A.Dzermantas. Tradicinės etninės religijos atgimimas Baltarusijoje (III)

Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…

Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas

Kaip ir bet kuris iš tikrųjų reikšmingas judėjimas, pagonybės atgimimas nėra vienpusis ir vienareikšmis, jame esama skirtingų srovių bei tendencijų. Kai kurias iš jų, mūsų požiūriu, reikia laikyti neigiamomis, profanuojančiomis ne tik pačią idėją, bet etninę tradiciją kaip tokią, pamainančiomis ją savotišku ideologiniu-mistiniu surogatu. Ne veltui vienas iš iškiliausių nūdienos „pagonių“ mąstytojų Alainas de Benoist ta dingstimi pažymi: „Kas mus šiandien neramina… tai anaiptol ne pagonybės išnykimas, o jos atgimimas primityviu, tuščiaviduriu pavidalu, kitaip sakant, kaip antrarūšis religingumas“.[50] Tokio „antrarūšio religingumo“ požymių gana aiškiai aptinkama pas vadinamuosius „prigimtatikius“ (раднаверы).

Jų švenčių kalendorius ir dievų panteonas paprastai sudėliojamas iš fragmentų, būdingų ne konkrečiai vietinei tradicijai, bet perimtų iš įvairiausių rytų bei vakarų slavų, indų, skandinavų šaltinių, „kabinetinės“ mitologijos; tautosakos tekstai dažniausiai ignoruojami, o falsifikatai, kaip kad „Veleso knyga“, garbinami nelyginant „šventas raštas“; tradicinės apeigos pamainomos prasimanytais ritualais; užuot dainavus apeigines dainas, skanduojamos patosinės „maldos“; folklorinės muzikos arba išvis nėra, arba ji pristatoma „balalaikiniu“ pavidalu; „slavišku“ apdaru skelbiamos esant ankstyvųjų viduramžių bei liaudies drabužių neskoningos stilizacijos; visiškai nemotyvuotai naudojami ženklai bei simboliai; „prigimtatikių“ ideologų tekstai persmelkti profaniškosios „ezoterikos“, paramokslo, abejotinų istorinių „atradimų“ ir nacionalinės megalomanijos.

Baltarusijoje prie tokių grupių galima priskirti rusiškosios bendrijos Схорон Еж Словен vietinį filialą, kurio nariai laikosi gana agresyvios „vakarų rusizmo“ atmainos, savo „ritualų“ metu naudoja oficialią raudoną žalią vėliavą ir kūjį su pjautuvu, aktyviai dalyvauja alkoholinių gėrimų „komunijose“ ir rengia snukių daužymo „slaviškuoju“ stiliumi „žaidynes“. Savotišką kuriozą primena ir neilgai trukusi Baltarusijos gimtatikių sąjungos veikla, kurios lyderis Dmitrijus Kramuščenko (slapyvardžiu Slaveras Veletas) kurį laiką aktyviai siekė savo organizacijai pagarbos: važinėjo į gimtatikių „večes“, peikė „etnografus“ ir „baltofilus“, bet paskui netikėtai atsisakė savo ankstesnių pažiūrų ir tapo karštu stačiatikiu. Čia galima priskirti ir Baltarusijos valstybinio pedagoginio universiteto dėstytojo Genadijaus Adamovičiaus bandymus sukurti „slaviškąją kovų sistemą“, žinias apie kurią neva išsaugojo vienintelė jo giminė, nors iš tikrųjų tai tebuvo šiek tiek pakeistos rytų kovų menų technikos, papildytos sinkretinėmis okultinėmis praktikomis.

Apibendrinant galima visiškai pritarti Levo Kleino išsakytam gimtatikių veiklos įvertinimui, pasak kurio, jų iš tikrųjų nedomina, „kam meldėsi jų senoliai, kaip jie atlikdavo savo apeigas, kokias šventė šventes nei kaip rengėsi. Šiuolaikiniai jų šventiniai bei apeiginiai veiksmai, prasimanyti stiliumi a la russe („a lia rus“), – tai šou, spektaklis, balaganas. O jie patys – juokdariai“.[51] Rytų slavų pagonybės tyrinėtojas Michailas Vasiljevas šį dirbtinį eklektišką konstruktą, kuriam trūksta vietinio matmens ir pamato, netgi apibūdino kaip kvazipagonybę arba pseudopagonybę, taigi pabrėžė esant netikrą, menamą ir netgi melagingą.[52] Mūsų požiūriu, „slavų prigimtinio tikėjimo“ Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje reiškinys gali būti pavadintas ne kitaip nei simuliakru – į autentiškumą pretenduojančia klastote, niekuomet nebūto originalo kopija.

Tuo pat metu negalima nepastebėti, kad ir tų, kurie užsiima akademiniais neopagonybės tyrimais, daromos išvados toli gražu ne visuomet yra neutralios, moksliškai objektyvios ir be išankstinio nusistatymo. Neretai už bendros kritikos slypi subjektyvus svetimų pažiūrų, idėjų, nuomonių nepripažinimas, manipuliavimas faktais, o tai kelia tam tikrų abejonių dėl šių tyrinėtojų profesionalumo. Pavyzdiniu galima laikyti visų be išimties etninio religingumo šalininkų tapatinimas su itin groteskiškomis neopagonybės lytymis, kaltinimas ultranacionalizmu bei neonacizmu, politeizmo apibūdinimas kaip nesuderinamo su brandžiu valstybingumu ir apskritai su šiuolaikine civilizacija ir t.t.[53]

Nepaisant to, kad aptartoji neopagonybė slavų šalyse sparčiai plinta, nereikia manyti etninių religijų atgimimą pasireiškiant vien tokiu būdu. Kitokio santykio pavyzdžiu gali būti Pabaltijo pagoniškieji judėjimai, tarp jų – lietuviškoji „Romuva“. Romuviečiai gana sėkmingai, skoningai ir delikačiai jungia senųjų kultų rekonstrukciją, atliekamą istorinių šaltinių apie baltų religiją, mokslininkų darbų bei etnografinės medžiagos pagrindu, su gyvosiomis liaudies religijos lytimis.

Kokiu laipsniu tokia prieiga įmanoma pas mus? Pirmiausia, diskutuotinas yra pats klausimas, ar Baltarusijoje išvis būta slaviškosios pagonybės. Išskirti slaviškąjį mitologijos sluoksnį apskritai gana problemiška. Antai Jūratė Laučiūtė ir Dmitrijus Mačinskis, atlikę kompleksinę šaltinių analizę, priėjo išvadą apie sakralinės Peruno–Veleso poros baltiškąsias šaknis.[54] Taip pat negalima nepastebėti daugelio „rytų slavų panteono“ dievų – Dažbogo, Stribogo, Svarogo, Chorso, Simarglo – iranėniškos kilmės (juolab kad nėra patikimų liudijimų šiuos dievus buvus garbintus šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje). Tuo tarpu Peruną ir Velesą – archajiškas indoeuropiečių bendrybės laikus siekiančias dievybes – slavai paveldėjo iš baltų, ir tai antrina teorijai apie slavų kalbų kilmę iš periferinių vakarų baltų dialektų.[55]

Užsiimant senųjų mitinių vaizdinių, juolab prosenovinių kultų rekonstrukcija, būtina atsižvelgti į jų lokalinę specifiką bei regioninius ypatumus. Deja, šią aplinkybę dažnai ignoruoja ne tik šiuolaikiniai ikikrikščioniškosios tradicijos gerbėjai, bet ir kai kurie mokslininkai. Edvardas Zaikouskis yra pažymėjęs, jog „žymi tyrinėtojų dalis rėmėsi teze egzistavus vadinamąją senovės rusų tautą, kartodami nuomones apie vieningą senovės rusų kultūrą, mitologiją, kitas dvasinio bendrumo lytis ir dažnai neatsižvelgdami į sudėtingą Rytų Europos istoriją, skirtingą jos gyventojų suslavėjimą, teritorinius skirtumus, skirtingus vietinius substratus ir gerokai perdėdami integracijos laipsnį“.[56]

Formuojantis baltarusių etnosui lemiamas buvo baltų etnokultūrinis substratas. Tai ryškiai matyti baltarusių tradiciniuose religiniuose tikėjimuose. Iš esmės visi itin ženklūs baltarusių mitologijos bruožai – gyvatės (žalčio) kultas, akmenų kultas, apeiginių dainų motyvai, kosmogoninių sakmių siužetai – artimiausių paralelių turi lietuvių ir latvių mitologijose. Kaip tik todėl Vladimiras Konanas konstatavo, kad „tiriant baltarusių ir etninių lietuvių pagoniškąjį panteoną, autentiškų mitinių siužetų bei vaizdinių rinkinį, negalima nepastebėti šių kultūros klodų tipologinio artumo. Toks artumas, kartais tiesiog tapatumas – ne tik abiejų kultūrų tarpusavio įtakos bendroje valstybėje, Lietuvos Didžiosjoje Kunigaikštystėje, bet ir genetinių ištakų padarinys“.[57] Taigi baltarusių etninės religijos rekonstruojamos lytys neišvengiamai turėjo turėti baltišką pamatą. Tarp kitko, į tai atkreipia dėmesį ir lietuvių pagoniškojo judėjimo atstovai: „Romuvos“ vadovas Jonas Trinkūnas nesvyruodamas įtraukia baltarusius į „baltų civilizacijos“, grindžiamos ikikrikščioniškąja kultūra, ratą.[58]

Pagonybės atgimimas vyksta įvairiais būdais. Vienas iš jų – siekti senojo tikėjimo šalininkų valstybinio pripažinimo, arba legitimacijos. Ypač įdomi situacija šiuo atžvilgiu susiklostė Lietuvoje. Nuo 1992 m. „Romuva“ veikia kaip registruota religinė bendruomenė, nors bandymų pasiekti oficialaus baltų religijos pripažinimo būta jau XX a. pradžioje. Daugiau nei po 600 metų nuo krikšto 2002 m. spalį buvo įšventintas Krivis – baltų religijos vyriausiasis šventikas. Juo tapo J. Trinkūnas – etnografas, žymus etnokultūrininkas, J. Basanavičiaus nacionalinės premijos laureatas, pasaulinio Etninių religijų kongreso (WCER) pirmininkas. Įšventinime dalyvavo Seimo nariai, kiti oficialūs asmenys, žiniasklaidos atstovai, o tai liudija tiek Lietuvos visuomenės, tiek valdžios atstovų dėmesį pagonybei. Neseniai keli Lietuvos Seimo deputatai iškėlė pasiūlymą padaryti Konstitucijoje pataisas, kurios leistų senovės baltų religijai suteikti tradicinės religijos statusą.

Analogiški procesai vyksta ir kitose Europos šalyse. Danijoje oficialus statusas suteiktas germanų religijai. Šalies Bažnytinių reikalų ministrė (kartu liuteronų šventikė) pareiškė, kad yra absurdiška, kai Danijos valstybė nepripažįsta vietinės danų religijos. Religijos pripažinimas oficialia reiškia, kad jos šventikai turi teisę atlikti juridinę galią turinčias vardo suteikimo, santuokos, laidotuvių apeigas. Didžiojoje Britanijoje Škotijos Pagonių federacijai valstybė pripažino teisę pagal tradicinius papročius atlikti vestuvių apeigas bei registruoti santuokas. Netgi tokioje ortodoksalioje šalyje kaip Graikija teismas, nepaisant visokeriopo Helados Stačiatikių cerkvės pasipriešinimo, įpareigojo užregistruoti graikų pagonių organizaciją. Minėtojo Islandijos pagonių bendruomenės vadovo J. Ingės iniciatyva prieš keletą metų buvo pasiūlytas visos Europos įstatymo projektas dėl Europos tautų ikikriščioniškosios religijos pripažinimo visose valstybės ES valstybėse narėse ir tikybos laisvės joms garantavimo, sulaukęs Europos Sąjungos komisijos pritarimo.

Konkordato tarp šiuolaikinės Baltarusijos vyriausybės ir stačiatikių cerkvės sąlygomis kalbėti apie valstybinį etninės religijos pripažinimą Baltarusijoje kol kas netenka. Šia prasme labai iškalbingi yra stačiatikių šventiko Vasilijaus Pinskiečio žodžiai: „Baltarusijos likimas susijęs su stačiatikybe. Ir tauta, ir vyriausybė, ir prezidentas tai pripažįsta. Pagonybei Baltarusijoje vietos nėra“.[59] Tik ne visai aišku, kokiu pagrindu iš „tautos“ pašalinami ne tik pagonybės šalininkai ir, tarkime, ateistai, bet ir kitų konfesijų – katalikybės, protestantizmo atstovai. Visiškai sutikti galima tik su tuo, kad baltarusių valdžia iš tikrųjų stačiatikybei teikia privilegijuotą padėtį ne vien de facto, bet ir de jure – plg. įstatymo „Apie sąžinės laisvę ir religines organizacijas“ naujausios redakcijos preambulę: „Šis Įstatymas reguliuoja teisinius santykius žmogaus ir piliečio teisių į sąžinės laisvę ir tikybos laisvę srityje, taip pat nustato religinių organizacijų sukūrimo ir veiklos teisinius pagrindus remiantis: …pripažinimu Stačiatikių cerkvę suvaidinus lemiamą vaidmenį istoriškai susidarant ir vystantis baltarusių tautos dvasinėms, kultūrinėms ir valstybingumo tradicijoms“. Nepaisant to, kad paminimas ir katalikų bei evangelikų-liuteronų bažnyčių, judaizmo bei islamo vaidmuo „Baltarusijos teritorijoje“, pacituotasis fragmentas akivaizdžiai prieštarauja konstituciniam religijų lygybės prieš įstatymą principui, deklaruojamam toje pat preambulėje. Baltarusijos piliečių nuomonė – tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų, kurie nesutinka su formuluote apie lemiamą stačiatikių cerkvės vaidmenį istorijoje ir kultūroje, – paprasčiausiai ignoruojama. O tai, kad etninis religingumas net nepateko įstatymdavio akiratin, matyt, turi reikšti, kad jo vaidmens „istoriškai susidarant ir vystantis baltarusių tautos dvasinėms, kultūrinėms ir valstybingumo tradicijoms“ pripažinimas išvis nepageidautinas.

Tačiau netgi šiomis aplinkybėmis pagonybės egzistavimas ne tik įmanomas, bet įmanomas įvairiomis lytimis. Pirma, – tai „filosofinė“ pagonybė, tam tikras mąstymo, refleksijos būdas bei ontologinė orientacija. Intelektinę jos esmę puikiai nusakė A. de Benoist: „Būti pagonimi mūsų laikais pirmiausia reiškia tyrinėti senuosius indoeuropiečių tikėjimus ir jų istoriją, teologiją, kosmogoniją, simbolių sistemas, mitus, mitologemas (mitą sudarančius dėmenis). Bet tai ne tik intelektinis žinojimas – tai dar ir dvasinis žinojimas! Ne tik epistemologinis pažinimas – bet ir intuityvus pažinimas! Pagonybė – tai ne šiaip žinių apie Europos kultūrą bei tradicijas kaupimas, nors mums, be abejo, reikalingas ir gilus šios srities išmanymas. Pagonybė visų pirma reiškia atitinkamų kultūros vertybių projekciją į šiuolaikinį žmogų – tiesioginį mus išugdžiusios kultūros paveldėtoją“; „pirmapradėje mūsų protėvių pagonybėje mes matome sutelktas savitas vertybes bei dvasines nuostatas ir siekiame jas aktualizuoti, o ne paprasčiausiai pamėgdžioti“.[60]

Galimas daiktas, ryškiausias „pagonybės“ filosofas Baltarusijoje yra vienas iš Etnokosmologijos centro Крыўя įkūrėjų Siargejus San’ko, žinomas kaip baltarusių mitopoetinio pasaulėvaizdžio tyrinėtojas, taip pat kaip kriviškojo tradicionalizmo teoretikas.[61] Be kita ko, pastaruosiuose savo darbuose[62], remdamasis klasikine europietiškąja (pirmiausia graikiškąja) ontologija, jis yra kritiškai įvertinęs ir „dekonstravęs“ kai kuriuos nūdien madingus postmodernizmo autorius. Tam tikromis „pagoniškomis“ reminiscencijomis pasižymi ir Valentino Akudovičiaus tekstai, ypač štai tokios eilutės, smelkte persmelktos pirmapradžio giminės jausmo: „Aš – tai keli tūkstančiai metų ir keli šimtai kartų mano giminės, ir aš tesu vertas tiek, kiek verta taupyklė, prikrauta turtų, įgytų nenuilstamu, nežinia kiek amžių trukusiu darbu. Ir priėjęs išvadą, kad aš – tai tik toji vieta, kurioje tebegyvas mano Etnosas su visais savo tūkstantmečiais ir visomis savo kartomis, nevalingai ištariu: mano dievas – mano Etnosas… Tauta – tai aš, padaugintas iš savo tautos istorijos. Etnosas – tai mano vienintelis prieglobstis po mirties, paskutinė, kad ir gana sąlygiška, viltis į nemirtingumą. Su juo aš tik mirsiu, o jam pražuvus – pražūsiu ir aš“.[63]

Judėjimą, susijusį su tradicinių liaudies apeigų, muzikos ir dainų, amatų atgaivinimu, švenčių šventimu pagal praamžius papročius, karybos rekonstrukcija, kraštotyra ir istorinių bei gamtos paminklų apsauga, tradicinės liaudies kultūros kultivavimu bei propaganda, pavadinkime „etnografine“ pagonybe. Iš esmės tuo užsiima studentų, jaunimo būreliai ir draugijos, pavieniai entuziastai, t.y. žmonės, neabejingi mūsų tautos senosios kultūros paveldui. Gausiausių „etnografinių“ bendruomenių esama Minske, Polocke, Gomelyje, Breste, Pinske. Daugumai iš jų vadovauja arba juos įkvepia žmonės, neslepiantys savo priejautos pagonybei.

Tačiau pastebimiausia yra „meninė“ pagonybė. Literatūroje su ja siejami tokie vardai kaip Maksimas Bahdanovičius, Uladzimiras Karatkevičius, Ryhoras Baradulinas, Anatolis Sysas, Alesius Razanavas, Antanina Chatenka, Volha Ipatava, dailėje – Jazepas Drazdovičius, Todaras Kaškurevičius, Taciana Siplevič, Siarhejus Cimochavas.

Vis dėlto stipriausia pagoniškojo turinio transliavimo priemonė yra muzika. Akivaizdžiausia tai tradicinėje etninėje (folklorinėje) muzikoje, turinčioje tvirtą ikikrikščionišką stuburą. Baltarusijoje esama nemažai kolektyvų, atliekančių arba interpretuojančių autentiškos liaudies muzikos kūrinius. Archajinių dainų mėgėjams gerai žinoma grupė „Guda“. Jos repertuaro pagrindą sudaro apeiginės dainos – itin senas tradicinės liaudies kultūros klodas. Grupės narės įsitikinusios, jog „dainos, priskiriamos senosioms šventėms, – tai senojo pasaulio skeveldros, glūdinčios kiekvieno, kas tik kildina save iš šios žemės, sąmonės gelmėse“. Patikimas patvirtinimas, kad „Gudos“ atliekamos senos archetipinės dainos tikrai „rezonuoja“ su baltarusio sąmone ir sukelia kuo gyviausią susidomėjimą, – minios klausytojų jos koncertiniuose pasirodymuose.

Tikru atradimu tapo grupė „Essa“, Minsko auditorijai pirmąsyk pasirodžiusi tarptautiniame festivalyje „Crivia Aeterna“, įvykusiame 2006 m. kovo 29. Stiprus emocinis įspūdis, kartu su neįprastu muzikantų įvaizdžiu bei įsijaustu atlikimu, nepaliko abejingų. Grupės kūryba remiasi vieno etnokultūrinio regiono liaudies muzika – šiaurės Baltarusija (Krėva, Nalšia) ir rytų Lietuva (Auštaitija, Dzūkija). Tačiau „Essa“ – ne folkloro kolektyvas įprasta prasme: principinis dalykas jam yra tradicinės atlikimo manieros siekis, bet ne paprasčiausiai mėgdžiojant autentiškus šablonus. Kolektyvas siūlo savą sakralinės muzikinės tradicijos interpretaciją ir suvokimą.[64]

Žanrai, gana tolimi nuo šakninio folkloro, patyrę susidomėjimą ištakomis ir į jas atsigręždami, irgi išgyvena savotišką „pagoniškąjį renesansą“. Amerikietis muzikantas avangardisas ir tyrinėtojas Michaelis Moynihanas ta dingstimi pažymi: „Muzikos srityje pagonybės atgimimas akivaizdžiausias, nes muzika dažnai yra tokia pat atvira žmogaus dvasios apraiška kaip religija, bent jau tyriausiomis savo lytimis. Matyti, kad pagoniškasis impulsas, pražydęs muzikos kūriniuose, neapsiriboja kokiu nors vienu žanru, bet pasireiškia visame kame: nuo senųjų klasikinės muzikos tradicijų ligi kol kas dar nė neklasifikuoto avangardo. Ši srovė randa sau naujų lyčių tiek akustinėje liaudies muzikoje, tiek agresyviame Black Metal elektroniniame skambesyje. Retsykiais barjerai tarp įvairių krypčių sugriaunami, o tai veda prie skirtingų garsynų jungties bei persiklojimo. Kadanti pagonio dvasinis gyvenimas neatskiriamas nuo protėvių dvasios žadinimo, tai ši muzika pinte perpinta tradicinių simbolių, padavimų, melodijų, poezijos bei mitų. O kai darbe dalyvauja tikros dieviškos galios, tai visi šie dėmenys ne šiaip aklai mėgdžiojami nuo praeities, bet iš tikrųjų atgaivinami, įkvepiant jiems naują gyvenimą“.[65]

Pagoniškoji estetika rado sau prieglobstį ir sunkiajame metaliniame roke. Ši muzika, kad ir keista, tapo pagrindiniu propagoniškųjų nuotaikų masinio paplitimo laidu, ypač tarp jaunimo. Ant judėjo-krikščionybės radikalaus atmetimo Europoje bangos (pirmiausia Skandinavų šalyse) iškilo ištisa virtinė kolektyvų, savo kūriniuose jungiančių griežtą, agresyvų metalo skambesį su folklorinės muzikos elementais. Šių grupių tekstuose, be žavėjimosi senovės kultais bei tikėjimais, vyrauja temos, susijusios su pasipriešinimu krikščioniškajai religijai, karingas heroizmas ir nacionalinis romantinis epas. Žinomiausios šios krypties komandos mūsų šalyje yra „Gods Tower“, „Oyhra“, „Znich“, „Kruk“, „Камаедзiца“ ir kt. Ne visos jos savo kūryba gali prilygti, pavyzdžiui, lietuvių „Obtestui“, latvių „Skyforgeriui“, estų „Metsatölliui“, tačiau ir baltarusių Pagan Metal scena po truputį tvirtėja, ir jau turi savų lyderių.

Žinoma, visi išvardytieji reiškiniai nėra nesusiję, jie kertasi ir vienas kitą veikia. Laikas parodys, ar visa tai duos vaisių. Vis dėlto verta atminti, jog tikrasis baltarusių etninės religijos atgimimas įvyks ne tuomet, kai kas nors girioje prismaigstys medinių stabų ir ims priešais juos rėžti aistringas žosmes, bet tuomet, kai per visą šalį vėl suliepsnos šimtai, tūkstančiai Kupolės laužų, prie kurių kaip liturgija nuskambės autentiškos apeiginės dainos, o jaunimas ligi pat aušros žais ir šoks, pakerėtas lietuviškojo dūdmaišio garsų.

Iš rusų kalbos išvertė Dainius RAZAUSKAS