Rytų Prūsija.XIX a. vid.
2011 m. spalio 24 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoje Lenkijoje buvo pristatyta Ullos Lachauer knyga „Rojaus kelias“. Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai”. Knygos pristatymą organizavo Lietuvos ir Vokietijos ambasados Lenkijoje.
Knygos autorę ir gausiai susirinkusius svečius pasveikino Vokietijos Federacinės Respublikos Lenkijoje ambasadorius Rüdiger Freiherr von Fritsch, Lietuvos ambasadorė Loreta Zakarevičienė bei Užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius.
Viceministras Evaldas Ignatavičius pažymėjo, kad ,,Rojaus kelias” tai savotiška XX a. Lietuvos istorijos santrauka, kurioje atsispindi patys dramatiškiausi jos puslapiai. Tuo pačiu, tai, yra dalis iki šiol rašomos Rytų Europos istorijos, kurioje žmonių likimus traiškė du totalitariniai režimai – nacistinis ir sovietinis.
Knygą lenkų kalba šiais metais išleido ir dalinai pristatymą rėmė Lenkijos fondas ,,Pogranicze”. Lietuvių kalba ši knyga išleista 2001 m. leidyklos ,,Baltos lankos”.
Ulla Lachauer (gimė 1951 m. Ahlen, Vestfalijoje, Vokietijoje) – Vokietijos istorikė, nepriklausoma žurnalistė, dokumentinių filmų autorė. Daugiausia žinoma savo Rytų Prūsijos istoriniais tyrimais. 1996 m. vokiečių kalba išėjo labai neįprastai atsiradusi jos knyga „Rojaus kelias“, kuri Vokietijoje tapo bestseleriu. Susidomėjusi buvusios Rytų Prūsijos regionu, autorė vėliau parašė dar vieną knygą „Rytprūsiški likimai“.
Knyga „Rojaus kelias“ – bitėniškės Lenės Grigolaitytės – Kondratavičienės gyvenimo istorija.
Lėnė Grigolaitytė atkuria krašto palei Nemuną panoramą: prieš mūsų akis atgyja valstiečių ir žvejų darbai, šventės, žmonių išgyvenimai ir sielvartas, margas Tilžėje kas savaitę vykstančių turgų pasaulis ir pasienyje esantys Smalininkai, kur ji kelerius metus dirbo nuosavoje galanterijos prekių parduotuvėje. Ji pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą ir didžiąją emigraciją 1944-1945 metais. Lėnės giminaičiams, draugėms ir kaimynams išvažiavus gyventi į Vakarus, į Vokietiją, ji pati liko tėvynėje, kuri pateko Stalino akiratin ir tapo Sovietų Sąjungos dalimi. Ji pasakoja apie laikotarpį, per kurį tėvynėje jautėsi lyg svetima, apie žemės ūkio kolektyvizaciją, šeimos deportaciją į Sibirą ir grįžimą į tėvynę, apie savo tolydžio vis augančią vienatvę po motinos, tėvo ir pagaliau vyro mirties. „Aš jums išsaugojau tėviškę”, – sako ji, vedžiodama po apylinkes apsilankančius Lietuvoje bitėniškius, ieškančius savo tėvų namų, o atrandančius tik apleistus giminaičių kapus.
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą