Tėviškės medis | matze-photo.de nuotr.
Gimiau Švenčionių krašte. Nuo gimtosios trobos šiaurės rytų kryptimi tyvuliuoja mįslingas ežeras Šventas, pietryčių pusėje vilioja Šventos kaimas, šiauriniame krašte vinguriuoja Šventelės upelis… Visi keliai veda į Švenčionis.
Šie šventi vardai neleidžia pamiršti, kad po mūsų kojomis – Šventoji Žemė, kad amžinų savo tvirtybės šaknų esame šaukiami ieškoti čia – savo šeimoje, savo giminėje, savo Tėvų žemėje. Kaip įmanydami privalome išlikti savimi, išsaugoti savo kalbą, kultūrinį paveldą, svarbiausias tautines vertybes kaip tvirčiausias savimonės atspirtis.
Sovietinės priespaudos laikais šis siekis buvo akivaizdus. Ir atlaikėme. Atgavę nepriklausomybę ardėme sovietinį palikimą, taikėmės prie laisvosios rinkos, kapitalistinės pasaulėžiūros… Kosmopolitinio vartotojiško gyvenimo vaizdai ir daiktai užplūdo tiek virtualią, tiek tikrą mūsų gyvenimo erdvę, o tautinės savimonės gynybinės savybės nebeteko galios.
Ideologinė kosmopolitinė mašina pervažiavo mūsų tautines gynybines pajėgas nukreiptas rytų fronto kryptimi. Ginklai veikę rytų kryptimi pasirodė esą nepritaikyti vakarų frontui. Užnugariui gynybinių strategijų nebuvome paruošę. O ir kam jos, jei vakarai geranoriški, demokratiški ir taikūs, priglobiantys mus sugrįžtančius į laisvų valstybių bendriją…
Per paramas ir fondus mus moko būti atvirais, atsisakyti gynybinės būsenos kaip atgyvenusios, reakcingos, kaip kliūties trukdančios sėkmingai „integruotis“ į pažangią vakarų visuomenę. Vis dažniau tautiškumas išverčiamas į nacionalizmą – tokį baugų ir nepriimtiną vakariečiams.
Teisindamiesi didėjančia gyvenimo sparta, mobilumu, pažanga ir kitomis naujovėmis lengva ranka atsisakome pastovių tautinių vertybių ir renkamės laikinus, prisitaikėliškus tapatybės pavidalus. Tai, ką anksčiau būtumėme pavadinę „tapatybės krize“, paskelbiame nauju moderniu tapatybės pavidalu. Asmuo laisvas nuo įsipareigojimų tėvynei, tautai, šeimai, net savo biologinei lyčiai tampa moderniuoju šiandienos herojumi. Ant pakylos bandoma iškelti, sociologo Z.Baumano žodžiais tariant, likvidų žmogų, bet kokius ilgalaikius santykius, įsipareigojimus vertinantį kaip asmeninių žmogaus laisvių suvaržymą, pagrindine vertybe skelbiantį gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkybių.
Šiame kontekste tautinei kultūrai – kurios pagrindus sudaro pastovių iš protėvių paveldėtų vertybių visuma – primetamas atsilikimo, atgyvenimo, ne aktualumo vertinimas. Saitų su protėvių vertybėmis sutraukymas, kryptinga medžiaginių vertybių privalumo prieš dvasines propaganda, sukėlė nevaržomą emigraciją, vedančią į nestabdomą tautos išsisklaidymą. Šiedu lemtingi, visą tautą užvaldę ir veikiantys, bet tautos bemaž nevaldomi vyksniai iškėlė skausmingą mūsų tautinės tapatybės išlaikymo strategijos permąstymo būtinybę.
Prozininkas, publicistas, eseistas G.Beresnevičius 2003 m. įvertinęs kaip didžiausią ir tebedaromą mūsų klaidą pasyvų sėdėjimą ir aimanavimą dėl susiklosčiusių nepalankių tautai istorinių aplinkybių, dėl prarandamo identiteto, kviečia veikti – formuoti aktyvią mūsų šalies tautinę geopolitiką.. Tautinis identitetas sėdint, deja, nestiprėja. „Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. /…/ Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teritorijos ribų. /…/ Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją kultūrą. Tik radikaliai puldami, apsiginsime. /…/ Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsi, ir kito amžiaus, jau XXII a., nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga.“ (G.Beresnevičius, „Imperijos darymas“.)
Dabar pasauliui tapus atviru, kai krito geležinės uždangos ir mūsų kultūrą bei mūsų nepasiruošusias sielas užplūdo viso pasaulio gėrybės ir blogybės turime vėl atsigręžti į daugiaamžę baltiškąją kultūrą, į savo tautinį paveldą. Šias vertybes iš istorinio paminklo būvio privalome paversti mūsų modernios tapatybės pagrindu. Būtina sąmoninga valstybės strategija šioje srityje, pastangos nukreiptos į po visą pasaulį išsisklaidžiusių tautiečių širdis ir į čia pat esančius – vaikų darželius ir mokyklas.
Esame senosios baltų pasaulėžiūros paveldėtojai, savo etninėje kultūroje išsaugoję senosios Europos dvasines versmes, gaivinančias mūsų nacionalinės kultūros šaknis, darančias ją savita bei įdomia pasauliui. Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui…
Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras – yra čia kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, Šventoji Žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti.
2009 07 31
Reklama
Susiję straipsniai:
Parašykite komentarą