Ketvirtadienio Perkūnkalbė (33)

Darna

Šiandien gana populiaru įvariomis moralinėmis temomis kalbant, kai kalba pasisuka ir apie religijas, panarstyti statistiką, ją supriešinti su realybe. Turbūt kiekvienas esame girdėję, galbūt ir patys ne kartą sakę, kad Lietuvoje daugiausia krikščionių, nors krikščionimis daug kas save linkę vadinti ir apklausose tokiais užsirašyti, tačiau realybėje mažai lietuvių vaikšto į bažnyčią ir nuoširdžiai išpažįsta (krikščionišką) religiją. Aš šio teiginio nebandysiu užginčyti, nes realybė, panašu, jog būtent tokia ir yra. Tačiau kartais reikėtų ne tik triumfuoti dėl mums, romuviečiams, nepatinkančios religijos susilpnėjimo mūsų tautoje ir su jauduliu laukti gyventojų surašymo rezultatų, kuriuose tikimės pamatyti išaugusias „Senojo baltų tikėjimo“ išpažinėjų gretas. Kartais pravartu kritiškiau pažvelgti ir į save, savo bendruomenę. Ar tikrai tose gretose, kad ir kokios apimties jos bebūtų, visi baltų tikėjimo išpažinėjai yra tokie nuoširdžiai einantys tikėjimo keliu? Ir juk tas kelias nebūtinai yra lankymasis Romuvos apeigose, dainavimas ansambliuose. Visa tai yra kultūra, bet ne pats religijos išpažinimas, ar suvokimas.

Pasivadinti „krikščionimi“ ar „pagonimi“ (ir nesvarbu, kaip šią sąvoką pavadinsite jūs – baltų tikėjimu, pagonybe, senąją religija, ar dar kaip nors) ir gyventi  pagal filosofiją kultūros, kurią aukštini ir kuri tau atsiskleidžia su savo paslaptimis, ne visada yra tapatūs dalykai. Gyvenime teko sutikti daug žmonių, kurie visą gyvenimą meldėsi krikščioniškam dievui (o gal reikėtų sakyti, kalbėjo krikščioniškas maldas, juk pasąmonė galbūt kartais daug tiksliau sugeneruoja, kam adresuoti siunčiamas mintis, nepriklausomai nuo to, kaip patys galvojam?) lankėsi bažnyčioje, tačiau mane jie išmokė daug daugiau pagoniškų esminių vertybių, ir jomis daug nuoširdžiau gyvena, nei kartais jų tenka pastebėti žmonių elgesyje būnant „Senojo baltų tikėjimo“ išpažinėjų kompanijoje. Kartais atrodo, kad jiems daug svarbiau kultūra, negu jos filosofija, gyvenimo pagrindas.

Aš jokiu būdu kultūros nemenkinu, juk tai be galo svarbi terpė, kurioje būtent tos pagrindinės religinės tiesos, gyvenimo filosofija ir išmintis geriausiai gali skleistis ir būti perduodama. Tačiau galbūt nebūtinai tik per ją. Ir kartais atrodo, kad šiandien nors ir tiek daug ją tyrinėjam, tačiau ne visada pastebim ir iš tikrųjų suvokiam, ką ta kultūra nori pasakyti.

Kartais nesuprantamai atrodo, kai „pagonimis“ save vadinantys žmonės, eidami į apeigą mišku trypia viską sau po kojomis, spardo kelmus ir be prasmės laužo papuvusius (dar gerai, jeigu papuvusius, kartais būna ir gyvus) medžius, stengiasi sukelti kuo didesnį triukšmą, šūkauja ir taip toliau… Keista, kai žmonės, atrodo, išpažįsta pagonišką religiją, dainuoja giesmes Dievams, sakosi, kad jiems artima ir miela Gamtos religija, tačiau nemato tų Dievų, miško dvasių aplink, kai būna gamtoje. Nejaučia pagarbos miškui, kuriame triukšmauja, kurį trypia. Keista, kai braudamiesi žygiuose pro tankesnį krūmą, stengiasi jį išlaužyti ir ištrypti, kad būtų lengviau praeiti, vietoj to, kad įvertintų kas svarbiau, ar tų krūmokšnių gyvybė, galbūt jau dešimt metų besistiebianti į viršų, fotosintetinanti mums orą, kuriuo kvėpuojame ir esame gyvi mes patys, ar mūsų sugaištos kelios minutės ilgiau braunantis per juos, tik su įdėtom pastangom praeiti prisitaikant prie aplinkos ir kuo mažiau padarant jai žalos. Keista, kai grįžę namo, po pagoniškų religinių apeigų, pagarbinę Žemyną ir padėkoję už Jos dovanas, kurias Ji mums suteikia, kad gyventume, puolame kaip ir visi kiti, be saiko vartoti visokias nereikalingas prekes, kurių gerai paruoštos reklamos mus įtikino, jog jos mums labai reikalingos. Keista, kai pameditavę prie senųjų baltiškų giesmių kokiame ansamblyje grįžtam į pasaulietinį gyvenimą ir vartojame pasaulį, nelabai susimąstydami, jog vartoti galime žymiai mažiau. Keista, kai sulaukę virš dvidešimties metų, bijome kurti šeimas, nes galvojame, jog nesuderinsim tokios pagoniškos vertybės ir pareigos kaip šeima su mums taip reikalinga karjera, nes mus ta pati reklama bando įtikinti, jog be karjeros apskritai per visas šitas nesibaigiančias krizes mums neįmanoma bus išgyventi. Keista, kai susirenkam į sunkiosios muzikos koncertus, kuriuose dainuodami „šlovė galingajam Perkūnui“ kratome galvas, bet atvažiavę į Jorės šventę, sekmadienio rytą prabudę skaudančiomis galvomis tarp plastikinių butelių, klausiame „Ką, čia dar kažkokios apeigos vyks? Aš tai šiaip, į festivalį atvažiavau…“

Aš aišku nebandau teigti, kad visi „pagonys“ taip gyvena, ar tokią kultūrą propaguoja. Galbūt daug kas skaitydami šituos žodžius, mano paminėtuose poelgiuose visiškai nerandate savęs, o gal šiek tiek randate. Tiesiog raginu atkreipti dėmesį į savo gyvenimą, ar tikrai mes stengiamės eiti „Baltiško tikėjimo“ filosofijos keliu, net ir tada, kai nedainuojame Dievus pagarbinančių giesmių, kai nestovime bendruomenės rate prie aukuro. Raginu apgalvoti savo gyvenimo kelią ir pasverti, ar tikrai tai, kiek mes be saiko vartojame pasaulį yra mums reikalinga, ar tai nuves mus į ateitį, darnią su gamta, ar mums tikrai tiek reikia gyvenime visų žaisliukų, kuriuos mums siūlo reklama. Ar mes teisingai gyvename, kad sergame įvairiomis ligomis, ir ar verta vėl šerti farmacijos pramonę, kad naikintų mūsų ligų simptomus parduodamais vaistais, kai galbūt išgyti pavyktų tiesiog pakeitus gyvenimo būdą, maitinantis gamtos duotais, o ne perdirbtais pramonės produktais? „Pagoniška“ filosofija turėtumėm vadovautis kiekviename savo žingsnyje – ir einant šaligatviu neužmindami tarp plytelių dygstančio ąžuolo daigo, ir valgydami mūsų Dievų sukurto organizmo neteršiantį maistą, ir eidami mišku žygiuose, ir kurdami savo gyvenimo planus, ir rodydami pavyzdį kitiems.

Pasakyti, jog išpažįsti religiją nėra taip sunku, kaip ja gyventi. O religijos juk tam ir skirtos, kad padėtų atrasti teisingą savo gyvenimo kelią.