji dalis estų buvo tiesiog nepripratę prie naujosios valiutos. Dažniausiai piniginėje buvusius banknotus pakeitė didelis kiekis metalinių monetų. Todėl daugelis pirmuosius savo eurus išleido naujoms piniginėms įsigyti.  Be to, išsireiškimas „euras tapo nacionaline valiuta“ atrodo nelogiškas. Estai yra pragmatikai. Nenoriu nieko įžeisti, bet estai tikrai neišsiskiria savo stipriu tautiškumo jausmu. Tačiau šiuo atveju, didžioji dalis Estijos gyventojų buvo nusistatę prieš eurą būtent dėl to, kad estiška krona simbolizavo skausmingai pasiektą jaunos šalies nepriklausomybę. Be to, ką dabar daryti su Estijos Nacionaliniu Banku?

Tačiau leiskite man aptarti ir dar vieną temą, kuri, nors ir gali pasirodyti kiek nuobodi, yra būtina norint išlaikyti pusiausvyrą ir išvengti įspūdžio, kad šalis buvo nukryžiuota savo pačios vyriausybės. Kadangi visos didžiosios šalies įmonės yra parduotos, Estijoje beveik nėra nacionalinių didelio masto bendrovių.  Jei mes turėtume stiprią vidaus rinką, tuomet būtų logiška išlaikyti savo nacionalinę valiutą. Tuo tarpu bendra valiuta juk turėtų pritraukti daugiau Vakarų šalių verslininkų ir  investuotojų bei supaprastinti tarptautinių mokėjimų procesus.

O grįžtant prie Lietuvos, būdama jūsų valdžios vietoje, nebūčiau tokia drąsi siūlydama pakeisti nacionalinę valiutą. Net ir mąstant pragmatiškai – tikiu, kad Lietuvoje yra daugiau nacionalinių įmonių bei tvirčiau veikianti vidaus rinka, tad sąjunga su Vakarais dabar nėra būtina. Ir apskritai – ar įsivaizduojate beveidį ir nuobodų euro banknotą, vietoj dešimties litų kupiūros, kurioje pavaizduoti Darius ir Girėnas? Vis dėl to, liūdnoji naujiena yra tai, jog vis dar turėdama litus Lietuva netenka unikalios galimybės paremti Graikijos, kurioje pensija yra du kartus didesnė nei vidutinis Estijos atlyginimas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: